Juozas Brazaitis (1850)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Juozas Brazaitis

    Gimė 1850 m. sausio 3 d.
    Varnionių k. (Radviliškio raj.)
    Mirė 1926 m. balandžio 19 d. (76 m.)
    Anykščiuose

    Veikla
    Gydytojas okulistas, karo gydytojas, kraštotyrininkas, švietėjas, visuomenininkas

    Juozas Brazaitis ( 1850 m. sausio 3 d., Varnionių k., Radviliškio raj. – 1926 m. balandžio 19 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse) – Gydytojas okulistas, karo gydytojas, kraštotyrininkas, švietėjas, visuomenininkas.

    Biografija

    Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1850 m. sausio 15 d.

    Tėvai: Marcijonas Brazaitis (apie 1809 – apie 1910) ir Ona Gliebutė-Brazaitienė (apie 1819 –?) – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Sesuo Brigita Brazaitytė (apie 1847 – ?), broliai Adomas Brazaitis (18521902) – žemdirbys ūkininkas ir Antanas Brazaitis (18591908) – ekonomistas finansininkas, bankininkas. Sūnėnas (brolio Adomo sūnus) Antanas Brazaitis (18901969) – kunigas, visuomenininkas.

    1850 m. sausio 3 d. Šiaulėnų bažnyčioje jį pakrikštijo šios parapijos vikaras Liudvikas Maleris, krikštatėviai buvo valstiečiai Bonaventūra Vaškevičius ir Morta Žekonienė, Ambraziejaus Žekonio žmona.

    Mokėsi dviklasėje Šeduvos (Radviliškio raj.) pradžios mokykloje, 18621871 m. baigė Šiaulių gimnaziją, kur jo pavardė, kaip vieno iš geriausių mokinių, buvo įrašyta į "aukso lentą".

    18711876 m. jis studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) medicinos akademijoje, įgijo gydytojo išsilavinimą. Studijuodamas buvo aktyvus Česlovo Pancežinskio suburto lietuvių studentų ratelio narys, Petro Vileišio pagalbininkas, prisidėjo leidžiant studentų laikraštėlį "Kalvis Melagis", vėliau – pirmąsias lietuviškas knygeles, buvo šių spaudos leidinių korektorius.

    18751876 m. išėję 12 studentų laikraštėlio "Kalvis Melagis" numerių dabar yra laikomi lietuviškos spaudos užuomazga, vėliau paskatinusia leisti "Aušrą". J. Brazaitis šiame leidinyje pradėjo ir literatūros kūrinių publikavimo periodikoje tradiciją: viename iš jo numerių paskelbė Adomo Mickevičiaus "Vilijos" vertimą, o kitame – savo eilėraštį "Išvažiavimas iš namų studento", paskui redagavo P. Vileišio 1876 m. išleistas knygeles.

    Baigęs studijas, J. Brazaitis už įgytą išsilavinimą ir studijų metais gautą stipendiją atliko valstybinę prievolę – tarnauti karo gydytoju 5 metus ir puspenkto mėnesio. 18761882 m. jis tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje kaip gydytojas, vadovaudamas karo lauko ligoninėms ir eidamas kitokias pareigas įvairiuose daliniuose. 18771878 m. jis dalyvavo Rusijos-Turkijos kare Kaukaze, kur pasižymėjo didvyriškumu. Nuo 1881 m. kovo jam buvo suteiktas titulinio patarėjo, nuo 1881 m. liepos – kolegijos asesoriaus valdininko rangai, kartu teikę ir asmeninę bajorystę.

    1882 m. liepą J. Brazaitis išėjo į atsargą kaip atlikęs karo prievolę ir pradėjo dirbti valstybės išlaikomu gydytoju Liepojoje (Latvija), paskui Kretingoje ir Šiauliuose.

    1984 m. J. Brazaitis persikėlė iš Šiaulių į Kupiškį ir 18841885 m. ten dirbo gydytoju. 18851889 m. jis buvo Ukmergės apskrities teritorinis gydytojas Pajuodupėje (Kupiškio raj.), 18891894 m. – Taujėnuose (Ukmergės raj.). 1890 m. jam buvo suteiktas dvaro patarėjo valdininko rangas.

    Visur jis dalyvavo lietuvių inteligentijos kultūriniame gyvenime, palaikė ryšius su vyskupu Antanu Baranausku, knygnešiu ir švietėju Stanislovu Didžiuliu ir kitais žinomais kultūrinės minties ir lietuvybės skleidėjais. Kaip gydytojas bendraudamas su daugybe žmoniu, J. Brazaitis rinko ir užrašinėjo dainas, pasakojimus, sukauptą tautosakos medžiagą siųsdavo Rusijos geografų draugijai.

    Dėl tokios kultūrinės veiklos J. Brazaitis pateko į carinės Rusijos valdžios nemalonę ir 1893 m. vasarą jam teko pasitraukti iš valstybinės tarnybos – teritorinio gydytojo pareigų.

    Tais pačiais 1893 m. jis kaip atsargoje buvęs karo gydytojas buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Orienburgo sritį (Rusija), kur siautėjo choleros epidemija. Ten kelis mėnesius, iki rudens, jis dirbo karo lauko sąlygomis.

    Grįžęs į Lietuvą, J. Brazaitis visiškai pasitraukė iš valstybinės ir karo tarnybos ir po to galėjo verstis tik laisva gydytojo praktika be valstybės išlaikymo.

    18941899 m. J. Brazaitis gyveno ir dirbo Kavarske, Anykščių raj., Salose (Rokiškio raj.), Salake (Zarasų raj.) ir Vydžiuose (dabar – Baltarusija). Gyvendamas Kavarske, jis bendravo su Anykščių gydytoju Hermanu Šumacheriu, iš kurio gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos. Jų draugystė vėliau tęsėsi ir Anykščiuose.

    Ėmus silpti klausai, 1899 m. jis baigė persikvalifikavimo kursus prie didžiosios kunigaikštienės Elenos Pavlovnos instituto Sankt Peterburge ir tapo akių ligų gydytoju, 18991904 m. stažavosi ir dirbo akių gydytoju Ukmergėje.

    19041915 m. J. Brazaitis gyveno Anykščiuose ir buvo pirmasis šiame mieste akių ligų gydytojas, 1910 m. įsigijo nuosavus namus Bažnyčios gatvėje ir juose liko iki gyvenimo pabaigos. 1906 m. Lietuvoje pradėjus steigti vartotojų kooperatyvus, J. Brazaitis buvo vienas iš Anykščių kooperatyvo steigėjų, vėliau iki 1915 m., kol dėl karo kooperatyvo veikla nutrūko, buvo jo pirmininkas.

    Dėl nusilpusios klausos sunkiai galėdamas bendrauti su žmonėmis, jis domėjosi tik knygomis ir medicinos praktika. Mirus broliams, jis globojo našlaičiais likusius brolio Adomo vaikus, rūpinosi brolio Antano palikimo perdavimu jiems paremti.

    Pirmąjį pasaulinį karą ir revoliucinį laikotarpį J. Brazaitis praleido Penzos gubernijoje (dabar – Mordvija, Rusija), kur buvo pasitraukęs 19151921 m. Ten jis 19151918 m. vadovavo Romodanovo miesto ligoninei, kol paliko tarnybą dėl pašlijusios sveikatos, paskui dirbo privačiu gydytoju Lados kaime.

    1921 m. jis grįžo į Anykščius ir iki gyvenimo pabaigos čia dirbo akių ligų gydytoju.

    Rusijos caras Aleksandras II už kovinius nuopelnus apdovanojo J. Brazaitį III laipsnio Šv. Stanislovo ordinu (1878 m.) ir III laipsnio Šv. Onos ordinu su kardais (1878 m.). Jis buvo apdovanotas ir Rusijos-Turkijos 18771878 metų karo atminimo šviesiai bronziniu medaliu.

    Laisvalaikiu skaitė, domėjosi politika.

    Buvo vedęs, žmona Valerija Abramavičiūtė-Brazaitienė (?–1886). Vaikai: Povilas Kristinas Brazaitis (18791947) – teisininkas, valstybės tarnautojas, 19411947 m. tremtinys, miręs tremtyje Altajaus krašte (Rusija), Elena Brazaitytė-Trzebinska (18821969) – redaktorė ir leidėja, verslininkė, mokslininko botaniko Jozefo Trzebinskio (18671941) antroji žmona, emigrantė Lenkijoje, Ona Alina Brazaitytė (18841971) – medikė, emigrantė Lenkijoje, ir Stanislava Vanda Brazaitytė (1886 – po 1900) – mirė vaikystėje. Žmonai ketvirtojo gimdymo metu mirus, liko našlys.

    Vėl vedė apie 1890 m., žmona Antanina Elena Šmitaitė-Brazaitienė (?–1919) – bajoriškos kilmės dvarininkė. Liko našlys. Vaikai: Petras Brazaitis (18911983) – ekonomistas, emigrantas Lenkijoje, Marija Brazaitytė-Civinskienė (18921944) – namų šeimininkė ir Zofija (Zonia) Brazaitytė (19011991) – tarnautoja.

    Mirė 1926 m. balandžio 19 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse. Kapas yra valstybės saugomas kultūros paveldo paminklas (kultūros vertybių registro objekto unikalus kodas 17243, nuo 2005 m.), jį žymi tamsiai pilko granito paminklas-stela su akmeniniu kryžiumi, iškaltas įrašas: "A. A. / Dr. Juozas / Brazaitis / Gimė / 1850 m. I 3 d. / Mirė / 1926 m. IV 19 d.".

    J. Brazaičio gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 18641904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).

    Šaltiniai


    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+8950-0=8950 wiki spaudos ženklai).