Juozas Ambrazevičius-Brazaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Juozas Brazaitis (1903))
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.jpg
Juozas Ambrazevičius 1925 m.

Gimė 1903 m. gruodžio 9 d.
Trakiškiai, Marijampolės apskritis
Mirė 1974 m. lapkričio 28 d. (70 m.)
New Jersey, JAV

Veikla
pedagoginė, literatūrinė, visuomeninė
Sritis lietuvių literatūos istorija, Lietuvos politika
Pareigos
  • 1927-1943 „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

  • 1934-1940 Vytauto didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojas

  • 1941 Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministras, einantis Ministro pirmininko pareigas

  • 1941-1943 Vytauto didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto ekstraordinarinis profesorius

  • 1943-1944 VLIKo politinės komisijos pirmininkas

  • 1946-1948 VLIK‘o Vykdomosios tarybos informacijos vadovas

  • 1945-1951 VLIK‘o užsienio reikalu tarnybos valdytojas

  • 1952-1974 „Darbininko“ laikraščio redaktorius

  • 1953-1958 Žurnalo „Į Laisvę“ redaktorius

Išsilavinimas


Žinomas už pedagoginę, literatūrinę, mokslinę, visuomeninę veiklą

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis (1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Kvietiškių valsčius, Marijampolės apskritis – 1974 m. lapkričio 28 d. South Orange, New Jersey, JAV. Buvo palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse, Konektikuto valstija. 2012 m. gegužės 20 d. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje) – Literatūrologas, žurnalistas ir publicistas, pedagogas, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, kultūros, politikos ir visuomenės veikėjas. Gimnazijos mokytojas ir universiteto profesorius, šeimos tėvas ir valstybės ministras, pogrindininkas tėvynėje ir laisvinimo veikėjas tremtyje, žurnalistas ir mokslininkas, laikraščio darbininkas ir politinės – rezistencinės grupės pirmininkas.

„Literatūros sritis man buvo artimesnė ir ji mane traukė. Bet stebėdamas pats save iš perspektyvos galiu pasakyti, kad artimesnis man buvo darbas mokykloje, mokytojo darbas – tiek gimnazijoje, tiek paskiau universitete.“

„Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.“

„Ir prisimindamas šiuos rezistencijos momentus, jaučiu ne tik pagarbos savo jaunesniesiems draugams, bet ir graudulio, ir net tam tikro atsakingumo. Juk eilė gimnazijos direktorių – jaunų, gabių, kuriuos paskyriau savo parašu kaip tik tam, kad jie būtų atsparūs naujai, rudajai okupacijai – buvo išvežti į Štuthofą ir tenai žuvo.“

„... Aš buvau jau naikinamos Lietuvos vaikas, ir mano rolė tebuvo kamščio rolė – užkimšti skyles, kurios atsirado sunaikinus kvalifikuotus žmones. Kamšiojau skyles net tokiose srityse, kurios man buvo svetimos, kurių nekenčiau, kurios mane patį naikino.“

„Jis neniekino nė vienos srities... Juk ar svarbu, kuriomis priemonėmis žmogaus siela pasireiškia: žodžiu, spaudiniu, granitu, drobe“. „Visur, kur tik jis galėjo pozityviai gaivinti kitų sielas, jam buvo kūryba“.

„J. Brazaitis niekad nekėlė savo vėliavos, nesiveržė priekin ir kitų nerikiavo, o tačiau nejučiom rikiavosi pagal jį kiti, iš jo mokėsi. Jis nelaikė savęs vadu, o tačiau juo buvo – intelektualiniu, kultūriniu, moraliniu vadu. Kuo jis tačiau išsiskyrė iš eilės kitų, tai savo idealistiniu realizmu. Gebėjo taikliau įžvelgti laiko reikalavimus, pramatyti uždavinius ir juos konkretizuoti. Nemėgo per toli žvalgytis ateitin: daryk, kas svarbu dabar, čionai. Jei kiti nedaro, daryk pats. Ir jis imdavosi darbų neraginamas ir neprašomas, neskaičiavo jėgų nė laiko. <...> Buvo iš tų, kurie vartoja nedaug žodžių, bet pasako daug, brandžiai ir taikliai.“[1]

Gyvenimo kelias

Studijų metai

1916 m. Juozas Ambrazevičius įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurią baigė 1922 m. Čia dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje. 1921 m. pradėjo rašyti spaudoje.[2]

1922 m. J. Ambrazevičius įstojo į tais metais įsteigto Lietuvos universiteto (LU) Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrių. Kartu jis tapo vienuolių Marijonų ordino naujokas. Po metų Juozas iš Marijonų ordino išstojo ir perėjo studijuoti į VU Filosofijos skyrių. Čionai studijuodamas jis klausėsi J. Tumo-Vaišganto, M. Biržiškos, J. Jabonskio, J. Balčikonio, V. Mykolaičio-Putino, J. Ereto paskaitų ir galutinai pasirinko literatūros studijas.

Antrais studijų metais dienraščio "Lietuva" (valdžios oficiozo) vyriausias redaktorius dr. K. Jokantas (buvęs Marijampolės gimnazijos direktorius) pakvietė J. Ambrazevičių dirbti dienraštyje. Juozas slapyvardžiu „Kietis“ iki 1927 m. rašė straipsnelius „Lietuvoje“ ir atliko kitus darbus.

Universitete jis įsujungė į studentų ateitininkų veiklą. 19381940 m. buvo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininku. Savo diplominio darbo tema pasirinko Vaižganto kūrybą.

1927 m. gruodžio 15 d. Juozas Ambrazevičius baigė Lietuvos universitetą. 1927 m. gruodžio 17 d. LU Rektorius Mykolas Römeris jam įteikė universiteto baigimo diplomą su įvertinimu „labai gerai“, „kaip išėjusiam visus Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus lietuvių literatūros istorijos, kaip pagrindinės šakos ir vokiečių literatūros istorijos, pedagogikos-psichologijos, filosofijos sistemų, kaip šalutinių šakų mokslus, suteiktos minėtose šakose aukštąjį mokslą baigusio teisės“.[3]

1927 m. bendra „Aušros“ gimnazija buvo padalinta į dvi atskiras – berniukų ir mergaičių. Mergaičių gimnazijos direktoriumi tapęs dr. K. Jokantas čia dirbti pasikvietė ir Juozą Ambrazevičių. Nuo 1927 m. rugsėjo 14 d. (1927 m. rugsėjo 9 d. Švietimo ministro įsakymu) jis buvo paskirtas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos Lietuvių kalbos mokytoju praktikanto teisėmis, o nuo 1930 m. sausio 20 d., pasiremiant Vidurinių ir aukštųjų mokyklų įstatymu, jis patvirtintas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos Lietuvių kalbos mokytojo etatinėje tarnyboje.[3] Šioje mokykloje jis išdirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju iki 1943 m.

Darbas ir kūryba

Dirbdamas „Aušros“ mergaičių gimnazijoje mokytojas Juozas Ambrazevičius ėmėsi ir metodinio darbo. 1930 m. jis paskelbė pirmąją literatūros mokslo studiją, paruošė ir išleido vadovėlį „Literatūros teorija. Poetika“.

Dekano, prof. Prano Kuraičio paskatintas nuo 1931 m. rugsėjo 1 d. iki 1932 m. rugpjūčio 1 d. J. Ambrazevičius studijavo Bonnos universitete pas profesorių Oskarą Walzelį [Oskar Walzel (18641944 m.)] literatūros istoriją, o pas profesorių H. Naumanną – tautosaką.[3] Šių studijų tikslas buvo daktaratas, tačiau Švietimo ministerijai tam suteikus tik vienerių metų nemokamas atostogas to darbo jis nespėjo padaryti ir grįžo dirbti, nes bijojo netekti etatinės mokytojo darbo vietos.

J. Ambrazevičius drauge su V. Mykolaičiu-Putinu ir kitais to meto iškiliausiais autoriais, sukūrė lietuvių literatūros teorijos, istorijos ir kritikos pagrindus. Buvo parašyti ir išleisti vadovėliai gimnazijoms: „Visuotinės literatūros istorija“ (1 d. drauge su J. Griniumi, 1931), (2 d. drauge su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu, 1932), (III leidimas 1991 Vilniuje), monografija „Vaižgantas“ (1936), literatūros straipsnių ir studijų rinktinę „Lietuvos rašytojai“ (1938, kurioje tilpo daugelis jo Židinyje nuo 1932 m. spausdintų straipsnių), sudarė chrestomatiją „Naujieji skaitymai“ (su A. Skrupskeliene ir A. Vaičiulaičiu, 3 d., 19361939 m.).

1933 m. rugsėjo 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Taryba Juozą Ambrazevičių išrinko vyresniuoju asistentu prie Visuotinės literatūros istorijos katedros. Šias pareigas jis pradėjo eiti 1933 m. spalio 13 d. Tarnyba universitete tapo pagrindine, o Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje – antraeile.[3] 1936 m. išleidus knygą apie Tumą-Vaišgantą jam buvo pasiūlytą šį darbą ginti kaip doktoratą. Tačiau Juozas į mokslinius laipsnius ir kitus titulus žiūrėjo skeptiškai, todėl tą daryti atsisakė.

Nuo 1934 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 31 d. J. Ambrazevičius mokslo reikalais vyko į Vokietiją ir Prancūziją.[3]

Juozas Ambrazevičius 1935 m.

1936 m. birželio 24 d. jaunųjų katalikų kultūrininkų grupė vietoje valdžios sustabdyto dienraščio „Rytas“ pradėjo leisti naują laikraštį „XX amžius“. J. Ambrazevičius tapo šios redakcijos štabo nariu bei nuolatiniu apžvalgininku. Jis šioje veikloje dalyvavo iki 1940 m. Jo vedamieji (Servus slapyvardžiu) vidaus ir užsienio politikos klausimais sukeldavo daug dėmesio ir diskusijų. Dienraščio idėjinius principus suformulavo Stasys Šalkauskis, pavadinimą pasiūlė Stasys Yla. Pirmuoju jo redaktoriumi buvo Juozas Prunskis. Laikraščio tiražas siekdavo iki 40 000 egz.

1938 m. sausio 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Taryba vyriausią asistentą J. Ambrazevičių pakvietė neetatiniu lektoriumi dėstyti literatūrą ir jos padedamuosius dalykus prie visuotinės literatūros katedros. Šiam darbui nuo 1938 m. sausio 15 d., penkerių metų terminui buvo sudaryta sutartis. Nuo 1938 m. vasario 1 d. visuotinės literatūros istorijos katedros lektorui J. Ambrazevičiui buvo pavesta eiti minėtos katedros vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas.[3]

Nuo 1938 m. liepos 1 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Taryba (1938 m. birželio 27 d. posėdyje) neetatiniam lektoriui J. Ambrazevičiui pavedė vadovauti visuotinės literatūros istorijos katedrai, vyresniojo mokslo personalo darbuotojo pareigose.[3]

Nors J. Ambrazevičius savo natūra buvo kuklus, tačiau visuomeniškai aktyvus. Nuo … metų jis įsijungė į Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) veiklą. 1939 m. … Lietuvių katalikų mokslų akademijos III suvažiavimo metu Juozui Ambrazevičiui (kartu su Zenonu Ivinskiu, Kaziu Pakštu ir vysk. Mečislovu Reiniu) buvo suteiktas akademiko vardas (19221940 m. m. laikotarpyje tas vardas buvo suteiktas tik 10 mokslininkų).[4]

  • 19351940 m. jis buvo Lietuvių Tautosakos Archyvo tarybos nariu.
  • 19381940 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas.
  • 19381940 m. – Tautosakos komisijos prie Švietimo ministerijos narys.
  • 1939 m. – Kauno valstybinio dramos teatro repertuaro komisijos narys.

19301940 Juozas Ambrazevičius paruošė lietuvių literatūros klasikų kūrinių naujus leidimus: Vinco Pietario pasakos „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930 m.), Adomo Jakšto-Dambrausko laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinį („Athenaeum“, IX t., 1938, p. 3–41), Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ (1939 m.), pirmas lietuviškas istorinis romanas „Algimantas“, autorius V. Pietaris (1940 m.), naują Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimą su komentarais (1940), Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus (19401944 m. m.).

19301940 m. Juozas Ambrazevičius išspausdino apie 35 studijinius straipsnius mėnraščiuose „Židinys“, „Ateitis“, „Tiesos kelias“, savaitraštyje „Naujoji Romuva“, moksliniame žurnale „Athenaeum“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų leidiniuose ir kt.

1940 m. rugpjūčio 16 d. Švietimo ministerio A. Venclovos sprendimu, uždarius Teologijos-Filosofijos fakultetą, nuo 1940 n. liepos 16 d. buvo atleistas jame dirbęs personalas, su juo kartu ir lektorius Juozas Ambrazevičius.

Į organiškosios valstybės kūrybą

1936 m. vasarį Kauno jaunų intelektualų grupė „Naujojoje Romuvoje“ paskelbė deklaraciją – valstybės reformos projektą „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Tai išprovokavo Seimo rinkimus. Jau tų pačių metų gegužę buvo paskelbtas naujas Seimo įstatymas, o dar po mėnesio įvyko ir rinkimai į IV Seimą, kurio veikla dešimt metų Lietuvoje buvo nutraukta.

Juozas Ambrazevičius buvo vienas iš tos grupės lyderių ir aktyviausių demokratijos teorijos Lietuvoje kūrėjų. Ši sritis ir veikla jam tapo viso gyvenimo tikslu. J. Ambrazevičius buvo giliai humanistinės pasaulėžiūros žmogus, krikščioniškojo humanizmo atstovas. Jo ideologinius ir pasaulėžiūrinius pamatus klojo Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Tumas-Vaižgantas.

Deklaracijoje buvo įvertinta Lietuvos valstybės padėtis, iškelta „organiškos valstybės samprata“, aptarti valstybės ir tautos, individo, kultūros, autoriteto, laisvės, teisingumo, artimo meilės kaip bendrabūvio principo santykiai, apsvarstytos valstybės gairės ateičiai. Tai buvo programiniai nuostatai būsimajai demokratiškos nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarkai, jos ateities vizija.

„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis“

Deklaracija buvo paskelbta be pavardžių, apsidraudžiant dėl galimo persekiojimo. Deklaracijos autorių pavardės paskelbtos vėliau, kitame žurnalo numeryje, kai jos autoriai įsitikino, kad valdžia neketina prieš juos griebtis represijų. Deklaracijos autoriai –­ J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaitis, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, I. Malinauskas, Pr. Mantvydas, prof. K. Pakštas, dr. Č. Pakuckas, dr. J. Pankauskas, dr. A. Salys, dr. Ig. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis, doc. B. Vitkus.

Juozas Ambrazevičius kaip nuoseklus ir įsitikinęs demokratas, buvo opozicijoje A. Smetonos autoritariniam režimui, siūlė kelius, kaip jį reformuoti į demokratinę valstybės sanklodą. Už tai buvo stabdoma jo akademinė karjera. Už monografiją apie Vaižgantą jam buvo siūloma suteikti daktaro laipsnį. Nebuvo jokių priekaištų turiniui, bet dėl politinių priežasčių daktaro laipsnis jam nebuvo suteiktas. Vaižgantas J. Ambrazevičiui buvo artimas savo dvasia, savotiškas dvasinis mokytojas, jis buvo tarsi jo puoselėtų vertybių įpėdinis. Ideologinė platforma, kurioje jis ugdėsi, buvo mėnraščiai „Ateitis“ ir „Židinys“, savaitraštis „Naujoji romuva“, dienraštis „XX amžius“.

1941 m. birželio sukilimas

Netekus valstybingumo 1940 m., pasipriešinimas okupacijai, valstybės atstatymo rūpestis tapo svarbiausiu J. Ambrazevičiaus siekiu ir veiklos motyvu. Moralinių vertybių ir sąžinės vedinas jis paniro į organizacinę, politinę ir rezistencinę veiklą.

1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pasitarimas nutarė studentų organizacijų pagrindu sukurti Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) – vadovaujantį ir koordinuojantį besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centrą. Po šios institucijos skraiste buvo suburtos visos Lietuvoje spontaniškai besikuriančios antisovietinio pogrindžio organizacijos ar grupės.

1940 m. gruodžio mėn. susiformavo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno centras, o 1941 m. pradžioje – Vilniaus centras.

1941 m. balandžio 22 d. atvykę į Kauną Vilniaus centro atstovai kartu su Lietuvių aktyvistų fronto Kauno centro atstovais sudarė planuojamą būsimosios Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) narių sąrašą. Joje su numatomu premjeru K. Škirpa, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), Berlyne esantis Rapolas Skipitis ir papildomai valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.

Sukilimą buvo numatyta pradėti tada, kai vokiečių kariuomenė tik peržengs Lietuvos sieną. Vyriausybė turėjo būti iškilmingai skelbiama Vilniuje prasidėjus Tautos sukilimui. Lietuvių politiniai veikėjai tikėjosi, kad vokiečiai šią vyriausybę pripažins ir leis atkurti nors ir marionetinę, bet formaliai nepriklausomą Lietuvos valstybę (analogiškai Slovakijos protektoratui).

Po 1941 m. sausio 12 d. nepavykusių rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą NKVD-NKGB Lietuvoje pradėjo areštus, kaltinant lietuvius antisovietine veikla. Tarp areštuotojų buvo daug pogrindžio struktūrų žmonių. Taip Vilniaus centras neteko savo aktyviausių žmonių. Tada Kauno centras perėmė vilniškio pozicijas pogrindyje. Informacija apie LLV, kuri buvo planuojama pristatyti prasidėjus sukilimui, visą laiką išbuvo griežta paslaptimi. J. Ambrazevičius niekuomet nebuvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno vadovaujančio Centro branduolyje. Jis tik vykdė to Centro pavedimus.

1941 m. birželio 14 d. Lietuvos atstovams Vokietijoje buvo perduotas Vokietijos vyriausybės ultimatumas, kurio reikalavimuose buvo įspėta nesudaryti jokios Lietuvos vyriausybės nei iš Lietuvoje esančių, nei iš Reiche atsidūrusių lietuvių politinių pabėgėlių.

1941 m. birželio 22 d. Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų sąjunga ir pirmaja fronto linija tapo Lietuvos teritorija. Tą rytą Kaune atsirado struktūra, pasivadinusi „Vyriausiuoju LAF štabu“, kurią sudarė Lietuvių aktyvistų fronto Kauno vadovaujantis centras. Šis štabas J. Ambrazevičiui pavedė sekti vokiečių radijo laidas. Vyriausiasis Lietuvių aktyvistų fronto štabas sprendė, kada bus tinkamas momentas skelbti Nepriklausomybės atkūrimą. Naciai nujautė galimus lietuvių politinius veiksmus, bet nesitikėjo, kad į sukilėlių rankas pateks radiofonas ir radijo stotis ir jie sugebės paskelbti Europai savo siekius.

Tačiau kai pirmos karo dienos pavakaryje Kaune tarp valdančiųjų kilo didžiulė panika, sukilimo organizatoriai suprato, kad gali būti realu užimti radiofoną ir radijo stotį – buvo ryžtasi kitą rytą skelbti nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir pristatyti Vyriausybę. Prof. J. Ambrazevičius, turėdamas iš vokiečių radijo pranešimų patikimos informacijos apie padėtį fronte, patarė nedelsti ir kad yra pats laikas skelbti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį iš Kauno universiteto Chemijos Instituto buvo išleista ryžtinga ginkluota aktyvistų grupė, kuriai skirtas uždavinys sunaikinti sovietų armijos ryšio stotį. Uždavinį įvykdę, jie dar išsprogdino karišką telefono centralę Vilijampolėje. Toji grupė užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo centrinę. Sovietų karo komendanto klaidinimui paskambinta telefonu, kad vokiečių desantininkai jau Kaune. Aktyvistų patikėtiniai išjungė ir sustabdė telefono ir telegrafo stočių veikimą.

Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje greitosios pagalbos mašinas, suvežė radijo specialistus, atsargines dalis. Taip sovietų sugadintas radiofonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo sutaisytas.

1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. Kauno radijas atnaujino nutrūkusią savo transliaciją. Lietuvių aktyvistų fronto Vyriausiojo štabo vardu per radiją į Lietuvos žmones kreipėsi Leonas Prapuolenis. Jis Lietuvių aktyvistų fronto štabo vardu paskelbė atsišaukimą, kuriuo buvo paskelbta, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Čia buvo perskaityta ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis:
Ministras pirmininkas – plk. Kazys Škirpa, Krašto apsaugos ministras – gen. Stasys Raštikis, Užsienio reikalų ministras – Rapolas Skipitis, Vidaus reikalų ministras – Vladas Nasevičius, Švietimo ministras – prof. Juozas Ambrazevičius, Žemės ūkio ministras – prof. Balys Vitkus, Finansų ministras – Jonas Matulionis, Pramonės ministras – dr. inž. Adolfas Damušis, Prekybos ministras – Vytautas Statkus, Darbo ir soc. apsaugos ministras – dr. Juozas Pajaujis, Komunalinio ūkio ministras – inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Susisiekimo ministras – Jonas Masiliūnas, Valstybės kontrolierius – Jonas Vainauskas.

Po to prie mikrofono stojo A. Damušis, kuris pakartojo pranešimą vokiškai, o po jo – Z. Ivinskis prancūziškai. Po šių kalbų buvo sugrotas Lietuvos himnas, o po jo – Kipro Petrausko „Saulelė raudona“. Tai buvo sutartas ženklas sukilti.

Vokiečiai nesirengė bendradarbiauti su Laikinąja Vyriausybe. Iš Berlyno nebuvo išleistas Ministru Pirmininku turėjęs tapti K. Škirpa. Jo vietą laikinai užėmė J. Ambrazevičius. Jo vadovaujama Laikinoji Vyriausybė bandė įtikinti vokiečius, kad Lietuvos nepriklausomybė yra galima. Birželio 24 d. buvo paskirta Krašto gynimo taryba, paskelbta sovietų nacionalizuoto turto restitucija. Tačiau vokiečių civilinė ir karinė valdžia nesirengė nusileisti lietuvių bandymams būti savarankiškais. Į Kauną atvykęs 821 karo lauko komendantūros vadas gen. maj. M. von Pohlis birželio 28 d. išleido įsakymą nuginkluoti sukilėlius. Prasidėjo politinis spaudimas Laikinajai Vyriausybei.

Kai birželio 23 d. Berlyną pasiekė žinia, kad Lietuvoje įvyko sukilimas ir paskelbta Lietuvos Laikinoji vyriausybė – Vokietijos vyriausybė išreiškė dėl to didelį nepasitenkinimą. Į K. Škirpos prašymą leisti jam vykti į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei ir leisti veikti Lietuvos pasiuntinybei Berlyne – birželio 25 d. atėjo atsakymas, kad užsienių reikalų ministerijos patvarkymu K. Škirpai skiriamas namų areštas.

Vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d., kai ne tik formaliai, bet ir faktiškai jau trečią dieną Kaune egzistavo Lietuvos Laikinoji vyriausybė. Birželio 24 d. buvo išleistas pirmasis laikraščio „Į laisvę“ numeris. Jame buvo išspausdinta per radiją paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija ir Laikinosios Vyriausybė sąrašas.

Sukilimo metu žuvo daugiau kaip 2000 sukilėlių (tiek, kiek krito savanorių Nepriklausomybės kovose 19191923 m. metais).

Po karo tiesioginiai Sukilimo dalyviai ir organizatoriai Kazys Škirpa, Pilypas Narutis (Žukauskas) ir Juiozas Brazaitis išleido autobiografinio pobūdžio dokumentines apybraižas, skirtas Birželio sukilimui apžvelgti.

Daugiau…

Vokiečių okupacijos metai

Nesisekė naciams per „lietuvišką administraciją“ legalizuoti savo veiksmų žydų atžvilgiu. Laikinoji Vyriausybė atsiribojo nuo Lietuvoje vykdomų masinių žydų žudynių.

Liepos 11 d. vokiečiai siekė Laikinąją Vyriausybę paversti patikėtinių taryba, taip sumenkinant jos statusą ir savarankiškumą. Tačiau J. Ambrazevičiaus vadovaujamas Ministrų Kabinetas šiuos siūlymus atmetė. Maža to, Laikinosios Vyriausybės vadovas asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą.

Matydami, kad legaliais metodais J. Ambrazevičiaus nepaveiks, vokiečiai liepos 23–24 dienomis organizavo sau lojalių jėgų pučą prieš Laikinąją Vyriausybę.

Liepos 25-ąją Lietuvoje buvo įvesta Vokietijos civilinė valdžia.

Nematydama galimybės toliau dirbti kaip suvereni Lietuvos valstybės valdžios institucija, Laikinoji Vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. savo veiklą sustabdė. Vėliau keturi Laikinosios Vyriausybės nariai pateko į vokiečių konclagerius.

Vadovaudamas Laikinajai Vyriausybei J. Ambrazevičius suprato, kad lietuvių viltys išsikovoti valstybingumą padedant vokiečiams nebuvo realios. Tada J. Ambrazevičius ėmėsi organizuoti pogrindžio organizaciją. 1941 m. pabaigoje jam pavyko suburti Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, o 1942 m. pavasarį sudaryti platesnės politinės bazės laisvinimo organą "Tautos tarybą".

Į pogrindinę veiklą J. Ambrazevičiui pavyko įtraukti intelektualus: istoriką Z. Ivinskį, filosofą A. Maceiną, menotyrininką J. Grinių, advokatą R. Skipitį, ekonomistą P. Padalį ir kt. J. Ambrazevičius inicijavo Lietuvių fronto karinio sparno, Kęstučio karinės apygardos įkūrimą. Jo paskirtas šios karinės dalies vadas plk. ltn. J. Jankauskas aktyviai organizavo padalinius. Vilniaus padalinio vadovu buvo plk. ltn. J.Vitkus-Kazimieraitis, vėliau tapęs vienu iškiliausių partizanų vadų.

Vokiečiams perėmus valdžią ir prasidėjęs Lietuvos turto grobimas dalinai buvo toleruojamas kaip neišvengiami karo padariniai. Tačiau sovietinės padėties grąžinimas sunaikino tarp lietuvių bet kokias simpatijas vokiečiams. Vis dėlto kurie Laikinosios atlikti darbai paliko savo pėdsakus – LLV paskirtoji administracinio personalo dalis: apskričių viršininkai, burmistrai, policijos vadai, policininkai, švietimo įstaigų vadovai ir toliau liko savo postuose.

1941 m. rugsėjo 15 d. Lietuvių aktyvistų frontas, kuris toliau veikė kaip vieša organizacija, paruošė memorandumą, skirtą Hitleriui, Ribentropui, feldmaršalui Keiteliui, kurį pasirašė 30 žymiausių Lietuvių aktyvistų fronto ir buvusios Lietuvos vyriausybės narių. Rugsėjo 20 d. memorandumas buvo įteiktas feldkomendantūrai.

Rugsėjo 21 d., reaguojant į memorandumą, generalinio komisaro įsakymu buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis L. Prapuolenis. Kiti memorandumą pasirašę asmenys buvo iškviesti į saugumą ir čia priversti pasirašyti, kad nesiims politikos.

Rugsėjo 22 d. generalinis komisaras paskelbė, kad Lietuvių aktyvistų frontas uždaromas ir jo turtas konfiskuojamas. Tačiau dienraštis "Į Laisvę" jau buvo užregistruotas „Spaudos“ bendrovės vardu ir galėjo toliau eiti (jo tiražas kartais viršydavo 10.000). To laikraščio įkūrimui vadovavęs J. Ambrazevičius ir toliau jam vadovavo ir rašė pagrindinius jo straipsnius. Be to Lietuvių frontas leido „Lietuvių fronto biuletenį“. Dauguma Lietuvių aktyvistų fronto narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį.

1941 m. rudenį pradėjo kurtis nelegalios antinacinio pasipriešinimo organizacijos ir sąjūdžiai. Viena svarbiausių antinacinių organizacijų tampa „Lietuvių frontas“ (LF). Kartu su „Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga“ ir „Lietuvos laisvės armija“ Lietuvių frontas buvo įtakingiausia tautinio antinacinio pasipriešinimo organizacija. 1942 m. Lietuvių frontas pradėjo organizuoti LF karinį padalinį „Kęstutis“, kuris turėjo tapti pagrindu Lietuvos kariuomenei atkurti. 1944 m., Povilui Plechavičiui formuojant Vietinę rinktinę, Lietuvių frontas parėmė jos organizavimą savo žmonėmis. Tačiau „Kęstutis“, kaip atskiras karinis vienetas kovose nedalyvavo.

„Lietuvių fronto“ pavadinimo autorius Juozas Ambrazevičius tapo Lietuvių fronto vadu, svarbiausiu ideologu ir programų kūrėju. 1941 m. pabaigoje Lietuvių frontas išleido pirmąjį atsišaukimą prieš nacistinį okupantą, kurį sukūrė irgi J. Ambrazevičius. Lietuvių frontas neturėjo griežtai formalizuotos vadovybės ir organizacinės struktūros. Lietuvių fronto vadovybę sudarė žymūs Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjai, nacių okupacijos laikotarpiu dirbę akademinį darbą Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1942 m. J. Ambrazevičius sutelkė vadovaujantį branduolį, kuris vykdė organizacijos vadovybės funkcijas. Lietuvių fronto vadovybės nariai 1943 m. pasiskirstė, kas šefuos ir palaikys ryšius su apygardomis. Ambrazevičius šefavo Marijampolės apygardą.

Karo metais Lietuvių frontas paruošė naujam laikotarpiui pritaikytą studiją „Į reformuotą demokratiją“, kuri pratęsdama 1936 m. mintis, nagrinėjo galimos būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybinę demokratinę sandarą. 19431944 m. „Į laisvę“ buvo paskelbta seriją straipsnių tema „Į reformuotą demokratiją“. Juose buvo nagrinėjami būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybinės santvarkos, socialinio teisingumo, ekonomikos ir religijos klausimai. Dalį šių straipsnių parašė Lietuvių fronto vadas ir ideologas J. Ambrazevičius.

J. Ambrazevičius 1941 m. rudenį vėl grįžo dirbti į Kauno universitetą filosofijos fakultetą ekstraordinarinio profesoriaus pareigose. J. Ambrazevičius karo metais parašė monografiją apie Maironį (disertacija mokslo laipsniui gauti), tačiau traukiantis iš Lietuvos rankraštis liko jo darbo kambaryje ir dingo. 1941 m. gruodžio 2 d. Lietuvos mokslų akademijos visuotinio susirinkimo posėdyje (protokolas Nr. 3, originalas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve: fondas Nr. R-1001, apyrašas Nr. 1, byla Nr. 60, lapai Nr. 19 ir 19 a. p.) prof. Juozas Ambrazevičius buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu bendradarbiu (J. Ambrazevičiaus gyvenimo aprašymas: originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos archyve – fondas Nr. 1, apyrašas Nr. 9, byla Nr. 3, lapas Nr. 2).

1942 m. gruodžio 31 d. buvo visai uždarytas dienraštis „Į Laisvę“, remiantis skundais, kad tai slaptas Lietuvių aktyvistų fronto laikraštis. Tada Lietuvių Frontas nuo 1943 m. sausio 15 d. ėmė leisti pogrindinį "Į Laisvę" – ėjo iki 1944 m. birželio 20 d. (vidutinis tiražas – 10 000 egz.). Atskiri Lietuvių fondas padaliniai leido specialių tikslų laikraščius – „Lietuvos Judas“, „Pogrindžio Kuntaplis“, „Vardan Tiesos“. Okupacijos metu Juozas Ambrazevičius pasižymėjo kaip aktyvus pogrindžio publicistas ir neginkluoto pasipriešinimo taktikos propaguotojas. Jis reguliariai rašydavo vedamuosius ir programinius straipsnius svarbiausiam Lietuvių fronto laikraščiui „Į laisvę“ ir organizacijos vidaus informacijai skirtam „Lietuvių fronto biuleteniui“. Slaptoje spaustuvėje Kaune spausdinamo laikraščio „Į laisvę“ tiražas siekdavo 10 tūkst. egzempliorių.

1943 m. kovo 16 d. buvo uždaryti visi Lietuvos universitetai – priežastis: universitetai buvę tapę neramumo židiniais ir nepavyko suformuoti lietuvišką SS legioną. Kovo 16-17 dienomis Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose buvo suimti 46 lietuvių visuomenėje žinomi žmonės: rašytojas Balys Sruoga, istorikas Antanas Kučinskas, žurnalistai Kazys Bauba, Rapolas Mackonis, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, Birželio sukilimo aktyvistai Pilypas Žukauskas-Narutis, Mykolas Mačiokas, tarėjai Pranas Germantas-Meškauskas, Mečislovas Mackevičius, Juozas Narakas ir daugelis kitų to meto inteligentų. Jie tapo Stutthofo koncentracijos stovyklos kali­niais. J. Brazaitis taip pat buvo paieškomas, tačiau sugebėjo išsislapstyti. Po šių įvykių jis visiškai pasitraukė į pogrindinį gyvenimą. Iš čia tęsė vado­vaujantį vaidmenį rezistenciniame sąjūdyje.

Lietuvių frontas ir ypač J. Ambrazevičius atliko lemiantį vaidmenį centralizuojant antinacinį pogrindį ir steigiant Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK).

1943 m. lapkričio 25 d. baigėsi pasipriešinimo organizacijų ir partijų derybos dėl vieningos vadovybės sudarymo ir buvo sukurtas VLIK’as. J. Ambrazevičius tapo VLIK’o Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. o žinioje buvo jau anksčiau prasidėję Lietuvos rezistentų kontaktai Švedijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje bei derybos su lenkų pogrindinėmis organizacijomis dėl Vilniaus ateities pokarinėje Europoje.

1944 m. vasario 16 d. įvyko pirmas VLIK’o pasisakymas buvo paskelbta VLIK’o deklaracija. 1944 m. pavasarį gestapas demaskavo ir suėmė daugumą VLIK’o narių. Jų tarpe turėjo būti ir J. Ambrazevičius, bet jam pavyko pasislėpti ir išvengti arešto. Slapstydamasis nuo gestapo arešto, jis jau nebega­lėjo dalyvauti VLIK’o sprendimuo­se, susijusiuose su artėjančia antrą sovietų okupacija. Jam pačiam kito pasirinkimo nebuvo, kaip trauktis į Vakarus.

1944 m. vasarą J. Ambrazevičiaus pavardė išnyko: aprūpintas Juozo Brazaičio, gimusio 1899 m., asmens dokumentais ir Tauragėje gavęs geležinkeli­ninko uniformą, jis su grupe tikrų geležinkelininkų, globojamas apsukraus vadovo, laimingai pa­siekė Berlyną. Pasitraukti į Vokietiją Ambrazevičiui savo pavarde buvo neįmanoma dėl to, kad buvo gaudomas gestapo. Bet ir tada, kai nacių Vokietija pralai­mėjo karą ir nebereikėjo bijoti nacių keršto, Brazaičiui vėl tapti Ambrazevičiumi taip pat buvo rizikinga, nes reikėjo bijoti sovietų keršto jo artimiesiems, pasilikusiems Lietuvoje. Brazaitis ilgai nežinojo koks likimas ištiko tėvynėje pasilikusius jo artimuosius. Viename laiškų J. Brazaitis rašė, kad 1946 metų Kalėdų vakaras jam buvo „liūdnesnės nuotaikos nei kitąsyk. Mintys sukosi apie ten – apie saviškius, kuriems turėjo atskaityti už mane nusikaltėlį“.

Net ir vėliau, pasibaigus partizanų kovoms ir stalinistiniam „asmenybės kulto“ terorui, Brazaitis nujautė, kad bet koks Ambrazevičiaus pavardės viešumoj pasirodymas gali vėl atkreipti sovietų dėmesį į jo gimines Lietuvoje. Todėl savo pavardės viešumoje rodymosi jis vengė. Nemaža savo straipsnių (net ir žurnaluose) jis išspausdino be jokio parašo. O tuos savo straipsnius, kuriuos autorizavo, visus pasirašė vien tik Brazaičio pavarde arba kriptonimu J. B. Dvi knygas vokiečių kalba ir veikalą „Vienų vieni“ paskelbė N. E. Sūduvio slapyvardžiu. Ne kar­tą savo bičiuliams jis yra sakęs: Ambrazevičius yra „miręs“, tad ir neturi būti niekur minimas.

Savęs kaip Brazaičio vienokį ar kitokį minėjimą spaudoje laikė normaliu dalyku, nors reklamos sau niekada neieškojo. Tačiau visada, kai pastebėdavo spaudoje greta „Brazaičio“ ir „Ambrazevičių“, pasak J. Girniaus, „tiesiog susierzindavo“: "Tokį Brazaičio atskleidimą Ambrazevičiumi, jis pergyvendavo su pasipiktinimu. Ne dėl savęs paties; jam nebuvo ko gėdytis senosios pavardės, bet dėl Lietuvoj likusių namiškių: jiems galėjo atsiliepti ir naujos jo „kaltės“.

Brazaičio nedraugai, kurių nestigo, džentelmenai nebuvo. Laikraštis „Vienybė“, recenzuodamas N. E. Sūduvio knygą „Vienų vieni“ (l965.IX.30 ir X.7), ne tik atskleidė autorių, bet recenziją papuošė ir J. Brazaičio nuo­trauka…

Mokslinė veikla

Drauge su V. Mykolaičiu-Putinu, A. Vaičiulaičiu, J. Griniumi ir kitais to meto iškiliais autoriais, J. Ambrazevičius kūrė lietuvių literatūros teorijos, istorijos ir kritikos pagrindus. Tarp svarbesnių darbų – „Literatūros teorija“ (1930), Visuotinės literatūros istorija“ I ir II t. (drauge su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu, 1931, 1932, 1992), literatūros antologija „Naujieji skaitymai“ I, II ir III t. (drauge su A. Skrupskeliene ir A. Vaičiulaičiu, 1938, 1939, 1943), literatūrinės studijos „Vaižgantas“ (1936), „Lietuvių rašytojai“ (1938).

Jis suredagavo ir parengė spaudai K. Donelaičio „Metus“ (1940), V. Pietario „Algimantą“ ir „Lapės gyvenimą ir mirtį“, Lazdynų Pelėdos „Klaidą“ (1939), Maironio „Pavasario balsus“ (1940).

Parašė biografines knygas apie Juozą Eretą „Jo didysis nuotykis“ (1972) ir Praną Padalį „Vienas iš rezistentų kartos“ (1974).

19801985 m. buvo JAV išleisti šeši J. Brazaičio „Raštų“ tomai. 2000 m. Lietuvoje išleistas jo korespondencijos ir dokumentų tomas „Ugninis stulpas“.

Pokario metai Vokietijoje

1944 m. rudenį Juozas Brazaitis kartus su savo šeima ir žmonos giminėmis atvyko į Berlyną. Kurį laiką čia pagyvenę jie pervažiavo į šiaurės Bavariją, Bamberg miestelį. Po kurio laiko tolesnio gyvenimo Vokietijoje nuolatine vieta jiems tapo Pfullingen (Tubibgen, Stuttgart rajonas) prancūzų valdomoje zonoje.

Vokietijoje Juozui Brazaičiui 1946 m. rugsėjo 4 d. buvo išduota „Carte d’identite de Personnes Deplacees“ Nr. 30236.[5]

1945 m. Juozas įsijungė į atkurto VLIK‘o veiklą. 19461948 m. J. Brazaitis buvo VLIK‘o Vykdomosios tarybos informacijos vadovas. 19451951 m. – VLIK‘o Užsienio reikalų tarnybos viršininkas.

Lietuvos partizanų įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto siūlymu, Juozas Brazaitis ir Stasys Bačkis buvo paskirti krašto rezistencijos atstovais užsienyje.

VLIK‘o veiklos pradžioje pirmoji kliūtis Lietuvos laisvei buvo Vakarų Europoje gaji nuomonė, kad Lietuvos ir apskritai Baltijos valstybių klausimas išspręstas, jokios problemos nebėra, jos yra Sovietų Sąjungos respublikos ir iš Vakarų žemėlapio išbrauktos.

Tik po ilgo darbo Vakarų Europoje buvo sugrįžta prie minties, kad Lietuva, Latvija, Estija yra pavergtos valstybės, kad visa prigimtimi ir siekimais jos yra Vakarų Europos dalis ir tas pretenzijas reiškia gyva savo veikla.

Pirmasis oficialus persilaužimas šios idėjos naudai Vakarų Europoje buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimas į "Europinį Sąjūdį" 1949 m. Tai buvo visuomeninė organizacija, remiama Europos valstybių vyriausybių. Durys buvo atidarytos Lietuvos atstovams ir kituose sąjūdžiuose: federalistų, tarptautinis „komitetas krikščioniškajai kultūrai ginti“, tarptautinė socialistų ir liberalų sąjunga.

Vykdydamas šią veiklą, J. Brazaitis parašė ir išleido leidinius anglų ir vokiečių kalbomis „In the Name of the Lithuanian People“ (1946), „Ein kleines Volk wird ausgelöscht“ (1948).

Jis parengė du memorandumus Jungtinėms Tautoms (1949-10-03 ir 1950-10-13) dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.

Parengė spaudai ir 1950 m. išleido VLIK’o didįjį memorandumą su dešimčia priedų anglų ir prancūzų kalbomis Lietuvos nepriklausomybės reikalu (Memorandum on the Restoration of Lithuania’s Independence ir Mémorandum relatif à la restitution de l’indépendance de l’Etat Lituanien).

Parengė spaudai ir 1951 m. anglų kalba išleido VLIK’o memorandumų rinkinį Jungtinėms Tautoms dėl sovietų Lietuvoje vykdomo genocido su plačiu redaktoriaus įvadu (Appeal to the United Nations on Genocide).

1950 m. J. Brazaitis drauge su VLIK’o ir Vykdomosios tarybos politinės komisijos pirmininkais M. Krupavičiumi ir V. Sidzikausku lankėsi Vatikane, kur susipažino su Vatikano aukštaisiais pareigūnais Tardini ir Montini (vėliau – popiežiumi Pauliumi VI) ir buvo priimti popiežiaus Pijaus XII.

Jis palaikė ryšius su Italijos vyriausybės ir senato žmonėmis, artimai bendravo su kai kuriais Bonos pareigūnais, ypač su prof. dr. H. Luetzleriu.

Gyvenimo pabaiga JAV

1951 m. J. Brazaitis su šeima persikėlė į JAV. Nelengvai pavyko jiems įsikurti Niujorke (New York, NY). Tada jis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Nepaisant to, liko ištikimas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavo visuomeninėje veikloje, koordinavo Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio veiklą. Parašė ir paskelbė pasipriešinimo kovų Lietuvoje istorinę apžvalgą „Vienų vieni“ (1964 m., lietuvių ir vokiečių kalbomis), suredagavo J. Lukšos-Daumanto atsiminimus „Partizanai“ (1962), „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pirmąjį tomą (1974).

19521974 m. dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, 19531960 m. jis redagavo žurnalą „Į laisvę“.

Kilmė ir šeima

Tėvai – Simonas Ambrazevičius (1855 m. gegužės 15 d.), ūkininkas. – Jieva -Ambrazevičienė (Maurukaitė, 1863 m. gegužės 7 d.), namų šeimininkė.[6][7]

Broliai ir seserys – Antanas Ambrazevičius, Trakiškių kaimo ūkininkas.[8]; – Magdė Ambrazevičiūtė; – Kastė Ambrazevičiūtė; – Marija Ambrazevičiūtė.[8]

Šeima – žmona (1942 m. vasario 16 d.) Vlada Proscevičiūtė (Proščiūnaitė)-Matulaitienė-Brazaitienė-Leeming (1917 m. gruodžio 25 d. Tauragėje – 2007 m. birželio 12 d. Scottsdale, Maricopa, Arizona, JAV), literatė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė. Gyd. Felikso Proscevičiaus dukra, 1935 m. baigė Tauragės gimnaziją, 19371943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo literatūr1ą ir pedagogiką. Nuo 1940 m. mokytojavo Vilniaus ir Kauno gimnazijose. Nuo 1930 m. Ateityje, Naujojoje Vaidilutėje, Naujojoje Romuvoje, XX Amžiuje, Aiduose spaudinti jos eilėraščiai, publicistika ir kritika, parašė dramą „Profesorius Vizgirda”. 19491951 m. BALF’o įgaliotinė prancūzų zonai.[9]

Dukra – Marija Brazaitytė (Matulionienė, Martel, 1944 m. Kaunas – 2010 m. sausio 27 d. JAV), dailininkė. Anūkė – Marytė Martel (1970 m. sausio 1 d. Arizona, JAV), dailininkė

Šaltiniai

  1. http://genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2012/20120525_brazaiti.pdf
  2. Brazaitis, Juozas // Lietuvių enciklopedija: trečias tomas. – Boston, 1954, p. 215
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Lietuvos centrinio valstybės archyvo F.631, Ap.3, B.20 duomenys
  4. Vasiliauskienė A. Juozas Brazaitis – LKMA istorijos tyrėjas // LKMA Metraštis. – T. 26, p. 571–577.
  5. Ugninis stulpas. 25 metai be Juozo Brazaičio // Sudarytojas Vidmantas Valiušaitis: Leidėjas Į Laisvę fondo Lietuvos filialas. – Kaunas, 2000, p. 82
  6. LCVA. F. 631, ap. 7, b. 235, l. 5
  7. LCVA. F. R-743, ap. 2, b. 3331, l. 120, 121
  8. 8,0 8,1 LCVA. F. 391, ap. 7, b. 95, l. 2 a. p.
  9. Brazaitinė-Proscevičiūtė, Vlada // Lietuvių enciklopedija: trečias tomas. – Boston, 1954, p. 214
Parengė: Sigitas Jegelevičius, 2012 m..

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+51-0=51 wiki spaudos ženklai).