Juozas Strolia

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Juozas Strolia
Juozas Strolia.jpg

Gimė 1897 m. liepos 11 d.
Velykūnų k., Anykščių raj.
Mirė 1969 m. vasario 15 d. (71 m.)
Chicagoje, Ilinojaus valstija

Veikla
Muzikantas, muzikos pedagogas, chorvedys, muzikos istorikas, muzikologas, kompozitorius, JAV lietuvis

Juozas Strolia (1897 m. sausio 11 d. Velykūnų k., Leliūnų valsč., Utenos apskr.1969 m. vasario 15 d. Chicagoje, Ilinojaus valstija), smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas, kompozitorius, JAV lietuvis.

Gyvenimo kelias

Vaikystėje išmokęs smuikuoti, J. Strolia mokė ir kitus, giedojo Leliūnų (Utenos raj.) bažnyčios chore. Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse.

J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 19211924 m. jis mokėsi Kauno muzikos mokykloje smuikuoti, griežė Karių klubo kvintete. Juozo Žilevičiaus paragintas, 19241929 m. tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje smuiko studijas pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas Stasį Šimkų ir J. Žilevičių mokėsi kompozicijos, griežė styginių kvartete pirmuoju smuiku.

1927 m. susibūrusiam mokyklos vyrų chorui J. Strolia harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale "Muzikos atžalos". Su J. Žilevičium jis rinko liaudies dainas – surinko per 1400 tekstų ir melodijų.

Su žmona dainininke Z. Grubaite J. Strolia koncertavo Lietuvoje ir Vokietijoje. J. Strolia jai vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.

19291936 m. J. Strolia buvo Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos muzikos mokytojas ir choro vadovas. 1931 m. jis subūrė Tauragės miesto vyrų chorą (apie 25 dainininkus), kuris išmokęs nemažai lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų ir klasikinių kūrinių, surengė koncertų Tauragėje, Raseiniuose, Skaudvilėje, Gaurėje, Žygaičiuose ir Dauglaukyje, atlaidų metu giedodavo bažnyčiose. Chorų varžybose Panevėžyje laimėjo pirmąją vietą ir aukščiausią prizą.

19361940 m. J. Strolia buvo Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo Šaulių kuopos chorui, su kuriuo 1937 m. chorų varžybose Panevėžyje laimėjo antrąją vietą. 1939 m. jis pradėjo dirbti ir Šiaulių muzikos mokykloje – dėstė violą (altą), muzikos istoriją ir kitas teorines disciplinas.

19401941 m. pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu J. Strolia buvo suimtas ir kalinamas. 1941 m. išleistas į laisvę, jis pasitraukė į Vokietiją.

Gyvendamas Lietuvoje, iki 1941 m. J. Strolia rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė apie 100 dainų chorams ir solistams, kantatą "Tvanas", mišias, giesmių, pjesių smuikui ir fortepijonui, parašė muziką K. Jurašūno inscenizuotai pasakai "Eglė žalčių karalienė" (1937 m.), sukūrė dainų jaunimui, šauliams ir kariams.

J. Strolia taip pat parengė "Smuiko mokyklą", leido muzikos teorijos ir solfedžio pratimų konspektus: 1933 m. išleistas I sąsiuvinis (1934 ir 1935 m. dar pakartotas), 1935 m. – II sąsiuvinis. Jis išleido dainų rinkinį "23 žygio dainos" (1933 m.), parašė vadovėlį "Trumpa muzikos istorija" (1936 m.).

Tuo pačiu metu J. Strolia aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. 1938 m. šios draugijos suvažiavime jis skaitė pranešimą "Muzikos istorijos mokymo metodika bei priemonės".

19411952 m. J. Strolia gyveno ir dirbo Vokietijoje. Jis dvejus metus dirbo Drezdeno "Theater des Volkes" orkestro smuikininku, lankė pedagoginius kursus Drezdeno konservatorijoje ir gilino kompozicijos žinias pas profesorių Viecenzą. Atlikęs privalomą pedagoginę praktiką, 1943 m. jis įgijo teisę dėstyti muziką Vokietijos vidurinėse mokyklose, mokytojavo Drezdeno aukštesniojoje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo J. Strolia gyveno Hanau, Detmoldo, Uchtės, Wehneno ir Oldenburgo (Vokietija) stovyklose, vertėsi muzikos pamokomis, mokytojavo lietuvių gimnazijose ir vadovavo chorams. Jis kūrė dainas ir giesmes, harmonizavo liaudies dainas. Vien 19451950 m. J. Strolia parašė 120 įvairių kūrinių, rašė pratimus smuikininkams ir dainininkams.

1947 m. Amerikos lietuvių Vargonininkų sąjungos surengtame konkurse jo "Šienapjūtės daina" laimėjo pirmąją premiją.

1952 m. J. Strolia atvyko į JAV, nuo to laiko buvo žinomas kaip Joseph Strolia. Iš pradžių jis trumpai gyveno Čikagoje (Ilinojaus valstija), paskui persikėlė į Los Andželą (Kalifornijos valstija), o 1954 m. – į Bostoną (Masačiusetso valstija). Jis pradėjo sudarinėti anglų, lotynų, lietuvių, vokiečių, rusų kalbų ir botanikos žodynėlius.

1955 m. J. Strolia išvyko į Braziliją – ten vargonininkavo Vila Zelina ir San Paulo lietuvių Šv. Juozapo parapijose. Su San Paulo lietuvių bendruomenės mišriuoju choru (37 moterys ir 22 vyrai) 1955 m. giedojo Rio de Žaneiro Katedroje Eucharistinio kongreso metu.

1957 m. jis grįžo į JAV, kiek laiko gyveno Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija) ir vadovavo lietuvių chorams. Paskui dvejus metus gyveno Ročesteryje (Rochester, Niujorko valstija), ten 19581959 m. vadovavo Šv. Cecilijos chorui.

Nuo 1960 m. iki gyvenimo pabaigos J. Strolia gyveno Čikagoje (Ilinojaus valstija). Čia jis vertėsi muzikos pamokomis ir fortepijonų derinimu, vargonininkavo, rinko lietuvių liaudies dainas, išvertė iš anglų kalbos R. Kelly knygą "Tema ir variacijos", rašė studiją apie akordeono priežiūrą, parašė knygą "Lietuvos Vyčio pėdsakais". Keliuose žurnalo "Muzikos žinios" numeriuose paskelbė straipsnį "Klaipėda – derlinga muzikos darbo dirva", parašė "Portugalų kalbos vadovėlį".

J. Strolia buvo poliglotas, mokėjo 14 kalbų. Gyvendamas JAV, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė dainas vyrų ir mišriesiems chorams, solistams ir vaikams.

Jo giesmės "Salve, Regina", "Marija" Lietuvos kultūros fondo konkurse 1949 m. apdovanotos trečiąja premija. Parašė mišias vaikams, kūrinių vargonams ir fortepijonui ("Lietuvos godos", "Tėvynės aidai"), populiarios jo solo dainos "Kada manęs nebus" ir "Kai numirsiu", sukūrė kūrinių styginių orkestrui ir daug kitokių kompozicijų.

Iš viso J. Strolios kūrybinį palikimą sudaro per 300 kūrinių, kurių nemaža dalis išleista, bet yra likusių ir rankraščiuose. Jo harmonizuotos liaudies dainos "Ei, didi, didi", "Vai ir prijojo", daina vyrų chorui "Namo" skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse. Lietuvos chorai labiausiai pamėgo kompozitoriaus harmonizuotas liaudies dainas "Tykus buvo vakarėlis" ir "Valiok, dalgeli". Tautosakos archyvui jis surinko per 500 melodijų.

Už dainą mišriam chorui "Šienapjūtė" jis laimėjo I premiją (1947 m.), už giesmę Marijai – Kultūros fondo konkurse III vietą (1949 m.).

J. Strolia visą gyvenimą buvo vegetaras, sudarė 100 vegetariškų valgių receptų rinkinį ir jį populiarino. Senatvėje jis artimai bendravo su vaikystės kaimynu Vytautu Karosu ir jo šeima.

Vedė apie 1927 m., žmona Zenta Grubaitė (19021951) – dainininkė solistė. Sūnūs: Vytautas Strolia (19282007) – dirigentas, muzikantas fagotininkas, Faustas Strolia (19312014) – muzikantas smuikininkas ir vargonininkas, chorvedys, Herkulis Strolia (19372003) – muzikantas smuikininkas.

Mirė 1969 m. vasario 20 d. Čikagoje (JAV). Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

J. Strolios biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).

Biografija

Vaikystėje išmokęs smuikuoti, mokė ir kitus, giedojo Leliūnų bažnyčios chore. Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse. J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. 19211924 smuikuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, griežė Karių klubo kvintete. J. Žilevičiaus paragintas 19241929 smuiko studijas tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas S. Šimkų ir J. Žilevičių mokėsi kompozicijos. 1927 susibūrusiam mokyklos vyrų chorui harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale „Muzikos atžalos". Su J. Žilevičium rinko liaudies dainas – surinko per 1400 m. tekstų ir melodijų. Pirmuoju smuiku griežė styginių kvartete. Vedė dainininkę Žentą Grubaitę (19021951), su kuria kartu koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. J. Strolia vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.

19291936 Tauragės aukštesniosios komercinės mokyklos muzikos mokytojas ir choro vadovas. 1931 subūrė Tauragės miesto vyrų chorą (apie 25 dainininkus), kuris išmokęs nemažai lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų ir klasikinių kūrinių, surengė koncertų Tauragėje, Raseiniuose, Skaudvilėje, Gaurėje, Žygaičiuose ir Dauglaukyje, atlaidų metu giedodavo bažnyčiose. Chorų varžybose Panevėžyje laimėjo pirmąją vietą ir aukščiausią prizą. 19361940 J. Strolia Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo Saulių kuopos chorui, su kuriuo 1937 chorų varžybose Panevėžyje laimėjo antrąją vietą. 1939 pradėjo dirbti ir Šiaulių muzikos mokykloje – dėstė violą (altą), muzikos istoriją ir kitas teorines disciplinas. Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir kalintas.

J. Strolia Lietuvoje atliko didelį kultūrinį ir muzikinį darbą. Rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė apie 100 dainų chorams ir solistams, kantatą „Tvanas“, mišias, giesmių, pjesių smuikui ir fortepijonui, parašė muziką K. Jurašiūno inscenizuotai pasakai „Eglė žalčių karalienė“ (1937), sukūrė dainų jaunimui, šauliams ir kariams. Parengė „Smuiko mokyklą“, leido muzikos teorijos ir solfedžio pratimų konspektus: 1933 išleistas I sąsiuvinis (1934 ir 1935 dar pakartotas), 1935 II sąsiuvinis. Parašė vadovėlį „Trumpa muzikos istorija“ (1936). Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. 1938 šios draugijos suvažiavime skaitė pranešimą „Muzikos istorijos mokymo metodika bei priemonės".

1941 išvykęs į Vokietiją, J. Strolia dvejus metus dirbo Dresdeno Theater des Volkes orkestro smuikininku, lankė pedagoginius kursus Dresdeno konservatorijoje ir gilino kompozicijos žinias pas prof. Viecenzą. Atlikęs privalomą pedagoginę praktiką, 1943 įgijo teisę dėstyti muziką Vokietijos vidurinėse mokyklose, mokytojavo Dresdeno aukštesniojoje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje. Po karo gyveno Hanau, Detmoldo, Uchtės, Wehneno ir Oldenburgo stovyklose, vertėsi muzikos pamokomis, mokytojavo lietuvių gimnazijose ir vadovavo chorams. Kūrė dainas ir giesmes, harmonizavo liaudies dainas. Vien 19451950 parašė 120 įvairių kūrinių, rašė pratimus smuikininkams ir dainininkams. 1947 Amerikos lietuvių Vargonininkų sąjungos surengtame konkurse „Šienapjūtės daina" laimėjo pirmąją premiją.

1952 J. Strolia atvyko į JAV. Trumpai gyveno Chicagoje, paskui persikėlė į Los Angeles, Kalifornijos valstija, o 1954 žiemą į Bostoną, Masačusetso valstija. Pradėjo sudarinėti anglų, lotynų, lietuvių, vokiečių, rusų kalbų ir botanikos žodynėlius. 1955 išvyko į Braziliją – vargonininkavo Vila Zelina ir San Paulo lietuvių Šv. Juozapo parapijose. Su San Paulo Lietuvių bendruomenės mišriuoju choru (37 moterys ir 22 vyrai) 1955 giedojo Rio de Janeiro Katedroje Eucharistinio kongreso metu. 1957 grįžo į JAV, kiek laiko gyveno Philadelphijoje, Pensilvanijos valstija, ir vadovavo lietuvių chorams. Paskui dvejus metus gyveno Rochesteryje, Niujorko valstija, ten 19581959 vadovavo Šv. Cecilijos chorui, nuo 1960 iki mirties gyveno Chicagoje. Vertėsi muzikos pamokomis ir fortepijonų derinimu, vargonininkavo, rinko lietuvių liaudies dainas, išvertė iš anglų kalbos R. Kelly knygą „Tema ir variacijos“, rašė studiją apie akordeono priežiūrą, parašė knygą „Lietuvos Vyčio pėdsakais“. Keliuose žurnalo „Muzikos žinios“ numeriuose paskelbė straipsnį „Klaipėda – derlinga muzikos darbo dirva“, parašė „Portugalų kalbos vadovėlį“. Buvo poliglotas, mokėjo 14 kalbų. Gyvendamas JAV, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė dainas vyrų ir mišriesiems chorams, solistams ir vaikams. Giesmės „Salve, Regina“, „Marija“ Lietuvos kultūros fondo konkurse apdovanota trečiąja premija (1949). Parašė mišias vaikams, kūrinių vargonams ir fortepijonui („Lietuvos godos“, „Tėvynės aidai“), populiarios solo dainos „Kada manęs nebus“ ir „Kai numirsiu“, sukūrė kūrinių styginių orkestrui ir daug kitokių kompozicijų. Iš viso J. Strolios kūrybinį palikimą sudaro per 300 kūrinių, kurių nemaža dalis išleista, bet yra likusių ir rankraščiuose. Jo harmonizuotos liaudies dainos „Ei, didi, didi“, „Vai ir prijojo“, daina vyrų chorui „Namo“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse. O Lietuvos chorai labiausiai pamėgo kompozitoriaus harmonizuotas liaudies dainas „Tykus buvo vakarėlis“ ir „Valiok, dalgeli". Tautosakos archyvui jis surinko per 500 melodijų. Išaugino tris sūnus – Vytautą, Faustą ir Herkulį – kurie visi muzikai profesionalai.

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+16083-144=15939 wiki spaudos ženklai).