Juozas Vaičkus

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Juozas Vaičkus
VaičkusJuozas.jpg

Gimė 1885 m. balandžio 16 d.
Rusija Zastaučiai, Telšių apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1935 m. balandžio 7 d. (49 m.)
Lietuva Kaunas

Sutuoktinis(-ė) Morta Vaičkienė

Veikla
Lietuvos aktorius, režisierius

Vikiteka Juozas VaičkusVikiteka

Juozas Vaičkus (1885 m. balandžio 16 d. Zastaučiuose, Telšių apskritis, Rusijos imperija – 1935 m. balandžio 7 d., Kaune) – Valstybės teatro režisierius.

Įžanga

Lietuvos profesionalaus teatro istorija neatsiejama nuo žemaičių. 1920-aisiais, kai Kaune sausio 29 d. pradėjusi veikti Lietuvių meno kūrėjų draugijos sudaryta Teatro taryba įsteigė pirmąjį profesionalų lietuvių teatrą (Dramos vaidyklą). Jo pirmąjį spektaklį (Hermano Sudermanno „Jonines“), parodytą Miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras), režisavo iš Mažeikių rajono Zastaučių kaimo kilęs aktorius ir režisierius Juozas Vaičkus (1885–1935), šiandien teisėtai vadinamas ne tik aktoriumi, režisieriumi, bet ir lietuvių profesionaliojo teatro kūrėju. Minėta Dramos vaidykla 1922 m. buvo suvalstybinta.

1925-aisiais po reorganizacijos tapo Valstybės teatru (veikė 1925–1940 metais), kuris 1944–1949, 1959–1990, 2004–2012 m. buvo vadinamas Kauno dramos teatru, o 2012 m. tapo Nacionaliniu Kauno dramos teatru.

Mažeikiškiai savo ruožtu J. Vaičkų dar vadina ir savo krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininku, nes ne kas nors kitas, o J. Vaičkus buvo pagrindinis 1905 m. birželio 29 d. Mažeikiuose įvykusio pirmojo viešo lietuviško vakaro, kurio metu buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Žymantienės-Žemaitės) komedija „Velnias spąstuose“.

Jis įėjo į kultūros istoriją ir kaip pirmasis lietuviškas spektaklis, parodytas ne tik Mažeikiuose, bet ir visoje anuometinėje Kauno gubernijoje. Su 1905-aisiais Mažeikiuose suburta vaidintojų grupe J. Vaičkus dirbo ir vėlesniais metais, kai po mokslų vasaros atostogoms sugrįždavo į gimtinę.

1907 m. jau viešai buvo skelbiama apie Mažeikiuose mėgėjų teatro pagrindais veikiančią J. Vaičkaus vadovaujamą „Skrajojančio teatro“ trupę. Ji gyvavo apie septynerius metus (1907–1914). Nuo 1911-ųjų vadinta Skrajojamuoju Juozo Vaičkaus teatru. Spektaklius režisuodavo J. Vaičkus. Jie buvo rodomi ne tik Mažeikiuose, bet ir daugelyje kitų Žemaitijos vietovių – gastrolių metu trupė vaidino beveik pusšimtyje gyvenviečių, spektakliai buvo parodyti apie 180 kartų. „Skrajojamojo teatro“ repertuare buvo daug tais metais ir kituose Žemaitijos mėgėjų teatruose vaidintų spektaklių, tarp jų ir „Gaila ūsų“, „Genovaitė“, „Likimo bausmė“, „Meilė galvon – velnias uodegon“, „Nutrūkusi styga“ ir kt.

Viena pagrindinių šio teatro aktorių buvo Mažeikių rajono Pikelių kaime gimusi dainininkė Morta Grikštaitė (1890–1977). Ji tapo J. Vaičkaus žmona. Kartu su ja spektakliuose vaidindavo Konstantinas Bužokas, Juozas Juodis, Mykolas Krypas, Jonas Motuzas, Teofilė Motuzaitė, Aleksandras Vaičkus ir kt. scenos mėgėjų. Dekoracijomis rūpinosi, taip pat ir vaidino Jonas Motuzas. Šis teatras turėjo ir savo virėją, scenos darbininką. Jiems daugiausiai darbo būdavo gastrolių metu.

Trupės veikla nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai J. Vaičkus išvyko tęsti studijų į Sankt Peterburgą.

J. Vaičkus, kaip ir daugelis kitų ano meto gabių ir turėjusių galimybę mokslo siekti Žemaitijos jaunuolių mokėsi Latvijoje veikusioje Mintaujos ( Jelgavos) gimnazijoje. Už priklausymą slaptai lietuvių moksleivių draugijai „Kūdikis“ jį, jau lankantį septintąją klasę, iš šios gimnazijos pašalino. 1915–1918 m. jis mokėsi Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Teisių fakultete ir imperatoriškoje mokykloje. Universitete įsigijo teisininko specialybę. Studijų metais lankė ir šiame mieste veikusią Aleksandros teatro dramos studiją, priklausė imperatoriškajai Ostrovskio vardo teatro draugijai. 1915–1916 m. Sankt Peterburge įsteigė pirmąją privačią lietuvių dramos mokyklą – vaidybos studiją, kurioje buvo ugdomi profesionalūs aktoriai lietuvių teatrui. Ją lankė apie 20 scenos menu besidominčių, aktoriais norinčių tapti lietuvių. Šios studijos auklėtiniai sudarė 1920 m. Kaune pradėjusios veikti Dramos vaidyklos aktorių trupės branduolį. Su J. Vaičkaus asmenybe susijęs tokių garsių Lietuvos aktorių kaip Ona Kurmytė (Mazurkevičienė), Viktoras Dineika, Teofilija Dragūnaitė (Vaičiūnienė), Petras Kubertavičius, Juozas Stanulis, Antanina Vainiūnaitė (Kubertavičienė) karjeros pradžia. 1918 m., baigęs studijas, J. Vaičkus sugrįžo į Lietuvą. Dar prieš tai, 1917-aisiais, jis Lietuvoje buvo subūręs naują „Skrajojamąjį teatrą“, kuris tais pačiais metais pradėjo rodyti spektaklius. 1918–1919m. šis teatras dažniausiai vaidindavo Vilniuje, o 1919–1920 m. – Kaune. Gyvendamas Kaune J.Vaičkus aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime ir tapo vienu jau minėtos Lietuvos meno kūrėjų draugijos organizatorių, o šiai draugijai įsikūrus,– ir Dramos vaidybos vedėju bei režisieriumi. Šias pareigas jis ėjo 1921–1923 metais. Iš Lietuvoje tuo laikotarpiu jo režisuotų spektaklių didžiausio dėmesio sulaukė B. Laucevičiaus Vargšo „Žmonės“ (1918), K.Jasiukaičio „Alkani žmonės“ (1919), G. Landsbergio Žemkalnio „Blinda“ (1919), H. Ibseno „Šmėklos“ (1920), Hjalmaro Bergstrømo „Karen Borneman“ („Gyvenimo balsas“ ,1921).


Biografija

J. Vaičkus 1905 m. Sankt Peterburge suorganizavo vadinamąjį Skrajojamajį teatrą. 1916 m. jis įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, išugdė pirmuosius profesionalius lietuvių aktorius: O. Kurmytę, T. Vaičiūnienę, P. Kubertavičių, J. Stanulį.

1919 m. jis įsitraukė į Lietuvių meno kūrėjų draugiją ir pradėjo teatrinę veiklą Kaune. 1920 m. sausio 19 d. Kauno teatro rūmuose įvyko pirmasis vaidyklos spektaklis – J. Vaičkaus režisuota H. Zudermano pjesė „Joninės“. Vėliau, kilus nesutarimams, J. Vaičkus iš teatro pasitraukė. 19231928 m. jis dirbo JAV, Holivude studijavo kino meną.

1931 m. J. Vaičkus sugrįžo į Lietuvą. Kaune jis įsteigė privačią Vaidybos studiją, kurioje mokėsi virš 100 mokinių. Po metų studijoje jau buvo vaidinami spektakliai. Kartu su operatoriumi A. Žibu J. Vaičkus sukūrė dokumentinius filmus apie poeto Maironio laidotuves ir Palangą. 1932 m. J. Vaičkus įsteigė lietuviškų filmų kūrimo bendrovę „Lietfilmas“, norėjo kurti vaidybinius filmus. Daliai J. Vaičkaus mokinių perėjus pas režisierių A. Oleką-Žilinską, rengti projektai nutrūko.

J. Vaičkus mirė 1935 m. Palaidotas Kauno Eigulių kapinėse.

Įvertinimas

Juozo Vaičkaus vaidmuo Lietuvos kultūros istorijoje – jis veikia ne tik ir ne tiek konkrečiais rezultatais, teatro ar kino kūriniais, bet kaip teatro, kino, kultūros lauko išjudintojas, spiritus movens, judinanti dvasia, kuri reiškiasi Vaičkaus kultūrininko, ugdytojo, švietėjo nenuilstamu veikimu. Amžininkai pripažino Juozo Vaičkaus nuopelnus kūrybinio kelio pradžioje, vadino jį Lietuvos dramos tėvu, – niekas negalėjo paneigti jo nuopelnų lietuviškų vakarų sąjūdyje, pedagogo talento ugdant aktorius, organizacinių sugebėjimų rengiant vaidinimus, gastroles, steigiant Lietuvoje profesionalųjį teatrą.

... Vaičkus pasiekė, kad tai, kas atrodė neįtikėtina, neįmanoma, tapo tikrove Lietuvos ir JAV lietuvių kultūriniame gyvenime: tai ir nuolatinė aktorių trupė, ir pirmoji vaidybos mokykla, ir profesionaliojo teatro įsteigimas, ir pastovaus lietuvių teatro JAV spektakliai, ir, pagaliau, nors ir po jo mirties, pasikeitė įsitikinimas, kad lietuviai kiną gali ne tik importuoti iš užsienio, kaip garsių markių automobilius, bet patys jį kurti. Jis veikė kaip ryški, Lietuvos kultūrą keičianti, kultūrą brandinanti asmenybė, kaip tikra kultūros lauką išjudinanti dvasia. Jo pradėti darbai lietuviškame teatre ir kine tebetęsiami iki šiol. [...].

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius – 69% (+6617-0=6617 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 32% (+3110-72=3038 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+1-0=1 wiki spaudos ženklai).