Juozas Zikaras
| Juozas Zikaras | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukai, Pumpėnų valsčius |
| Mirė | † 1944 m. lapkričio 10 d. Kaunas |
|
| |
| Tėvas | Viktoras Zikaras |
| Motina | Mikalina Zikarienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Anelė Tūbelytė-Zikarienė |
| Vaikai |
Vaidutis, Teisutis, Vainutis, Alytė |
|
| |
| Veikla | skulptorius, pedagogas, profesorius
|
|
| |
| Alma mater | Peterburgo dailės akademija |
|
| |
| Vikiteka | Juozas ZikarasVikiteka |
Juozas Zikaras (1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose, Pumpėnų valsčius – 1944 m. lapkričio 10 d. Kaune) – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius.
Biografija
Šeima gyveno vargingai, nuo septynerių piemenavo pas ūkininkus. Pramokęs staliaus amato, kartu su tėvu dengė stogus, dirbo kitokius statybinius darbus. Pardavinėdavo savo drožtus ir trimis spalvomis (juoda, balta, raudona) nudažytas pakelių kryžiams šventųjų statulėles.
1897 m. pradėjo lankyti Pumpėnų keturmetę mokyklą, kurią baigė 1899 m. Baigęs pradinę mokyklą, gavo sargo vietą Panevėžio mokytojų seminarijoje. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, pramoko groti smuiku ir tapo muzikantu nedideliame orkestre. Metus praleido Latvijoje. Grįžęs į Lietuvą, bernavo pas Pumpėnų kleboną, daraktoriavo Berželių dvare.
Remiamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio ir kitų mecenatų 1904–1906 m. Vilniuje mokėsi Ivano Trutnevo piešimo mokykloje, vakarais – Juzefo Montvilos piešimo klasėje. 1906 m., gyvendamas gimtuosiuose Paliukuose, nulipdė dvarininko Juozapo Kazakausko biustą, gavęs už šį darbą pinigų, išvyko į Peterburgą. [1]
1907–1910 m. studijavo Peterburgo Dailei skatinti draugijos mokykloje, I. Andrioleti skulptūros skyriuje. 1910 m. įstojo į Peterburgo dailės akademijos Skulptūros fakultetą, mokėsi pas profesorius Gugą Zalemaną, Vladimirą Beklemiševą. 1914 m. susituokė su rokiškėne Anele Tūbelyte. 1916 m. spalio 24 d. baigė Dailės akademiją. Diplominis J. Zikaro darbas „Motina“ pelnė autoriui sidabrinį akademijos ženklą. Po akademijos baigimo dėstė piešimą, skulptūrą ir braižybą T. Štembergo gimnazijoje ir realinėje mokykloje. 1915–1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. Nuo 1917 m. mokytojavo.
1918 m. su šeima grįžo į gimtinę. 1919–1928 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje.[2][3] Panevėžyje sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus ir bareljefus. Bendravo su žymiais miesto inteligentais: Julijonu Linde-Dobilu, Matu Grigoniu, Kazimieru Paltaroku.
1928 m. švietimo ministro Konstantino Šakenio kvietimu su šeima persikėlė iš Panevėžio į Kauną. Dėstė Kauno meno mokykloje, skulptūros studijos vadovas. Lietuvių dailės draugijos narys, 1932–1938 m. Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas.
1940 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, nuo 1941 m. vadovavo Skulptūros ir keramikos fakultetui. 1944 m. suteiktas profesoriaus vardas. Išugdė tokius menininkus kaip Petras Aleksandravičius, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė, Juozas Kaminskas, Vytautas Kašuba, Juozas Kėdainis, Aleksandras Marčiulionis, Viktoras Palys, Napoleonas Petrulis, Leonas Žuklys, Vladas Žuklys ir kt.[4]
Antrojo pasaulinio karo metais visi trys J. Zikaro sūnūs pasitraukė į JAV bei Australiją. Lietuvoje likusius šeimos narius persekiojo sovietinė valdžia. 1944 m. lapkričio 10 d. skulptorius nusižudė neištvėręs saugumo tardymų. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Apie keliones į Vatikaną...
...nelengva buvo paminklo kūrimo pradžia. Iš pradžių dailininkas Juozas Zikaras norėjo išreikšti Laisvę jos pirminiu pavidalu, atvirą, neturinčią ką slėpti. Renkasi antikiniu pagrindu paremtą vaizdinį ir tas nuostabias, kūną paryškinančias klostes. Kodėl ne kaip Nikė? Todėl skulptorius bandė pavaizduoti kone nuogą, bet nuostabią savo santūrumu deivę. Nes laisvas žmogus laisvame pasaulyje gali būti toks, koks yra, būti savimi, ir jis bus suprastas bei priimtas.
Štai čia jis susiduria su pirma švelniai atsargia, bet aiškia generolo leitenanto Vlado Nagevičiaus užuomina, kad, pasitarus su komisija, pagalvota, jog gal dar per anksti taip vaizduoti pagrindinį tautos simbolį. "Kaip per anksti?! – karščiuojasi Zikaras. – Gal per vėlai?! Juk jau senieji graikai..." Bet generolas mandagiai nutraukia, kad lietuviai toli gražu ne senieji graikai, kad mūsų tauta ilgą laiką buvusi nelaisva, kad viską reikia daryti po truputį. Kad dailininkas negalvotų, jog jo kūryba ribojama, gal tegul kuria ten, kur žmonės galės ateiti, savo nuomonę išreikšti. Dailininkui Panevėžio gimnazijos direktorius Jonas Yčas paskiria iki šiol neišlikusią gimnazijos sporto salę, kad dailininkas galėtų kurti tinkamo dydžio skulptūrą, o ateinantys besidomintieji galėtų aptarinėti.
...renkasi panevėžiečiai tarsi į parodą. Dalis nepatikliai žiūri į grakščią angelo figūrą, aprėdytą kojas atidengiančia tunika. Vieni slapta žegnojasi, kiti negali atsidžiaugti tokiu grožiu, bet vis dėlto skulptorius vėl informuojamas, kad dauguma besilankančiųjų šokiruoti tokio atviro rūbelio, girdi, liaudis į kojas žiūrės ir apie aukas sudėtas dėl laisvės visai negalvos. Greičiausiai tai nebuvo dauguma, bet pasitaikė žmonių, kuriems tikrai labai nepatiko tokia "erezija". Skulptorius iš pradžių piktinasi, kad "neišmanėliai, tamsuma, neturintys nuovokos apie tikrąjį grožį! Į Vatikaną tokiems nuvažiuoti, Mikelandželo pažiūrėti!". Bet vėliau aprimsta ir imasi dengti kojas...
Pagal: Laisvės paminklo kūrimas. 1919-1921 metai | R. Ruibienės pokalbiai su A. Zikaraite apie J. Zikaro kūrybą | Neišsemiamos istorijos. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų tyrimai, 2021
Vaizdas: Juozas Zikaras prie kuriamos "Laisvės" Panevėžio valstybinės gimnazijos sporto salėje. Povilo Šinskio nuotrauka, ČDM archyvas
Kūryba
Lietuvos skulptorius, profesorius Juozas Zikaras su daraktoriais Berželių dvare. Fotografuota šile. Iš kairės į dešinę sėdi daraktoriai: M. Bačinskaitė, nenustatyta moteris, Anelė Urbonaitė, nenustatytas vyras. Prigulęs ant žolės Juozas Zikaras. 1903 m.
Viduryje Kristupas Šidlauskas, Antano Šidlausko anūkas 1-as iš kairės Rytas Šidlauskas, Juozo Šidlausko sūnus, 1-as iš dešinės Andrius Urbonas, Jono Šidlausko anūkas 1987 m. Linkuvos kapinėse prie Julijono ir Emilijos (Rudytės) Šidlauskų kapo.
Kapas Linkuvoje. 1. Povilas Šidlauskas (1816-1900), 2. Povilo sūnus Julijonas Šidlauskas (1853-1903). Jis-prelato Povilo Šidlausko tėvas; 3. Julijono žmona Emilija (Rudytė) Šidlauskienė (1868-1910), kilusi iš Steigvilių. Steigvilių kapuose palaidoti jos tėvai ir brolis kunigas Ignotas Rudis; 4. Julijono ir Emilijos dukra Paulina Šidlauskaitė (1888-1908), mirusi nuo džiovos; 5. Julijono ir Emilijos dukra Angelė Šidlauskaitė (1893-1900), mirusi nuo skarlatinos. Paminklo autorius Juozas Zikaras
Paminklo aut. Juozas Zikaras
Paltarokų šeimos kapas Linkuvoje
Skulptūros:
- 1910 m. „Mąstytojas“
- 1916 m. diplominis darbas „Motina“
- 1919 m. šv. Petro ir Povilo skulptūros Paįstrio bažnyčioje
- 1920 m. bareljefas „Ant vieškelio“
- 1921 m. „Laisvė“ Kaune
- 1925 m. visų nominalų lito ir centų monetų gipsiniai modeliai
- 1926 m. Laisvės paminklo Panevėžio mieste projektas, eksponuojamas Panevėžio kraštotyros muziejuje
- 1926 m. Kristaus Karaliaus skulptūra Panevėžio katedroje
- šv. Aloyzo skulptūra Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje
- 1931 m. „Atlantai“ Panevėžio banke
- 1931 m. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, antkapinis paminklas Rasų kapinėse
- 1939 m. „Knygnešys“, žymiausia monumentali dekoratyvinė skulptūra Karo muziejaus sodelyje
Biustai:
Bareljefai:
- Antanas Smetona
- Sofija Smetonienė
- Mykolas Songaila
- Jonas Šliūpas
Medaliai:
- Vytautas Didysis
- vyskupas Merkelis Giedraitis
- Juozas Tumas-Vaižgantas
- 1918–1940 m. sukūrė visų laidų Lietuvos monetų modelius
- 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
Apdovanojimai
- 1937 m. Paryžiaus parodoje už lietuviškos sodybos maketą apdovanotas Pagrindiniu prizu
- DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas
- Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medalis
Atminimo įamžinimas
- M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma 121 skulptūra, reljefai, įvairūs modeliai, 75 grafikos ir tapybos darbai, projektai, 69 pinigų modeliai, metalinės atliejos.
- 1966 m. ant 1933 m. jo paties statyto namo Žaliakalnyje (J. Zikaro g. 3) pritvirtinta pirmoji atminimo lenta. 1988 m. lapkričio 18 d. atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu.
- 1972 m. buvusiai Ąžuolų gatvei Žaliakalnyje suteiktas J. Zikaro vardas.
- 1972 m. skulptoriaus gimtinėje Paliukų kaime atidarytas memorialinis muziejus. Muziejuje eksponuojama fotodokumentinė medžiaga apie skulptoriaus mokslo metus, kūrybą, laisvalaikį.[5]
- 1991 m. Paįstrio mokyklai (Panevėžio raj.) suteiktas J. Zikaro vardas.
- 1991 m. lapkričio 18 d. Žaliakalnyje prie J. Zikaro namo pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). Meno mokykloje buvusi skulptoriaus dirbtuvė pavadinta J. Zikaro klase.
- 1996 m. skulptoriaus marti Aldona Zikarienė įsteigė J. Zikaro 1000 Lt premiją, skirtą premijuoti geriausius jaunųjų menininkų diplominius darbus.[6]
- 2001 m. skulptoriaus namuose (J. Zikaro g. 3) atidarytas memorialinis muziejus, kuris dukros Alytės rūpesčiu namo pusrūsyje esančioje tėvo dirbtuvėje neoficialiai veikė nuo 1959 m. [7]
- 2001 m. išleistas pašto ženklas (dail. Milda Kairaitienė). [8]
Namas-muziejus Kaune
J. Zikaro memorialinė lenta
Muziejuje paminėtos Juozo Zikaro 140-osios gimimo metinės
SEKUNDĖ ZITA PILKELYTĖ KULTŪRA 2021.11.27
Panevėžio kraštotyros muziejuje lapkričio 18–19 d. minėtos iš Panevėžio krašto, Paliukų kaimo, kilusio Juozo Zikaro – vieno pirmųjų profesionalių ir garsiausių XX a. pirmos pusės lietuvių skulptorių, daugelio nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių kūrinių autoriaus 140-osios gimimo metinės. Šia proga atidaryta paroda „Juozo Zikaro studijoje“, surengta konferencija „Iš Panevėžio praeities: Juozas Zikaras ir jo kultūrinė aplinka“, išleistas straipsnių rinkinys tokiu pačiu pavadinimu. Šis minėjimas – ilgalaikis projektas: parodą bus galima lankyti beveik visus metus – iki kitų metų spalio, konferencijos pranešimų įrašai bus skelbiami muziejaus svetainės mediatekoje, o leidinį galima įsigyti muziejuje arba skaityti bibliotekoje.
Paroda „Juozo Zikaro studijoje“ nukelia lankytoją į J. Zikaro kūrybinę aplinką – imituotą skulptoriaus studiją, kurioje eksponuojami originalūs menininko kūriniai: skulptūros, bareljefai, tapybos darbas, numizmatika, kūrinių reprodukcijos iš Panevėžio kraštotyros ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejų fondų. Dalį Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų J. Zikaro darbų parodai konservavo muziejaus restauratoriai Birutė Kaziukonienė ir Žygimantas Mileris, kitus – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras. Parodą rengė direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė, dailininkė Asta Radvenskienė.
Atidarant parodą svarbiausius J. Zikaro gyvenimo akcentus išskyrė renginį vedęs muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, apie J. Zikaro darbus kalbėjo Dailės mokyklos direktorius skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša, jo veiklą Panevėžyje ir mokytojavimą gimnazijoje priminė Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas, įamžinimą skulptoriaus gimtuosiuose Paliukuose ir Paįstryje akcentavo Paįstrio kraštiečių klubo „Ąžuolas“ garbės prezidentas Petras Knizikevičius. Įdomiausius eksponatus ir parodos idėją pristatė J. Gaidelienė.
Konferencija iškiliai asmenybei
Lietuvos Respublikos Seimui 2021 metus paskelbus Juozo Zikaro metais, nuspręsta kasmetinę muziejaus konferenciją skirti žymaus mūsų kraštiečio atminimui aktualizuoti bei jo kultūrinei aplinkai Panevėžyje bent iš dalies atskleisti. Šiųmetėje konferencijoje „Iš Panevėžio praeities: Juozas Zikaras ir jo kultūrinė aplinka“ skaitytuose pranešimuose apžvelgtas J. Zikaro gyvenimo kelias ir kūryba, intelektuali, kūrybiškumą skatinanti atmosfera Panevėžio gimnazijoje 1919–1928 m., kai joje dailės mokytoju dirbo J. Zikaras, miesto kultūrinė aplinka ir architektūros modernėjimo procesai tarpukario Panevėžyje, pristatyti su skulptoriumi ir Panevėžio miestu susiję dailininkai Juozas Kaminskas, Vytautas Kairiūkštis ir Jonas Mackevičius. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muziejininkė, J. Zikaro namų vadovė Rasa Jonė Ruibienė, remdamasi artimųjų prisiminimais, papasakojo apie skulptoriaus gyvenimą iki 1918 m., jos kolegė Vaiva Mikelionytė aptarė J. Zikaro kūrybą nuo paminklo laisvei iki futurizmo. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė atskleidė, kokia atmosfera formavosi Panevėžio gimnazijoje 1919–1928 m., priminė žymiausius gimnazistus – J. Zikaro mokinius. Mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas kalbėjo apie „Laisvės“ skulptūros kūrimo aplinkybes. Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Lijana Natalevičienė supažindino su J. Zikaro mokinio, vėliau ir kolegos dailininko Juozo Kaminsko veikla tarpukario Panevėžyje. Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus edukatorius Giedrius Karpinskas papasakojo apie Panevėžio katedrą dekoravusį dailininką Joną Mackevičių, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros lektorius, Kauno technologijų universiteto Architektūros ir statybos instituto, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro tyrėjas dr. Vaidas Petrulis atskleidė Panevėžio architektūros modernizacijos ženklus tarpukariu (1918–1940 m.). Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Ilona Mažylytė apžvelgė spaudą ir spaustuves tarpukario Panevėžyje. Nors susibūrimams sąlygos dar nėra palankios, ištikimiausi muziejaus konferencijų gerbėjai pranešimų klausė gyvai, per pertrauką aktyviai kalbino pranešėjus, dalijosi žiniomis apie mažiau žinomus J. Zikaro darbus. Negalėjusieji atvykti į konferenciją ją stebėjo tiesiogiai muziejaus feisbuko paskyroje.
Pranešimai sugulė į rinkinį
Konferencijos metu perskaityti ne visi pranešimai. Joje negalėjo dalyvauti Vilniaus dailės akademijos dėstytojas dr. Viktoras Liutkus. Tačiau jo pranešimas „Vytauto Kairiūkščio gyvenimas ir kūryba Panevėžyje 1932–1937 metais“, kaip ir kiti konferencijos pranešimai, išleisti atskiru straipsnių rinkiniu tokiu pačiu pavadinimu: „Iš Panevėžio praeities: Juozas Zikaras ir jo kultūrinė aplinka“. Nors skaitmeninis turinys sparčiai skverbiasi į mūsų gyvenimus, daug ką galima rasti elektroninėje erdvėje, tačiau knyga vis dar lieka ilgalaikę išliekamąją vertę turinčiu ir skaitymo malonumą teikiančiu žinių šaltiniu. Konferenciją rengė ir straipsnių rinkinį sudarė dr. Arūnas Astramskas ir dr. Zita Pikelytė, knygai patrauklią išvaizdą suteikė dailininkė-maketuotoja Asta Radvenskienė, kalbos redaktorė Nijolė Žukauskienė, į anglų kalbą vertė Aušra Simanavičiūtė. Projekto partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Šaltiniai
- ↑ http://respublikosvertybes.lt/lt/articles-item/id.42
- ↑ Aleksandras Indriulaitis]. Juozas Zikaras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 620-621 psl.
- ↑ http://test.svs.lt/?Daile;Number(156);Article(3572);
- ↑ Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – V.: Mintis, 1984. – 136–139 psl.
- ↑ http://www.muziejai.lt/Panevezys/zikaro_muziejus.htm
- ↑ http://www.kauko.lt/nweb/kolegija.php?id=66&nr=500
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=ZIKARAS%20JUOZAS
- ↑ http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=271&parent_id=88
Nuorodos
| ||||||