Jurgis Šaulys

Jurgis Šaulys
Gimė	1879 m. gegužės 5 d. Balsėnai, Švėkšnos valsčius, Tauragės apskritis
Mirė	† 1948 m. spalio 18 d. Luganas, Šveicarija
Veikla	valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, signataras
Partija	1902 m. Lietuvos demokratų partija
Alma mater	1912 m. Berno universitetas

Jurgis Šaulys, įteikęs įgaliojimus Vokietijos prezidentui. 1931 m. gruodis

Jurgis Šaulys (1879 m. gegužės 5 d. Balsėnuose, Švėkšnos valsčius, Tauragės apskritis – 1948 m. spalio 18 d. Lugane, Šveicarija) – valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, Nepriklausomybės Akto signataras.

Biografija

Išsilavinimas

Pramokęs skaityti namuose, J. Šaulys nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje. Daraktorių mokyklas slaptai išlaikė vietos vals­tiečiai, kurie norėjo savo vaikus išmokyti raš­to ir parengti stoti į aukštesnes mokyklas, dažniausiai į kunigų seminarijas. Daraktoriais būdavo šviesesni tų apylinkių žmonės, ragavę moks­lo, kai kada net baigę specialias slaptas da­raktorių mokyklas, o kai kada patys temokantys skaityti ir rašyti.

Kodėl aštuonmečiui reikėjo vykti taip toli – apie 50 km nuo savo gimtinės, galima tik spėti. Gal čia gyveno pa­si­­turintys Šaulių giminaičiai, o gal dėl netoliese kunigavusio tėvo brolio (Petras Šau­lys-Šaulevičius, 1835–1925), rėmusio Jurgio moks­lus.

Kaltinėnų daraktorius savo mokinius per žie­mą neblogai parengė, nes Jurgis jau kitais metais pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje. Joje J. Šaulys prabuvo 1888-1895 m.

Bū­da­mas paskutinėje progimnazijos klasėje, jis įsi­traukė į lietuvišką tautinę veiklą, dalyvavo lie­tuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino Ameri­ko­je leidžiamą „Vienybę lietuvninkų“ ir Tilžėje leidžia­mą „Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalgą“. Bū­da­mas šešiolikos metų, 1895 m. pa­skelbė savo pir­­­­­mąjį straipsnį Vienybėje lietuvnin­kų apie Pa­langos moksleivių gyvenimą.

Atsiminimuose J.Šaulys prisipažįsta, kad Pa­langoje iki ketvirtos klasės jis dar nesijautė lie­tuvis, bet neabejojo esąs žemaitis:

„Pirmiausia jautėmės esą katalikai. Jeigu kas nors mūsų būtų paklausęs, ar mes rusai, ži­noma, būtume atsakę neigiamai. Bet į klausimą, kokios aš esu tautybės, aš turbūt anais laikais nebūčiau mokėjęs atsakyti. Tautybės klausimas mums tuomet iš viso dar nebuvo kilęs. Bet jeigu būčiau buvęs prispirtas, greičiausiai būčiau pasisakęs esąs žemaitis, nes lenku nesijaučiau. [...]

Ketvirtoje progimnazijos klasėje kvėdarniškis Liatukas (vėliau tapęs Lietuvos generolu), matyt, jau susipratęs lietuvis, suorganizavo bū­relį mokinių, į kurį, be manęs, iš mūsų Klovinės ben­drabučio (kvateros) buvo dar įstojęs J.Va­len­tinavičius (vėliau vaistininkas) ir P.Butkus iš Švėkšnos. Visi gyvenome viename kambaryje. Gau­davome iš Tilžės kontrabandos keliu Vie­ny­bę lietuvninkų ir Apžvalgą. Būrelio nariai sa­vo tarpe jau kalbėjomės lietuviškai. Tai taip pat mums atrodė natūralu. [...] Bet ar mes jau bu­vome patriotai?

Vargu, nes atsimenu dar ir štai kokį faktą. Kai pabaigę Palangos progimnaziją mudu su pus­broliu išsiskyrėva, tai aš vis ra­ši­­nėjau laiškus rusiškai, kol jis mane pagaliau su­gė­dino, kam aš vis dar rusiškai rašąs? Jei nenorįs rašyti lenkiškai, tai juk galįs jam rašyti ir lietu­viškai. Tai, galima sakyti, buvo pataikyta man lyg kūju į kaktą. Iš karto iškilo klausimas: iš tikrų­jų, kam gi aš vis ta rusų kalba naudojuosi?“

Palangos progimnazijos keturias klases J. Šau­lys baigė 1895 m. vasarą palyginti vidutiniškais pa­­­­žymiais. Išduotame progimnazijos pažymėjime aukščiausias metinis įvertinimas penketu yra tik už elgesį. Iš istorijos ir vokiečių kalbos turėjo po ke­t­vertą. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kal­bų tu­rėjo trejetus, kaip ir iš matematikos ir geogra­fi­jos.

Progimnazijos baigimo proga Telšių fo­to­gra­fas Juozapas Romaš­ke­vičius padarė jo nuotrauką, kuri saugoma Lietuvos nacionaliniame mu­­­ziejuje. Tai viena iš retesnių nuotraukų, kurioje J. Šaulys yra be akinių.

Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1899 m.), bet iš jos atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu.

Valstybės ir visuomenės veikėjas

1902 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime, 1902–1904 m. Lietuvos demokratų partijos narys ir vienas iš jos programos projekto rengėjų. 1904 m. vasarą pasitraukė iš demokratų partijos ir daugiau jokiai partijai nebepriklausė, liko kairiuoju liberalu.

1912–1915 m. dirbo finansininku Vilniaus žemės banke. 1915–1918 m. dalyvavo įvairiuose konferencijose ir pasitarimuose Lietuvos valstybės klausimais. Įsteigė Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo, agronomijos teisėms ir pagalbai teikti organizaciją, dalyvavo Vilniaus piliečių komiteto veikloje. 1914–1915 m. dalyvavo Lietuvių politikos centro veikloje, 1916 m. atstovavo Lietuvai Lozanos lietuvių II konferencijoje.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generalinis sekretorius ir pirmasis vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1918–1923 m. ir 1927–1946 m. laikotarpiais dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919 m.), Šveicarijoje (1919 m.), Italijoje (1921–1923 m.), Vatikane (1927–1931 m.), vėl Vokietijoje (1931–1938 m.), Lenkijoje (1938–1939 m.), vėl Šveicarijoje (1939–1946 m.).

Spaudos darbuotojas

Dar besimokydamas Palangos progimnazijoje, dalyvavo slaptame lietuvių moksleivių būrelyje, kuriame pamilo lietuvių literatūrą, lietuvių kalbą, o mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje jau pats subūrė lietuvių klierikų būrelį, įkūrė draugiją, kuri slaptai skaitė ir platino rusų uždraustą lietuvišką spaudą, knygas. 1900–1901 m. suorganizavo Vilniuje slaptus lietuvių kalbos kursus, kuriuose pats dėstė lietuvių kalbą.

Rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybė Lietuvininkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt. Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904 m.), „Lietuvių žinias“ (1914–1915 m.), „Klaipėdos žinias“ (1924 m.), „Lietuvos keleivį“ (1924 m.), „Memel-Zeitung“ (1924–1925 m.) ir kt.

Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903 m.), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905 m.), Eschilo dramą „Prikaltas Prometėjas“ (1905 m.), „Kas tie socialdemokratai?“ (1906 m.), „Nihilistai“ (1913 m.). Vertė į lietuvių kalbą lenkų archeologo L. Kšivickio, su kuriuo per vasaros atostogas yra tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius, veikalą „Žemaičių senovė“.

Prisidėjo prie pasikalbėjimo knygelės „Kalbėk angliškai“ (1945 m.) sudarymo. Dr. Jurgis Šaulys buvo didelis bibliofilas. Yra tvarkęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo biblioteką (1902–1903 m.). 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, jis yra padovanojęs VDU (1938 m.). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausia asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje.

Atminimas

• Išleistas lankstinys „Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras diplomatas Jurgis Šaulys” (1989 m., sudarytojas V. Serapinas)
• Jurgio Šaulio gimtinėje pastatytas stogastulpis (1989 m., skulpt. V. Savickis)
• Veiviržėnų miestelyje J. Šaulio vardu pavadinta gatvė
• Išleistas pašto ženklas su J. Šaulio atvaizdu (1996 m., Lietuvos paštas)

Nuorodos, šaltiniai

• Nepriklausomybės signatarų puslapis
• Lietuvių enciklopedija. T. XXIX. Boston, 1963. – P. 371
• Lietuvių enciklopedija. T.XXXVII. Boston, 1985. – P. 568
• Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904: žinynas (sud. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius). – V.: Diemedžio leidykla, 2009. – 670 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-23-117-2 – P. 458.
• https://www.15min.lt/media/timeline/signatarai-saulys