Jurgis Bielinis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Jurgis Bielinis
Bielinis2.jpg

Gimė 1846 m. kovo 16 d.
Purviškiai, Nemunėlio Radviliškio valsčius
Mirė 1918 m. sausio 18 d. (71 m.)
Katinai, Joniškėlio valsčius

Sutuoktinis(-ė) Ona Brazauskaitė-Bielinienė
Vaikai

Juozas, Kipras, Baltrus, Matilda


Veikla
knygnešys, publicistas
„Baltasis erelis“, 1897 m.
Jurgis Bielinis

Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčius, palaidotas Suoste) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt.

Biografija[taisyti]

Brolis Andrius Bielinis, sūnus Kipras Bielinis.

Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu.

1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu. [1]

Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. 1897, 1911 ir 1912 m. išleisti 3 valstiečiams skirto neperiodinio leidinio numeriai. Juose buvo kritikuojamas carizmas. [2]

Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių. Skleidė naivaus monarchizmo idėjas – tikėjo, kad Vakarų valstybių diplomatinė parama padės įkurti nepriklausomą valstietiško karaliaus valdomą Lietuvos valstybę. [3]

Didžiojo knygnešio padėjėjas Jonas Žąsinas[taisyti]

Cquote2.png

Jonas pradžios Linkuvoj užbaigęs, 1890 m. metais pirmuoju mokiniu ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. tėvai pasitarė su vietos klebonu kun. Pranciškumi Jasenskiu, nesutiko, bijodami, kad Jonelio nepaverstų į rusą.

Visa tai sužinojęs, Landsbergas Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. Pamatę Jono gabumą mokslui, norėjo jį leisti į Mintaujos gimnaziją, nes jo tėvai neturėjo iš ko mokyti, bet jie, bet jie labai mylėdami savo Jonelį, bijojo, kad ponai jo už save neparduotų valdžiai, „nes jiems dabar blogai eina.“ Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko.

Kiekvieną sekmadienį turėjo Jonas būti Linkuvoje pas dr. Jasinskį, kur jam buvo nurodoma, kaip mokyti, kaip sakyti, jei žandarai užtiktų ir t.t. Bielinis pristatydavo jam reikalingų vadovėlių: elementorių, knygelių, uždavinynų ir t.t. Jonas mokė vaikus keletą žiemų: mokinių turėdavęs iki 30: už kiekvieną gaudavo po 15 kapeikų per savaitę.

Pagaliau Žąsinas pasidarė Bielinio padėjėjas. Bielinis atveždavo knygų, laikraščių, palikdavo pas Žąsinus, o Jonas juos išvežiodavo. Jonas turėdavo vežti ten, kur Bielinis negalėdavo pasirodyti: apie savo giminę. Žąsinas nukeliaudavo ir į Bielinio namus. Kad Bieliniui būtų galima susižinoti su namiškiais, būdavo vartojami visokie būdai. Dažniausiai Žąsinas nuvažiuodavo pas senį Banį į Vaškus ir abu iš ten važiuodavo neva piršliuose pas Bielinytę. Daugiausia knygas platino tarp sodiečių, bet kartai Bielinio būdavo siunčiamas ir pas inteligentus: Petkevičaitę, Žemkalnį ir kitus.

Sugrįžus Ignui Bitaičiui iš Rygos, jie darbavosi drauge iki Bitaitį ištremiant.

Žąsinas platino knygas su mažomis pertraukomis iki spaudos atgavimo. Po spaudos atgavimo, Vileišio pakviestas, platino „Vilniaus Žinias“, rinkdamas aukas, prenumeratą ir t.t.

1905 m. Žąsinas sušaukė susirinkimą rinkti atstovams į Vilniaus Seimą. Sugrįžus atstovams iš seimo, platino jo nutarimus. Drauge su kitais uždarė mokyklą, išvijo rusą mokytoją ir reikalavo mokyti lietuviškai. Už tai tamsuoliai norėjo jį užmušti, kad einąs prieš carą. Reakcijai užstojus, buvo suimtas kaip maištininkas ir įdėtas į Panevėžio kalėjimą.

Tuomet su Žąsinu darbavosi Gaigalas, Vilius Pliūra ir kiti. Per žiemą sėdėjo kalėjime. Baudžiamojo būrio kareiviai, darydami pas jį kratas, išvogė viską, kas buvo geresnio: žiedus, laikrodžius ir t.t.


Brolis daktaras Stasys Žąsinas, 1927 m.

Cquote1.png

Antano Spudo atsiminimų.[taisyti]

Apie knygnešių karalių Jurgį Bielinį Gataučių kaime.

Antano Spudo vyresniojo namai Gataučiuose, kuriuose lankėsi Jurgis Bielinis.

Prisiminus pirmąją knygą, iš kurios mokiausi skaityti, noriu keletą žodžių pasakyti apie jos pardavėją spaudos draudimo metais - Jurgį Bielinį. Jis taip darydavo ir spaudą leidus rusų caro valdžiai, kaip ir draudimo metu, apie ką pasakojo mano mama.

Su vežimu įvažiuoja į kiemą pas mano tėvus (Antaną ir Teodorą Spudus) pažįstamas, bet nežinia kas, žmogus. Niekada nesakydavo, kas esąs, iš kur atvažiavo, kur važiuosiąs. Į trobą neidavo. Važiuoja į daržinę, iškinko arklį, veda į tvartą, jį pašeria. Vežimą, ką yra atvežęs, paslepia daržinėje. Tada eina pas darbininkus ir pradeda dirbti tą darbą, ką darbininkai dirba: malkas pjauti, skaldyti, gyvulius šerti, jei vasaros laikas, eina į lauką, padeda šieną, javus pjauti. Tik tada, kada visi eina į trobą, eina ir jis.

Pasisveikina, pasitikrina, ar nieko svetimo nėra, tada atsineša iš daržinės savo važuvą, paduoda mamai paslėpti, apsinakvoja, apsigyvena. Rytą, pasiėmęs kiek savo prekių, išeina pėsčias, arklį ir vežimą palikęs. Išėjęs kartais tą pačią dieną nepareina. Arkliu nesirūpino, žinojo, kad jis bus pašertas, pagirdytas. Taip pragyvena kartais net ištisą savaitę. Jei išparduoda savo nešulį, parėjęs pasiima daugiau ir vėl išeina. Išvažiuodamas net klausiamas nesakydavo, kur važiuojąs. Jis - Jurgis Bielinis, buvo kilęs nuo Pasvalio, nors savo tikro antrašo ir pavardės nesisakydavo. Yra buvęs atvažiavęs su savo sūnumi. Taip elgdavosi spaudos draudimo metais ir ją atgavus po 1904 metų. Tik dabar be knygų pardavinėdavo ir kitas prekes. Yra pasakojęs tokią savo nelaimę: apsinakvojo pas vieną ūkininką. Nakčia, gulint lovoje, apstojo rusų žandarai. Vienmarškinis, basas, žiemos metu iššoko pro langą ir nuo žandarų pabėgo. Bet turėjo didelį nuostolį: neteko arklio, vežimo ir visos savo važuvos. Tačiau ta nelaimė nenutraukė jo knygų platinimo darbo. Vėl įsigijo arklį, vežimą ir toliau ir toliau užsiiminėjo savo verslu.

Paskutinį kartą Jurgį Bielinį teko matyti 1917 metais - Pirmojo Pasaulinio karo metais laike pirmosios vokiečių okupacijos. Atėjo pėsčias, jau nevažiuotas. Pabuvo keletą dienų. Klausiame: „Po kuo paliksime: po vokiečiais ar po rusais?” - dar tebevyko karas. Atsakė: „Nei po vienais, nei po kitais. Turėsime savo valdžią - lietuvišką. Gyvensime nepriklausomi.” Nesuprantame, kaip galima gyventi be valdžios. Mums aiškino, kad bus rinkimai, kaip Amerikoje. Išsirinksime savo valdžią. Išėjo. Mama, tvarkydama jo patalynę, rado po pagalve pasidėtą ir pamirštą liemenę. Pakelia, apžiūri. Pilna prisiūta pinigų: rusiškų, vokiškų, auksinių. Padėjo, paslėpė. Po poros dienų sugrįžo. Išsigandęs, nusiminęs, klausia, ar nepalikęs savo liemenės. Atidavė. Labai dėkojo, išvyko.

Tai buvo nepriklausomos Lietuvos pranašas. Išsipildė jo pranašystė 1918 m. vasario 16 dieną!

Atminimas[taisyti]

Akmuo prie Bielinio ąžuolo
Jurgio Bielinio kapas Suosto kapinėse

Jurgis Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas. J. Bielinio gimimo diena (kovo 16 d.) minima kaip Knygnešių diena.

Atsiminimų apie J. Bielinį paskelbė jį pažinoję Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mikalojus Katkus ir kt. Juozas Švaistas jį pavaizdavo romane „Knygnešių pėdsakais“ (1955 m.).

Tėviškėje išlikusi sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. Leonas Juozonis), netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Pasvalyje, „Dūdorių” klube. Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje. 1931 m. pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.

2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Jurgis Bielinis. [4]

Bibliografija[taisyti]

  • Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje, 1899 m.
  • Knyga, paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus, 1900 m.
  • Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimtojo amžiaus, 1901 m.

Galerija[taisyti]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Jurgio Bielinio biografija
  2. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 64 psl.
  3. Leonora Kalasauskienė. Jurgis Bielinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 172 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  4. Julita Gabriūnė. Žymiausi Lietuvos istorijoje biržiečiai gimtinėje vis dar laukia pelnytos pagarbos, 2009-08-10

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+7723-116=7607 wiki spaudos ženklai).
  • Emilija Stanevičienė – autorius (+6490-0=6490 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – redaktorius (+0-231=-231 wiki spaudos ženklai).