Kęstutis Antanas Petrušaitis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Kęstutis Antanas Petrušaitis (gim. 1927 m. kovo 27 d. Gailionių kaime, kuriame gyveno iki 1945 metų gruodžio)

    Apie save

    Kęstutis Antanas Petrušaitis – jauniausias Igno ir Marijonos (Balčiūnaitės) Petrušaičių sūnus gimė 1927 m kovo 27 d.

    Krikšto tėvai – Ignas Paukštelis (Ptašinskas; 1900 – 1974) – tėvo sesers Ievos sūnus (rašytojo Juozo Paukštelio brolis) ir Teklė Valantinienė (Pranckūnaitė) – tėvo netikra pusseserė.

    Pirmoji Antano (šiuo vardu buvau vadinamas šeimoje) vaikystė prabėgo su dviem metais vyresniu broliu Stasiu ganant žąsis ir kiaules. Kartą su Stasiu praganėme kiaulę su paršeliais. Mums neapsižiūrėjus, o gal užsižaidus, kiaulė perėjo vieškelį ir įlindo į tėvo sesers Marijonos Simonaitienės rugius. Kiaulės jau teko ieškoti vyresniesiems. Taip pat prisimenu, kad kartą su Stasiu kiaulę į namus parginėme per anksti. Tai gavau lupti nuo mamos su žaba. Stasys, kaip didesnis ir vikresnis, nubėgo, o man teko. Atsimenu tik tą vienintelį kartą, kada mama mane būtų lupusi.

    Paaugus, kai jau ėjau į mokyklą, vasaros metu dažnai ganydavau avis. Kai pramokau skaityti, tai labai mėgau knygas skaityti: „Daktarą Dolitlį ir jo keliones“, „Velnio lašai“ ir kitas. Būdavo einu ratu apie avių būrį ir skaitau knygą. O avių būryje būdavo daug: apie penkiolika „senių“ ir dar jų vaikai, beveik kiekvienos po du. Dar tėtė nupirkdavo aviną. Tai aš jį išmokindavau jodinėti ir atsisėdęs jodavau, nors už tai tėtė pamatęs mane bardavo. Teko porą kartų ir praganyti avis, nes jas beganydamas užmigdavau. Rudenį, kai pučia šaltas vėjas, atsiguli už žolių kupsto, kad užuovėjoje būtų šilčiau ir netyčia užmiegi, o pabudus matai, kad avių nebėra: ir verkdamas eini namo. Kartą avys jau buvo ir į tvartą suvarytos. Žinoma, kad pagyrimo už tai nesulaukdavau.

    Kartą bežaidžiant įlindau į šieną, kur laikydavau obuolius, kad jie geriau sunoktų ir skanesni būtų. Matyt obuolius bevalgydamas užmigau. Turbūt jau buvo pavakarė, nes maniškiai, manęs pasigedę, puolė ieškoti bei klausinėti visų sutiktų ar kas nematė Antano. Tik naktį, man prabudus ir pradėjus verkti, pagal sklindantį garsą buvau surastas ir atneštas į kambarį.

    Dar pamenu vieną atvejį, kad kai rudens pradžioje buvome išėję į Vidusalio mišką riešutauti, užėjo labai smarkus lietus su stambiais ledais. Kai ledai pataiko į galvą, tai net skamba. Krintantys ledai buvo karvelio kiaušinio didumo, kaip man tada atrodė. Nuo sodybos pastatų stogų ledai pabiro žemyn ir apačioje susidarė lyg pusnys. Tą dieną mes vaikai net su rogutėmis pavažinėjome. Iškritę ledai padarė daug nuostolių: išdaužė laukuose dar nenupjautus javus, o nupjautus net pėduose iškūlė, taip pat sode išdaužė obuolius, o daržuose nukapojo daržovių lapus.

    1934 metais pradėjau lankyti Gailionių pradžios mokyklą, kuri tuo metu buvo Juozo Kučo namuose už geležinkelio į pietus nuo kaimo. Mokytojavo Stepas Činčius (1941 metais iš Joniškėlio ištremtas į Sibirą ir greit miręs). Šią mokyklą baigiau 1938 metų pavasarį labai gerais pažymiais. Baigiamuosius egzaminus laikėme Stačiūnų pradžios mokykloje, kurioje vedėju nuo 1930 metų dirbo vyriausios sesers Valės vyras Antanas Oškinis. Mokykla buvo dviejų komplektų: vienas – Stačiūnuose, antras – Gailioniuose. 1938 metų rudenį pradėjau mokytis penktajame skyriuje Linkuvos gimnazijoje Dariaus ir Girėno gatvėje Piekio namuose. Linkuvoje mokinausi tik porą mėnesių iki Visų Šventų. Vėliau ruošiausi egzaminams už penktąjį ir šeštąjį skyrius namuose. Mane drauge su Aldona Felicija Jurgaityte ir Miloševičiūte (abi iš Stipinų kaimo) ir Felicija Rauckyte – mano netolima giminaite iš Gailionių - mokino Antanas Oškinis (1899 – 1973).

    1939 metų pavasarį visi sėkmingai išlaikėme keturių skyrių egzaminus Joniškėlio mokykloje kartu su vietiniais mokiniais. Gavau tik du ketvertus, o kiti pažymiai buvo tik penketai.

    1939 m. rugsėjo 1 d. įstojau mokytis į Linkuvos gimnazijos pirmąją, taip vadinamą reformuotą, klasę. Iki tol į gimnaziją priimdavo tik baigusius keturis pradžios mokyklos klases.

    1940 metų birželį iki rusų okupacijos suspėjau baigti pirmąją gimnazijos klasę. Priklausiau gimnazijos ateitininkų būreliui, kuriam vadovavo gimnazijos kapelionas kunigas Jonas Petrėnas (1911 – 1957). Išmokau patarnauti Šv. Mišioms: todėl anksti ryte bėgdavau į Linkuvos bažnyčią.

    1940 metų taip vadinamų Seimo rinkimų būstinė Gailioniuose buvo pas ūkininką Petrą Šlėktą. Iš pašto agentūros į rinkimų būstinę buvo nuvestas telefono ryšys. Tai Gailionių pusberniai tuos telefono laidus nutraukė ir dalį jų išmetė bei paslėpė. Vėliau už tai mano broliams Vytautui ir Broniui, jau įsijungusiems į pasipriešinimą, teko bėgti iš namų – slapstytis, nes jie buvo įtariami dalyvavę tuose darbuose. Vytautas skubiai išvyko traukiniu pas seserį Oną Šaulienę, kuri tuo metu su vyru gyveno Eržvilke, Žemaitijoje. O kur slėpėsi Bronius – nežinau. Kiek žinau, Bronius su Alfonsu Abromavičiumi, Vladu Valantinu tuos laidus nutraukė. Dalį laidų jie sukišo į tarybinio aktyvisto Šležo šulinį, o dalį jų Bronius parsinešė namo ir užkišo po klėties pastoge. Vėliau Vytautas tuos laidus kažkur kitur saugiau paslėpė.

    1940 metų rudenį Linkuvos gimnazijoje jau skaičiausi šeštos klasės mokiniu. Mes jau buvome mokomi rusų ir prancūzų kalbų. Mokykloje dominavo komjaunuoliai (į juos daugumoje stojo skautai), dauguma jų buvo žydų tautybės (mokykloje jų pradėta prisibijoti), nors jų tarpe nemažai buvo ir lietuvių. Buvo atvejis, kad gimnazistas ateitininkas juodu degutu užtepė virš gimnazijos durų penkiakampę žvaigždę. Gimnazijos direktorius primygtinai prašė mokinių daugiau tokių dalykų nebedaryti. 1941 metais prasidėjus karui Linkuva vokiečių buvo užimta per kelias dienas. Tarybinis aktyvas ir milicininkai bėgo kartu su besitraukiančia rusų kariuomene. Kažkurį ankstų rytą besitraukiantys milicininkai ir jiems prijaučiantys aktyvistai užsuko į Gailionius. Kaime jau girdėjosi šūviai. Aš tuo metu buvau keturiolikos metų ir ryte ėjau perkelti pririštų arklių, tai aktyvistai mane pamatę liepė sustoti ir pakelti į viršų rankas. Mama, tai pamačiusi, pakėlė klėtyje miegojusius mano vyresnius brolius Bronių ir Vytautą, kad šie skubiai bėgtų slėptis. Mane atsivedė į kiemą. Dar paėmė brolį Stasį ir sesers Valės vyrą Antaną Oškinį. Mus visus nusivedė į kaimą. Ten jie sutiktų žmonių klausinėjo apie mus, kas mes esame. Bet niekas apie mus nepasakė ką nors blogo, todėl vėliau buvome paleisti ir su broliu parėjome namo. O iš kaimo išvežė buvusį šaulių būrio vadą Juozą Rauckį, kurį vėliau žiauriai nukankino prie Biržų.

    1941 metų rudenį sugrįžę į Linkuvos gimnaziją vėl skaitėmės penktos klasės mokiniais. Sužinojome, kad birželį per pirmąjį trėmimą į Sibirą iš Linkuvos išvežti mokyklos direktorius Steponas Vaitkevičius (1886 – 1942), inspektorius Ignas Brazdžiūnas (1891 – 1942) su žmona - pradinių klasių mokytoja, karinio rengimo vadovas ir vietinio šaulių sąjungos skyriaus vadas Vladas Karalius (1898 – 1978), gimnazijos mokytojas Povilas Pabilionis (gim. 1895 m). Netikėtai susidūrę su rusų kariuomene žuvo gimnazistai Ignas Grigaliūnas, Aleksas Nainys (jaunesnis anksčiau gimnaziją baigusio Broniaus Nainio brolis), Apolinaras Dapšys ir Juozapas Vytautas Vilutis. Užėjus vokiečiams nušautas kaip dalyvavęs komunistinėje veikloje vieną savaitę po ankstesnio direktoriaus Stepono Vaitkevičiaus ištrėmimo į Sibirą gimnazijos direktoriumi dirbęs gimnazijos muzikas Alfonsas Juzumas (gim. 1901 m.), sušaudytas, komunistine veikla sovietmečiu apkaltintas, pradžios mokyklos vedėjas Jonas Kiekšė, o taip pat pirmieji Linkuvos gimnazijos komjaunuoliai Elena Nistelytė, L. Verba. 1941 metų rudenį buvo sunaikinti mokiniai žydai. Prasidėjus karui abiejuose mokyklos pastatuose buvo įkurdintos vokiečių karių ligoninės, tačiau jau lapkričio mėnesį jos buvo iškeltos.

    Vokiečių okupacijos metais baigiau 5, 6 ir 7 gimnazijos klases. Užėjus vokiečiams nauju gimnazijos direktoriumi dirbo Benediktas Bučinskas (1905 – 1995), atkeltas net iš Raseinių, su ūkvedžiu Jonu Mackevičiumi dėjo daug pastangų, kad gimnazijos pastatas nebūtų apgriautas, inventorius neišgrobstytas. Direktorius, dėstęs istoriją, sutelkė ir darbštų, gerą išsilavinusių, inteligentiškų mokytojų kolektyvą. Istoriją dėstė Juozas Avižonis (1882 – 1972), kūno kultūrą gimnazijos vicedirektorius (inspektorius) Karolis Dineika (1898 – 1980), lietuvių kalbą vėliau garsi kalbininkė Antanė Kučinskaitė (1915 – 2006), klasės, kurioje mokiausi, auklėtojas Apolinaras Radžius (1901 – 1978; 1933 metais baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete), Jonas Dienys (1896 – 1982; labai teisingas rašydamas pažymius ir sugebėjo mokinius priversti sistemingai dirbti), Leonas Kuodys (1902 – 1975), matematiką Jonas Janulionis (1893 – 1961), lotynų kalbą Genovaitė Kaupelytė (1916 – 1979) ir Antanas Šuopys, muziką Petras Garšva (1905 – 1994). Visi mokytojai gerai išmanė savo dalyką, buvo puikūs auklėtojai, plėtę mokinių akiratį, ugdę taurius jausmus. 1944 metais mokytojas Jonas Dienys su žmonos Paulinos Čeičytės pagalba baigiamosios klasės šimtadienio vakarui pastatė sudėtingą ir didelį dramos veikalą – S. Santvaro „Žvejus“. Šis spektaklis vaidintas ne kartą – Linkuvos ir apylinkių visuomenei. Petras Garšva vadovavo gimnazijos chorui, režisavo mokinių vakarų spektaklius, organizavo orkestrėlius, jam priklausė muzikinio žanro vaidinimai. 1942 metų sausio mėnesį gimnazijoje gražiai su mokinių parengta menine dalimi buvo paminėtas mokytojo Juozo Avižonio 60-metis. Net ir sunkiais karo metais gimnazijoje lankėsi meniniai kolektyvai, pavieniai menininkai: Juozo Miltinio teatras, Kauno dramos teatras, J. Karoso vadovaujamas kanklininkų ansamblis, poetai Faustas Kirša (1891 – 1964), Jonas Kossu – Aleksandravičius, nuo 1952 metų – Jonas Aistis (1904 – 1973).

    Mokiausi su būsima Linkuvoje dirbsiančia mokytoja Irena Liutkevičiūte (1925 – 1989), būsima farmacininke Stanislava Gaigalaite–Zokaitiene (mir. 2008 m).

    Prasidėjus karui Linkuvoje, grįžusi iš Žemaitijos, apsigyveno sesuo Ona Šaulienė su vyru ir sūnumi Silvu. Jos vyras Antanas Šaulys iš pradžių įsidarbino mokesčių inspekcijoje. Jie išsinuomavo butą, kuriame gyvenau su broliu Stasiu, kol mes mokėmės Linkuvos gimnazijoje. Jau sugrįžus rusams pas Šaulius Linkuvoje apsigyveno našle tapusi mama, kuriai tuo metu buvo beveik 65 metai.

    Lietuvių kalbos mokytojas Jonas Dienys (1896 – 1982) su gimnazijos dramos būrelio vadove žmona Paulina Čeičyte – Dieniene

    Nuo 1944 metų, kai nutrūko mokslai gimnazijoje, man teko dirbti mūsų ūkio žemę. Mama jau gyveno pas dukrą Anę Linkuvoje. Anės vyras Antanas iš pradžių mokytojavo, o vėliau direktoriavo Linkuvos gimnazijoje. 1944 m spalio mėnesį mėginau įstoti į traktorininkų mokyklą Jakiškių dvare netoli nuo Joniškio. Bet ilgai nesusiorganizavus pritrūkau maisto ir grįžau namo į Gailionius. 1945 metų pavasarį, vasarą ir rudenį dirbau žemę. Mama kartais atvažiuodavo, o dažniau už ją – sesuo Anė. Ūkyje buvo du samdiniai ir retkarčiais brolio Vytauto žmona Danutė. Brolis Vytautas jau gyveno miške. Jo žmona Danutė daugiau prisilaikė pas savo tėvus Lumbeliuose. Ji ir kitur slapstėsi, nes ją jau persekiojo kaip miškinio žmoną. Pagaliau ir man pačiam teko bėgti iš Gailionių, nes saugumiečiai primygtinai reikalavo būti jų agentu – pranešinėti jiems apie miškinių veiklą. Aplink jau siautė žiauri kova tarp stribų ir kariuomenės bei miškinių. Po kaimą naktimis ir dienomis vaikščiojo daugybė ginkluotų asmenų. Nežinojai, kas ir kada kokiais tikslais gali į namus užeiti.

    1945 metų gruodžio 24 d palikau Gailionius ir slapčia išvykau mokytojauti į Biržų apskrities Vaškų valsčiaus Žvirblinių pradžios mokyklą. Buvau paskirtas mokytoju vietoje areštuoto mokytojo Povilo Smilgos. Darbą pradėjau jau po 1945/46 mokslo metų žiemos atostogų, nors paskyrimas buvo apiformintas dar nuo 1945 metų gruodžio 11 d. Toks įrašas yra mano pirmojoje darbo knygelėje. Žvirblinių pradžios mokykloje dirbau iki pat 1950 metų gegužės 6 d., kai buvau pašauktas į Tarybinę armiją, kaip gimęs 1928 metais, nes anksčiau dokumentuose buvau vienais metais pasijauninęs. Iki 1953 metų spalio tarnavau Ukrainoje, Bielaja Cerkov mieste – apie 80 km į pietus nuo Kijevo.

    Grįžęs iš armijos, išsiimant pasą atsistačiau tikruosius savo gimimo metus – 1927. Įsidarbinti mokytoju nebeturėjau galimybių. Iš pradžių apsigyvenau laikinai Žvirbliniuose pas Vegius, pas kuriuos gyvenau mokytojavimo metu. Pas juos radosi ir pati mokykla. 1954 metų gegužės 1 d. įsidarbinau Nairių tarybiniame ūkyje Nairių skyriaus buhalteriu. Skyriaus ūkvedžiu dirbo Juozas Žemaitis. 1956 metų rugsėjo 2 d. vedžiau tuometinio ūkvedžio dukterį Stefaniją Kasputytę. Metrikacija vyko Linkuvoje, kuri tuo metu buvo rajono centru, o šliubą atlikome Šiauliuose Šv. Jurgio bažnyčioje. Kaspučių šeima į Nairius buvo atsikėlusi iš Rokiškio tarybinio ūkio Mums apsivedus, Nairių tarybinio ūkio direktorius Kazys Narkevičius mane perkėlė darbui į Eidžetonių skyrių. Tais metais buvo ypatingai šlapia vasara ir šlapias ruduo. Rudenį labai anksti pašalo – jau spalio 1 d. užšalo nenupjauti javai, nenuimti pašariniai runkeliai. Oro temperatūra tuo metu siekė net iki dešimties laipsnių šalčio. Vėliau po kokios savaitės orai atšilo ir jau nebešalo iki pat Šv. Kalėdų. Lauko darbai skyriuje buvo sutvarkyti, nors ir su nemažais nuostoliais. Eidžetonyse ūkvedžiavo mažai raštingas ūkvedys Jonas Dambrauskas, sandėlininku dirbo Ignas Vasiliauskas, buvęs Joniškėlio Marijos Joanos Karpytės – Karpienės, 1941 metais išvykusios į Vokietiją, dvaro daržininkas - oranžerininkas.

    Šaltiniai

    Kęstutis Antanas Petrušaitis (gim. 1927 m. kovo 27 d. Gailionių kaime, kuriame gyveno iki 1945 metų gruodžio)

    Vytautas Oškinis (Valerijos Petrušaitytės (1910 – 1989) sūnus; gim. 1955 m. Musninkų miestelyje, Širvintų raj.; Gailionių kaime gyveno nuo 1961 metų liepos iki 1968 metų kovo)

    „Gailioniai ir Petrušaičių šeimos kronika“

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+15151-0=15151 wiki spaudos ženklai).