Krzysztof Penderecki

Krzysztof Penderecki

Biografija
Pilnas vardas	Krzysztof Eugeniusz Penderecki
Gimė	1933 m. lapkričio 23 d. Dembica, Lenkija
Kilmė	Lenkija
Žanras	religinė muzika
Užsiėmimas	kompozitorius, dirigentas, smuikininkas, pedagogas
Instrumentai	smuikas, fortepijonas
Svetainė	krzysztofpenderecki.eu

Kšyštofas Pendereckis (lenk. Krzysztof Eugeniusz Penderecki; g. 1933 m. lapkričio 23 d.) – lenkų kompozitorius, pedagogas ir dirigentas. Pendereckis vienas garsiausių ir sėkmingiausių lenkų kompozitorių apskritai. Tai liudija patys aukščiausi įvairiausių šalių kultūrinių, mokslinių, politinių organizacijų apdovanojimai, kurių jis turi daugiau kaip 30. Labiausiai kompozitorių išgarsino šie kūriniai: „Rauda Hirošimos aukoms“, Simfonija Nr. 3, Šv. Luko Pasija, Lenkiškasis requiem, „Anaklasis“, „Utrenja“. Taip pat Kšyštofas Pendereckis yra sukūręs 4 operas, 8 simfonijas, dešimtis vokalinių-instrumentinių kūrinių. Didelę kompozitoriaus kūrybos dalį sudaro kūriniai orkestrui, instrumentiniai koncertai ir kamerinė muzika. Šalia to, K. Pendereckis yra sukūręs muzikos džiazo ansambliui bei magnetofono juostai.

Kompozitoriui suteikta penkiolikos meno ir mokslo akademijų garbės vardai, o kur dar žymiausių pasaulio universitetų bei aukštųjų muzikos mokyklų – Jeilio, Džordžtauno, Glazgo, Ročesterio, Bordo, Madrido, Belgrado, Maskvos, Poznanės, Krokuvos – garbės daktaro ir profesoriaus vardai. Yra pelnęs tris „Grammy“ apdovanojimus (1987, 1998 ir 2001 m.). Pendereckis yra pelnęs penkis „Grammy“ apdovanojimus (1987, 1998, 2001, 2013, 2017).

Biografija

Gimė Dembicoje, teisininko Tadeušo Pendereckio ir Zofijos (mergautinė pavardė Wittgeinstein) šeimoje. Krzysztofas yra jauniausias iš trijų šeimos vaikų. Jo gimimo metu sesuo Barbara jau buvo ištekėjusi, o vyresnysis brolis Januszas studijavo teisę ir mediciną. Tėvas Tadeuszas Pendereckis buvo smuikininkas bei mokėjo groti fortepijonu. 1939 m., prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Pendereckių šeima išsikėlė iš savo buto Dembicoje. Po karo, 1946 m. Krzysztofas Pendereckis pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Pirmąsias smuiko pamokas K. Pendereckiui suteikė Stanisławas Darłakas, kuris buvo Dembicos karinio orkestro vadovas, po karo suorganizavęs savo orkestrą. Baigęs mokyklą, K. Pendereckis 1951 m. įstojo į Jogailos universitetą. Krokuvoje kompozitorius privačiai mokėsi griežti smuiku pas S. Tawroszeviczių, muzikos teorijos ir kompozicijos pas T.Skolyszewskį. 1954 m. Pendereckis pradėjo mokytis valstybinėje Krokuvos aukštojoje muzikos mokykloje, kur po metų baigė smuiko studijas ir pasuko kompozicijos link. Pendereckio kompozicijos mokytoju tapo kompozitorius Arturas Malawskis. 1957 m. mirus A. Malawskiui, kompozicijos studijas tęsė pas Stanisławą Wiechowiczių. 1958 m. baigė Krokuvos Valstybinę aukštąją muzikos mokyklą ir iki 1966 m. joje dėstė kompoziciją.

1966–1968 m. dėstė Eseno (VFR) aukštojoje muzikos mokykloje. 1968–1970 m. stažavo Berlyne. 1972–1987 m. Krokuvos muzikos akademijos rektorius, 1973–1978 m. dėstė Jeilio universitete Niu Heivene, 1987–1990 m. Krokuvos filharmonijos meno vadovas. Nuo 1972 m. diriguoja žymiausiems Europos ir JAV simfoniniams orkestrams, atliekantiems paties Pendereckio bei kitų kompozitorių kūrinius. Pastaruoju metu savo veiklą plėtoja ne tik Europoje ir JAV, bet ir Azijoje (nuo 1998 m. Pekino muzikos festivalio meno vadovas, nuo 2000 m. Kinijos filharmonijos orkestro kviestinis dirigentas). 1959 m. Lenkijos jaunųjų kompozitorių II konkurse už kūrinius „Posmai“, „Dovydo psalmės“ ir „Spinduliavimai“ Pendereckis laimėjo 3 pirmąsias premijas. 1960 m. sukurta „Rauda Horiošimos aukoms“ apdovanota UNESCO premija. K. Pendereckis 2000 metais Kanuose laimėjo Metų kompozitoriaus vardą, o 2001-aisiais už pasiekimus meno srityje buvo apdovanotas „Prince Asturia Award“ premija.

Kūryba ir stilius

Ankstyvoji K. Pendereckio kūryba paveikta Naujosios Vienos klasiko Antono Weberno ir prancūzų kompozitoriaus Pierre Boulezo kūrybos. Tačiau K. Pendereckiui įtaką darė ir rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. K. Pendereckis atkreipė dėmesį į savo kūrybą 1959 m., festivalio „Varšuvos ruduo” metu, kuomet buvo atlikti jo kūriniai: „Strofos“, „Dovydo psalmės“ ir „Emanacijos“. Vis dėlto, Pendereckis labiausiai žinomas dėl monumentalaus kūrinio „Rauda Hirošimos aukoms“ 52 styginiams instrumentams, kurį sukūrė 1960-aisias. Pirmasis kompozitoriaus suteiktas pavadinimas buvo „8’37”, tačiau jis pasirodė netinkamas ir buvo nuspręsta jį pervadinti į „Raudą Hirošimos aukoms“. Šiame kūrinyje panaudotos išplėstinės grojimos technikos (extended techniques). Šis kūrinys parašymo laikotarpiu pasižymėjo faktūrinėmis naujovėmis, svarbiausia jų – klasterių panaudojimas. Tai vienas esminių sonoristinės muzikos elementų. Sonoristinės muzikos kūriniai apskritai buvo priskiriami taip vadinamai lenkų kompozitorių mokyklai ir suvokiami kaip Lenkijos tuometinės naujosios muzikos nacionalinė specifika (K.Droba). Bet jau dviejų ankstyvųjų, vienų iš labiausiai Pendereckį išgarsinusių ir išpopuliarinusių kūrinių pabaigos tarsi demonstruoja vienalaikį Pendereckio žvilgsnį tiek į ateitį, į naujosios muzikos viziją, kurią jis pats kūrė, tiek į praeitį, į tradiciją: „Rauda Hirosimos aukoms“ baigiasi ketvirtatoniniu 52-jų styginių instrumentų klasteriu, o „Polymorphia“ – 48-ių styginių griežiamu C-dur trigarsiu.

Dar po metų, 1961 m., K. Pendereckis sukūrė „Fluorescencijas“. Šis kūrinys pasižymi didesne orkestro sudėtimi: daugiau medinių pučiamųjų ir perkusinių instrumentų bei pasirinkta gigantiška perkusijos grupė, sudaryta iš 32 instrumentų, skirtų 6 atlikėjams. Tarp tokių instrumentų buvo meksikietiškas güiro, spausdinimo mašinėlės, gongai ir kiti neįprasti instrumentai. „Fluorescencijos“ buvo parašytos Donauešingeno festivalio užsakymu ir atlikimas buvo įvertintas kaip provokatyvus ir kontraversiškas. Taip pat neįprasta pasirodė ir kūrinio partitūra: kompozitorius K. Pendereckis pasirinko savo išplėtotą grafinės notacijos sistemą. Kompozitoriaus savo požiūrį į šią problemą išreiškė taip: „Mano tikslas išlaisvinti garsus iš tradicijos rėmų“ .

Religinė muzika

Didelei daliai Pendereckio opusų būdinga religinė tematika. Vienu iš svarbiausių, 1962 metais sukurtu kūriniu („Stabat Mater“ trims chorams a cappella) prasidėjęs kūrybos periodas buvo paženklintas dramatiškumu, emocionalia ekspresija pasižymėjusiais reikšmingų temų ir apimčių kūriniais: „Dies Irae“, skirtas Osvencimo aukoms (1968 metais apdovanotas „Prix Italia“), opera „Louduno velniai“, „Kosmogonia“ ir „Jutrznia“ I bei II, besiremiantys Rytų stačiatikių bažnyčios religinės muzikos tradicija. Daugelis kompozitoriau religinių kūrinių, tarp jų – „Lenkiškasis requeim“, sulaukė tarptautinio atgarsio, buvo atliekami įžymiose katedrose ir bažnyčiose. 1980 m. po paties Pendereckio diriguotos „Te Deum“ premjeros Asyžiuje, kūrinys atliktas Niujorke, Berlyne, Varšuvoje ir Paryžiuje. 1986 m. operos „Juodoji Kaukė“ premjera Zalcburgo festivalyje tapo išskirtiniu meniniu įvykiu. 1991 m. Miuncheno operos užsakymu Pendereckis sukūrė operą „Karalius Ūbas“ (2004 m. Varšuvos Didysis teatras ją parodė Vilniuje). Ankstyvojo laikotarpio kūriniuose gilinosi į naujų skambesių paieškas, eksperiminetavo su styginiais ir mušamaisiais instrumentais, vienas pirmųjų iš avangardistų naudojo įvairius aplinkos garsus. XX a. 7 dešimtmetyje pasuko stilizacijos ir tradicijos link, šią kryptį išlaikydamas ir vėlesnėje kūryboje. 8-9 dešimtmečio kūriniuose pastebimos ryškios sąsajos su ankstyvosiomis operomis ir R. Wagnerio muzikinėmis dramomis, XIX a. II pusės simfonine muzika, remiamasi tradicinėmis (sonatos, fugos, pasakalijos) formomis.

„Šv. Luko Pasija“ sukurta 1963-66 m. nemažiau reikšmingas Pendereckio didelės apimties kūrinys, suteikęs kompozitoriui dar daugiau populiarumo. Visų pirma todėl, kad tai buvo religinės muzikos pavyzdys, parašytas avagardine muzikos kalba ir sukurtas komunistų valdomoje Rytų Europoje. „Šv. Luko Pasijoje“ galima aptikti įvairių muzikos stilių: eksperimentinės faktūros, panaudotos dar „Raudoje Hirošimos aukoms“, balansuoja kartu su barokinėmis muzikos formomis ir retkarčiais suskambančiomis tradicinės harmonijos ir melodijos nuotrupomis. Pendereckis šiame kūrinyje panaudoja ir serializmą, kuriame garsų eilės remiasi BACH motyvu, kuris naudojamas perskirti tradicinius muzikos elementus nuo eksperimentinių.

Po 1970 m.

Apie 1975 n., kuomet Pendereckis tapo Jeilio aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi jo stilius ėmė keistis. Tai liudija jo Koncertas smuikui Nr. 1, kuriame nelieka faktūroje tirštai išsidėsčiusių garsų klasterių. Vietoje to, kompozitorius susitelkia ties dviem melodiniais intervalais: pustoniu ir tritoniu. Simfonijoje Nr. 2, kurią sukūrė 1980-aisiais, faktūra taip pat labiau tradiciška. Šiame kūrinyje dažnai skamba Kalėdinės giesmės melodija „Tyli naktis“.

Tokį savo kompozicinio stiliaus pokytį Pendereckis aiškindamas, jog avangardo eksperimentavimas nuėjo per toli, norėdamas pranokti Vakarų muzikos išraiškos galimybes: „Avangardas suteikė universalizmo iliuziją. Stockhauseno, Nono, Boulezo ir Cage’o muzikos pasauliai mums, jaunuoliams, gyvenusiems socialistinio režimo estetikoje, vėliau – patyrusiems išsivadavimą...Aš netrukau suprasti, jog, vis dėlto, šios naujovės, eksperimentavimai, labiau destruktyvūs nei konstruktyvūs“. Pendereckis pridėjo, jog jis buvo išgelbėtas nuo formalistinių avangardo spąstų, sugrįžęs prie tradicijos . 1980 m. „Solidarumas“ Pendereckiui užsakė sukurti kūrinį skirtą skulptūros Gdanske atidengimui už žuvusiuosius per 1970 m. riaušes. Tuomet Pendereckis sukūrė „Lacrimosa“, kurį vėliau išplėtė ir pavadino „Lenkiškuoju requiem“ (1980-84, 1993, 2005), tapusiu vienu ryškiausių kompozitoriaus vėlyvojo kūrybos laikotarpio kūrinių.

Apdovanojimai

2001 m. Pendereckio „Credo“ gavo „Grammy“ premiją kaip geriausias chorinės muzikos įrašas, atliktas Oregono Bacho festivalio metu. Tais pačiais metais Pendereckis buvo apdovanotas Asturijos princo prizu Ispanijoje, kuris yra vienas didžiausių suteikiamų apdovanojimų šioje šalyje už ryškius nuopelnus mokslui, menui, žmonijai.

Kūrinai

Operos

Devils of Loudun (1968/69)
Paradise Lost (1976/78)
Black Mask (1984/86)
Ubu Rex (1991)

Vokaliniai – instrumentiniai kūriniai

Psalms of David (1958)
Strophes (1959)
Dimensions of Time and Silence (1959/61)
Cantata in honorem Almae Matris (1964)
St. Luke Passion (1965)
Dies Irae (1967)
Utrenja (1969/71)
Utrenja II – Resurrection (1971)
Cosmogony (1970)
Canticum Canticorum Salomonis (1970/73)
Magnificat (1973/74)
Introduction, Visions and Finale from „Paradise Lost“ (1979)
Te Deum (1979/80)
Lacrimosa (1980)
Polish Requiem (1980/84)
Seven Gates of Jerusalem (1995/96)
Hymn to St. Daniil (1997)
Hymn to St. Adalbert (1997)
Credo (1997/98)

Chorui a capella

Miserere
In pulverem mortis
Stabat Mater (1962)
Ecloga VIII (1972)
Agnus Dei (1981)
Song of Cherubim (1986)
Veni Creator (1987)
Benedicamus Domine (1992)
Benedictus (1992)
Agnus Dei from Versöhnung Messe (1995)
Benedictus (2002)

Orkestrui

„Emanations“ styginių orkestrui (1958)
Epitafija „Artur Malawski in memoriam“ (1958)
„Anaklasis“ mušamiesiems ir styginiams (1959/60)
Rauda Hirošimos aukoms (1960)
„Polymorphia“ styginiams (1961)
„Fluorescences“ orkestrui (1961)
Kanonas styginiams (1962)
Trys pjesės senoviniu stiliumi styginių orkestrui (1963)
„De natura sonoris I“ orkestrui (1966)
Pitsburgo uvertiūra orkestrui (1967)
Preludas pučiamiesiems, perkusijai ir kontrabosams (1971)
„De natura sonoris 2“ orkestrui (1971)
Simfonija Nr.1 orkestrui (1972/73)
Intermezzo 24-iems styginiams (1973)
„Jacob’s Awakening“ orkestrui (1974)
Adagietto iš „Paradise Lost“ orkestrui (1979)
Simfonija Nr 2 „Kalėdos“ orkestrui (1979/80)
Simfonija Nr.3 (nebaigtoji) – „Passacaglia“
Simfonija Nr.4 – Adagio orkestrui (1989)
Sinfonietta per archi (1990/91)
Simfonija Nr.5 orkestrui(1991/92)
Partita orkestrui (redaguotas leidimas) (1991)
Simfonija Nr.3 (1995)
Simfonija Nr.8 (2005) “Lieder der Vergaenglichkeit”
Chaconne (2005) (Dedikuotas popiežiui Jonui Pauliui II, Lenkiškojo Requem dalis)

Solo instrumentams su orkestru

„Fonogrammi“ fleitai ir styginių orkestrui (1961)
Sonata violončelei ir orkestrui (1964)
Capriccio for oboe and 11 strings (1965)
Capriccio for violin and orchestra (1967)
Cello Concerto (1967/72)
Partita cimbolams, gitaroms (elektrinei ir bosinei), arfai, kontrabosui ir orkestrui (1972)
Koncertas smuikui (1967/77)
Koncertas violončelei Nr. 2 (1982)
Koncertas altui (1983)
Koncertas fleitai (1992-93)
Koncertas smuikui Nr. 2 “Metamorphosen” (1992–1995)
Concerto Grosso per Tre Celli (2001)
Koncertas fortepijonui “Resurrection” (2002)
Largo violončelei ir orkestrui (2003)
Koncertas valtornai ir orkestrui (2008)

Solo instrumentams

„Capriccio per Siegfried Palm“ violončelei solo (1968)
Capriccio tūbai solo (1980)
Cadenza altui solo (1984)
Per Slava violončelei solo (1985/86)
Preludium klarnetui (1987)
Divertimento violončelei solo (1994)

Džiazo ansambliams

„Actions“ džiazo ansambliui (1971)

Kamerinė muzika

Sonata smuikui ir fortepijonui (1953)
Dainos balsui ir fortepijonui (1955/58)
Due capricci smuikui solo (1954)
Trys miniatiūros klarnetui ir fortepijonui (1959)
Trys miniatiūros smuikui ir fortepijonui (1959)
Styginių kvartetas Nr. 1 (1960)
Styginių kvartetas Nr. 2 (1968)
„Were You a Dream“ – dainos balsui ir fortepijonui (1981)
„Der unterbrochene Gedanke“ styginių kvartetui (1988)
Kvartetas klarnetui ir styginių trio (1993)
Passacaglia (1995/96)
Larghetto (1997)
„Luzerner Fanfare“ 8-iems trimitams ir perkusijai (1998)
Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 2 (2000)
Sekstetas smuikui, altui, violončelei, fortepijonui, klarnetui ir valtornai (2000)

Magnetofono juostai

Psalmė juostai (1961)
„Death Brigade“ juostai (1963)
„Ekecheiria“ juostai(1972)

Nuorodos

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+111-0=111 wiki spaudos ženklai).