Kačiušienė Genovaitė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kačiušienė Genovaitė
    Kačiušienė genovaitė.JPG

    Gimė 1930 m. (~94 m.)
    Šiaulių rajone, Juškaičių kaime
    Mirė 2020 m. gruodžio 8 d. (~90 m.)

    Sutuoktinis(-ė) Kačiušis Vismantas

    Veikla
    Tytuvėnų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, biologijos mokytoja.

    Išsilavinimas 1948 m. Šiaulių mergaičių gimnazija
    Alma mater 1950 m. Šiaulių mokytojų institutas

    Kačiušienė Genovaitė (g. 1930 m. Šiaulių rajone, Juškaičių kaime. Mirė 2020 m. gruodžio 8 d.) – Tytuvėnų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, biologijos mokytoja.

    Gyvenimo kelias

    Kačiušienė (Jaugelytė) Genovaitė gimė 1930 metais Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Juškaičių kaime, valstiečių šeimoje. Turėjo brolį.

    1937 metais įstojo į Bazilionų pradinę mokyklą, kurią baigė 1942 metais. Tais pačiais metais įstojo į Šiaulių mergaičių gimnazijos trečią klasę. 1948 metais gimnaziją baigė ir įstojo į Šiaulių mokytojų instituto Gamtos-geografijos skyrių.

    1950 metais institutą baigė ir buvo paskirta dirbti Tytuvėnų rajono Šiluvos vidurinėje mokykloje. Nuo 1951-52 mokslo metų dar dirbo ir pionierių vadove.

    1953 metais pradėjo dirbti Tytuvėnų vidurinėje mokykloje vyr. pionierių vadove. Nuo 1963 iki 1967 metų buvo mokymo dalies vedėja (direktoriaus pavaduotoja gamybinio mokymo reikalams). Nuo 1967 – užklasinio ir užmokyklinio vaikų auklėjimo organizatorė. Nuo 1986 metų – direktoriaus pavaduotoja.

    1990 metais išėjo į pensiją, tačiau dar dirbo bendrabučio auklėtoja. 1992 metų pabaigoje pavadavo biologijos mokytoją D. Ruseckienę. Iš darbo Tytuvėnų vidurinėje mokykloje išėjo pasibaigus 1994-95 mokslo metams.

    Aktyviai dalyvavo Tytuvėnų Sveiko gyvenimo klubo veikloje.

    Mokytoja mirė 2020 gruodžio 8 dieną. Amžino poilsio vieta Tytuvėnuose.

    Mokytojos Genovaitės Kačiušienės prisiminimai

    Aš, Genovaitė Jaugelytė – Kačiušienė gimusi Šiaulių rajone 1930 metais. Bazilionuose baigiau pradinę mokyklą (6 skyrius). 1948 m. – Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1950 m. – Šiaulių mokytojų institutą ir buvau paskirta dirbti mokytoja Šiluvos vidurinėje mokykloje.

    1954 m. neakivaizdiniu būdu pradėjau studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Buvau paskirta VLKJS Tytuvėnų rajono mokyklų skyriaus vedėja – atsakinga už visų rajono mokyklų (Tytuvėnų, Šiluvos, Lyduvėnų vidurinių, Mockaičių, Kiaunorių, Kubilių, Ramoniškio, Žaiginio, Bogušių, Burbiškių, Kupriškių septynmečių mokyklų) tinkamą mokinių politinį – idėjinį auklėjamąjį darbą, gerą pionierių, spaliukų, komjaunimo organizacijų veiklą. Savo dviračiu, slidėmis ar pėsčia ne kartą lankydavausi minėtose mokyklose, padėdavau organizuoti įvairius renginius, mokinių aktyvų apmokymus ir kt.

    Kad pajėgčiau baigti neakivaizdines studijas, 1956 metais pasisekė atsisakyti atsakingų pareigų ir įsidarbinti Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. Teko mokyti įvairių dėstomų dalykų, paruošti jaunuolių šokių kolektyvą 1960 metų respublikinei dainų šventei, organizuoti jaunųjų gamtininkų gamtos globą, vaizdinių priemonių gaminimą. Kai iškovojome respublikinėje olimpiadoje prizines vietas, jaunieji biologai su mano ir Gražinos Giedrienės paruošta „Žiemos pasaka“ buvom pakviesti į televiziją tiesioginei laidai, kurioje sėkmingai pasirodėme.

    1964 – 1984 metais buvau ne tik mokytoja, bet ir direktoriaus pavaduotoja gamybiniam mokymui, vėliau užklasinio ir užmokyklinio darbo organizatore. Darbas buvo atsakingas, reikėjo užtikrinti, kad gerai dirbtų pionierių, komjaunimo organizacijos, mokinių komitetas, visi dalykiniai būreliai. Laiku ir gerai dalyvauti mokyklos, rajoniniuose bei respublikiniuose renginiuose. Visur sėkmingai pasirodydavom.

    Visos mokinių klasės prižiūrėjo ir tvarkė joms priskirtus miesto aplinkos plotus. Be to, 5-11 klasių mokiniai aktyviai dalyvaudavo įvairiose talkose aplinkiniuose ūkiuose, kurie už gerą darbą atsilygindavo transportu įvairioms išvykoms, ekskursijoms. Taip kasmet nemokamai po du kartus metuose mokiniai pakeliaudavo po Lietuvą, lankydavo parodas, muziejus, teatrus ir kt. aktyvistai pabuvojo Maskvoje, Leningrade, Užkaukazėje, Užkarpatėje, ir kitose Tarybų Sąjungos vietovėse. Mokiniai dalyvaudavo meno, sporto šventėse, tarpmokykliniuose susitikimuose. Atostogų metu važiuodavo į darbo ir poilsio stovyklas įvairiuose ūkiuose, kurie atsilygindavo pinigais ir transportu ekskursijoms.

    Turiningai ir naudingai praleidę vasaros atostogas, mokiniai ir mokytojai rugsėjo pirmąją susirinkdavo į vis gražėjančią mokyklą. Mokinių skaičius pastoviai didėjo. 1978 metais jau mokėsi 1246 mokiniai, todėl įvairūs renginiai vyko keturioms grupėms atskirai.

    Energingas, darbštus mokytojų kolektyvas ir geras mokinių aktyvas sugebėjo įveikti visus sunkumus, organizuodavo įvairius renginius mokykloje bei mieste. 12 metų turiningai bendravome su Estijos Haapsalu vidurine mokykla. Kuomet apsikeisdavome mokytojų ar mokinių delegacijomis, pakeliaudavome kartu, daug pamatydavome,. Gražiai bendraudavome su karo veteranais ir žuvusių karių šeimomis. Raudonieji pėdsekiai lankėsi Maskvoje. Iškilmingai buvo švenčiamos Pergalės bei kitos šventės. Mokytojai ne kartą su savo paruošta programa atžymėjo Moters dienos, armijos ar kitas minėtinas šventes. Pagrindinis organizacinio darbo krūvis tekdavo mokyklos partinei., komjaunimo organizacijoms, profsąjungai ir mokyklos vadovams. Mokykloje nebuvo aršių komunistų, partijos nariais beveik visi tapo dėl susidariusių aplinkybių. Buvo tokie laikai! Jeigu nebūtų buvę partiniai lietuviai, tai iš plačiausios tėvynės TSRS įvairių tautų atvykėliai būtų užvaldę atsakingas pereigas ir vadovavimą. Panašiais žodžiais buvau įtikinta ir aš Vilniuje CK. Mano darbas nebuvo lengvas, įtikti visiems (mokiniams, mokytojams, direktoriui, rajono valdžiai ir įvairiems vizitatoriams buvo neįmanoma, o svarbiausia nenorėjau, dariau tai, kas man atrodė reikalinga. Aš norėjau, kad visi mokykloje išmoktų ne tik dėstomų dalykų, bet darbštumo, sąžiningumo, dorovingumo, kad būtų geri žmonės, tolerantiški, malonūs...

    Dažnai pajausdavau, kad dalis mokytojų smerkia partinius, kartais net įskaudina. Pagalvodavau, kokie jie laimingi, nesusitepę. Dabar galiu pasidžiaugti, kad sėkmingai atlaikiau ne tik kolegų panieką, bet ir svarstymus Kelmės biure už nevykdymą ateistinio auklėjimo, Lenininių talkų gimtadienio proga, mokinių išvarinėjimą į proftechnines, o svarbiausia, kad geriausią mokyklos skaitovę išleidau su tautiniais rūbais skaityti tytuvėniškių atsisveikinimą su kunigu Ričardu Mikutavičiumi, o vėliau mergaitę apgyniau, neleidau jos pašalinti iš komjaunimo, nes būtų užkirstas kelias jos pasirinktoms studijoms. Aš laimėjau, bet nebenorėjau ilgiau dirbti tose pareigose. Ačiū inspektorei Samaitei, kad tapau apleisto bendrabučio auklėtoja.

    Per 4 darbo metus su kita auklėtoja Pocevičiene pasiekėme, kad Tytuvėnų mokinių bendrabutis buvo pripažintas atraminiu, tai yra geriausiai dirbančiu rajone. Už tai buvome gausiai apdovanoti trūkstamais stalais ir spintelėmis bei 2000 rublių garsinei aparatūrai. Vaikai mylėjo mane, aš juos, buvo gera, bet teko atsisakyti bendrabučio, nes nebuvo, kas dėsto biologiją. Išsipildė mano svajonė – būti tiktai mokytoja, bet neilgai, išėjusi į užtarnautą poilsį po 2 metų vėl buvau grąžinta dviem mokslo metams į mokyklą. Nuo 1994 metų esu tikra pensininkė, gyvenu gerai, nieko netrūksta, bet norėtųsi būti naudinga.

    Dabar galiu džiaugtis vis turtėjančia ir gražėjančia mokykla, bet gal kas norėtų žinoti kaip dirbome mes, dabartiniai pensininkai. Nors mokykla būdavo ir pirmaujanti rajone, bet lėšų visada trūkdavo, todėl viską, kas įmanoma, stengėmės kartu su mokiniais patys pasidaryti. Patys gamindavome įvairias mokymo ir vaizdines priemones. Gerai panaudodavom mokinius gamybinei praktikai skiriamas valandas. Kasmet sodindavom mokyklos aplinkoje ar miestelyje medelius bei krūmus, gėlynus. Remontuodavom visos mokyklos patalpas (dažėm, kalėm ir t.t.). Nemažai tekdavo paplušėti, kol visas patalpas paruošdavome vasarą atvykstantiems poilsiautojams. Bendrabučio patalpose apgyvendindavom Kauno medicinos instituto studentus, o mokyklos klasėse – Šiaulių dviračių gamyklos ar kitokių darboviečių darbuotojų vaikus, įvairius sportininkus ir kitus poilsiautojus. Tytuvėnuose dvigubai padaugėdavo jaunimo ir garsaus šurmulio. Atostogoms baigiantis vėl daugybė darbų pasiruošimui mokslo metams. Už tą didžiulį vargą šefai šiuo tuo atsilygindavo, taip ir mūsų laikais mokykla ir aplinka turtėdavo, gražėdavo, tik ne tokias, kaip dabar, tempais. Visi žinojo, kad norint turėti, reikia dirbti, kiekvienas žinojo darbo vertę, buvo gėda būti dykaduoniu, baltarankiu, laukiančiu gauti, niekuo neatsilyginant.

    2009 metų ruduo


    Gyvenimas nuotraukose

    Šaltiniai

    • Tytuvėnų gimnazijos archyvas.
    • G. ir V. Kačiušių asmeninis archyvas.
    • E. Meškauskaitės Rudzevičienės (11-ta laida) asmeninis archyvas.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Bronislava Buchienė – autorius – 100% (+10645-0=10645 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+41-0=41 wiki spaudos ženklai).