Kašmyrų kalba
| Kašmyrų kalba कॉशुर, کأشُر | |
|---|---|
| Kalbama: | Pakistanas, Indija (Kašmyras) |
| Kalbančiųjų skaičius: | 4,6-5 mln. |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė: |
indoeuropiečių |
| Rašto sistemos: | šarada, devanagari, arabų |
| Oficiali kalba: | Džamu ir Kašmyras |
| ISO 639-1: | ks |
| ISO 639-2: | kas |
| ISO 639-3: | kas |
Kašmyrų kalba, kašmiri (کأشُر, कॉशुर = kạ̄šur) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoiranėnų šakos kalba, dažniausiai priskiriama dardų kalboms. Vartojama daugiausia Kašmyre, viena iš oficialių Indijos kalbų (vartojama Džamu ir Kašmyro valstijoje). Taip pat vartojama kašmyrų diasporos, gyvenančios už Kašmyro ribų: Utar Pradeše, Delyje, Pakistane, Jungtinėje Karalystėje. Kalbančiųjų skaičius – 4,6-5 mln. žmonių.
Svarbiausios tarmės – kašmyrų (ja pagrįsta literatūrinė kalba) ir kaštavarų (kištvari). Kitos tarmės (bakavalų, bundžvalų, pogulų, siradžų, rambanų ir kt.) paveiktos dogrų kalbos (Džamu ir Kašmyro valstijos oficiali kalba).
Kašmyrų kalba turi 2 giminės, 3 linksniai (kai kurie vyriškosios giminės vienaskaitos vardažodžiai turi 4 linksnius – ir agentyvą), veiksmažodžių 3 veikslai, ergatyvinės konstrukcijos. Leksikoje gausu skolinių iš kitų dardų kalbų, sanskrito, pandžabų, persų kalbos.
Tradiciškai kašmyrų kalba buvo užrašoma šarados raštu (kilęs iš brahmi raštų), tačiau dabar naudojami raštai yra devanagari (Indijoje) ir arabų rašto variantas (persų raštas; Pakistane). Šarada naudojama tik liturginėms reikmėms. Rašytiniai paminklai kašmyrų kalba žinomi nuo XII–XIII a., poezija suklestėjo XIV a. (mistikės šaivės Lalos Didi eilės)[1].
Kašmyrų kalba turi 28 balsius. Tai daugiausiai balsių turinti kalba pasaulyje[2]
Šaltiniai
- ↑ Kašmyrų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ „Iliustruotasis mokslas“, 2011 kovas nr. 3
| ||||||