Kalvaitis Vladas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Kalvaitis Vladas
    Kalvaitis Vladas. 1.JPG

    Gimė 1929 m. birželio 27 d.
    Radviliškyje
    Mirė 2018 m. rugsėjo 6 d. (89 m.)
    Tytuvėnai

    Tėvas Kalvaitis Stasys
    Motina Kalvaitienė Aleksandra
    Sutuoktinis(-ė) Kalvaitienė Leonora
    Vaikai

    dukra Pikutienė Vida


    Veikla
    Tytuvėnų gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas, rašytojas, žurnalistas.

    Išsilavinimas 1958 m. Tulūno vakarinė vidurinė mokykla
    Alma mater 1964 m. Irkutsko Ždanovo vardo universitetas

    Kalvaitis Vladas (g. 1929 m. birželio 27 d. Radviliškyje. Mirė 2018 m. rugsėjo 6 d. Tytuvėnuose) – Tytuvėnų gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas, rašytojas, žurnalistas.

    Gyvenimo kelias

    Kalvaitis Vladas, Stasio, gimė 1929 metų birželio 27 dieną Radviliškyje, darbininkų šeimoje.

    1936–1942 metais mokėsi Radviliškio pradžios mokykloje, 1942–1948 metais – Radviliškio gimnazijoje. 1948 metais už dalyvavimą pogrindinėje veikloje buvo suimtas.

    Bausmės laikotarpį praleido Komijos ASSR lageriuose, Intoje. Dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams. Atlikusį bausmę, jį 1953 metais ištrėmė į Irkutsko sritį, kur jau gyveno ir pušų sakus rinko mama ir dešimtmetė sesuo. Tuo metu tėvas, areštuotas 1944 metais, kalėjo Kazachstane, Spasko lageryje. Jam grįžus iš įkalinimo vietos, visa šeima persikėlė gyventi į rajono centrą – Tulūną. Jame Vladas baigė vidurinę vakarinę mokyklą. 1958-1964 metais mokėsi Irkutsko Ždanovo vardo universitete, įgijo filologo, rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.

    Nuo 1954 metų iki 1966 metų gegužės 13 dienos dirbo Rusijoje. Nuo 1954 iki 1964 metų triūsė miško apdirbimo pramonės ūkyje kroviku. Nuo 1964 metų rugpjūčio, po studijų, tapo Tulūno vidurinės mokyklos Nr. 20 direktoriaus pavaduotoju gamybai ir rusų kalbos mokytoju. Charakteristikoje apibūdinamas kaip disciplinuotas, rimtas, sąžiningai atliekantis savo pareigas darbuotojas. Vadovavo literatų būreliui, padėjo leisti mokyklos laikraštį bei rengti mokyklos radijo laidas.

    Nuo 1965 metų rugsėjo iki 1966 gegužės – vėl krovėjas Krasnojarsko miško apdirbimo kombinate.

    1966 metais grįžo į Lietuvą ir nuo birželio iki 1969 metų balandžio 28 dienos – Vilniaus rajono Veliučionių specialiosios profesinės mokyklos Nr. 1 auklėtojas.

    1969 metų gegužės mėnesį atvyko gyventi į Tytuvėnus, nuo 13 dienos įsidarbino Tytuvėnų durpių įmonėje meistru, cecho viršininku. Dirbo iki 1975 rugsėjo 18 dienos.

    1975 metų rugsėjo 19 dieną tapo Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktoriaus pavaduotoju ūkio ir administracijos reikalams, rusų kalbos mokytoju. 1977 rugpjūčio 26 – 1987 rugpjūčio 30 dieną dirbo mokytoju Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje, Tytuvėnų konsultaciniame punkte. Nuo paskutinės datos perėjo dirbti mokytoju į Tytuvėnų vidurinę mokyklą, dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo iki pensijos – dvejus metus.

    Septynetą metų Kalvaitis buvo rajono laikraščio „Komunistinis žodis“, vėliau tapusio „Bičiuliu“, bendradarbis.

    Vlado Kalvaičio pavardė Lietuvos spaudoje pirmą kartą buvo paminėta 1966 metais, kai žurnalas „Šluota“ išspausdino keletą jo epigramų. Paskui pasirodė 13 satyrikų (tarp jų ir Vlado) kūrybos rinkinys – „Velnio tuzinas“ (1977). 1997- aisiais, kai autoriui sukako 68-eri, išėjo satyrinių miniatiūrų ir epigramų rinkinėlis „Kolega įsiūlė“. 1999 metais – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 metais – eilėraščių knygelė „Prieblandos varnas“, 2004 metais – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. Ir pagaliau proza, apsakymų rinkinys „Volungė“ (2007), įvertintas R. Biržinytės premija, paskui antrasis rinkinys – „Svečias iš Magadano“ (2008), pelnęs P. Cvirkos premiją. Nuo 2008 metų Vladas Kalvaitis – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

    2011 metais buvo išleistas svarbiausias Vlado Kalvaičio dvidešimt metų rašytas kūrinys, sulaukęs net trijų papildomų leidimų – novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, už kurį autorius buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016), Žemaitės literatūrine premija (2012), Liudo Dovydėno premija (2012), „Varpų“ literatūrine premija (2013), Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija (2016). 2015 metais Vladui Kalvaičiui buvo paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premija už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai. Vladas Kalvaitis rašė ir toliau. Išėjo novelių knyga „Balandis ir bandonija“ (2015), „Striukos PASAKĖČIOS bet kam (senoliam ir vaikam)“ (2016) ir apsakymų rinktinė „Vakarai, kurių nebuvo“ (2017).

    Vladas Kalvaitis gyveno Tytuvėnuose, paties statytame name, su dukros šeima.

    Mirė 2018 metų rugsėjo 6 dieną. Palaidotas greta žmonos Tytuvėnų kapinėse.

    Vlado Kalvaičio gyvenimo ir kūrybos aprašas

    Gimiau Radviliškyje 1929 m. birželio mėn. 27 d. staliaus, batsiuvio ir namų šeimininkės šeimoje. Savo namų neturėjome, tad dažnai teko kraustytis iš buto į butą, iš vieno miesto galo į kitą. Pakeitėme tuziną butų, sėsliau gyvenome tik tremtyje.

    Vienu metu, berods, iki 1934 m. tėvas turėjo savo dirbtuves, kuriose dirbo dar trys vyrai. Dažniausiai siuvo naują apavą iš geros odos ševro ar lako, ir moterims ir vyrams. Ypač paklausūs buvo vyriški auliniai batai, kuriuos užsisakydavo karininkai ir puskarininkiai.

    Ypač smagūs buvo vakarai. Tėvas pasakodavo įvairias istorijas, o atėjęs pastovaus darbo neturintis dailininkas Aleksas Puzanauskas skaitydavo knygas. Čia išgirdau apie dėdės Tomo trobelę, sukaustytus laivus, Vinetu ir Olą Šaterhendą... Aleksas Puzanauskas vėliau tapo Šiaulių dramos teatro aktoriumi ir režisieriumi. Kartą Radviliškyje slystelėjo nuo perono po riedančiu vagonu ir neteko kojos, bet iki pat karjeros pabaigos buvo nepakeičiamas Žaldokas. Dažnai lankydavosi jaunas gražus Stasys Paska, tapęs Šiaulių dramos teatro režisieriumi, o dar po kelių metų, turėdamas nuostabų bosą, operos solistu. Grįžęs iš Kauno visada užsukdavo tenisininkas ir krepšininkas Vilius Variakojis, su tėvu gyvenęs gretimuose kaimuose, vienas – Aukštelkuose, kitas – Vismantuose.

    Nuo 1935 metų ir karo metu tėvas dirbo vagonų remontininkų geležinkelio depe. Iki pat arešto. Tėvas – visuomenininkas: šaulys, tautininkas, savanoris gaisrininkas, sporto entuziastas (nūnai – sirgalius), o nuo 1940 m. – pogrindininkas. Platinti spaudą, turiu omeny, pogrindinę, išmokė ir mane. Jis buvo areštuotas 1944 m. Penkerius metus sėdėjo Rasų lageryje Vilniuje, likusius – Kazachstane. Grįžo 1954 m. į tremtį.

    Mane už dalyvavimą pogrindžio grupėje „Trispalvė“ (joje buvo 12 gimnazistų) iš priešpaskutinio abitūros chemijos egzamino išsivedė trys civiliniais rūbais apsirengę enkavedistai. Rudenį jau buvau Intoje, Komijos ASSR. Dirbau šachtose, statybinėje kolonoje. Mirus Stalinui 1953 metais amnestavo. Grįžti į Lietuvą neleido. Nuvežė į Irkutsko sritį, Tulūno rajoną, kur ištremtos 1949 kovo 25 d. gyveno mama ir sesuo Algatujaus pušų nusakinimo gyvenvietėje. Vienus metus sakinau pušis, paskui gavome leidimą persikelti į rajoninį centrą Tulūną. Čia baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. 1959 metais įstojau į Irkutsko universiteto neakivaizdinį skyrių, gavau filologo, rusų kl. mokytojo specialybę.

    Vienus metus mokytojavau Tulūno vidurinėje mokykloje. Sukūriau šeimą. Žmona Leonora, baigusi Tulūno felčerių mokyklą, įstojo į Krasnojarsko neakivaizdinį medicinos institutą, bet po metų perėjo į stacionarą. Įkandin išvažiavau ir aš. Švietimo skyrius pasiūlė darbų dviejose mokyklose, priešinguose miesto galuose. Prisiminiau seną, gerai apmokamą pabėgių, cementinių plokščių, lentų kroviko darbą. Medžio perdirbimo įmonių Krasnojarsko pakraščiuose – viena prie kitos.

    Po aštuoniolikos metų – 1966 m. grįžau į Lietuvą. Mokytojauti neleido. Draugai per pažintis surado vietelę Veliučionių spec. mokykloje. Grįžo žmona. Gavome butą naujame name. Deja, gražios svajonės žlugo. Sužinojo, kad esu buvęs kaliniu ir tremtiniu. Apskundė saugumui. Iš jo darbuotojų gavau žavų pasiūlymą glaudžiau bendrauti su buvusiais kaliniais. Siūlė, jog padės išleisti pirmą satyrinių kūrinių rinkinį, atostogas Palangoje. Kai atsisakiau, iškart pajutau pasekmes. Man nebeleido mokytojauti, žmonai paliko vieną etatą Šumsko ligoninėje.

    Iš Veliučionių teko bėgti. Persikėlėme į Tytuvėnus, kur prieš kelis metus, grįžę iš tremties pas gimines apsistojo tėvai. Mokytojauti ir ten neleido. Baigęs trijų mėnesių durpininkystės kursus, dirbau meistru ir baro viršininku Tytuvėnų durpyne. Po septynerių metų gavau darbą pagal specialybę Tytuvėnų (žemės) ūkio technikume, o du metus prieš pensiją dėsčiau rusų kalbą Tytuvėnų vidurinėje mokykloje.

    Rašyti pradėjau Sibire. Rašiau epigramas ir apybraižas. Spausdino Irkutsko ir Krasnojarsko srities laikraščiai, apybraižas skaitė vietiniai radijo taškai.

    Po aštuoniolikos metų grįžęs į Lietuvą vėl ėmiau mokytis lietuvių kalbos. Kadangi gyvenau kurį laiką vienas, ir dienom, ir naktim bendravau su Žiugžda ir kitais puikiais lietuvninkais. Rusiškai rašytas epigramas ėmiau versti į lietuvių kalbą. Pirmosios buvo atspausdintos „Šluotoje“ 1966 m. gruodžio mėnesį. Noriai spausdino „Pergalė“, „Jaunimo gretos“.

    Novelės – mano mylimiausias žanras. Pradėjau rašyti 1979 m. Tačiau pirmą kartą pasiekė skaitytojus tik 2007 m., kai Kauno „Savaitraštis Nemunas“ išleido apsakymų rinkinį „Volungė“. Novelės „Grybai“, „Pamoka“, „Uždek žvakę“ ir yra tais metais (1979) parašytos. Prieš tai esu išleidęs tris satyros rinkinius: „Velnio tuzine“ – vienas iš trylikos (autorių). Antras rinkinys pasirodė 1997 m. – „Kolega įsiūlė“, kitas – „(Ne)nusipelnęs“ – 1999 m. Trečias „Skuduriniai žmogeliukai“ – 2004 m. Vienas eilėraščių rinkinys „Prieblandos varnas“ – 2002. „Savaitraštis Nemunas“ išleido ir antrą novelių rinkinį „Svečią iš Magadano“ – 2008 m., o trečią (leidykla) „Kauko laiptai“ „Stiklinė aguonų“ – 2013.

    Novelių romaną „Sustiprinto rėžimo barakas“ „Kauko laiptai“ išleido 2011, po metų antrą leidimą, o šiais metais – trečią.

    Kelios knygos įvertintos premijomis: „Volungė“ – Biržinytės, Kelmės rajone 2007, „Svečias iš Magadano“ – P. Cvirkos premija Veliuonoje ir „Vieno lito premija“ Kaune. „Sustiprinto rėžimo barakas“ apdovanotas Žemaitės ir Liudo Dovydėno premijomis 2012 metais.

    Vladas Kalvaitis

    2014.09.17.

    P.S. Kai kurie apsakymai iš „SRB“ išversti į anglų kalbą (vertėja Jura Avižienis) ir atspausdinti „The Vilnius Review“ 2013. („Du daviniai duonos“, „Karpa I“, „Karpa II“.)

    Įvertinimai

    1998, 2008 m. Reginos Biržinytės literatūrinė premija.

    1999 m. G. Stulpinienės vadybos kolegijos premija.

    2009 m. Petro Cvirkos literatūrinė premija.

    2010 m. Vieno lito literatūrinė premija.

    2012 m. Žemaitės literatūrinė premija.

    2012 m. Liudo Dovydėno literatūrinė premija.

    2013 m. „Varpų“ literatūrinė premija.

    2015 m. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premija už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai.

    2016 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija.

    2016 m. Jono Marcinkevičiaus premija.

    Portretai

    Rašytojo 85-mečio paminėjimas

    PAMINĖTAS VLADO KALVAIČIO 85-METIS

    Šiais laikais atstumai – niekai, bet labai šaunu, kad kartais galima pasinaudoti progomis, kurios laukia greta mūsų. Taip pasielgė Tytuvėnų gimnazijos mokiniai. Jų lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zenta Mačiulaitienė pasiūlė savo ugdytiniams sukurti filmą apie miestelyje gyvenantį rašytoją Vladą Kalvaitį. Per keletą mėnesių gimė „Patikrintas gyvenimu. Vladas Kalvaitis“. Filmavo, scenarijų kūrė, įgarsino, montavo ir knygų autorių kalbino grupė abiturientų bei trečiokų gimnazistų: Laura Dukauskaitė, Jurgita Kalasauskaitė, Dovilė Lukošiūtė, Rasa Strelčiūnaitė, Simonas Kasparas. Daugiausiai pastangų įdėjo ir savo laiko skyrė Paulius Jankūnas, Gytis Švilpa ir Andrius Žukauskas.

    Tačiau, perfrazuojant vieno eilėraščio žodžius, ne apie šiuos didvyrius „daina“. Liepos devintą dieną Tytuvėnų piligrimų centre įvyko šventinis Vlado Kalvaičio 85-mečio paminėjimas. Pagrindiniu susibūrimo akcentu tapo dokumentinio filmo „Patikrintas gyvenimu. Vladas Kalvaitis“ premjera. Apie rašytoją kalba „balsas už kadro“, jo vaikystės kaimynė Birutė Plevokienė ir pats kūrėjas. Iš jų susirinkusieji į šventę sužinojo, kad Vladas Kalvaitis gimė geležinkeliečių mieste Radviliškyje, kad mama buvo gan išsilavinusi ir kalbėjo ne tik lietuviškai, kad tėvui teko piemenėlio ir berno duonos ragauti bei išmokti batsiuvio amato. Tėvas buvo tas žmogus, kurio slapta patriotinė veikla įtraukė, o vėliau ir sudomino būsimąjį rašytoją. Paauglystėje tėvas nupirko jam dviratį bei meškerę ir paprašė pagalbos: du kartus per mėnesį į sutartą vietą nuvežti paketėlius. Kartą, paketui atsiklijavus, jis perskaitė satyrinį eilėraštį, kurį įsiminė ilgam. Pajuokiami raudonoji Maskva ir rudasis Berlynas bei valdžios kritika sujaukė jo mintis, vertė apie daug ką plačiau pagalvoti...

    Taip, įtakojamas aplinkos bei savo apmąstymų, jaunasis Kalvaitis įsijungė į gimnazistų veiklą, kuri vėliau sovietų valdžios buvo įvertinta keliais ar keliolika metų lagerio, o pats Vladas pavadintas ypač pavojingu nusikaltėliu. Ir apie tą gyvenimo etapą kalbama filme, ir apie visą vėlesnį grįžimą į Lietuvą, kūrimąsi bei darbus Tytuvėnuose... Išties elegantiškas ir šviesus filmas apie miestelio gatvelėmis vaikščiojantį Lietuvos rašytojų sąjungos narį, šūsnies įvairių žanrų knygų autorių papasakojo labai daug.

    Antra šventės dalis – sveikinimai. Renginį vedė VšĮ Tytuvėnų festivalis direktorė Nijolė Saimininkienė. Įžanga tapo Jono Strielkūno eilėraštis „To neturi jauni“. Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas pristatė kūrybinę grupę ir padėkojo filmo kūrėjams. Po to dvylikos miestelio įstaigų ir organizacijų vardu pasveikino šventės kaltininką ir įteikė dailią dėžutę su 85 šratinukais, kad rašytojas nepritrūktų rašymo priemonių. Sukaktuvininką Vladą Kalvaitį sveikino Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bilius, administracijos direktorė Irena Sirusienė, Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto pirmininkė Danutė Ivanauskienė, komiteto narys Zenonas Mačernius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius, seniūnas Valdas Ivanauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, savaitraščio „Nemunas“ redaktorius Viktoras Rudžianskas, Tytuvėnų gimnazijos maironiečiai, filmo apie solenizantą kūrėjai, plunksnos broliai, draugai ir bičiuliai. Nijolė Saimininkienė perskaitė Vladui Kalvaičiui dedikuotą savo kūrybos eilėraštį, kuris vaizdais tarsi atspindėjo renginio pradžioje matytą filmą, o jame skambėjo ir tokie žodžiai: „Miškas atmuša aidą, Ežeras sugeria raudą. Vienišas eina keleivis. Žodį parašo. Skauda. Reikia gilių verpetų, Reikia aguonų saujos, Kad ir po daugel metų Būtum kasdien kaip naujas“...

    Pabaigos žodį tarė pats jubiliatas, kuriam, anot B. Jonuškaitės, širdyje nėra nei vieno žilo plauko. Kalvaitišku stiliumi, pajuokaudamas, jis labai gražiai paporino apie dabartinį savo gyvenimo etapą, į pasakojimą vis įpindamas ir praeities gijų. Kadangi ne vienas sveikintojas dovanojo rašymo priemonių, Vladas Kalvaitis, kilstelėjęs akis į dangų, pažadėjo dar šį tą parašyti. Turi rašytojas neištesėtų pažadų bei nerealizuotų sumanymų...

    Bronislava Buchienė

    Straipsnis publikuotas 2014 m. liepos 16 d. „Bičiulyje“, Nr. 56, psl. 3.

    Spektaklis pagal Vlado Kalvaičio knygą

    VLADO KALVAIČIO NOVELIŲ ROMANAS SCENOJE

    Publikuotas savaitraštyje „Nemunas“ 2014 m. rugsėjo 25-spalio 8d. Nr. 31-32, psl. 16.

    Sakoma: savam krašte pranašu nebūsi. Kai kuriems kūrėjams šis teiginys gal ir tinka, tik ne Vladui Kalvaičiui. Šviesūs Tytuvėnų žmonės, skaitytojai iš įvairių Kelmės (jau seniai iš Radviliškio kilusiam rašytojui savu tapusio) rajono kampelių džiaugiasi žemiečio kūriniais, kasdieniais ir proginiais susitikimais bei tuo, kad Lietuvos rašytojų sąjungos nario triūsą vertina ne tik draugai, bičiuliai ir artimieji, bet ir platesnis skaitytojų, plunksnos brolių, literatūros specialistų ratas.

    Rugsėjo 13 dieną Naujosios Akmenės kultūros centre vyko mėgėjų teatrų festivalio „Atspindžiai“ renginiai. Čia pristatytas ką tik gimęs šio kultūros centro režisierės spektaklis „Tūnantis šešėlyje“, sukurtas pagal Vlado Kalvaičio novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Be minėto spektaklio buvo parodyti dar du. Mėgėjų teatrų darbus stebėjo, analizavo ir vertino garbi profesionalų komisija: pirmininkas – teatro ir kino aktorius Vladas Baranauskas, nariai – Lietuvos televizijos režisierė Danutė Runkauskytė ir Kelmės mažojo teatro vadovas bei režisierius Algimantas Armonas.

    Iš Tytuvėnų kilusi režisierė Andrėja Gričiutė ir praeityje daug bendravo su Vladu Kalvaičiu. Prieš keletą metų mergina padėjo nelabai su naujausiomis technologijomis draugaujančiam rašytojui būsimo romano tekstus perkelti į kompiuterį. Skirtingų, bet glaudžiai susijusių kūrybos sričių atstovai turėjo apie ką pasikalbėti, padiskutuoti, vienas iš kito pasimokyti. Vladas sėmėsi darbo su IT įgūdžių, na, o Andrėja aiškinosi istorinius faktus, gilinosi į nesuprantamus lagerio gyvenimo ir papročių epizodus, svetimų žodžių prasmę. Palaipsniui kūrybiška prigimtis ėmė formuoti būsimo spektaklio viziją. Baimino „SRB“ apimtis: kaip keletą šimtų puslapių sutalpinti į scenarijų, kokiu būdu glaustai atskleisti pagrindinio herojaus-pasakotojo gyvenimo peripetijas, jo savastį, sovietinio lagerio baisumus, atšiaurius, o neretai ir gan šiltus žmonių santykius, kraupią tamsą bei įpinti net baisiausiose gyvenimo situacijose besidriekiantį šviesos siūlą.

    Penkių veiksmų monospektaklis su dialogų intarpais neprailgo. Režisierės valia scena virto namais, kuriuose gyvena ir, būdamas vienas, draskomas įvairių minčių apie praeities įvykius, kankinasi žmogus. Jau praėjo daug dešimtmečių po Sibiro lagerių etapo, bet jis vis prisimena šviesią vaikystę, mėgtus traukinius, alkį ir duoną, siaubingas vietas bei žmones, praeities vaiduoklius ir sapnus...

    Spektaklio pradžia. Scenoje – durys. Tos durys, kurios neužsidarė namuose, neužsidaro ir tremtyje. Jos transformuojasi, virsta stalu ir, galiausiai, gultais – pagrindiniu beveik viso vyksmo atributu. Labai smagu spektaklį žiūrėti tiems, kas skaitė romaną. Šie žiūrovai puikiai suvokia, jog režisierė scenarijų kūrė iš visos knygos, paliesdama visas šešias jos dalis. Daug kas spektaklyje sąlygiška, užšifruota, bet yra elementų, kuriuos Andrėja išskiria, suteikia naują reikšmę. Kaip vieną tokių pavyzdžių galima aptarti Žvirblius. Knygoje šis vardas minimas dažnokai, pradedant gimtojo miesto juodais nuo garvežių dūmų žvirbleliais, giminaičiu Dėde Pagauk Žvirblį, baigiant vyresniuoju leitenantu Samsonovu, kuriam kažkas „prisegė Žvirbliuko pravardę“. Trys juodi paukštukai dalyvauja visame spektaklyje. Jų vaidmuo, anot režisierės, daugiaplanis: jie ir žvirbliai iš Radviliškio, ir įkyrios, džiaugsmingos, erzinančios, trukdančios, nepatinkančios, juodos mintys, gal net vėlės. Paskutiniame veiksme vėl randasi durys, už kurių lyriškai šviesūs praeities šešėliai – Ji ir Meilė.

    Tie, kas knygos neskaitė, bet yra susipažinę su pokario laikotarpio istorija, tremties negandomis ir košmarais, gyvenimo Sibiro lageriuose ypatumais, be abejo, taip pat suprato problemų, kurias pateikia „Tūnantis šešėlyje“ mastą, įsivaizdavo žmogaus-pasakotojo prisiminimų ir išgyvenimų naštą, suvokė plonytės gijos tarp gyvenimo ir mirties trapumą. Be pagrindinio herojaus į sceną keliems dialogams išeina dar trys (be jau minėtų pastovių Žvirblių-Minčių) personažai. Tai Juodoji Ledi, Juodoji Pirštinė ir Ji arba Mylimoji. Juodieji įprasmina baisiuosius, skaudžiuosius išgyvenimus ir prisiminimus, o Ji – šviesa ir gyvenimo ateitis bei prasmė.

    Po spektaklio Vladas Kalvaitis dėkojo režisierei už įdomų ir įspūdingą spektaklį. Jis stebėjosi, kad į spektaklį sutalpinta visa beveik knyga. Lageris, durys, Juodoji Ledi, Juodoji Pirštinė... Labai daug kas primena jo gyvenimą, kuris nugyventas taip, kaip davė likimas. Ypač autobiografinės knygos autorių sujaudino paskutinio veiksmo scenos, priminusios jau Anapilin iškeliavusią tremtyje sutiktą žmoną.

    Kelmės mažojo teatro vadovas ir režisierius Algimantas Armonas pasakojo, kad apie „Sustiprinto režimo baraką“, jo epizodus bei veikėjus yra daug diskutavęs su autoriumi. Knygą jis yra įsimylėjęs, net puoselėjo su ja susijusius planus, tačiau kolegiškai patikėjo šią veiklą jaunai režisierei, mat ji giliai išsianalizavusi šį veikalą. Paklaustas, kokios mintys aplankė po premjeros, Kelmės mažojo teatro vadovas džiaugėsi Andrėjos sprendimu būtent taip pristatyti V. Kalvaičio kūrinį, tačiau, jo nuomone, iki galutinio varianto atskiras spektaklio idėjas dar reikia vystyti, tobulinti. Labai graži scena, kai pagrindinis herojus susitinka su mergina ir ji pasiūlo jam ožkos pieno. Anot Armono, šį epizodą reikėtų labiau sureikšminti, pasinaudoti pirminiu šaltiniu – novelių romanu. Jei vyras pieną gertų lėtai, kaip knygoje, „mažyčiais musinukės gurkšneliais“, jis tikrai turėtų daugiau galimybių apmąstyti, kaip po ilgo laiko, praleisto lageryje, elgtis su ta, kuri prieš pusantrų metų regėta sapne, su būsimąja... Jis pastebėjo, kad Andrėja Gričiutė stipriai paaugo ir pabrendo kaip teatro režisierė. „Režisierius pagaliau subręsta,- pajuokavo kelmiškis,- tik prieš mirtį“.

    Kaip gi jautėsi jaunoji kūrėja Andrėja Gričiutė po ketverius metus brandinto ir pagaliau įgyvendinto projekto pristatymo žiūrovams? Ji sako, kad keistai ir džiaugsmingai. Svarbu tai, kad pagaliau įvykdė Vladui Kalvaičiui duotą pažadą. Be to, sulaukė labai daug netikėtos ir malonios pagalbos iš žmonių ir įmonių. Tarkim, nuovokus ir geras meistras padarė ne butaforinius, o tikrus gultus. Iš kitos pusės, daug abejonių ir dvejonių, netgi baimių: ar teisingai pasirinko sprendimus, improvizacijas, mizanscenas. Naujosios Akmenės kultūros centro režisierė mano, kad ateityje dar daug ieškojimų ir pildymų. Ji antrina A. Armonui, kad spektaklio laukia šlifavimas ir, gal būt, plėtra.

    Visus režisierės ir scenarijaus autorės sumanymus įgyvendino stipri komanda. Apšvietimu rūpinosi Rimantas Kunickas, dailininkai-scenografai, sukūrę minimalistinio stiliaus scenografiją ir originalius, labai tinkamus kostiumus, Viktorija Rimkutė ir Saulius Sereika. Įvykių stebėtoja ir komentatorė, kitaip Balsas, – Rasa Reivytytė-Vasiliauskienė, Juodoji Ledi – Andromeda Makselienė, Mylimoji – Ramunė Batavičienė, Juodoji Pirštinė – Ramūnas Znutas. Sceną ir pagrindinio herojaus mintis užpildę Žvirbliai-Mintys – jaunieji aktoriai Vygantas Bemovas, Viktoras Jermolovas, Deividas Jučas. Atskirai reikėtų paminėti pagrindinio vaidmens atlikėją Algimantą Rašimą. Jis, anot komisijos nario A. Armono, ypač betarpiškas ir nuoširdus. Kad suvoktų įvairias iki tol nepatirtas būsenas, aktorius tris dienas badavo, drauge su Mylimosios vaidmens atlikėja tiesiogiai bendravo su knygos autoriumi, aptarė kai kurias detales. Jis supranta vaidmens prasmingumą ir aktoriaus atsakomybę įgyvendinant režisierės sumanymus, todėl planuoja vaidmenį gludinti, tobulinti, gilinti.

    Praeitį mes pažįstame puikiai – ją išgyvenome, patyrėme, pajautėme, iškentėjome, užfiksavome, tiesiog joje buvome: gyvenome arba egzistavome. Dabartis, pasak kai kurių filosofų, labai trumpa. O ką ruošia ateitis – mįslė. Atsakymą patirsime tik gyvendami. Jau žinome, kad tytuvėniškio rašytojo Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ ne tik sulaukė trečiojo leidimo, bet ir pradeda šiek tiek kitokį gyvenimą teatro scenoje. Galgi spalvingiausios „SRB“ istorijos sulauks ir kino meistrų dėmesio, nes, anot Vytauto Rubavičiaus, kai kurios istorijos prašyte prašosi perkeliamos į ekraną. Atsakymas ateityje...

    Bronislava Buchienė

    Kalvaitis kelionėse

    Vlado Kalvaičio pomėgis – kelionės. Daug laisvo laiko skyrė būtent joms. Keliavo su šeima, su draugais, su tytuvėniškių Sveiko gyvenimo klubu. Keliavo toli ir visai čia pat...

    Prisiminimai apie Vladą Kalvaitį

    PRISIMINIMŲ APIE V. KALVAITĮ POPIETĖ

    Publikuotas laikraštyje „Bičiulis“ 2019 rugsėjo 18 d. Nr. 73, psl. 3.

    Tytuvėnų Sveiko gyvenimo klubas savo susirinkimus rengia antrą kiekvieno mėnesio ketvirtadienį. Rugsėjis netapo išimtimi, tačiau susiburta tą dieną nekasdieniškam, o išskirtiniam susitikimui – paminėtas buvęs klubo narys, rašytojas Vladas Kalvaitis.

    Vladas Kalvaitis Anapilin iškeliavo praėjusių metų rugsėjo pradžioje. Apie dešimtį metų rašytojas dalyvavo įvairioje klubo veikloje, labai mėgo drauge su visais keliauti po Lietuvą, džiugino klubo narius šmaikščiu žodžiu, trumpais ar išsamiais pokalbiais...

    Ketvirtadienį klubas sulaukė dviejų svečių, literatų Viktoro Gulbino ir Vytauto Šimkūno, kurie neoficialioje ir betarpiškoje aplinkoje mielai pasidalino prisiminimais.

    Popietę pradėjo Gulbinas Viktoras. Jis kalbėjo apie tytuvėniškio rašytojo kūrybą, pirmą bandymą tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, gražius ir dalykiškus jo santykius su Ignu Viržintu. Kad Kalvaitis nebuvo pasipūtęs ir noriai bendravo su skaitytojais, pasak Gulbino, rodo tai, jog rašytojas mielai važiuodavo į susitikimus, literatūrinius skaitymus Radviliškyje, Tauragėje, Skaudvilėje, Raseiniuose, Šiauliuose... Tolimesnių maršrutų vengė dėl savijautos. Tačiau ši visai netrukdė būti aistringu krepšinio sirgaliumi, gerbėju bei žinovu.

    Šimkūnas Vytautas prisiminė, jog pirmas susitikimas su rašytoju įvyko 1980 metais, kai jis, jaunas specialistas, atvyko dirbti į Tytuvėnų technikumą. Daug bendraudavo laisvesniu laiku. Kalvaitis buvo vienas iš tų žmonių, su kuriais buvo galima padiskutuoti apie literatūrą, rašytojus, ideologiją. Kai labiau suartėjo, Vladas pasisakė, jog buvo tremtinys. Visą pažinties laiką pastoviai mąstė apie rašymą, turėjo daug sumanymų, siužetų, ant darbo stalo gulėjo šūsnys bandymų, pataisymų, įvairių retų žodžių sąrašas. Literatas sakė, jog drauge daug kur keliavo. Viena paskutinių didesnių kelionių – į Rokiškį, kur rašytojui buvo įteikta Dovydėno premija. Kelionėje daug kalbėta apie gyvenimo prasmę, apie darbus, apie tai, ką žmogus po savęs palieka. Įvairiuose susitikimuose, anot Vytauto, buvo matyti, jog Kalvaitis gerbiamas ir mylimas plunksnos brolių.

    Rudzevičienė Emilija – buvusi medikė pirmiausiai susipažino su gydytoja Kalvaitiene Leonora. Po to ir su satyrinių miniatiūrų ir epigramų autoriumi. Susidomėjusi ėmė rinkti „Šluotos“ egzempliorius su ten publikuojama žaisminga kūryba. Moteris prisiminė, kaip dešimtmetį Tytuvėnuose veikė sambūris „Atgaiva“. Buvo paminėti su miesteliu susiję dailininkas Varašius Steponas, poetas Maironis, o Vladui Kalvaičiu skirti net du vakarai: knygos „Kolega įsiūlė“ pristatymas ir 60-mečio šventė. Pasak Rudzevičienės, drauge su Žukauskiene Danguole sukurtas jubiliejaus paminėjimo scenarijus, įvairūs akcentai rašytojui patiko. Kaip vieną skausmingiausių Vlado išgyvenimų Emilija minėjo ankstyvą žmonos netektį. Su netektimis ji susiejo ir Kalvaičio eilutę „atvirpėjo lapai savo laiką“...

    Čekanauskienė Elzė su Kalvaičių šeima susipažino per darbą. Kalvaitienę ji įvardijo kaip geriausią, artimiausią bendradarbę, puikią ir atsidavusią vaikų gydytoją. Draugavo šeimomis. Rašytojas, pasak medikės, turėjo puikų humoro jausmą, buvo malonus, rūpestingas, šeimos žmogus. Jei Leonorą pas ligonį kviesdavo naktį, Vladas žmoną visada lydėdavo.

    Nacienė Liucina apgailestavo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo palydėti rašytojo paskutinėn kelionėn, tačiau atsisveikino žvilgsniu ir meldėsi viena, mielai prisiminė nuoširdžius pokalbius ir bendravimą su Kalvaičiu įvairiose situacijose.

    Pokalbiuose prie arbatos puoduko dar ne vienas minėjo įvairių epizodų, kūrinių ar Vlado Kalvaičio savybių, o paskutinis ryškus prisiminimų popietės akcentas – J. Strielkūno eilėraštis „To neturi jauni“, kurį perskaitė Šimkūnas Vytautas.

    Bronislava Buchienė

    Įamžinimas

    Ištrauka iš straipsnio „Rašytojui Vladui Kalvaičiui atminti“ („Bičiulis“, 2022 rugsėjo 13 d. Nr. 71, psl. 1):


    Penktadienio vakarą tytuvėniškiai ir miestelio svečiai rinkosi prie šv. Jurgio kalnelio. Čia kukliai pridengtas lino audeklu pūpsojo suolelis ir ant kalnelio buvo ruošiama vieta spektaklio „Tūnantis šešėlyje“ vyksmui.

    Pirmiausiai kalnelio papėdėje ilgesingai dainą užtraukė režisierė, renginio vedėja, Andrėja Gričiutė. Tytuvėnų kultūros centro aktorius Irmantas Kiela įtaigiai perteikė knygos „Sugriežtinto režimo barakas“ ištrauką. Po to gretimoje pievelėje šoko „juodieji paukščiai“ Eva Zakaraitė ir Lukas Arbačauskas. Tai tarsi aliuzija į juodas, sunkias mintis bei prisiminimus, kurie persekioja žmogų, išgyvenusį Sibiro lagerių sunkumus.

    Po tokios Vladą Kalvaitį, rašytoją, išgyvenusį tarybinio lagerio baisumus, pristatančios įžanginės meninės dalies žodis suteiktas iškilmingos suolo atidengimo ceremonijos svečiams. Kelmės rajono savivaldybės vicemeras Egidijus Ūksas kalbėjo apie gražią iniciatyvą, apie tai, kad ant suolelio, įamžinančio tytuvėniškį rašytoją, tikriausiai, megsis pažintys, ant jo pailsėti ir pamąstyti prisės įvairaus amžiaus žmonės. Suolelio, skirto Vl. Kalvaičiui, idėja pasklido iš Tytuvėnų krašto bendruomenės. Mintis užgimė jau dabar buvusiai bendruomenės pirmininkei Reginai Karašauskytei, gerai pažinojusiai ne tik rašytoją, bet ir jo žmoną. Ji dažnai, kaip pati sakė, matydavo juos praeinančius pro šv. Jurgio kalnelį. Reginos pasakojimą šventėje pratęsė dabartinis Tytuvėnų krašto bendruomenės pirmininkas Vytautas Mačiūnas. Be kita ko, jis santūriai išvardino tuos, kas pasistengė, jog toks suolas atsirastų. Tai Kelmės „Kalvė“, Rimgaudas Draganavičius, Romanas Bilius, Andrius Pelenis ir pats bendruomenės pirmininkas. Šilčiausius žodžius Vytautas skyrė Tytuvėnų kultūros centro kolektyvui ir Andrėjai Gričiutei.

    Kai jau buvo atskleisti visi suolelio idėjos įgyvendintojai, Andrėja pakvietė rašytojo dukrą Vidą Pikutienę ir Tytuvėnų seniūną Romą Čerkauską. Gydytoja Vida džiaugėsi, kad yra saugomas ir puoselėjamas tėčio atminimas, o seniūnas pabrėžė, kad būtų jau pats laikas ir monumentaliau, solidžiau įamžinti Vlado Kalvaičio atminimą. Jie, plojant susirinkusiai publikai, išvadavo suolelį nuo sunkios, spygliuota viela, primenančia apie lagerį, ištapytos drobės. Tada visi pamatė, kad ant suolo atkaltės tupi žvirbliai, o suolo pakraštyje – atversta knyga, ant jos tarsi neseniai nusileido trečiasis žvirblis ir guli, atrodytų, ką tik nusiimti žaliastikliai akiniai. Kas pažinojo Vladą, puikiai juos prisimena.

    Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios klebonas E. Alūza tarė, kad jokia ranka neturėtų gadinti ar niokoti naujojo kūrinio, nes jis palaimintas žmonių bei Kūrėjo meilės, ir suolą pašventino. Oficialią ceremoniją baigė Tytuvėnų kultūros centro l.e.p. direktorė Ieva Jokubauskaitė.

    2023 metų rugsėjo 15 dieną buvo minimos 5-osios Kalvaičio Vlado mirimo metinės. Ta proga įvyko keletas renginių: atidarytas atnaujintas Vlado Kalvaičio pėsčiųjų takas nuo Rūtų iki Skogalio gatvės (tuo taku rašytojas vaikščiodavo), pasodintos hortenzijos prie suolelio ir prie jo padėtas atminimo akmuo, pristatyta nauja knyga.

    Mokytoja Mačiulaitienė Zenta pristatė kartu su Skeberdiene Janina sudarytą knygą apie Kalvaitį „Niekur niekur nebuvau išėjęs...“. Knyga skiriama atminti rašytoją: čia pateikiama biografija, apžvelgiama kūryba, spausdinami literatūros vertintojų straipsniai, interviu, rašytoją gerai pažinojusių bičiulių, bendradarbių ir bendraminčių, šeimos narių ir giminaičių atsiminimai, kuriuose labai šiltai, su meile ir ilgesiu pasakojama apie kūrėjo asmenybę, jo charakterį ir gyvenimo būdą. Spausdinama iki šiol neskelbta kūryba – kalambūrijos ir ironiados, pluoštelis lyrikos. Knyga išleista minint V. Kalvaičio 5-tąsias mirties metines.

    Apie rašytoją galima paskaityti

    https://www.vle.lt/Straipsnis/Vladas-Kalvaitis-124778

    https://lt.wikipedia.org/wiki/Vladas_Kalvaitis

    http://www.biciulis.net/?p=5220

    http://www.kaunorasytojai.lt/naujienos/vladas-kalvaitis-1929-2018/

    https://kaunozinios.lt/kultura/rasytojas-vladas-kalvaitis_112052.html

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-17-vlado-kalvaicio-gulagas-metafizine-kancia-ir-viltis/173409

    http://www.menobangos.lt/505/

    http://www.manokelme.lt/naujiena/devintos-knygos-pristatymas

    http://www.manokelme.lt/naujiena/desimtoji-tytuveniskio-rasytojo-knyga

    ir dar daug kur...

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Bronislava Buchienė – autorius ir redaktorius – 100% (+46685-52=46633 wiki spaudos ženklai).