Kanarų salų sritis
Kanarų salų sritis Islas Canarias | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2 | |||||||
Valstybė: | Ispanija | ||||||
Centras: | Tenerifės Santa Krusas | ||||||
Provincijų skaičius: | 2 | ||||||
Prezidentas: | Paulino Rivero | ||||||
Gyventojų: | 1 995 833 (?) | ||||||
Plotas: | 7447 km² | ||||||
Tankumas : | 268 žm./km² | ||||||
Tinklalapis: | [1] | ||||||
Vikiteka: | Kanarų salų sritisVikiteka |
Kanarų salos – septynios pagrindinės salos (Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura, Lansarotė, La Gomera, La Palma, El Hieras) ir keletas negyvenamų salelių Atlanto vandenyne. Bendras salų plotas sudaro apie 7 500 km². Gyventojų salose – 1,995 mln. gyventojų (2005 m.).
Visas Kanarų salynas yra vulkaninės kilmės, vaizdingos salos išsidėsčiusios daugiau nei 500 km žiedu netoli Afrikos krantų. Salos susiformavo maždaug prieš 30 milijonų metų, tačiau ne visos kartu. Lanzarotės saloje iki šiol stebimi vulkaniniai reiškiniai. Kiekvienai salai būdingi savitumai ir išskirtinumai.
Gamtiniai ypatumai nulėmė ir švelnų klimatą, su neženkliu temperatūrų svyravimu tiek per parą, tiek ir keičiantis metų laikams. Ištisus metus galima mėgautis puikiais pliažais, vandens sporto pramogomis, laiką leisti kurortiniuose miesteliuose ar kopti į kalnus. Sezono pikas prasideda liepos pabaigoje ir tęsiasi iki spalio mėnesio, vėliau turistų gausos sulaukiama vasario pabaigoje, kuomet prasideda karnavalai, trunkantys iki kovo vidurio.
Istoriškai Kanarų salos priklauso Ispanijai. Salos nuo šalies nutolusios apie 1500 km atstumu į pietvakarius.
Salyno centre – Tenerifė (2057 km²), o į vakarus nuo Tenerifės yra trečia pagal dydį sala Gran Kanarija (1532 km²).
Gran Kanarijos šiaurės rytuose įsikūrusi salyno sostinė – Las Palmas. Kas ketveri metai šis miestas tampa visų Kanarų salų sostine. Vyriausybė posėdžiauja ketverius metus Las Palme, kitus ketverius metus Santa Kruze – Tenerifės sostinėje.
Pavadinimo kilmė
Romėnų laikais salos pavadintos Canaria dėl gausiai gyvenusių šunų (lot. canis – „šuo“). Vėliau, paradoksiškai anglai pagal salas pavadino jau nebe šunis, o geltonus paukštelius kanarėles.[1]
Salos
Lansarotė, Fuerteventura ir Gran Kanarija priklauso Las Palmo provincijai. Tenerifė, La Gomera, La Palma ir El Hieras – Tenerifės Santa Kruso provincijai. Kiekvienai salai būdinga skirtinga geologinė charakteristika.
Salos rytuose:
- Lansarotės reljefas iki šiol veikiamas vulkanizacijos.
- Fuerteventura pakankamai plokščia ir itin nederlinga. Tai arčiausiai Sacharos dykumos esanti sala.
Salos centre:
- Gran Kanarija – masyvi apvalios formos sala, su kalnuotu ir pakankamai mišriu reljefu.
- Tenerifė – pati didžiausia iš salų, jos centre dominuoja aktyvus ugnikalnis su aukščiausia Ispanijos viršukalne Teide.
- La Gomera – nedidelė sala šalia Tenerifės, su netolygiu reljefu ir slėniais, tarp kurių praktiškai nėra perėjimų ir susisiekimo, tad vietos gyventojai išrado savo kalbą – „silbo“, t. y., bendravimą švilpaujant.
Salos vakaruose:
- La Palma – kalnuota, pati drėgniausia ir miškingiausia iš archipelago salų.
- El Hieras – pati mažiausia sala, labiausiai nutolusi ir mažiausiai žinoma.
Be septynių pagrindinių salų yra ir mažyčių salelių:
- La Grasiosa (vienintelė gyvenama salelė)
- Alegransa
- Montana Klara
- Los Lobosas
- Roke del Estė
- Roke del Oestė
Administracinis suskirstymas
Klimatas
Dėl vyraujančio šilto ir švelnaus klimato ištisus metus, Kanarų salos vadinamos „amžinojo pavasario“ salomis. Temperatūra svyruoja + – 6 °C ir sudaro sąlygas mėgautis maudynėms ir saule ištisus metus. Taip vadinamos Kanarų srovės palaiko vandens temperatūrą, o tai yra apie +22 °C vasarą ir +18 °C žiemos mėnesiais. Gausingo lietaus praktiškai nepasitaiko, o saulės niekada nestinga. Toks palankus klimatas neišvengiamai įtakoja salos gyventojų nuotaiką ir gyvenimo būdą.
Gyventojai
Labiausiai apgyvendintos yra Tenerifės ir Gran Kanarijos salos.
- Tenerifė – apie 887 tūkstančiai gyventojų
- Gran Kanarija – 830 tūkst.
- Lanzarotė (kartu su La Gracioza) – 139,5 tūkst.
- Fuerteventura – 101 tūkst.
- La Palma – 86,5 tūkst.
- La Gomera – 22,5 tūkst.
- El Hieras – 10,7 tūkst. gyventojų
Religija
Dauguma saliečių yra Romos katalikai, pakankamai didelė hinduistų bendruomenė.
Kalba
Valstybinė kalba – ispanų. Tačiau salų gyventojai turi „kanarietišką šneką“ (habla canaria) – tai kiek pakitusi ispanų kalba. Tačiau į atskirą dialektą šios kalbos kalbininkai nėra linkę išskirti.
Virtuvė
Kanarų salų kulinarinės tradicijos skiriasi nuo Ispanijos virtuvės. Pirmųjų salų gyventojų – guančių – tradiciniai patiekalai vienaip ar kitaip išlikę iki mūsų dienų. Gyventojai patiekalus mėgsta paskaninti kukurūzais ar bananais. Klimatas palankus vaisių ir daržovių auginimui, jūra aprūpina žuvimi ir kitomis gėrybėmis. Daugelis patiekalų valgomi su bulvėmis, vadinamomis papas arugadas (miniatiūrinės bulvytės su lupenomis, išvirtos labai sūriame vandenyje).
- Gofio – senovės guančių virtuvės pagrindinis akcentas: miežių bei kukurūzų miltai, iš kurių verdama košė, tirštinami troškiniai ir kepama duona.
- Ropa vieja – sotus daržovių troškinys su mėsa.
- Sancocho – troškinta žuvis, dažniausiai ešerys, su saldžiomis ir įprastomis bulvėmis.
- Potaje de berros – tiršta sriuba su vėžiais, kiaulienos šonkauliais, kukurūzų burbuolėmis, bulvėmis, pupelėmis ir kmynais.
- Puchero – šafranu pagardintas troškinys su chorizo dešra, pupelėmis, žirniais ir bulvėmis.
- Conejo al samorejo – patiekalas iš triušienos ir pomidorų, puikiai derantis su papas arugadas.
- Malvasia – aromatingas, stiprus ir saldus vynas iš Lanzarotės salos.
Kanarai garsėja romu (ypač medaus romu Ron miel) bei apelsinų ir bananų likeriais.
Šaltiniai
- ↑ Mark Forsyth. The etymologicon. // Icon Books Ltd. London N79DP, 2011. p. 185.