Kanutas Ruseckas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Kanutas Ruseckas
Kanutruseck.jpg

Gimė 1800 m. vasario 22 d.
Stebėkiai
Mirė 1860 m. rugsėjo 2 d. (60 m.)
Vilnius

Vaikai

Boleslovas Ruseckas


Veikla
Dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, bajoras

Alma mater Vilniaus universitetas

Kanutas Ruseckas (1800 m. vasario 22 d. Stebėkiuose1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse) – Dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, bajoras.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1800 m. vasario 22 d.

Tėvai: Jonas Ruseckas ir Teresė Romanavičiūtė-Ruseckienė – smulkūs bajorai, dvarų nuomininkai ir valdytojai. Brolis Juozapas Ruseckas – kunigas.

18091815 m. baigė Troškūnų, Anykščių raj. bernardinų vienuolyno kolegiją. 1816 m. pradėjo studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, bet jas paliko ir 18161818 m. toliau studijavo Fizikos ir matematikos fakultete. 18181821 m. jis tęsė studijas Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, kur mokėsi tapybos pas Joną Rustemą (17621835), grafikos pas Juozapą Saundersą (17731845) ir skulptūros pas Kazimierą Jelskį (17821867). J. Rustemo tapybos studijoje formavosi K. Rusecko kūrybinės nuostatos, perėmusios geriausius Vilniaus meno mokyklos meninės programos principus, jos demokratiškumą, aiškias realistines tendencijas. 18201821 m. jis lankė litografijos dirbtuvę. Studijuodamas priklausė Spindulingųjų draugijai, manoma, jog 18201821 m. buvo priimtas ir į Filomatų draugiją.

1821 m. vasarą, gavęs Vilniaus universiteto rekomendacijas, K. Ruseckas išvyko į Paryžių, pakeliui aplankydamas Varšuvą, Drezdeną, Leipcigą. Paryžiuje 18211822 m. jis lavinosi pas tapytoją Gijomą Letjė (Guillaume Lethiere, 17601832) Paryžiaus dailės akademijoje. Ten jis domėjosi ir Fransua Žeraro (Francois Gerard, 17701837), Pjetro Narciso Guerino (Pietre Narcisse Guerino, 17741833), Ano Lui Žirodė-Triason (Anne Louis Girodet-Triosson, 17671824) kūryba.

1822 m. K. Ruseckas išvyko į Italiją ir ten gyveno iki 1831 m., nuo 1826 m. jis gavo Vilniaus universiteto stipendiją studijuoti Italijoje. Romoje jis tobulinosi Šv. Luko akademijoje pas profesorių tapytoją Vinčenco Kamučinį (Vincenzo Camuccini, 17711844) bei pas skulptorių Bertelį Torvaldseną (Bertel Thorvaldsen, 17681844), paskui tęsė studijas Romos Prancūzų akademijoje, kuriai tuo metu vadovavo Antuanas Žanas Grosas (Antoine Jean Gros, 17711835).

Gyvendamas Romoje, K. Ruseckas subūrė dailininkus, parengė nacionalinio romantizmo programą. Net ir atsidūręs didžiuosiuose kultūros centruose, klasicizmo ir romantizmo srovių sąveikos sūkuryje, jis liko ištikimas sau ir savo pirmajai mokyklai – nesižavėjo nei klasicizmo, nei romantizmo kraštutinumais. K. Ruseckas studijavo klasikinį palikimą, pagrindiniu savo mokytoju rinkosi gamtą – svarbiausią estetinių išgyvenimų ir kūrybinio įkvėpimo šaltinį.

1831 m. jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos liko Vilniuje.

Nuo 1834 m. jis dėstė piešimą ir tapybą Vilniaus bajorų pensione. 1839 m. Bajorų institute K. Ruseckas įsteigė piešimo studiją, kur iki gyvenimo pabaigos mokė piešimo ir tapybos.

K. Ruseckas yra vienas ryškiausių Vilniuje kūrusių XIX a. lietuvių dailininkų, romantizmo dailės atstovas. Jis nutapė daug religinių ir istorinių kompozicijų, portretų, peizažų, buitinio bei animalistinio žanrų paveikslų.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu K. Ruseckas sukūrė akademistinių kompozicijų mitologiniais ir religiniais siužetais, Romos apylinkių peizažų. Ryškiausia jo tapybos dalis – portretai, juose vyrauja buitiškasis stilius. Dailininkas taip pat sukūrė romantiškų Lietuvos kaimo buities vaizdų, Vilniaus ir jo apylinkių peizažų. Lankydamasis pas brolį Juozapą Rusecką, 18271851 m. buvusį Svėdasų kleboną, jis nutapė ir Anykščių krašto vaizdų.

Apie 1840 m. K. Ruseckas iš dalies pertapė Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslą, uždažydamas dažų suskeldėjimus.

Garsiausi K. Rusecko tapybos darbai:

  • 1823 m. – "Kumėjos Sibilė", "Šv. Sebastijonas", "Besijuokiantis italas", "Autoportretas".
  • Apie 1826 m. – "Koliziejaus griuvėsiai", "Roma. Tibro upė", "Tivolio krioklys su griuvėsiais", "Italijos peizažas", "Apeninų kalnai su ožkomis".
  • 1831 m. – "Autoportretas".
  • 1844 m. – "Pjovėja".
  • 1847 m. – "Lietuvaitė su verbomis".
  • 1851 m. – "Mergina, rišanti prie kryžiaus prijuostę".

Vedė 1821 m., žmona Antanina Červinska-Ruseckienė (18021853). Liko našlys. Augino šešis vaikus. Duktė (1821–?), sūnūs Boleslovas Ruseckas (18241913) – dailininkas, Tadas Ruseckas (18291863), Mykolas Ruseckas (18321836) mirė vaikystėje.

Mirė 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusios žmonos ir sūnaus Mykolo.

Daug K. Rusecko kūrinių liko užsienyje, ypač Italijoje. Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 330 dailininko piešinių, eskizų, studijų, kopijų, peizažų, portretų, buitinių kompozicijų – daugiausia tie kūriniai, kurie po dailininko mirties liko jo dirbtuvėje.

1999 m. gruodį – 2000 m. vasarį Vilniaus paveikslų galerijoje veikė K. Rusecko kūrybos paroda, skirta dailininko 200 metų gimimo sukakčiai. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Meno skyrius parengė virtualią parodą "Kanutas Ruseckas (18001860)", skirtą 150-osioms dailininko mirties metinėms (2010 m.), šioje parodoje pristatomi tapybos darbai – portretai, peizažai, religinės, istorinės, buitinės kompozicijos, taip pat eskizai bei piešiniai (http://menas.lnb.lt/kanutasruseckas.htm).

Išleistas Lietuvos pašto ženklas su K. Rusecko atvaizdu (nominalas 1,30 Lt, 2000 m.).

Menotyrininkas Vladas Drėma sudarė katalogą "Kanutas Ruseckas" (1961 m.), parengė ir išleido monografiją "Kanutas Ruseckas" (1996 m.). Rūta Janonienė išleido monografiją italų kalba "Kanutas Ruseckas: paesaggi italiani" ("Kanutas Ruseckas: italų peizažai", 2007 m.).

Biografija

18091815 m. mokėsi Troškūnų mokykloje. 1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1818 m. perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 18201821 m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai; manoma, kad 1820–1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją. 1821 m. vasarą gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus tėvo lėšomis išvyko studijuoti į Prancūziją. 1822 m. rudenį persikėlė į Romą. Dailės studijas gilino Prancūzų dailės akademijoje. 18231824 m. su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Juliumi Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekumi Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu, Pranciškumi Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį. 1831 m. grįžo į Vilnių. 1834-1860 m. dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. 18481852 m. bandė ūkininkauti, nuomojo netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą. 1856 m. kartu su V. Dmachausku ir K. Jelskiu mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą.[1]

Kūryba

Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms, „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo molbertinę ir sienų tapybą: 1833 m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveikslą, 1837 m. Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų paeizažų, buitinio žanro paveikslų.

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+9939-84=9855 wiki spaudos ženklai).