Karakitajų chanatas
| 大遼 Karakitajų chanatas | ||||
| buvęs chanatas | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Balasagunas | |||
| Valdymo forma | chanatas | |||
| Gurchanas | ||||
| 1124–1143 | Jelu Daši | |||
| 1211–1218 | Kučlugas | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurtas | 1124 | |||
| - Nukariautas mongolų imperijos | 1218 m. | |||
Karakitajų chanatas − ankstyvojo feodalizmo sinizuota valstybė, susikūrusi XII a. Vidurinėje Azijoje (Rytų Turkestane, Semirečjėje (Žetisu) ir pietinėse Tian Šanio prieigose). Valstybėje svarbiausią vaidmenį atliko mongolams gimininga etninė grupė kidaniai. Valstybės politinis ir kultūrinis centras buvo Ču slėnyje (sostinėje Balasagune), dab. Kirgizijos šiaurėje.
Pavadinimai
Patys kidaniai savo valstybę vadino kinišku terminu Daliao (kin. 大遼, pinyin: Dà Liáo, t. y. „Didžioji Liao“). Kad atskirti nuo ankstesnės jų valstybės Liao, kinų šaltiniuose ši valstybė įvardijama kaip Vakarų Liao (kin. 西遼, pinyin: Xī Liáo). Artimiausi Karakitajų kaimynai mongolai karalystę vadino Char Chiatan (mold. Хар Хятан). Džurdžėnai ją vadino įkūrėjo vardu Daši.
Vakaruose naudojamas karalystės pavadinimas Karakitajai (Qara Khitai) kilęs iš persiško jos pavadinimo (pers. خانات قراختایی, tačiau šio pavadinimo reikšmė neaiški. Gali būti, kad šis žodis kilo iš tiurkiško pavadinimo Kara Kitan (t. y. „Juodieji kidaniai“).
Raida
Karakitajų valstybės pirmtakė buvo sinizuota kidanių Liao karalystė, valdžiusi dideles teritorijas dab. šiaurės rytų Kinijoje ir Mongolijoje. 1122 m. šią karalystę užėmė priešiška tauta džurdžėnai, kurie nukariavo didžiumą jos teritorijų ir užėmė sostinę. Dalis karalystės diduomenės kartu su imperatoriumi Tianzuo pabėgo į vakarus. 1125 m. jis buvo paimtas į nelaisvę, taip galutinai baigiant Liao imperijos egzistavimą.
Tačiau imperatoriškojo kraujo princas Jelu Daši išsivedė sau ištikimą kidanių armiją (joje buvo 10000 žirgų) į Centrinės Azijos stepes, kurias tuo metu valdė Karachanidų chanatas. 1131 m. jis pasiskelbė atkuriąs Liao karalystę. Iš pradžių jis įsitvirtino Ilio slėnyje. Kadangi Karachanidai buvo susiskaldę, Jelu Daši pasinaudojo palankia situacija, nugalėjo chakaną Ibrahimą II ben Ahmadą ir užėmė vieną iš sostinių Balasaguną Ču slėnyje.
Balasagunas tapo „atkurtosios“ Liao sostine, ir iš čia Jelu Daši stiprino pozicijas, iš pradžių paimdamas kontrolę derlingame ir tankiai gyvenamame slėnyje, o vėliau plėsdamas įtaką. Jam pavyko paimti vakarinį Altišahrą, vėliau Ferganą. 1141 m. prie Samarkando buvo sumuštos jungtinės vakarų Karachanidų ir Seldžiukų pajėgos. Tokiu būdu Karakitajai tapo stipriausia Vidurinės Azijos valstybe, o Karachanidai pripažino vasalitetą.
Jelu Daši įkurta dinastija valdė iki 1211 m. Nors valstybė išlaikė hegemoniją Vidurinėje Azijoje, ji silpo dėl vidaus konfliktų ir neapibrėžtų vasalo-senjoro santykių. Didžiausio išsiplėtimo laikais jos vasalitetą pripažino Vakarų, Rytų ir Ferganos Karachanidai, Chorezmšachai, Karachodža, Žetisu karlukai.
1208 m. į imperiją iš Mongolijos stepės migravo mongolų genties naimanų kunigaikštis Kučlugas. Jis bėgo nuo didėjančios Mongolų imperijos galios. Gerai priimtas, jis vedė tuometinio Karakitajų imperatoriaus Džilugu dukterį. Pasinaudodamas proga Kučlugas suėmė Džilugu 1211 m., kuris po kelerių metų mirė. 1216 m. Čingischanas užpuolė Kučlugo valdomą karalystę. Ji buvo nukariauta ir įjungta į Mongolų imperiją iki 1220 m. Karakitajų diduomenė įjungta į mongolų armiją, kur ilgainiui asimiliavosi su mongolais.
Kultūra
Nors didžiuma chanato gyventojų buvo sėslūs, kalbėjo tiurkiška čagatajų kalba ir tarp jų plito Islamas, valdančioji valstybės klasė buvo kultūriškai labai skirtinga. Iš savo tėvynės Mandžiūrijoje kidaniai atsinešė ne tik savitą kalbą, bet ir papročius, kuriuos per šimtmečius buvo perėmę iš Kinijos. Valstybė buvo administruojama konfucianizmo principais, naudojami kiniški valdininkų terminai, kaldinami kiniško stiliaus pinigai, naudojamas kinų kalendorius. Kinų kalba buvo pagrindinė administracijos kalba. Tai buvo labiausiai į vakarus nutolusi Sinosferinė valstybė.
Kidaniai patys išlaikė nomadišką gyvenimo būdą, kaip ir klajoklišką aprangą, savitas religines apeigas (pvz. pilko jaučio ir balto arklio aukojimas). Jų tarpe buvo paplitęs kiniško stiliaus budizmas.
Gurchanai
Karakitajų valstybės valdovas turėjo unikalų gurchano (visuotinio chano) titulą. Kinišku stiliumi, be savo vardo, gurchanai buvo žinomi savo pomirtiniais vardais ir šventyklų vardais. Jie naudojo atskirus nianhao:
| Šventyklos vardas | Pomirtinis vardas | Pavardė ir vardas | Valdymo laikotarpis | Valdymo eros |
|---|---|---|---|---|
| Dézōng (德宗) | Tiānyòuwǔlièdì (天祐武烈帝) | Yēlǜ Dàshí (耶律大石) | 1124–1144 | Yánqìng (延慶) 1124–1134 Kāngguó (康國) 1134–1144 |
| Nėra | Gǎntiānhòu (感天后) (regentė) | Tǎbùyān (塔不煙) | 1144–1150 | Xiánqīng (咸清) 1144–1150 |
| Rénzōng (仁宗) | Yēlǜ Yíliè (耶律夷列) | 1150–1164 | Shàoxīng (紹興) 1150–1164 | |
| Nėra | Chéngtiānhòu (承天后) (regentė) | Yēlǜ Pǔsùwán (耶律普速完) | 1164–1178 | Chóngfú (崇福) 1164–1178 |
| Nėra | Mòzhǔ (末主) | Yēlǜ Zhílǔgǔ (耶律直魯古) | 1178–1211 | Tiānxī (天禧) 1178–1211 |
| Nėra | Nėra | Kučlugas (屈出律 Qūchūlǜ) | 1211–1218 |