Karl Pojello

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Karl Pojello
250px
Karl Pojello (liet. Karolis Požėla)

Karl Pojello ringe, Genuja (Italija), 1939 m. Youtube


Gimė 1893 m. sausio 31 d.
Steigviliai, Žeimelio valsčius, Kauno gubernija
Mirė 1954 m. rugsėjo 4 d. (61 m.)
Čikaga, JAV
Palaidotas Lietuvių tautinės kapinės, Ilinojus, JAV

Tėvas Antanas Požėla
Motina Julija Kiršanskaitė
Sutuoktinis(-ė) Olga Nikolajeva

Veikla
Imtynininkas

Legenda apie Karl Pojello

Karl Pojello (liet. Karolis Požėla, 1893 m. sausio 31 d. Steigviliuose, Rusijos imperija – 1954 m. rugsėjo 4 d. Čikagoje, JAV) – lietuvių kilmės Rusijos, JAV, Europos imtynininkas.

Kilmė ir šeima[taisyti]

Karolio Požėlos motina Julija Kiršanskaitė.

Tėvai – Antanas Požėla, (1845 m. birželio 11 d., Steigviliai, Žeimelio valsčius – 1931 m. lapkričio 14 d. Steigviliuose, Žeimelio valsčiuje) - ūkininkas.
Julija Kiršanskaitė, (1858 m., Bardiškiai, Žeimelio valsčius – 1914 m. gegužės 18 d. Steigviliuose, Žeimelio valsčiuje).

Žmona – Olga Morasse.

Vaikystė ir jaunystė[taisyti]

Sportu būsimasis atletas susidomėjo jau vaikystėje – važinėjo dviračiu, čiuožinėjo, rungėsi su kitais kaimo vaikais. Rašoma, kad važinėjo ir motociklu, tačiau nėra aišku, kiek tame tiesos. 1906 m. Karolis išvyko į Sankt Peterburgą, pas vyresniuosius brolius Antaną ir Motiejų, turėjusius vaistinę. Yra versija, kad tokią tolimą kelionę lėmusi tėvų baime: tuo metu, per išsimokslinusį kaimo jaunimą, sparčiai plito socializmo idėjos, galėjusios apsukti galvą ir Karoliui bei įtraukti jį į revoliucinę veiklą. 1911 m. prasidėjo sportinė karjera – K. Požėla įstojo į L. Čaplinskio draugiją “Sanitas”. Pirmuoju jo treneriu tapo telšietis Antanas Valtas, kurio auklėtinis netruko tapti vienu geriausiu graikų – romėnų stiliaus mėgėju imtynininku Rusijos imperijoje.

Pirmosios pergalės[taisyti]

Karolis Požėla ir Nikolajus Lapčinskis prieš kovą Rygoje, visos Rusijos olimpinių žaidynių metu, 1914 m.

1912 m. pasiekta pirmoji solidi pergalė: pirma vieta klasikinių imtynių čempionate Sankt Peterburge (vidutinio svorio kategorijoje; 82,5 kg.). 1913 m. birželį Karolis - Rusijos olimpinių žaidynių Kijeve čempionas, liepą - tarptautinio turnyro Breslau (Vroclave) čempionas; tais pačiais metais dar ir Rusijos imperijos čempionas. 1914 m. vasario 16 d. Rygoje (pusvidutinio svorio kategorijoje) užėmė tik trečią vietą, mat prieš tai varžybose Suomijoje buvo lūžusi ranka. Tu pačių metų liepos 6 d. antra vieta Rygoje (75 kg.) bei pergalė Rusijos čempionate. 1916 m. užėmė pirmą vietą Rusijos čempionate.

Karolis Požėla ir Nikolajus Lapčinskis kovos metu Rygoje, visos Rusijos olimpinių žaidynių metu, 1914 m.

Karo metai[taisyti]

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Karolis Požėla, kaip savanoris, išėjo į karą. Fronte buvo sužeistas į ranką. Kiek vėliau sprogęs šrapnelis sužeidė kelį, tai baigė jo aktyvią karinę tarnybą, už kurią buvo apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Gauti sužeidimai sugijo ir jo karjera tesėsi toliau.

Tolimesnis gyvenimas ir karjera[taisyti]

1917 m. liepos 21 d. pasiekta pergalė Petrograde, pusvidutinės kategorijos Rusijos čempionate. Tais pačiais metais K. Požėla įsteigė čempionatą pats, jo pirmuoju nugalėtoju tapo A. Andrikonis. 1919 m. laimėjo “Sanito” klubo sunkiasvorių divizijos pirmos vietos medalį. Kiek ankščiau iškovojo pirmą vietą ir pusvidutinio svorio kategorijoje. To meto spaudoje apie talentingąjį sportininką buvo rašoma labai palankiai. Aprašyta ir istorija, kaip Karolis aštuonis kartus “ant menčių” guldė čekistų atsiųstą atletą, jų pačių nurodytą minutę.

Po Spalio perversmo K. Požėla apkaltino bolševikus, pasisavinus jo turtą, apdovanojimus. Kažin kokių pasėkmių susilauktą už tokį akibrokštą. Jaunoji sporto žvaigždė nusprendė patraukti rytų pusėn – į Sibirą, o kaip galutinį kelionės tikslą pasirinko JAV. Sibirą K. Požėla pasiekė kartu su imtynininku grupe. 1919 m. rugpjūtį Tomske iškovotas Sibiro čempiono titulas. 1920 m. mūsų kraštietis tapo nacionaliniu Mongolijos čempionu. Keliaudamas po Azijos rytus Karolis susitiko ir savo būsimąją žmoną Olgą Morasse. 19211922 m. kelias svarbias pergales pasiekė ir Kinijoje. Maždaug 1922 m. nutarė patobulinti savo sportinius sugebėjimus ir 18 mėnesių studijavo džiudžitsu meną, ko pasekoje 1923 m. Jokohamoje (Japonija) iškovojo pergalė šios sporto šakos čempionate. Greitai po to Karolis ir Olga laivu “S.S. President Madison” atplaukė į Sietlą, Vašingtoną.

Atvykimo į JAV dokumentas, 1923 m.

Atvykęs į galimybių žemę, stiprusis lietuvis pirmiausia surengė turą po rytines JAV valstijas. Šio turo maršrutą suorganizavo taip pat lietuviškos kilmės atletas John Jakubs – Jakubauskas. Svarbu paminėti, kad, kur benuvažiavęs, akcentuodavo jog pats yra čempionas lietuvis. Norėdamas padėti tautiečiams, šių kelionių metų dar ir rinko pinigus, skirtus Lietuvos sportininkams, dalyvausiantiems 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje. 1926 m. Karolis laimėjo Viskonsino valstijos sunkiasvorių kategorijos čempionatą. Būdamas Amerikoje pasivadino Karl Pojello vardu.

Imtynininko Karl Pojello (liet. Karolis Požėla) apdovanojimų juostos ir diržas su medaliais

Ir taip jau gana įspūdinga karjera tapo dar sekmingesnė , kai Karolio treneriu tapo Antanas Tamašiūnas. 1927 m. vos tris minutes trukusioje kovoje įveiktas kanadietis Karlas Van Vurdenas. 1928 m., įveikus Džonį Mėjersą, laikytą vidutinio svorio katerijos pasaulio čempionu, Karolio Požėlos karjera pasiekė piką – lietuvis tapo vienu populiariausiu profesionalu imtynininku visoje JAV. Savo sportinės karjeros metais subūrė ir šešiasdešimt penkių imtynininkų grupę, organizuodavo kovas.

1931 m. šiam čempionui buvo kaip niekad nesėkmingi. Jo oponentu vienoje kovoje tapo vengras Sandor Szabo. Šį sportininką rėmęs kažin koks “imtynių sindikatas” – Karolis turėjo pralaimėti savo oponentui, tačiau tąkart vengras tiesiog buvo silpnesnis. Po tokio lietuvio akibrokšto tapo aišku, kad jo profesionalo karjerai atėjo galas – bent jau JAV. Po kurio laiko Karolis dar ir susilaužė alkunę, kuri sugįjo per devynis mėnesius. Atsigavus prasidėjo K. Požėlos sportinės karjeros Europoje etapas: teko kovoti Prancūzijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje (kartu su juo keliavo ir vienas jo mokinių, lietuviškų šaknų turintis Vincas Bertašius – Billy Bartush). Pastarojoje iškovota solidi pergalė: 1933 m. Notingeme, nugalėjęs vokietį Heinriką Fronerį, Karolis tapo Europos čempionu.

Galima tik įsivaizduoti kokį džiaugsmą tautiečiams suteikė jo apsilankymas Kauno “Makabi” stadione, 1933 m. liepos 8 d. Tuomet vykusios sporto šventes metu Požėla nugalėjo garsiausią tarpukario Lietuvos imtynininką, šiaulietį Vladą Labanauską. Dar kai tik buvo atvykę, žurnale “Karys” birželio 29 d. rašyta kad Požėla, kaip ir Vincas Bertašius bei boksininkas Vinča atvykę praleisti vasarą tėvynėje ir “čia būdami surengs rungtynes, kuriose parodys už ką pasaulis jiems vainikus pina”. Be to, K. Požėla, nors ir dvidešimt šešerius metus nebuvęs Lietuvoje, puikiai kalbėjo lietuviškai. Savo gimtos kalbos, beja, išmokė ir patį Vincą Bertašių.

Steigviliai, 1933[taisyti]

1933 m. sportinės karjeros aukštumas pasiekęs Karolis Požėla, kartu su Biliu Bartušu, apsilankė ir gimtajame Steigvilių kaime. Kaip vėliau prisiminimuose liudijo steigvilietis Antanas Mačiulis (1929-2007), šiuos faktus sužinojęs iš savo tėvo, tuo metu Karolio sesers Felicijos Ramanauskienės ūkyje vyko javų kūlimas. Grūdus padėjo nešti ir Karolis, o nešdamas dejavo: “Kaip jūs čia taip sunkiai nešate”, nors pats buvo tvirto sudėjimo. Arba vėliau, sode, buvo surengęs parodomąją dvikovą su Petkevičiumi (būsimo krepšininko K. Petkevičiaus tėvu). Už kurio laiko panaši kova surengta ir Lauksodžio kaime.

Mokytojas ir jo mokinys[taisyti]

1936 m. šią kelionę po Europą sportininkai pakartojo vėl, dar aplankė ir Italiją, o 1937 m. Mančesteryje, D. Britanijoje K. Požėla antra kartą iškovojo Europos čempiono titulą sunkiasvorių kategorijoje. Tais pačias metais, būdamas Paryžiuje, atsitiktinai, gatvėje, sutiko sunkios ligos subjaurotą kino aktorių Morisą Tilė (Maurice Tillet). Šiame Karolis sugebėjo įžvelgti būsimą atletą. Karolis užkalbino Morisą, gerai kalbėjusį rusiškai. Taip pamažu prasidėjo jų draugystė ir bendradarbiavimas. Lietuvių išeivijos sporto legenda įkalbėjo naująjį draugą mesti aktorystę ir pradėti treniruotis. Šis pasiruošimas vykęs aštuoniolika mėnesių.

1940 m. abu iškeliavo į JAV. K. Požėla nusprendė, jog Morisui reikia pradėti siekti profesionalaus imtynininko karjeros. Deformuotas M. Tilė kūnas tapo didžiausiu jo privalumu – greitai “Angelas”, kaip ji pavadino Karolis, tapo tikra Jungtinių Valstijų sensacija. Greitai naujasis atletas tapo ir solidžiu čempionu, žvaigžde, savo ruožtu Karolis P. – pasaulio čempiono treneriu ir remėju.

Žymusis steigvilietis buvo įkures ir treniravimosi centrą “Midwest Wrestling Enterprises”, skirta treniruoti ir remti nepriklausomus imtynininkus.

Net ir vėlesniais metais Karolis vis dar mėgo imtis – o negalėdamas gauti reikiamų oponentų užsidėdavo kaukę. Vadinosi vardais “Masked Marvel”(užsimaskavęs stebuklas), “Carl Knapp”(arba Kapp). Jei paiškėdavo jo tikras vardas, iškildavo didelė tikimybė, kad jo oponentas tyliai paliks kovą.

1951 m. Morisas, Karolis ir Olga gyveno daugiau nei 3000 tūkst. kv.m. pločio apartamentuose Garfilde, Čikagoje. Buvusios sporto legendos buvo laukiami svečiai mokyklose, kur pasakodavo vaikams apie atletiką, jėgos treniruotes, imtynes.

Mirtis[taisyti]

1954 m. rugsėjį 4 d. 9:43 ryte Karolis Požėla, pralaimėjęs kovą su plaučiu vėžiu, mirė. lietuvių sporto legenda mirė. Dar tą pačią dieną, 23:00 val. mirė ir Morisas Tilė, mat šį didžiai sukrėtė draugo mirtis ir tai tapo lemiamu smūgiu jo ligotai širdžiai.

Per sportininkų laidotuves kapinėse plevėsavo JAV, Prancūzijos ir Lietuvos vėliavos. Į laidotuves atėjo tūkstančiai gerbėjų, išreiškusių paskutinę pagarbą, ceremonijos metu kalba sakė Kostas Augustas – išeivijos lietuvių laikraščio “Naujienos” atstovas. Kas be ko, buvo prisiminta ir Karolio tolerancija kitokių tautybių žmonėms. Kartą K. Požėla, kartu su Edvardu Oukliu (Edward Atholl Oakeley), Anglijos sporto superžvaigžde, sėdėjo viename Londono pabe (bare), kai vienas jo lankytojų ėmė kalbėti, jog nekenčia visų rusų, nes jie žudikai. Karolis atsisukęs į tą vyrą ir mandagiai paprašęs nekalbėti blogai apie kitus žmonės, nes visos tautos turi gerų ir blogų žmonių, ir nei vienas nėra blogas dėl to, kad jis yra būtent tokios tautybės. Tada tas lankytojas pasakė Karoliui nešdintis iš pabo, o šiam atsisakius bandė jam smogti, tačiau gavo smūgį pats ir buvo išsviestas į lauką. Nuo smūgio šiam lužo ranką. Greitai Karolis išėjo į gatvę, atsiprašė ir nuvežė vyrą į ligoninę, sumokėjo gydymo išlaidas.

Abu palaidojo viename kape, taip padaryti nutarė buvęs Karolio Treneris Antanas Tamašiūnas. Ant paminklinio akmens iškaltas užrašas Draugai, kurių neišskyrę net mirtis.

1923 m. laiškas[taisyti]

Galerija[taisyti]

Nuorodos ir šaltiniai[taisyti]

Rimgaudas Tirilis NUO KAIMO RISTYNIŲ IKI PASAULIO ČEMPIONO, Vilnius, Petro ofsetas, 2007.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Aleksas Pašuškevičius – autorius ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius.