Karmelitai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Karmelitės)
Karmelitų ordino ženklas
Karmelitai

Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas. Karmelitai gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Šio ordino moterys vienuolės vadinamos karmelitėmis. Pavadinimas kilęs nuo Karmelio kalno.

Organizacijos

  • Karmelio kalno Švenčiausios Mergelės Marijos brolių ordinas (lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCarm) – pagrindinė karmelitų šaka. 2002 m. buvo 2015 vienuolių (iš jų 1366 kunigai) 332 vienuolynuose 29 valstybėse.
  • Basieji karmelitai ir basosios karmelitės.
  • Nekaltosios Mergelės Marijos brolių karmelitų kongregacija (lot. Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI) – sirų – malabarų krypties karmelitų dvasingumo vienuolija, veikianti Indijoje. 2002 m. ji jungė 2199 narius (iš jų 1354 kunigus) 317 būstinių.

Karmelitų apranga – juodai - rudas diržu sujuostas abitas, škaplierius ir pelerina su kapiušonu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną.

Istorija

Ordiną kryžiaus žygio į Šventąją žemę metu 1150 m. ant Karmelio kalno įkūrė šv. Bertoldas iš Kalabrijos. Vienuoliai apsigyveno prie šv. Elijo šaltinio ant Karmelio kalno. Bertoldo prašymu Jeruzalės patriarchas Albertas 1214 m. sudarė vienuoliškus nuostatus, pasižymėjusius ypatingu griežtumu – karmelitai turėjo gyventi atskirose celėse, nuolat melstis, laikytis griežtų pasninkų, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką laikytis tylos. Pirmas ordino generalinis prižiūrėtojas šv. Simonas Stokas pavedė ordiną Švenčiausiosios Mergelės Marijos globai. 1226 m. popiežius Honorijus III patvirtino ordino teises. Palestiną užkariavus musulmonams, ordinas persikėlė į Europą. 1247 m. popiežius Inocentas IV karmelitams suteikė švelnesnę regulą ir jie prisijungė prie elgetaujančių vienuolių ordinų grupės. Vienuolynai buvo įkurti Kipre, Sicilijoje, o taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Vėliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – šimtamečiu karu, maro epidemija, bažnyčios didžiąja schizma. Prasidėjo diskusijos dėl grįžimo prie griežto pirminio gyvenimo būdo. Buvo bandymai reformuoti Manto (XV a. pradžioje), Albos (XVI a. pradžioje) ir kt. vienuolynus, bet reformos nepasisekė ir nepavyko išvengti didžiosios reformacijos krizės.

1291 m. veikė 10, XVI a. viduryje – 30 provincijų. Ordino broliai vadovaujasi Alberto Jeruzaliečio regula. 1433 m. ordinas buvo reformuotas, nuo jo atskiriant Mantujos kongregaciją. Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsivyravo didelių pokyčių tendencijos. Šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono veikla sukėlė karmelitų ordino skilimą. 1593 m. nuo karmelitų ordino atsiskyrė basieji karmelitai, paskelbę, kad jie grįžta prie pradinio asketiško gyvenimo principų.

XVIII a. pabaigoje karmelitų, kaip ir daugumos kitų vienuolijų, laukė dideli išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučiosios monarchijos atstovai, o per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas Prancūzijoje buvo visai išvaikytas.

XIX – XX a. abu ordinai pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.

Karmelitai Lietuvoje

Pirmieji karmelitai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Iš viso LDK veikė 45 vienuolynai, kurie nuo 1687 m. sudarė atskirą nuo Rusijos karmelitų provinciją. Ji 1756 m. buvo padalinta į dvi – šv. Jurgio Lietuvos ir Voluinės. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje karmelitų vienuolynai veikė Vilniuje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Tabariškėse, Kražiuose. Karmelitai dirbo mokyklose, vadovavo parapijoms, įsteigė prieglaudų. Visi karmelitų vienuolynai Lietuvoje buvo uždaryti po 1831 m. ir 1863 m. suiklimų.[1]

Dvasingumas

Ordino vienuoliai gyvena atskirose celėse, laikosi tylos, pasninkų, kasdien renkasi bendrai maldai. Centras – Romoje. Dirba daugelyje sielovados, mokslo ir švietimo sričių. Karmelitų vienuolių gyvenimo tikslas – jungtis su Dievu nuolat meldžiantis. Karmelitų nuostatai labai griežti: praktikuojamas asketizmas, ribojamas žodinis bendravimas. Ordine daug dėmesio skiriama Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui.

Karmelitės

Karmelitai, pradėję vadovauti moterų beginių sąjungoms, lėmė Karmeličių vienuolynų atsiradimą. Vadovaudamasis popiežiaus Mikalojaus V 1452 m. bule karmelitų generolas Jonas Sorethas įkūrė 5 seserų vienuolynus.

Karmeličių apranga – juodai rudas abitas su škaplieriumi, juodos spalvos veliumas (novicijų – baltos spalvos veliumas) bei baltos spalvos apsiaustas.

Šaltiniai

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Karmelitai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Karmelitai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 456 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+24-0=24 wiki spaudos ženklai).