Karolina Čičelaitė-Rožanskienė
Karolina Rožanskienė (Čičelaitė) | |
---|---|
| |
Gimė | 1894 m. liepos 12 d. Rokiškyje |
Mirė | † 1987 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, Rokantiškių kapinėse |
| |
Sutuoktinis(-ė) | Mykolas Rožanskas |
Vaikai |
Teresė Piekurienė (1933-2007) |
| |
Veikla | Linkuvos gimnazijos istorijos mokytoja
|
| |
Išsilavinimas | 1922 m. Rygiškių Jono gimnazija |
Alma mater | 1926 m. Kauno universitetas |
Karolina Rožanskienė (Čičelaitė) ( g. 1894 m. liepos 12 d. Rokiškyje – 1987 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.) — Linkuvos gimnazijos istorijos mokytoja.
Kilmė ir šeima
Karolina gimė 1894 m. liepos 12 d. Rokiškyje.
Mokytoja Karolina, be savo pagrindinių puikių dvasinių vertybių, turėjo ir gerą auklėjimą, nes dar maža pateko į Rokiškio grafų Pšezdeckių globą. šie grafai savo namuose globojo ir mokė keletą mergaičių iš Rokiškio apylinkių. Kai grafai Pšezdeckiai traukėsi per Pirmąjį pasaulinį karą nuo fronto į Rusiją, globotinės mergaitės, kaip ir visas jų turtas, liko be šeimininkų.
Tolesniu mokslo keliu
Tada Karolina, dar paauglė, pateko į Marijampolę, kur nežmoniškai vargdama 1922 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją drauge su vėliau tapusiais žymiais profesoriai: Juozu Statkausku, Juozu Ambrazevičiumi-Brazaičiu, Petru Katiliumi ir Vincu Katiliumi.
Vėliau mokėsi ir baigė Kauno universitetą. Pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas ir teisė mokyti aukštesniojoje mokykloje — pedagogikos dalykų, filosofijos, psichologijos ir visuomenės mokslo; vidurinėje mokykloje — lietuvių k., matematikos, istorijos, geografijos, gamtos m., visuomenės m. ir fizikos.
Profesinė karjera
1925 - 1926 metais Karolina dėstė psichologiją Kauno Lietuvos Moterų Kultūros Draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje.
Karolina Čičelaitė nuo 1926 m. dėstė istoriją ir kitus dalykus Linkuvoje. Tai buvo pirmoji mokytoja, baigusi Kauno universitetą ir 1926 m. įsigijusi diplomuotos istorikės vardą, o prieš tai Linkuvos gimnazijoje dirbo tik du diplomuoti su aukštuoju mokslu mokytojai: matematikas Bronius Staškevičius ir gydytojas Juozas Maciūnas. Mokytoja Karolina Čičelaitė papildė kvalifikuotų bendradarbių skaičių ir, svarbiausia, dėstydama istoriją visose klasėse, formavo mokinių moralinę nuostatą, už ką vėliau mokiniai buvo labai dėkingi. 1929 m. suteiktas vidurinės mokyklos mokytojos laipsnis. 1930 m. sukūrė šeimą su Mykolu Rožansku. Linkuvoje dirbo istorijos mokytoja iki 1940 metų. Nuo 1940 iki 1941 metų dirbo Joniškio vidurinėje mokykloje.
Mokytoja K.Čičelaitė buvo labai kukli, reikli, organizuota. Labai malonaus būdo, rami, solidi, labai mylinti mokinius. Ji dėstomoje programoje vertingiausia buvo tai, kad ji labai aštriai akcentavo gėrio ir blogio kryptis. Labai vertino gėrį ir smerkė blogį, ypač karalių ištižimą, amoralumą. Pavyzdžiais rodė valstybių ir tautų žūtį dėl vadovų amoralumo. Skatino tautiškumą, heroizmą, gyvenimo prasmės ieškojimą. Gal ir buvo ta pagrindinė pamoka, daugiausia moralizuojanti Linkuvos gimnazijos mokinius.
Nuotraukose
Skaudus likimas ištiko mokytojus: direktorius Ignas Brazdžiūnas su šeima buvo išvežtas į Sibirą, iš kur ir nebegrįžo, buvo išvežta su šeima ir mokytoja Karolina Čičelaitė-Rožanskienė. Jai pavyko su dukrele sugrįžti į Lietuvą. Karolina po tremties į Joniškį negrįžo, nes slapstėsi. Daug padėjo Mato Šalčiaus žmona, kompozitoriaus Naujalio sūnus - Juozas, Antano Maceinos žmona.
Sėdi iš kairės: kun. kapelionas Antanas Grigaliūnas, lietuvių kalbos mokytoja Karolina Švagždytė, direktorius Ignas Brazdžiūnas, daktaras Juozas Maciūnas, Elena Rožanskaitė, istorikė Karolina Čičelaitė-Rožanskienė.
Stovi: Kazimieras Jovaiša, Juozas Gobis (rašytojas), Klemensas Dragūnas, matematikas Julijonas Buožis, Povilas Gumbelevičius, Bronius Staškevičius, vokiečių ir anglų k. mokytojas Pilypas Erdmanas.Sėdi mokytojai Tomas Šidiškis, Klemensas Dragūnas, Karolina Čičelaitė-Rožanskienė, Elena Rožanskaitė, Juozas Dovydėnas
Prisiminimai
1926 m. rugsėjo 1 d. Linkuvos gimnazijos mokiniai, vadinami gimnazistais, suėjome į klases. Tada aš mokiausi 3-oje klasėje, kuri buvo pilietės Bučienės name. Tai buvo nedidelis medinis namas, kokių Linkuvoje daug. Jame tilpo dvi klasės 2-oji ir 3-oji, o palėpėje - mokytojų kambarėlis. Klasės šildomos krosnimis, rūbinė koridoriuje, jokių patogumų čia nebuvo. Žiemą šalo mokiniai, šalo ir mokytojai. „Mokslo šaknys karčios, vaisiai saldūs“, skydavo žmonės. Tą dieną į mūsų klasę įėjo nauja mokytoja, kuri prisistatė Karolina Čičelaitė. Mums dėstysianti istoriją bei lotynų kalbą, o be to ji būsianti mūsų klasės auklėtoja. Naujoji mokytoja dar jauna, vos tik baigusi Lietuvos universitetą. Ji, vidutinio ūgio, liekna, apsivilkusi ilgu švarku, jei jį būtų galima švarku vadinti, kuris atrodė jai dukslus. Mokytojos plaukai papurę, veidas šviesus, santūri šypsena, balsas ramus, aiškus. Iš mokytojos elgesio buvo galima spręsti, jog ji savimi pasitikinti, laikosi kukliai, bet nesivaržo. Mūsų klasėje buvo 40 mokinių, visi paaugliai:12-15 metų amžiaus, pats sunkiausias amžius. Tokią klasę valdyti nebuvo lengva, tačiau mokytoja K.Čičelaitė sugebėjo rasti bendrą kalbą, ypač mylėjo mergaites. Ne visiems paaugliams rūpėjo mokslas: Tik 8 iš šios klasės normaliu laiku baigė mokyklą. Kai kurie, baigę 3 klases, grįžo į savo kaimą žemės dirbti. Kiti gi pavėlavę baigė gimnaziją, dėl įvairių priežasčių pasedėję kai kuriose klasėse po dvejus metus. Mokytoja K.Čičelaitė apsigyveno Darbo gatvėje pas Kaziemierą Pašakinskaitę dideliame kambaryje su kita mokytoja.Iš buto iki mokyklos buvo apie kilometrą, netoli, tačiau pavasarį ir rudenį tiesiu keliu buvo neįmanoma mokyklos pasiekti, nes tose gatvelėse klampi purvynė, reikėjo eiti aplink grįstomis gatvėmis. Tuomet Linkuvoje nebuvo galima į gatvę išeiti be kaliošų. Iš Kauno atvykusiai mokytojai Linkuvos purvynas buvo savotiškas siurprizas. Nereikia stebėtis - čia periferija, gilus užkampis. Taip pat tuomet Linkuvoje nebuvo ir elektros, gatvės buvo neapšviestos. vakarais kiekvienas savo žibintuvėliu šviesdavosi kelią. Butuose buvo žibalinės lempos. Sunku buvo mokytojams ruoštis pamokoms, o yžač mokytojai vargdavo taisydami mokinių darbus. ... 1927-1928 m. mes jau 4 klasėje. Metais vyresni, daugiau subrendę, santūresni ir atidesni mokytojams. Šiemet mūsų klasė yra centriniuose rūmuose, antrame aukšte, greta 1-osios klasės. Antrojo aukšto koridoriuje žiemos metu arb lietui lyjant būdavo fizinio lavinimo pratybos... ...Mūsų klasės auklėtoja K.Čičelaitė jau mus pažino, dabar jau ji apie kiekvieną turėjo savo nuomonę, vienus pagirdavo, kitus pabardavo, ragindama pasistengti geriau mokytis, nerinkti dvejetų. Auklėtoja reikalavo, kad be mokiniai be svarbios priežasties nepraleistų nė vienos pamokos. Jei kuris mokinys neateidavo į klasę, nepranešęs apie tai auklėtojai, tai auklėtoja pasistengdavo ateiti į mokinio butą ir patikrinti, kodėl mokinys nebuvo klasėje. Tokio voxito mokiniai nelaukdavo... Klasės valandėlėje mes su auklėtoja aptarėme mūsų žymaus kalbininko Jono Jablonskio veiklą. Klasės vadovė skatino mus gerai mokytis lietuvių kalbos, nes, kaip mokė J.Jablonskis: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, bet didelė gėda savos nemokėti“. 1930 m.buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Apie Vytautą Didijį mums daug yra papasakojusi mūsų auklėtoja. Giliai įstrigo mūsų atmintin auklėtojos lūpomis tarti Maironio dainos žodžiai: Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, Mokytoja mums vaizdžiai nušvietė 1917-1919 metų įvykius, kurie mūsų tautai atnešė laisvę. Geriausi tautos sūnūs stojo į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. „Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens“ už mylimą Lietuvą. Mokytoja priminė mums JAV lietuvių dovanotą Lietuvai Laisvės varpą, ant kurio buvo toks prasmingas užrašas: O skambėk per amžius vaikams Lietuvos, Alfonsas Misevičius |
Šaltiniai
- http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/dailininke-isejo-amzinyben/112131
- Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012.