Karolis IV Liuksemburgietis
Karolis IV Liuksemburgietis (vok. Karl IV, ček. Karel IV, 1316 m. gegužės 14 d. Praha – 1378 m. lapkričio 29 d. ten pat) – 1355-1378 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1346-1378 m. Čekijos karalius.
Biografija
Kilęs iš Liuksemburgų dinastijos. Tėvas Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis (1296–1346 m.), motina Elžbieta Bohemietė.
Pirmoji žmona Valua kunigaikščio Karolio duktė Blanša (1316–1348 m.), jų vaikai:
- Margarita (1335-1349 m.), jos vyras Vengrijos karalius Lajošas I
- Kotryna (1342-1395 m.) Austrijos kunigaikščio Rudolfo IV Austro žmona, jam mirus, Bavarijos elektoriaus Otono V žmona.
Antroji žmona Ona Bavarė (1329–1353 m.) Su ja susilaukė sūnaus Venceslavo, kuris mirė mažas. Trečioji žmona Ona iš Švidnicos (1339–1362 m.) Su ja gimė:
- Vaclovas IV Liuksemburgietis (1361–1419 m.), sosto įpėdinis.
- Elžbieta (1358-1373 m.), jos vyras Albertas III Austras.
Ketvirtoji žmona Elžbieta iš Pamario (1345-1393 m.) Su ja gimė:
- Ona (1366–1394 m.), jos vyras Anglijos karalius Ričardas II
- Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437 m.), sosto įpėdinis
- Jonas (1370–1396 m.)
- Karolis (1372–1373 m.)
- Margarita (1373-1410 m.) Niurnbergo grafo Jono III žmona.
- Henrikas (1377–1378 m.)
Valdymas
Tapęs Čekijos karaliumi nustatė naują karaliaus statusą. Čekija tapo paveldima monarchija – nesant vyriškos giminės palikuonių teisė į sostą tekdavo dukterims. Valdant Karoliui IV Praha tapo Šventosios Romos imperijos politinio, ūkinio, kultūrinio gyvenimo centru. Čia 1348 m. Karolis IV įsteigė pirmąjį Vidurio Europoje universitetą, Prahos vyskupijai suteiktas arkivyskupijos statusas.
Tapęs imperatoriumi Karolis IV 1356 m. paskelbė Aukso bulę, konstitucinį aktą, kuris nustatė Šventosios Romos imperijos imperatorių rinkimo tvarką. 1358 m. jis siūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Šie pažadėjo, jei Lietuvai bus atiduotos Vokiečių ordino užgrobtos baltų žemės, o pats ordinas iškeltas iš Lietuvos pasienio. Algirdo ir Kęstučio sąlygos nebuvo priimtos ir jie atsisakė krikštytis.
Karolis IV Liuksemburgietis laikomas vienu žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valdovų.[1] Jo vardu pavadintas Karolio tiltas Prahoje, Karlšteinas, Hradec Kralovė, Karlsbadas Čekijoje ir Karlsbadas (Badenas) Vokietijoje, asteroidas 16951 Carolus Quartus.
Šaltiniai
- ↑ Karolis IV Liuksemburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 470 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Literatūra
- Ausstellungs-Katalog Karl IV., Kaiser von Gottes Gnaden. Kunst und Repräsentation unter den Luxemburgern 1347–1437, Prager Burg, 15. 2.–21.5.2006. Hrsg. von Jiří Fajt unter Mitwirkung von Markus Hörsch und Andrea Langer. München / Berlin (Deutscher Kunstverlag) 2006, ISBN 978-3-422-06598-7. (Umfassende Neudarstellung mit zahlreichen Abbildungen zu Kunst und Kultur des luxemburgischen Hauses).
- Eugen Hillenbrand: Karl IV.. In: Verfasserlexikon. 2. Aufl., Bd. 4, S. 995ff.
- Jörg K. Hoensch: Die Luxemburger. Eine spätmittelalterliche Dynastie von gesamteuropäischer Bedeutung 1308–1437, Stuttgart 2000, S. 105–192.
- Martin Kintzinger: Karl IV. In: Bernd Schneidmüller/Stefan Weinfurter (Hrsg.): Die deutschen Herrscher des Mittelalters, Historische Porträts von Heinrich I. bis Maximilian I., München 2003, S. 408–32 und S. 593f. (Bibliografie). (Gute und informative Kurzbiografie. Dort auch weitere Angaben zur modernen Forschungsliteratur.)
- Hans Patze (Hrsg.): Kaiser Karl IV. 1316–1378. Forschungen über Kaiser und Reich. Göttingen 1978. (Wichtige Aufsatzsammlung)
- Ferdinand Seibt: Karl IV. Ein Kaiser in Europa. Frankfurt am Main 2003 (Nachdruck der Ausgabe von 1978). (Standardwerk)
- Ders. (Hrsg.): Kaiser Karl IV. Staatsmann und Mäzen. Katalog der Ausstellung in Nürnberg und Köln 1978/79, München 1978. (Katalog zur Ausstellung mit Aufsätzen von namhaften Historikern.)
- Jiri Spevacek: Karl IV. Sein Leben und seine staatsmännische Leistung Academia/Praha und Union Verlag Berlin, 1979.
- Heinz Stoob: Karl IV. und seine Zeit. Graz u. a. 1990.
- Heinz Thomas: Deutsche Geschichte des Spätmittelalters. Stuttgart 1983, besonders S. 212ff. (Gute Darstellung der politischen Geschichte des deutschen Spätmittelalters.)
- Dietmar Lutz (Hg.): Die Goldene Bulle von 1356. Lübeck 2006.
Nuorodos
| |||||||||||||||||
.svg)
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||