Kasperavičius Vincentas
| Kasperavičius Vincentas | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1922 m. balandžio 5 d. Kelmės rajone, Jogeliškės kaime |
| Mirė | † 1991 m. sausio 28 d. Tytuvėnai |
|
| |
| Sutuoktinis(-ė) | Kasperavičienė Joana |
| Vaikai |
sūnus Saulius |
|
| |
| Veikla | Tytuvėnų gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas.
|
|
| |
| Išsilavinimas | Kelmės vidurinė mokykla |
| Alma mater | 1959 m. Vilniaus pedagoginis institutas |
Kasperavičius Vincentas (g. 1922 m. balandžio 5 d. Kelmės rajone, Jogeliškės kaime. Mirė 1991 m.sausio 28 d. Tytuvėnuose) – Tytuvėnų gimnazijos vokiečių kalbos ir mokytojas.
Gyvenimo kelias
Kasperavičius Vincentas gimė 1922 metų balandžio 5 dieną Kelmės rajono Jogeliškės kaime, ūkininkų šeimoje.
Vincentas kilęs iš gausios šeimos: turėjo dvi seseris ir tris brolius. Visa šeima buvo ištremta į Sibirą, jam pavyko šios lemties išvengti. Vincas pakeitė pavardėje vieną raidę, vietoje Kasparavičius – Kasperavičius, bei pokario metais vienoje vietoje ilgai negyvendavo.
Pradinį mokslą būsimasis mokytojas įgijo Liolių pradinėje mokykloje, o vidurinę mokyklą baigė Kelmėje. 1941 metų rudenį išvyko studijuoti į Kauną.
1942 metais mokytojavo Pašilės pradinėje mokykloje. Po pusės metų darbo atsisakė. Vyko II pasaulinis karas, jaunam vyrui grėsė būti pašauktam į okupantų vokiečių kariuomenę. Norėdamas įgyti dvasios ir fizinę ramybę, būdamas giliai tikintis, apsistojo Pagryžuvio vienuolyne. Ten gyveno nuo 1942 metų rudens iki 1944 metų lapkričio, tačiau vienuoliu netapo.
Po karo vėl mokytojavo. 1945-1947 metais dirbo Gilandžių pradinės mokyklos vedėju.
1947-48 metais buvo skirtas Pašiaušės pradinės mokyklos mokytoju. 1948 metais – Pagramančio pradinės mokyklos vedėju. Nuo 1949 iki 1959 metų dirbo Vilkijos vidurinėje mokykloje mokytoju.
Dirbdamas Vilkijoje, įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Jį baigė 1959 metais, įgijo vokiečių kalbos mokytojo kvalifikaciją.
Nuo 1959 iki 1964 metų dirbo Lyduvėnų vidurinėje mokykloje.
Tytuvėnų vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti 1964 metų rugsėjo 1 dieną ir čia mokytojavo iki 1989 metų rugpjūčio 31 dienos. Buvo ne tik vokiečių kalbos mokytojas, bet išleido ir tris abiturientų laidas.
Su žmona Joana užaugino sūnų Saulių, kuris pasirinko pedagogo kelią.
Mirė 1991 metais Tytuvėnuose.
Mokytojo laisvalaikis
Tytuvėnų vidurinėje mokykloje dirbęs mokytojas Kasperavičius mėgo keliauti, grojo akordeonu, ne kartą vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Vienas tokių – pirmasis Kelmės mažojo teatro režisieriaus Armono Algimanto spektaklis, kurį jis pastatė Tytuvėnų kultūros namuose. Tai vaidinimas „Ulijona“.
Mokytojas Kasperavičius Vincentas vaidina spektaklyje. XX a. septinto dešimtmečio pradžia. Lyduvėnai.
Mokytojas (centre) tytuvėniškių spektaklyje „Ulijona“. Apie 1981 metus.
Be to, mokytojas labai mėgo plaukioti netoli jo sodybos plytinčiame Bridvaišio ežere. Ten vasaros atostogų metu dirbo gelbėtoju, mokė vaikus plaukti.
Vokiečių kalbos mokytojas Vincentas turėjo Vokietijos demokratinėje respublikoje draugą, taip pat mokytoją. Su juo ilgus metus susirašinėjo.
Apie Mokytoją spaudoje
Ištrauka iš V. Paulausko straipsnio „Mokytojo laimė“ (rubrika „Rajono žmonės“)
Į darbą Vincas kibo, kai per gimtąsias vietas į vakarus pravažiavo tarybiniai tankai. Vincas mokytojavo, išgyvendamas visus pokarinio kaimo mokytojo gyvenimo nepriteklius. Klasėje jis jautėsi laimingas. Karo nusiaubtų kaimų vaikai godžiai sėmėsi žinių. Bet ir pats mokytojas jautė, kad jam irgi per maža mokslo. Prasidėjo neakivaizdinių studijų metai, atnešę naujas žinias ir patirtį.
O dabar net nesinori tikėti, kad jau pragyventa penkiasdešimt ir dvidešimt septyni iš jų atiduoti mokyklai.
– Aš kartais mąstau, ar gerai padariau, pasirinkdamas mokytojo kelią... Savęs neįsivaizduoju kitur. Jei vėl man būtų dvidešimt trys, aš vėl eičiau mokytojauti...
Dabar, kai vaikystė liko toli toli, Vincas stengiasi kitiems vaikams įskiepyti pareigingumą, atsakomybę už kiekvieną įpareigojimą, meilę Tėvynei, kuri dabartiniam jaunimui davė puikiausias sąlygas mokytis, pakeitė mokinių ir mokytojų santykius.
Gal koks tūkstantis V. Kasperavičiaus auklėtinių, o dar daugiau jo mokinių išėjo iš mokyklų gerais žmonėmis ir šiandien darbuojasi įvairiausiose liaudies ūkio ir kultūros šakose.
Tai ir yra mokytojo laimė ir jo gyvenimo prasmė.
„Komunistinis žodis“, 1972 metų gruodžio 26 d., Nr. 151, psl. 3.
Ištrauka iš V. Paulausko straipsnio „Su jaunyste“
Štai ir dabar, rodos, vėl jis įeis į mūsų klasę, nešinas akordeonu, nusišypsos ir pasakys „Zingen!“. Mes visi patenkinti sušuksime „Zingen! Zingen!“ ir tuomet klasėje nuskambės vaikiška dainelė. Mokytojas akompanuoja, įsiklausydamas, kaip taria žodžius kiekvienas mokinys, paskui sustojęs taiso, kas negerai. Tai padėdavo mums įgyti gerus tarties įgūdžius. Bet pamokos nesibaigdavo dainelėmis. Mokytojas visada rasdavo laiko kiekvienam iš mūsų pateikti nors po klausimėlį ir turėdavome suregzti vokiškai nors po vieną antrą sakinį.
– Kalbėti galima išmokti tik kalbant, rašyti – rašant, – tvirtindavo mokytojas.
Per pamokas viešpataudavo tyla ir ramybė, nors mokytojas nebardavo mūsų, o jei jau kada nubausdavo, tai tam pritardavo visa klasė.
Mokiniai dažniausiai menkai tesigilina į mokytojo asmeninį gyvenimą, o nori visada klasėje jį matyti gerai nusiteikusį. Tokie buvome ir mes. V. Kasperavičius patenkindavo mūsų lūkesčius, kaip patenkina ir šiuolaikinių moksleivių viltis. Mes tarsi pamiršdavome, kad mokytojai taip pat gali turėti ir nemalonumų, ir rūpesčių. O kiek visko pergyventa...
„Tarybinis mokytojas“. 1973 metų gegužės 18 d., Nr. 40, psl.4.
Apdovanojimai
1956 metų kovo 25 dieną Vilkijos rajono komjaunimo komitetas Kasperavičių Vincentą apdovanojo Garbės raštu už aktyvų dalyvavimą Vilkijos rajono kultūros namų meno saviveikloje.
1958 metų lapkričio 21 dieną švietimo ministras pasirašė Garbės raštą už pasiektus laimėjimus mokymo-auklėjimo darbe ir aktyvią visuomeninę veiklą.
1962 metų gegužės 6 dieną Vincentas, būdamas Lyduvėnų kultūros namų dramos ratelio dalyviu, gavo Garbės raštą už apžiūroje užimtą pirmą vietą.
Tais pačiais 1962 metais spalio 31 dieną dar vienas švietimo ministro pasirašytas Garbės raštas už pasiektus laimėjimus mokymo-auklėjimo darbe ir aktyvią visuomeninę veiklą.
1965 metais rugpjūčio 31 dieną Garbės raštu už ilgametį darbą auklėjant jaunąją kartą Vincą Kasperavičių apdovanoja Kelmės rajono Liaudies švietimo skyrius.
1970 metų rugpjūčio 31 dieną Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktorius Balčiūnas Kazimieras pažymi nuoširdų, kruopštų pamokinį mokytojo Kasperavičiaus darbą ir sėkmingą vadovavimą klasei 25 pedagoginio darbo metų sukakties proga.
1970 metų rugsėjo 25 dieną dar vienas švietimo ministro pasirašytas Garbės raštas už gerą mokymo-auklėjimo darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą.
1986 metais rugpjūčio 29 dieną Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktorius ir kt. atsakingi asmenys pasirašė Garbės raštą, skirtą pažymėti Kasperavičiaus Vincento pedagoginio darbo 40-metį.
Ištraukos iš Vincento Kasperavičiaus dienoraščio
Būsimasis pedagogas Vincentas buvo jautrios sielos, kilnių siekių žmogus. Jaunystėje patyrė daug abejonių dėl gyvenimo kelio pasirinkimo bei tam amžiui būdingų išgyvenimų. Visa tai suguldė į dienoraščio puslapius. Pastarąjį su pertraukomis rašė nuo 1939 iki 1947 metų.
Dar gimnazijoje Vincentas pasižymėjo literatūriniais gebėjimais. 1938 metų pradžioje ėmė kurti romaną „Jaunystės suktinis“, kurio dėl kažkokių priežasčių nebaigė. Jame ketino aprašyti dviejų draugų, Alfonso ir Petro, gyvenimus nuo pat vaikystės, daug dėmesio skirdamas jų ieškojimams, audringiems jausmams. Už vieną novelių, 1939 metais publikuotų mokyklos laikraštyje, buvo paskelbtas laureatu.
Toliau pateikiamos ištraukos iš dienoraščio:
1939 kovo 23 d.
Tik šiandien sumaniau rašyti dienoraštį. Daug kartų aš apie tai galvojau, tačiau nebuvo tinkamų sąlygų. Kažin kodėl nustojau ūpo rašyti pradėtąjį romaną, nes tiek daug įvairių įvykių aplink mus. Vakar vokiečiai užėmė Klaipėdą, tačiau dėl to aš beveik nesijaudinau. Atvirkščiai, aš geidžiau karo.
Parėjęs į namus išgirdau iš šeimininkės, kad vokiečiai pareikalavę žemaičių. Ta žinia mane kartu maloniai ir mistiškai nuteikė. Vakar nebuvau visai sveikas. Sveikatai gal pakenkė dūmai. Mokykloje šiandien vyko gana gerai: parašiau algebros rašomąjį darbą, iš lietuvių kalbos gavau 5-. Esu tikras, kad p. Stabingis mane palaiko.
1939 spalio 11 d.
Bet ką kalbėti apie ligas mieste miškui vėliavų plazdant. Ar tai galima įsivaizduoti, kad šiandien Vilnius jau mūsų.
1939 lapkričio 13 d.
... Aš atsisėdu prie vieno senyvo žmogaus. Truputį keistokas jis man atrodo.
– Lenkų karininkas, – šnipšteli ausin draugas.
– Ak šitaip. Vadinasi, tamsta svetimtautis. Įdomu būtų pakalbėti.
– Tamsta lenkiškai turi?.. – klausė manęs, palietęs ranka savo liežuvį.
Supratau, kad jis klausia, ar kalbu lenkiškai.
– Labai mažai, – atsakiau. O tamsta moki lietuviškai?
– Šiek tiek, – atsakė lenkas. – Reikia mokėti, jei nori valgyti.
Prašiau, kad jis papasakotų šį tą apie karą Lenkijoje. Pasakojo, kaip ant Varšuvos bombardavę 30 lėktuvų, kaip vaikai ieškojo savo motinų, motinos suplėšytos gulėjusios ir šaukusios, tampomos mirties konvulsijų. Paskui užėję rusai, vertę sužeistuosius ir ligonius iš lovų, kurias siuntė į Rusiją. Užėmę dvarus, klausdavo darbininkų, ar geras buvęs ponas ar blogas, jei blogas, tuoj šaudydavę.
Apie jį susirinko nemažas būrys. Kalbėjome pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai. Aš buvau vertėju.
– Ar laukėte mūsų kariuomenės į Vilnių įžengiant?
– Laukėme, kaip saulės patekant. Žinojom, kad lietuviai duos mums duonos.
– Pirmiau žadėjote į Kauną atžygiuoti, o dabar mūsų laukėte?
Lenkas tylėjo, gėdinosi net į akis mums pažiūrėti.
– Vadinasi, norėjot mums prievarta meilės įvaryti. Gal būt būtume, ponas karininke, susitikę akis į akį. O kaip atrodė mūsų kariuomenė?
– Labai dobra. Kokie drabužiai, kokie ginklai, koks pas jų maistas!..
Aplink susirinkusieji džiūgavo, rankomis plojo, o muzika griežė triumfo maršus.
– Na, o ar jūs dar manote atstatyti buvusią Lenkiją? – kažkas paklausė.
– Tak. Tik Vilnius amžinai paliks jūsų...
Naktis tamsi ir vėjuota. Rudens naktys, tai ne vasaros. Lenkas spaudžia mano dešinę, jaučiu, kad jis nori man kažin ką pasakyti, bet nesugeba. Kalba pusiau lenkiškai, pusiau lietuviškai. Žiūriu į jį, man gaila jo. Tai žmogus su palaužta dvasia, žmogus be tėvynės.
– Nedrįstu jums į akis pažiūrėti, nes žinau, kad jūs ant manęs pykstat, tačiau mes jau savą bausmę atsiėmėm... Gal kada nors ateitis užgydys praeities žaizdas. Gal pasaulis tiesą pamils...
Vėl užtelėjo vėjas, abudu šiurpu nukratė. Iš salės mūsų ausis pasiekė smuiko verkimas, toks neapsakomai liūdnas... tokioj juk nakty dreba nuo šalčio žemėn įsiknisę kariai. Kažkur toli... bet... juk ir jie žmonės.
Staiga internuotasis ištraukė savo ranką ir paskendo rudens ūkanose.
1939 gruodžio 6 d.
Tiesa, viena draugė, palikusi gimnazijos suolą, išėjo į gyvenimą. Gal būt nebematysiu jos daugiau, nežinau. Aš manau, kad ir jai mokyklos suolas buvo jos dvasios kalėjimas. Kartais ir aš apie tai pagalvoju. Nežinau, kur mano iliuzijos, idealai, gražios svajonės, nežinau?.. Nejaugi reikės tik pilvui gyventi?.. Tai būtų labai pilka ir neįdomu. Geriau tada... spjauti į viską, spjauti?! O gal aš per daug karščiuojuos, nes (tai) tolimi tolimi dalykai. Toks nepastovus aš...
1939 gruodžio 20 d.
„Kas mes esame? Tik Dievo įskeltos kibirkštėlės atspindys. Kur mes einame? Iš Nežinios į Nežinią. Ar mes esame šioje žemėje stipriausi? Taip, jei taip galvojam. O gal silpniausi? Taip, jei taip galvojam. Metus laukti – kaip prailgsta mums. Mirti aštuoniasdešimt metų išgyvenus – koks trumpas gyvenimas... Statome dangoraižius – mažutis žemės drebėjimas ir jų nėra. Kaupiame kultūros turtus, o karas ir laikas juos sunaikina. Ilgimės taikos – nuolat kovojame, ilgimės laimės – ir mirštame nusivylę. Juokiamės iš pasakų, o be jų negalime gyventi... Gyvename – ir naikiname pasaką. Mylime, prisiekiame, tikime ir žinome, kad visa tai, ką pažadėjom... išnyksta su ryto rasa. Mes galingiausi iš galingiausių ir silpniausi iš silpniausių.“ (Citata, tačiau nenurodytas autorius)
1940 kovo 7 d.
Šiandien noriu pasistatyt sau tokį klausimą: kam žmogus gyvena ir koks jo tikslas?
Prieš tai reikia būtinai nusistatyti, kuriuo keliu eiti, į kurią pusę krypti. Į kairę ar į dešinę. Nedrąsu prisipažinti, kad nesu nusistatęs ir pasiryžęs. Jeigu taip, tai pagal sąlygas ir gyvenimo aplinkybes galiu nueiti ir į vieną pusę, ir į kitą.
Nors kartą reikia galutinai pasiryžti. Ar būti tauri asmenybė su tvirtu ir pastoviu charakteriu, ar šiaip sau bastytis buities šunkeliuose menkučiu žmogeliu. Būti žmogumi arba žmogučiu.
Šalin įvairūs niekai, nieko vertos svajonės, svyravimai, apsnūdimas ir sąžinės apsnūdimas. Noriu kitaip į gyvenimą pažvelgti. Noriu į jį pažvelgti su meile, šviesiu protu ir skaisčia mintimi.
Tegul – „Tikėjimo šalmas, atsargumo šarvai, savęs susivaldymo skydas ir maldos kardas – tai yra ginklai, su kuriais galiu laimėti. Tikriausią kovą laimėsi, jei naudodamasis šiais ginklais kovosi po dangaus Karalienės vėliava!“.
Kam paskirtas žmogus? Gal gyvenimui ir jo malonumams. Taip, žiūrint, koks tas gyvenimas ir kokie jo malonumai. O gyvename tam, kad savo gyvenimu teiktumėm garbę dievui. Gyvenimo šūkis tebūna: ora et labora.
Dieve duok, kad būčiau skaistus ir doras. Purvus bet kas braidyti gali. Savo sielą purvinti ir sumindyti gali kiekvienas niekšas ir valkata. Neleisk, Dieve, man tarp jų pasilikti. Laimink mano jaunystės audrų sūkurius ir mano asmenybė tegul pasiekia tokio laipsnio, kokį Tu man esi paskyręs.
„ Per pasaulį noriu eiti giedras ir ramus“. (B. Brazdžionis)
1940 kovo 28 d.
Pernai norėjau pajusti gyvenimo laimę, šiemet josios nebenoriu. Monai, viskas monai. Aš net pats nuo jos bėgu. Matau aš kelią platų ir noriu juo eiti. Kam klaidžioti pakrūmiais. Kas paveikė, nežinau. Gal Pagryžuvis? Geras kapelionas, o aš per jo pamokas taip labai dūkstu. Nuo šio karto jau laikysiuos.
Mačiau Pagryžuvio labirintus, vaikščiojau puošniojo parko takeliais. Dievas buvo visai prie pat manęs, ir Jis džiugino mano jaunystę.
1940 balandžio 8 d.
Po pietų išeinam keliese paklajoti, pavasario saulėj pasimaudyti. Jau plentas beveik sausas. Nė mažiausio vėjelio. Mes einame be palitų, nešalta. Klaidžiojame ir tauškiame niekus: apie dvaro plaštakę, apie Gegužiuką, apie žydrąsias akis. Ne rimtai kalbame, bet šiaip sau juokaujame. Pro žiūronus mes žiūrim į mišką, bažnyčią, į vandenį. Pro stiklą taip viskas nuostabiai gražiai derinasi, mėlynuoja. Upokšnis bėga greit, čiurlena, neša ledo lytis, burbuliuoja.
Abituriento dienos (be datos, 1941 metai)
Vai slenka mano dvasioje, slenka sparnuotos mintys. Jos kartais tokios ramios, pilnos melancholijos, o kartais tokios niūrios, pripildytos nerimo bei klaikių ateities lūkesčių. Tie lūkesčiai man dar taip tolimi, migloti, neaiškūs. Vis dėlto norėčiau savo gimtam kamputy, savo mieloj Lietuvėlėj pasilikti. O pirma, o pirma aš juk svajojau, ilgėjaus tolimų, man dar nematytų šalių, žavėjaus Robinzonais, Guliveriais, Vinetu, indėnais, žavėjaus jų žygiais, savo fantazijoj kūriau atogrąžų vaizdus, kur palmės žaliuoja, kur kiparisai žydi, kur krokodilai Nilo pakrantėse raivosi...
Dabar gi? Dabar iš širdies plaukia kaimo seserų daina, tokia skambi, už širdies tverianti, naktimis kažką šnibžda skarotos pušys, vakarais mirga ežero skaidrus paviršius, rytais lakštingalos suokia... ir vėl be galo nuoširdžių kaimo „zimagorų“ dainos, vėl upelio čiurlenimas, vėl pušys, dainos, vėl ta pati romantika.
Visos mano abitūros dienos taip pat romantika. Netoli čiurlenančio upelio, tarp tankių medžių baltuoja palapinė, kurioje gyvena „indėnai“, t.y. mes – abiturientai. „Čia poetais galima palikti pas jus pagyvenus“, – sako pas stovyklautojus atsilankiusios mergaitės. O taip, čia puiku: aplink tik beržai, ąžuolai, pušys, gėlės, paukščiai, dainos. Gamtos apglėbti mes grįžtame į prozą, į egzaminus. Akyse mirga daugybė datų, formulių, galvoje pilna įvairiausių faktų, nuotykių, vardų... Laikom egzaminus. Kas kas, bet jau aš tai turiu bent literatūros temą puikiai parašyti, sako man draugai. Juk per visus metus vienus penketus rinkęs...
Vis dėl to nekaip parašiau literatūros temą. Aš negaliu rašyti tada, kada man širdis nieko nesako, negaliu, negaliu pakęsti abstrakčių frazių bei „moksliškų“ posakių. Rašiau ją nenuoširdžiai ir jaučiau, kad nekaip parašiau. Ne, ten juk niekur neįdėsi širdies, nepareikši savo nuotaikos.
1941 rugsėjo 21 d.
„Ruduo ateina“ – matau aš rūbų parduotuvių vitrinose iškabintus plakatus ir rudens sezonui pritaikytas medžiagas. Taigi, jau rudenėlis. Gaila, kad šiais metais aš nedaug tesidžiaugiau vasaros spinduliais, mažai tekvėpavau gaiviu tėviškės oru. Gaila man šios vasaros.
O ta vasara, tai ne vasara, o kažkoks keistas, lyg ir neįtikėtinas pilnas įspūdžių sapnas. Čia nuostabios abituriento dienos, čia mūsų klasės užburtoj miško karalystėj paskutinė puota, ak, Viešpatie, toj užburtoj girios tankumoj, čia Teresytė, čia Ievutė, čia karas, čia baimė, čia šiurpas ir patrankos sviediniai, čia vėl nelaimingas rusas su iškeltom rankom ir jaudinančia veide išraiška prieš vokietį, čia vokiečiai ir „Handel“, čia truputis vasaros saulės ir pievų žalumos, čia Šiauliai, paskui Kaunas, čia pusiau studento gyvenimas, čia pagaliau tolimas, nežinomas, tačiau viliojantis mokytojo kelias...
1942 vasario 16 d.
„Gyvenimo mano saulutė jau leidžias...“. Kaip skaudu tarti tuos žodžius tokioje jaunystėje, kada dar taip norisi gyventi ir gyventi ir dar daug kartų gyventi. Tuo tarpu negailestinga džiova (tai buvo labai stiprus peršalimas – red. pastaba), tartum ragana pikčiurna nori nusinešti į kitą, nežinomą pasaulį. Argi teks ir man tarti gyvenimui graudų ir paskutinį „Sudiev“?
Atrodo, kad pirmieji tos pikčiurnos pasiuntiniai pasirodė. Pasirodė, kad patys sunkiausi žingsniai jau nužengti, kada tik vos įkėliau koją į gyvenimą. O gyvenimas taip viliojančiai žavus. Kaip nuostabiai saulėti čia būna pavasariai, malonios vasaros, voratinkliais nusikabinėję ir tokie kartais ramūs ir saulėti, o kartais tokie audringi, su pilkomis ryto ūkanomis, su kuliamųjų mašinų ūžimu ir su garbanotomis ražienomis rudenys. Čia vėl su karališkų rūbų medžiais, su Kalėdų giesmėmis ir žvangučių skambėjimu, su piršlių saldžialiežuvavimais pamažu slenka ilgos žiemos. O tenai... tenai anapus gyvenimo ar žydi pavasariai, ar skamba dainos.
1942 gegužės 5 d.
Ir vėl, ir vėl gegužis. Vėl bus daug saulėtų, gerų ir nerūpestingų dienų. Vaidensis gražios saulėtos pavasarių dienos iš anų, gimnazijos dienų. Ir draugai, ir dainos, ir juokas vaidensis. Ir bus taip miela gyventi, taip gera su prisiminimu popuri.
Juk buvo laikai, kada ausytes ištempęs ir akutes pastatęs klausiausi pasakų, kada iš įvairių šaunamųjų ginklų šaudžiau į žvirblius, kada drebėjau prieš mokytojus, o dabar – aš pats mokytojas. Ir darosi nepaprastai malonu, kai motinos, į ausį nuolat šnibždėdamos, atveda silpnus ir trapius padarėlius, atveda, kad čia jie išmoktų daug naudingų dalykų.
„– Tik tamsta juos mokink, – sako atvedusios savo vaikus motinos. – Jie tamstos taip nebijo, nes tamsta esi labai geras. Mes žinom, kam paliekam savo vaikelius“.
Taip, vaikai manęs nebijo. Jie gal net mane myli.
1942 gruodžio 12 d.
Šiandien aš, rodos, matau visa, kas dar turės įvykti. Naktimis ilgai negaliu užmigti. Ir tie sapnai tokie baisūs. Aš jaučiu kažką nenusakytai baisaus. Jaučiu ir kalba žmonės apie tai. Mobilizacija, frontas, verksmai, dejavimai ir neišpasakyti skausmai. Taip toli nuo gimtosios tėviškės, nuo gimtųjų laukų...
1944 lapkričio 21 d.
Sveikas, dienoraštėli, sveikas! Vėl beveik po poros metų aš išdrįsau į tavo lapus įrašyti keliolika žodžių. Tegul nieko neprimena man tavo lapai, ką man teko išgyventi šių, beveik dviejų metų laikotarpy...
Aš nedrįsau tavęs paliesti, o puslapių vartymas man sukeldavo nuodėmės baimę. Tu negalėjai man priminti daug skaidrių ir saulėtų dienų, nes tas dienas jau buvau bepražudąs, užsivilkdamas juodą vienuolio rūbą. Taigi, dienorašti, tas dienas tu nuo manęs paslėpk, nes jos buvo negarbingos. Aš nežinau, kaip ten buvo, bet mano širdis taip jautė... o dvasia buvo pasiilgusi tėviškės pievų žalumos ir gryno oro. Ji taipogi ilgėjosi daugelio veidų, kurių vardai su meile įrašyti tavo lapuose.
Prieš akis vėl turiu miglose paskendusią ateitį. Kur nutrenks vėtros, kur nusvies?..
Mane gaivališkai traukia tėviškės žemė ir aš neturiu jėgos atsispirti. Grįšiu vėl į namus. Jeigu, pagal S. Lagerliof, kiekvienam žmogui yra lemta šiam gyvenime padaryti negero ir negarbingo, tai šis negeras tegul bus paskutinis. Viešpatie, palaimink mane!
1945 rugpjūčio 3 d.
Ką parašyti man dienoraščio puslapiuose šiandien? Ak, kaip seniai aš rašiau...
Nerašiau todėl, kad mano širdis buvo šalta, tuščia ir abejinga. Manęs niekas nejaudino. Mano tėviškės gamtovaizdis, su kuriuo anksčiau taip intymiai buvau susijungęs, dabar man nieko nesako. Aš nustojau mylėti gamtą, žmones ir pats save.
Kai aš matau daugybę ašarojančių ir nelaimingų žmonių, aš turiu beveik veidmainiauti, kad nepasakyčiau: „Kas čia tokio, juk dabar žūsta milijonai žmonių“ arba „Palik mane ramybėje, kas man darbo“. Taip juk dabar daro visi šį tą galį žmonės...
1946 gegužės 9 d.
Bėga metai, žiedais vainikuoti. Likimas nutrenkė mane ten, kur aš nesitikėjau pakliūti... į Klaipėdos kraštą. Mano mylimo broliuko likimas labai žiaurus. Jo kaulai gal pūva Sibiro taigose, o gal jis, vargšas, sunkiai kankinasi. Tokių tad aukų reikalinga mūsų tėvynė. Jie žino, už ką kenčia ir miršta.
Viešpats iš manęs tokios aukos nepareikalavo, nes to aš nesu vertas. Aš nebuvau vertas prisiartinti prie Viešpats altoriaus. Non sum dignus. Manęs nesupa ta šventa aplinkuma, tokie skaistūs ir pasaulio nesugadinti žmonės, kaip kad Pagryžuvy. Šiandien aš matau iš padugnių į paviršių iškilusius žmones, su kuriais taip koktu bendrauti. Daugelis jų praradę visa, ką gero žmogus savyje gali turėti. Jie puodukais geria degtinę, jie šūkauja ir staugia, kaip vilkai, jie kalba be galo nešvankias kalbas, jų akys ir veidai išduoda, kokios juose viešpatauja mintys.
Gerasis Viešpatie, kurs savo dieviška Apvaizda vedei mane išganingais keliais, saugok mane nuo pikto ir klastingo žmogaus. Nuo piktosios dvasios žabangų gelbėk mane, Viešpatie!
Aš nenoriu būti dvasios elgeta. Viešpatie, duok, kad aš būčiau sąžiningumo, tiesos ir doros švyturiu šiame dvokiančiam ir pūvančiam pasauly.
Gratiam tuum dones, et divis sum satis, nec altind ultram posco.
1947 vasario 21 d.
Ką nuotaikos? Nesuvaikysi jų. Pagal laiką jos liūdnos. Bet nuo pesimizmo gelbėk mus, Viešpatie!
Pasirodo esama vaistų, kurie puikiai gelbsti. Tai tyra, gili ir karšta malda ir nuoširdžiai dirbamas darbas. Nedykinėti! Tobulinti save, kontroliuoti kiekvieną žodį, kiekvieną mostą, kiekvieną veiksmą! Neišsieikvoti ir neleisti išgaruoti kilnioms mintims, kad netapčiau bedvasis! Žmogus be dvasios – ne žmogus, vien tik kūnas, žmogus su menka ir skurdžia dvasia – menkas ir skurdus žmogus.
Padėk man, Viešpatie, pilnumoj išlaikyti tai, ką gražaus, kilnaus, ir gero esu kadaise girdėjęs, skaitęs ir matęs!..
1947 balandžio 22 d.
Man 25 metai, vadinasi, nebe jaunikaitis, o vyras, gal net sumitęs vyras. Truputį gaila prabėgusių metų. Aš vis tebestoviu vietoje. Ak, tos nelemtos aplinkybės! Ir sveikata ne per puikiausia. Na nieko, neblogai būti ir mokytoju, o be to ir pašaukimas, berods, yra.
Pasvajoju kartais... tik ne taip ilgesingai, kaip prieš 5 metus.
Aš vis vienas. Trokštu draugo arčiau. Gal ne taip klaiku būtų gyventi, gal kova už būvį pasidarytų lengvesnė?.. Kas būsi Tu, Tu, kuri pasakys „Aš tavo“? Kur esi? Palaimink, Viešpatie, mano ateitį.
Nuotraukos
Kasperavičius Vincentas. Apie 1940-tuosius metus.
XX a. penktasis ar šeštasis dešimtmetis.
Giminės foto. Pokaris. Tremtyje. Sėdi su skarele Vinco mama, šalia – tėvas. Stovi broliai Antanas ir Pranas (Mykolo nuotraukoje nėra), seserys Bronislava ir Jadvyga.
Su kolegomis. Šeštasis dešimtmetis.
Prie Mokytojų seminarijos. Vincentas stovi priešpaskutinėje eilėje ketvirtas iš kairės.
Kasperavičius – paskutinėje eilėje trečias iš kairės.
Vilkijoje?
Vilniuje. Apie 1960 metus.
Lyduvėnai. Pakeliui iš darbo per patvinusią Dubysą. Apie 1960 m.
Prie Lyduvėnų tilto.
Su Lyduvėnų mokytojais ir mokiniais Paskutinio skambučio šventėje. Vincentas paskutinėje eilėje antras iš kairės.
Tytuvėnų vidurinės mokyklos aktų salėje. 1965-1970 metai.
Su pirmaisiais Tytuvėnuose auklėtiniais. Apie 1966 metus.
Paskutinio skambučio šventėje. 1971 metai.
Išleistuvės. XXII laida, 1971 metai.
Mokytojas su 1977-78 m.m. laidos mokiniais.
1978 metai. Paskutinio skambučio šventė.
Klasiokų susitikimas Kelmėje. 1980 metai.
Gyvenimas kasdienybėje už mokyklos ribų. Apie 1980 metus.
Su 1981 metų abiturientais.
Apie 1980-82 metus.
Haapsalu I-oje vidurinėje mokykloje. Iš kairės: Jagminas Vytautas, Balčiūnas Kazimieras ir Kasperavičius Vincentas. 1981 metai.
Tytuvėnų sodininkystės ūkyje, mokinių vasaros darbo stovykla. Mokytojas Kasperavičius stovi su vairuotoju.
Prieš paliekant mokyklą... 1988 metai.
Šaltiniai
- Tytuvėnų gimnazijos archyvas.
- Kasperavičiaus Sauliaus asmeninis archyvas.