Kazimieras Okuličius
| Kazimieras Okuličius | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1869 m. kovo 5 d. Latavėnų I dvaras, Anykščių raj. |
| Mirė | † 1921 m. spalio 30 d. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje |
|
| |
| Veikla | Dvarininkas bajoras, inžinierius kelininkas, visuomenininkas, savivaldos organizatorius, tremtinys
|
Kazimieras Okuličius ( 1869 m. kovo 5 d., Latavėnų I dvaras, Anykščių raj. – 1921 m. spalio 30 d. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje) – Dvarininkas bajoras, inžinierius kelininkas, visuomenininkas, savivaldos organizatorius, tremtinys.
Biografija
Seneliai: Antanas Okuličius (1769–1852) – Latavėnų dvarininkas bajoras (herbas Oksza), Okuličių dinastijos Latavėnuose pradininkas, ir Pelagėja Targonskaitė-Okuličienė (apie 1769 – po 1852) – dvarininkė. Tėvai: Mykolas Kleopas Okuličius (1832–1897) – dvarininkas bajoras (herbas Oksza) ir Elena Stankevičiūtė-Okuličienė (1841–1917) – dvarininkė, visuomenininkė švietėja ir mecenatė. Broliai ir seserys: Antanina Okuličiūtė-Civinskienė (1859 – iki 1894), Gasparas Zacharas Okuličius (1861 – iki 1897), Povilas Okuličius (1863 – po 1897), Mykolas Okuličius (1866–1896), Karolina Okuličiūtė-Civinskienė (1871–1943), Ona Okuličiūtė-Trzebinska (1872–1907) – gydytoja akušerė ginekologė, mokslininko botaniko Jozefo Trzebinskio (1867–1941) žmona, Jadvyga Teofilė Okuličiūtė (1880–?). Sūnėnas (sesers Antaninos sūnus) Vytautas Civinskas (1883–1910) – veterinarijos gydytojas, švietėjas.
1869 m. kovo 30 d. Troškūnų, Anykščių raj. bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas Juozapas Gabševičius.
1872 m. vasario 10 d. Kauno bajorų deputatų rūmai patvirtino K. Okuličiaus bajorystę (herbas Oksza).
Baigė Sankt Peterburgo (Rusija) inžinerijos institutą, įgijo inžinieriaus technologo išsilavinimą.
XIX a. pabaigoje K. Okuličius gyveno ir dirbo Panevėžyje. Po tėvo mirties Latavėnuose ir Pelyšėlėse jam priklausė 200 dešimtinių žemės.
Kaip socialdemokratas K. Okuličius dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, už tai buvo įkalintas Sankt Peterburge (Rusija), Petropavlovsko tvirtovėje, paskui trejiems metams ištremtas į Rusijos gilumą. Grįžęs į Lietuvą, jis organizavo kelių tiesimą.
1917 m. vasarą K. Okuličius buvo pakviestas į Vilniaus konferencijos Organizacinį komitetą iš 21 nario, kur vienas iš 16 šio komiteto atstovų iš provincijos. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. K. Okuličius buvo Vilniaus konferencijos dalyvis – vienas iš 214 posėdžiavusių Lietuvos atstovų, rinko Valstybės Tarybą, vėliau jai talkino, organizavo savivaldybių veiklą.
Buvo vedęs, žmona Rožė Švainickaitė-Okuličienė (1871–1898) – dvarininkė bajorė. Liko našlys. Sūnus Jurgis Okuličius (1895–1958) – bajoras (herbas Oksza), emigrantas Lenkijoje.
Vėl vedė, žmona Juzefa Povickaitė-Okuličienė (1875–1935) – dvarininkė bajorė, visuomenininkė. Sūnus Jonas Okuličius (1904–1988) – dvarininkas, tremtinys, emigrantas Lenkijoje.
Mirė 1921 m. spalio 30 d. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Palaidotas Kauno senosiose kapinėse, laidojo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. XX a. antrojoje pusėje iškeliant šias miesto kapines, kapas neišliko.
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |