Kazlų Rūdos miškai
Kazlų Rūdos miškai − miškų masyvas Lietuvos pietvakariuose, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Šakių ir Kauno rajono savivaldybių teritorijose, 12 km į vakarus nuo Kauno, į šiaurės vakarus nuo Kauno − Marijampolės kelio.
Geografija
Masyvo plotas 58 700 ha, mišku apaugę 47 000 ha. Miškų masyvas apie 35 km ištįsęs iš šiaurės į pietus. Šiaurėje ir šiaurės rytuose siekia Nemuno šlaitus, rytuose − Girininkus, Pažėrus, pietryčiuose − Skriaudžius, pietuose − Ąžuolų Būdą, pietvakariuose − Jankus, Sutkus. Masyvas supa Kazlų Rūdą, Jūrę, Višakio Rūdą, Jančius, Lekėčius, Kurą, Braziūkus, Ežerėlį. Kazlų Rūdos miškus pietuose kerta Kauno − Kybartų geležinkelis su atšaka į Alytų, šiaurėje Kauno − Šakių plentas.
Kazlų Rūdos miškai susideda iš 70 miškų, didesnieji: Ąžuolų Būdos, Braziūkų, Briedžkampio, Gerdžių, Juškinės, Kajackų, Kazlų Rūdos, Karčrūdės, Lekėčių, Marackų, Paryžinės, Rūdšilio, Školkampio, Višakio Rūdos, Zapyškio. 75% miškų yra valstybinės reikšmės, priklauso Kazlų Rūdos, Šakių urėdijos bei Krašto apsaugos ministerijai.
Per vidurinę, pietinę ir vakarinę masyvo dalį pietvakarių kryptimi teka Šešupės intakai: Nova su Šilupe ir Karčiupiu, Višakis su Skarlupiu, Judre, Noreikupe, Jūre, Pilvė su Bartupe. Per šiaurės ir šiaurės rytų dalį į Nemuną teka Nyka su Pocupiu, Šukėtas, Žiegždris, Liekė, Ova su Skardupiu ir Šaltupiu, Skirpstauja. Jūrės upė ties Jūrės ir Kazlų kaimais patvenkta.
Masyvo rytine ir šiaurine dalimi, Šešupės−Nemuno vandenskyra, eina platus pelkėtas ruožas. Čia, be šlapių miškų, yra ir didelių pelkių: Ežerėlio pelkė, Žiemkelis, Novaraistis, Kajackaraistis, Raudonplynis, Laukraistis, Samanynės−Stuobrinės pelkė, Gorijos pelkė, Ovos pelkė, Bitšilio pelkė.
Geologija
Kazlų Rūdos miškai driekiasi Nemuno žemupio lygumos rytine dalimi, kurią sudaro vėlyvajame ledynmetyje į prieledyninį baseiną tekėjusios Neries−Nemuno upės supilta didelė smėlinga delta. Smėlio sluoksnis, kurio storis vietomis siekia 10 m, dengia juostuotąjį molį, nugulusį gilesniame prieledyniniame ežere. Rytuose masyvo teritorija siekia smėlio užpiltą Veiverių moreninio gūbrio vakarinį pakraštį. Didžiausius plotus užima banguotasis smėlingasis landšaftas, besikaitaliojantis su pelkėtosios smėlingosios lygumos landšaftu. Apie Agurkiškę ir Kajackus nedidelį plotą užima žemyninių parabolinių kopų landšaftas.
Medynai
Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo, derlingos įmirkusios ir įvairių tipų pelkinės. 4% miškų yra II grupės ekosistemų apsaugos bei rekreaciniai, 11% III grupės apsauginiai, 85% ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 26%. Pušynų yra 50%, eglynų 19%, juodalksnynų 16%, beržynų 13%, uosynų ir drebulynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 26%, pusamžiai medynai 48%, bręstantys 19%, brandūs 7%. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas 0,73, tūris 218 m³/ha.
Miškuose nemažai grybų, vaisinių ir vaistinių augalų, medžiojamųjų gyvūnų nedaug.
Istorija
XVI a. dabartiniai Kazlų Rūdos miškai sudarė dalį didžiulio girių masyvo, kuris tęsėsi į pietus nuo Nemuno ruožo, esančio tarp Jurbarko ir Kauno. Masyvo rytinė dalis, esanti į rytus nuo Višakio, buvo vadinama Kauno giria, o į vakarus nuo jo − Vilkijos giria. Vėliau derlingesnėse žemėse, ypač upių slėniuose, augę miškai buvo iškirsti, ir masyvas susiskaidė į mažesnius miškus.
Nuo seno Kazlų Rūdos miškuose buvo nedidelių eksploatuojamų geležies rūdos telkinių, dėl to miškuose plito Kazlų ir Rūdos vietovardžiai (kazlais vadinti rūdininkai). XX a. pradžioje, nutiesus siauruosius geležinkelius, miškai buvo intensyviai eksploatuojami, ypač per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. 1863 m. juose buvo sukilėlių stovyklų (Novaraistyje, Meištinės miške). Sukilėliams gaudyti Karčrūdės miške buvo iškirsta vadinamoji Muravjovo Unija.
Ypač aktyvi rezistencinė kova vyko po Antrojo pasaulinio karo. Kazlų Rūdos miškuose telkėsi Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. 1947 m. rugpjūčio mėn. miškuose buvo organizuoti partizanų, o 1947 m. rugsėjo mėn. partizanų puskarininkių mokymo kursai, pastaruosius baigti sutrukdė kautynės su TSRS kariuomenės daliniais. Kursuose mokėsi 50 Tauro apygardos Žalgirio, Vytauto, Kęstučio rinktinių partizanų. Kazlų Rūdos miškuose 1950 m. spalio pradžioje veikė partizanų desantininkų (A. Lukša, B. Trumpys ir K. Širvys) grupė, kuri siųsdavo pranešimus į Vakarus. Antroji partizanų desantininkų grupė (Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas 1951 m. balandžio 19 d. nuleista parašiutais. 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo Juozas Lukša (slap. Daumantas, Skirmantas).
Paveldas
Kazlų Rūdos miškuose yra istorijos paminklų, nemažai archeologijos paminklų (piliakalnių, pilkapių, senkapių, kapinynų), 5 gamtos paminklai – senos pušys, saugotinų medynų. pietinėje dalyje – Kazlų Rūdos, šiaurinėje – Liekės kraštovaizdžio, šiaurės vakarų dalyje – Novaraisčio ornitologinis draustiniai. Padaugėjo retų, saugomų vandens, pelkių ir plėšriųjų paukščių. [1]
Pirmieji miškotvarkos darbai buvo atlikti 1820 m.
Šaltiniai
- ↑ Algirdas Brukas, Dalius Žygelis. Kazlų Rūdos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 676-677 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||