Kerekai
| Kerekai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 4 |
| Populiacija šalyse |  Rusija – 4 (2010 m.) [1]:
|
| Kalba (-os) | čiukčių, rusų, anksčiau – kerekų |
| Religijos | šamanizmas |
| Giminingos etninės grupės | čiukčių-kamčiadalų tautos |
Kerekai (sav. аӈӄалҕакку – 'pamario žmonės', каракыкку – nuo čiuk. кэрэкит) – viena iš Rusijos paleoazinių tautelių Tolimuosiuose Rytuose.
2010 m. gyventojų surašymo duomenimis, kerekais užsirašė 4 žmonės (2002 m. – 8 žmonės). 1959 m. jų buvo apie 100 žmonių. XX a. kerekai buvo įsikūrę keliose Čiukčių autonominės apygardos Beringo rajono gyvenvietėse. Gyveno atskiromis šeimomis kartu su čiukčiais, spaudžiami jų asimiliacijos.
Vartojama kalba
Kalba čiukčių ir rusų kalbomis. Kerekų kalba, priklausanti Čiukčių-kamčiadalų kalboms, nebevartojama. Kerekų kalba artima koriakų kalbai ir dažnai laikoma vienu iš jos dialektų. Kerekų leksikoje taip pat sutinkama eskimų kalbos elementų. Trumpas mokslinis kerekų kalbos aprašymas pirmą kartą buvo parengtas P.J. Skoriko pagal 1954–1956 m. surinktą tyrimų medžiagą. Jis taip pat užrašė šia kalba kelis tekstus. 1971 m. aštuonis naujus kerekų tekstus užrašė V.V. Leontjevas.
Istorija
Tuo metu, kai rusai atvyko prie Beringo jūros pakrančių (XVIII a.), kerekų gyvenamoji teritorija plytėjo nuo Anadyrio įlankos iki Opukos upės žiočių. Kerekai vertėsi jūros žinduolių medžiokle ir žvejyba, rankiojimu, laikė kinkomuosius šunis, šiaurinius elnius. XVIII a. vykstant žiaurioms čiukčių ir koriakų tarpusavio kovoms, kerekai buvo atsidūrę tarp dviejų ugnių: juos puldinėjo ir čiukčiai, ir koriakai, kurie nužudydavo kerekų suaugusius vyrus ir paimdavo į vergovę jų moteris ir vaikus. Negalėdamai aktyviai priešintis kerekai stengėsi slapstytis tarp uolų ir kitose nuošaliose vietose. Dėl karinių antpuolių praradimų bei epidemijų, įsiplieskusių krašte XVIII a. pabaigoje, kerekų ženkliai sumažėjo.
Kerekus skirstė į šiaurės ir pietų kerekus. XIX–XX a. juos dažniausiai priskirdavo koriakams. Pagal 1897 m. gyventojų surašymą, buvo priskaičiuoti 102 kerekai.
XX a. kerekų materialinis ir dvasinis gyvenimas panėšėjo į čiukčių. Pastarieji XX a. kerekus beveik visiškai asimiliavo. 1991 m. kerekų kalba dar šnekėjo 3 žmonės.
Šaltiniai
