Konstitucinė teisė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Pamatines konstitucines normas įtvirtina Pagrindinis Įstatymas - Konstitucija. Foto: ES Konstitucija Europai

Konstitucinė teisė (lot. constitutio - sudėjimas, sandara) - viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių valstybinę santvarką, sistemą, jos institucijas bei sistemos narių teisinius santykius, įgyvendinant politinę valdžią, dalyvaujant valstybinėse struktūrose (tiesiogiai arba per atstovus, institucijas) valdant politinę organizaciją (valstybė, savivaldybė).

Konstitucinė teisė įtvirtina žmogaus ir piliečio teises ir laisves.

Istorija[taisyti]

Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje - Gegužės 3-osios Konstitucija, 1791 m.
Pagrindinis straipsnis – Konstitucinės teisės istorija.

Teisės šaltiniai[taisyti]

Pamatinis teisės šaltinis - steigiamasis politinės organizacijos (valstybės, tarptautinės organizacijos) aktas - Konstitucija, Pagrindinis Įstatymas ar kt.

Pošakiai[taisyti]

Konstitucinės teisės pošakiai - rinkimų teisė, savivaldos teisė, konstitucinių institucijų teisė.

Konstitucinės teisės mokslas[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Konstitucionalistika.

Konstitucinės teisės mokslas, tiriantis konstitucines normas, - konstitucionalistika (konstitucinė teisėtyra).

Nacionalinė konstitucinė teisė[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Nacionalinė teisė.

Europos Sąjungos konstitucinė teisė[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Europos Sąjungos konstitucinė teisė.

Lietuvos konstitucinė teisė[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos konstitucinė teisė.

Pilietybės teisė[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Pilietybės teisė.

Žmogaus teisės ir laisvės[taisyti]

Pagrindinis straipsnis – Žmogaus teisės.

Taip pat skaitykite[taisyti]


Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius (+3530-0=3530 wiki spaudos ženklai).