Kriukų parapinė mokykla
| ←Ankstesnis | Kriukų mokykla: Praeitis, atverta ateičiai (2012 m.) Parapinė mokykla prie Kriukų bažnyčios |
Sekantis→ |
Parapinė mokykla prie Kriukų bažnyčios – nuo 1827 m.
Istorijos paieškos
Kriukų mokyklos istorija susidomėta apie 1964 m. Tais metais mokytojų vadovaujami aukšteniųjų klasių mokiniai užrašė vyresnio amžiaus žmonių prisiminimus apie mokyklą.
Iš buvusio mokytojo, vėliau pirmojo mokyklos direktoriaus Juozo Bučo, gimusio 1905 m., pasakojimo matyti, jog, jo turimais duomenimis, pradinė mokykla Kriukuose įsteigta 1864 m. Įsteigta valstybės lėšomis, švietimo ministerijos pavedimu. Mokykla buvusi nedideliame sename name. Mokslo metai prasidėdavę rugsėjo mėnesį, baigdavęsi gegužės 15 d. Mokykloje buvo dėstomi šie dalykai: rusų kalba, tikyba, istorija ir aritmetika. Mokoma buvo rusų kalba.
Tačiau tai tik žmonių prisiminimai, o atmintis ne visada būna tiksli. Tai matyti iš mokyklos istorijos, rašytos 1964 m.: kartais valstybinė mokykla painiojama su daraktorine ir panašiai. Minėtoje mokyklos istorijoje jaučiama ir to meto tendencija sumenkinti praeitį.
Norėjosi kažko tikro, pagrįsto dokumentais. Nusprendėme mokyklos ištakų ieškoti archyvuose. Lietuvos valstybės istorijos archyve peržiūrėjome Kriukų bažnyčios, statytos 1792 m., vizitacijos aktus nuo 1805 m. iki 1845 m. Tuo metu prie bažnyčių buvo steigiamos parapinės mokyklos. Radome, kad parapinė mokykla prie Kriukų bažnyčios minima nuo 1827 m.[1] iki 1841 m.[2] Peržiūrėti to paties fondo ir apyrašo saugojimo vienetai 235, l. 132 (1828 m.); 239, l. 124 (1830 m.); 246, l. 121 (1831 m.); 251, l. 440 (1839 m.) Visuose juose taip pat minima parapinė mokykla. O vizitacijos aktuose, rašytuose po 1841 m., jos jau nebėra. Taigi remdamiesi minėta medžiaga, galime daryti išvadą, kad parapinė mokykla prie Kriukų bažnyčios veikė nuo 1827 m. iki 1841 m.(« 14 metų). Iš įrašų matyti, kad valstybė jos nefinansavo.
Pirmoji mokykla
Taigi pirmoji mokykla Kriukuose buvo parapinė ir atidaryta 1827 m.
Tai tokia tolima praeitis, kad, rodos, nėra jokios vilties nupūsti praeities dulkes, pasitelkus amžininkų prisiminimus, tačiau šį tą pavyko išsiaiškinti, pakalbėjus su vyresnio amžiaus Kriukų gyventojais. Jie dar gerai prisimena prie bažnyčios buvusią špitolę, kuri buvo nugriauta apie 1970 metus. Špitolėje buvusi viena didelė patalpa, kurioje vykdavo parapijiečių susirinkimai. Tikėtina, kad parapinė mokykla galėjo būti toje patalpoje.
Šiame pastate lankydavosi ir knygnešys Viktoras Pečiulis, spaudos draudimo metais nuo 1886 iki 1904 metų platinęs lietuvišką spaudą Kriukų parapijoje:
|
„Sekmadieniais eidavau į bažnyčią, apsikamšęs laikraščiais, maldaknygėmis ir šiaip visokiomis knygutėmis, kurias atiduodavau savo draugams ir pažįstamiems vargonininko bute, Špitolėje: mat, aš giedojau bažnytiniame chore“.
Knygnešys, p. 101; V. 1992 m. |
|
Kokia buvo ši mokykla, niekas neprisimena. Galima tik įsivaizduoti... Tai padaryti padeda M. Lukšienės knyga „Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje“. Pasirodo, kad B. Sruogos dramos „Apyaušrio dalia“ personažas vyskupas I. Masalskis, daugelio musų amžininkų sąmonėje likęs ne visai patraukliu žmogumi, šioje srityje padarė labai daug. Tai matyti iš toliau cituojamų minėtos M. Lukšienės knygos ištraukų. „Antai I. Masalskis 1777 m. kreipėsi į pačią Edukacinę komisiją, kad bajorai ne tik nepadeda, bet trukdo kurti parapines mokyklas“.[3]
1773 m. vykdant švietimo sistemos reformą, parapinėms mokykloms išlaikyti sudarytų lėšų neužteko. Jos liko bažnyčios globoje. 1775 m. valstybė atleido nuo padūmės mokesčio klebonijas, prie kurių veikė mokyklos, trečdaliu jį sumažino smulkiesiems bajorams, kad galėtų leisti vaikus mokytis, bet valstiečiams jokių lengvatų nežadėjo.
„Praėjus metams nuo Edukacinės komisijos įsteigimo, pasirodė <...> lenkų bajoro A. Poplavskio darbas „Apie mokslo reikalą žemdirbiams“, kur jis įtikinėja bajorus nebijoti leisti baudžiauninkams mokytis — ekonominis efektas tik pagerėsiąs...“ Vykdant reformą, dar nekalbama apie visiems luomams vienodą pradinį mokymą. Tiesa, vilčių pasukti šia kryptimi teikė pirmasis Edukacinės komisijos dokumentas, skirtas šioms mokykloms, „Nurodymai parapinėms mokykloms“ (1774 m.). Dokumento autoriumi laikomas I. Masalskis. 1783 m. paskelbti Edukacinės komisijos nuostatai. Pats I. Masalskis beveik įsakyte įsako savo vyskupystės klebonams organizuoti parapines mokyklas. Vizitatoriai raginami lankyti jas. 1777 m. ataskaitos rodo tais laikais palyginti didelį parapinių mokyklų skaičių: apie 330 visoje vyskupystėje ir apie 160 — lietuviškose jos srityse.
„Nurodymai parapinėms mokykloms“ gerokai pranoko esamą masinio pradinio mokymo lygį. Kai kurios mintys feodalizmo sąlygomis apskritai neįgyvendinamos. Nurodymuose pažymima, kad nors dėl lėšų trukumo parapines mokyklas dar išlaiko klebonai, bet „jie neturi jokios valdžios mokytojams, išskyrus tai, ką patyrę apie mokytojų įpročius, praneša savo apskrities mokyklų rektoriui“. Taip pat niekur nekalbama apie tikybos dėstymą pradinėje mokykloje. Ji paliekama mokyti bažnyčioje. Mokymo turinį sudaro skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Duodama konkrečių metodinių patarimų. Klasėse ir net vaikams namuose siūlomos rašomosios lentos, kilnojamoji abėcėlė, pamokoje daugiau teiktinas kolektyvinis negu individualus darbas, skaityti patariama „geruoju“ skiemenavimu, t. y., atrodo, garsiniu būdu; dailios rašysenos vaikai mokosi kopijuodami per permatomą vaškuotą popierių; skaičiuoti patariama konkrečiais daiktais, pvz., grūdais ir kt.
Pažangi ir tuo metu svarbi didaktinė idėja atsispindi aštuntoje pastraipoje apie skaitymą: „Pirmi žodžiai, kuriuos vaikai mokosi skaityti ir rašyti, turi būti krašto kalba, paprasti, visiems suprantami taip, kad pirma patį daiktą vaikams duoti pažinti, pažintą daiktą žodžiu išreikšti, ištartą žodį išraidžiuoti arba parašyti...“[4] Toliau tikslinama, jog daiktai turi būti iš artimiausios vaiko aplinkos. Mokyti daugiausia to, kas pojūčiams prieinama, nes „patirtis išmokys daugiau negu žodžiai“. Taigi pradinėje mokykloje turėtų vyrauti ne verbaliniai metodai. Nemažai dėmesio „Nurodymai.“ skiria fiziniam vaiko ugdymui, kaip normalios intelekto plėtotės sąlygai. Kalbant apie tvarką ir drausmę, keliamas teigiamų emocijų pranašumas.
Parapinė mokykla skiriama visų luomų vaikams, nes jie yra „tik vaikai“. Ir vis dėlto čia pat pažymima, kad klasėje turi būti išlaikyti „kilmės ir pareigų orumo skirtumai“.
„Taigi prasidėjus švietimo reformai, apie liaudies mokymą buvo pareikšta palyginti radikalių minčių. <.> Vis dėlto, vykdant reformą, atsisakyta daugelio radikalių idėjų apie liaudies švietimą“.[5]
1824 m. parapinėse mokyklose pradėjus mokyti ir lietuviškai, atėjo daugiau mokinių, bet lenkinimo tendencijos nesumažėjo.
Taigi parapinės mokyklos Lietuvoje buvo pradėtos steigti XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais. Deja, tuo metu Kriukuose dar ir bažnyčios nebuvo. Ji pastatyta 1792 metais. Ir po 35 metų prie įkurtuvių rūpesčius šiek tiek primiršusios bažnyčios jau steigiama parapinė mokykla.
Parapinės mokyklos vaidmuo Kriukų valsčiuje, be abejonės, didelis. Toks pat kaip M. Mažvydo „Katekizmo“ visai lietuvių literatūrai.
1863 m. caro valdžia uždraudžia visas parapines mokyklas ir atidaro valsčių išlaikomas rusiškas valdines mokyklas.
Šaltiniai
- Stasė Sinkevičienė. Kriukų mokykla: Praeitis, atverta ateičiai. Kriukų pagrindinė mokykla. ISBN 978-609-430-115-5
- ↑ Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 669, ap. 2, r. 231, l. 141.1
- ↑ Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 669, ap. 2. nr. 252, l. 239.
- ↑ Lukšienė M. Demokratinė mintis Lietuvoje, Vilnius, 1985, p. 44.
- ↑ Lukšienė M. Demokratinė mintis Lietuvoje, Vilnius, 1985, p. 56.
- ↑ Lukšienė M. Demokratinė mintis Lietuvoje, Vilnius, 1985, p. 57.
| Autorius: Stasė Sinkevičienė |