Kroatijos istorija
Kaip valstybė Kroatija susikūrė VII a. tapusi kunigaikštyste, o X a. karalyste. Per visą Kroatijos istoriją dėl jos geografinės padėties šalis buvo skirtingų kultūrų susidūrimo vieta, pradedant III a. tarp Rytų ir Vakarų Romos imperijų, o viduramžiais tarp Karolingų imperijos ir Bizantijos. Kroatija taip pat buvo ir skirtingų religijų sankirtoje - po 1054 m. schizmos čia ėjo riba tarp katalikybės ir stačiatikybės, o išsiplėtus Osmanų imperijai - tarp krikščionybės ir islamo.
Priešistorė
Dabartinė Kroatijos teritorija buvo apgyvendinta nuo priešistorinių laikų, nuo pat akmens amžiaus. 1899 m. netoli Krapinos archeologas ir paleontologas Dragutin Gorjanović-Kramberger rado virš 870 neandertaliečių fosilijų, kurių amžius yra apie 100 000 metų.[1]
Ankstyvajame neolite regione buvo paplitusios Starčevo-Körös, Vinčos, Sopoto, Vučedolo ir Hvaro kultūros. Geležies amžius paliko Kroatijoje Halštato ir Lateno kultūrų (proto-keltai) pėdsakų.
Ankstyvoji istorija
Ankstyvoji žemyninės Kroatijos istorija yra susijusi su dviejų regionų - Ilyrijos (vakarų Kroatija) ir Panonijos (rytų Kroatija) istorijomis. Tuo laiku, kai pradedama minėti rašytiniuose šaltiniuose dabartinės Kroatijos teritorija buvo apgyvendinta ilyrų ir keltų genčių. Adrijos pakrantėse buvo įkurtos graikų kolonijos, pvz., Pharos Hvaro saloje ir Issa. 168 m. pr. m. e. Ilyriją užkariavo romėnai. Vėliau Ilyrija buvo padalinta į Panonijos ir Dalmatijos provincijas, kurias po Vakarų Romos imperijos žlugimo užėmė hunai, ostgotai, o vėliau Bizantija. Slavai dabartinės Kroatijos teritorijoje apsigyveno VII a.
Kroatija viduramžiais (iki 925 m.)
Slavai Kroatijoje sukūrė dvi kunigaikštystes: Panonijos Kroatiją šiaurėje ir Pajūrio Kroatiją pietuose. IX a. pabaigoje dauguma kroatų buvo priėmę krikščionybę.
Kroatų kunigaikštis Trpimiras I (845–864 m.), Trpimirovičių dinastijos įkūrėjas, sėkmingai Zagrebe kovojo su bulgarais ir Bizantijos strategais. Jis išplėtė savo valstybę į rytus iki Dravos upės. Pirmasis popiežiaus pripažintas Kroatijos kunigaikštis buvo Branimiras, kurį popiežius Jonas VIII pavadino dux Chroatorum 879 m.
Kroatijos karalystė (925-1102 m.)
Pirmasis Kroatijos karalius Tomislavas I (910–928 m.) iš Trpimirovičių dinastijos buvo karūnuotas 925 m. (žr. Kroatijos monarchų sąrašas). Tomislavas, rex Croatorum, sujungė Panonijos ir Dalmatijos kunigaikštystes ir sukūrė didelę valstybę. Jis nugalėjo Bulgarijos carą Simeoną I Bosnijos kalnų mūšyje. Viduramžių Kroatijos karalystė pasiekė galios viršūnę valdant karaliui Petar Krešimir IV (1058–1074 m.).
Personalinė unija su Vengrija (1102–1526 m.)
Po didžiausios vietinės dinastijos išnykimo XI a. pabaigoje Gvorzdo kalno mūšyje, kroatai pripažino Vengrijos karalių Kolomaną bendru Vengrijos ir Kroatijos karaliumi 1102 m. sutartyje (dažnai vadinamoje Pacta conventa).
Kroatiją pradėjus valdyti vengrams šalyje buvo įvestas feodalizmas bei iškilo tokios vietinės šeimos kaip Frankopan ir Šubić. Vėliau karaliai bandė susigrąžinti savo įtaką duodami privilegijas miestams. Pagrindinis valdytojas Kroatijos provincijose buvo banas.
Bribiro princai iš Šubić šeimos tapo ypač įtakingais, užvaldę didelę dalį Dalmatijos, Slavonijos ir Bosnijos. Tačiau vėliau įsikišo Angevinai ir atkūrė karaliaus valdžią. Jie taip pat pardavė visą Dalmatiją Venecijai 1409 m.
Kai į Europą pradėjo veržtis Osmanų imperija, Kroatija tapo pasienio zona. Kroatai kovėsi daugybėje mūšių ir palaipsniui prarado savo žemes.
Venecija, Habsburgų ir Osmanų imperijos (1527–1918 m.)
.svg)
1527 m. Mohačo mūšis ir Vengrijos karaliaus Liudviko II mirtis reiškė Vengrijos valdymo Kroatijoje pabaigą. Cetingrado suvažiavime Kroatijos kilmingieji savo naujais valdovais pripažino Habsburgus. Osmanų imperija toliau plėtėsi XVI a. ir užėmė didžiąją dalį Slavonijos, vakarų Bosnijos ir Likos.
Vėliau tame pačiame šimtmetyje didelė dalis Kroatijos ir Slavonijos greta Osmanų imperijos buvo paversta kariniu frontu (Vojna Krajina, vok. Militaergrenze) ir buvo valdoma tiesiogiai iš Vienos karinės vadavietės. Teritorija buvo gan nuniokota ir po to joje apsigyveno serbai, vlachai, kroatai, vokiečiai ir kitų tautų žmonės. Dėl priverstinės karinės tarnybos Habsburgų monarchijai karuose su Osmanų imperija karinio fronto gyventojai buvo atleisti nuo baudžiavos ir turėjo didesnę politinę savivaldą nei Vengrijos valdomi gyventojai.
Kai galiausiai Bichačo tvirtovė buvo užimta turkų 1592 m., tik maža dalis Kroatijos liko neužkariauta. Likę 16.800 km² buvo vadinami kažkada galingos Kroatijos karalystės likučių likučiai. Osmanų armija pirmąkart Kroatijos žemėse buvo sėkmingai atmušta Sisako mūšyje 1593 m. Prarastos teritorijos buvo atgautos, išskyrus didžiąją dalį šiuolaikinės Bosnijos ir Hercogovinos.
Iki XVII a. pradžios turkai buvo išvaryti iš Vengrijos ir Koatijos, ir Austrija įvedė šalyje centralizuotą valdžią. Kroatai rėmė Mariją Terezę Austrijos įpėdinystės kare (1741–1748 m.) ir ji suteikė kroatams nuolaidų.
Kritus Venecijos respublikai 1797 m., rytinė Adrijos pakrantė tapo Austrijos ir Prancūzijos ginčų objektu. 1815 m. Austrija užėmė šias žemes, Dalmatija ir Istrija tapo imperijos dalimi, tačiau buvo Cisleitanijoje, o Kroatija ir Slavonija priklausė Vengrijai.
Kroatų nacionalinis sąjūdis prasidėjo XIX a. viduryje kaip atsakas į Kroatijos germanizaciją ir madjarizaciją (suvengrinimą), tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo, skirtingai nuo kitų Balkanų tautų, nepasiekė didesnių rezultatų. Kroatai turėjo labai ribotą autonomiją su vietiniu atstovaujamuoju susirinkimu, kuris neturėjo galios spręsti svarbiausių problemų. Po 1848 m. revoliucijos Austrijos imperijoje ir Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos sukūrimo, Kroatija prarado savo autonomiją, nepaisant bano Josip Jelačić indėlio malšinant vengrų sukilimą. Autonomija buvo atkurta 1868 m., bet nebuvo kroatų mėgiama.
Dėl nesėkmingų pastangų siekiant didesnės autonomijos Habsburgų monarchijoje, XX a. pradžioje tarp kroatų buvo populiarus "jugoslavizmas", siekiantis į vieną valstybę sujungti visus pietų slavus. Kartu formavosi ir antiserbiškas šovinizmas tapęs populiariu tarpukaryje.
Pirmoji Jugoslavija (1918-1941 m.)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kroatija Pirmojoje Jugoslavijoje.
Nors tarp kroatų (ypač Dalmatijoje) buvo populiarus jugoslavizmas, Kroatija į bendrą Jugoslavijos valstybę pateko jausdamiesi nelygiaverčiais partneriais. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioje centralizuotoje Serbų, kroatų ir slovėnų karalystėje dominavo serbai. Tai nebuvo laisva federacija kaip ją įsivaizdavo kroatai. Sostinė ir centrinis administracinis aparatas buvo Belgrade, kur vyravo didžiaserbiškos tautinės idėjos. Ilgą laiką kovoję dėl autonomijos Vengrijos karalystėje, kroatai bendra valstybe buvo labiausiai nusivylę.
Kroatijos valstybė (1941-1945 m.)
Ašis okupavo Jugoslaviją 1941 m. ir leido radikaliesiems dešiniesiems Ustaše užimti valdžią, sukurti "Nepriklausomos Kroatijos valstybę", vadovaujamą Ante Pavelić, kuris tapo Poglavnik Nezavisne Drzave Hrvatske (Nepriklausomos Kroatijos valstybės lyderiu). Pagal kitų Europos fašistinių režimų modelį, jis įvedė rasinius įstatymus, įkūrė aštuonias koncentracijos stovyklas serbų, žydų ir čigonų mažumoms. Ustaše turėjo programą, suformuluotą Mile Budak, sunaikinti Kroatijos serbus "nužudant vieną trečdalį, kitą trečdalį išvarant ir likusį trečdalį asimiliuojant" [reikalingas šaltinis]. Pirmoji programos dalis prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metu su planuotu genocidu Jasenovace ir kitose Kroatijos vietose. Tačiau pagrindinis persekiojimo taikinys buvo serbai ir jų buvo nužudyta šimtai tūkstančių[reikalingas šaltinis].
Jugoslavų komunistų antifašistinis partizaninis judėjimas prasidėjo Kroatijoje 1941 m. pradžioje, vadovaujamas Josip Broz Tito ir greitai išplito po visą Jugoslaviją. Išplitus judėjimui, prie jo prisidėjo serbai, slovėnai, makedonai ir bosniai, kurie tikėjo vieninga Jugoslavija.
1943 m. partizanai pradėjo pirmauti ir 1945 m. su Raudonosios Armijos pagalba išvarė Ašies pajėgas ir vietinius rėmėjus. Po fašistinės Nepriklausomos Kroatijos valstybės pralaimėjimo karo pabaigoje, nacių rėmėjai, vadinami Ustaše, ir juos remiantys civiliai (varijuojančių nuo aršių rėmėjų iki pasibaisėjusiųjų partizanų žiaurumu) bandė bėgti Austrijos kryptimi, tikėdamiesi pasiduoti britams ir gauti prieglobstį. Bet britai juos grąžino partizanams. Dauguma jų buvo nužudyta per vadinamasias Bleiburgo žudynes.
Kroatija Antrojoje Jugoslavijoje (1945-1991 m.)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kroatijos Socialistinė Respublika.
1945 m. Kroatija tapo Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos, kuriai vadovavo Jugoslavijos Komunistų partijos lyderis Josip Broz Tito.
Po Antrojo pasaulinio karo susikūrusioje socialistinėje Jugoslavijoje kroatai labiau nei kitos Jugoslavijos tautos buvo linkę į separatizmą. Ryškiausiai atsiskyrimo siekis pasireiškė per 1969-71 m. "Kroatų pavasarį", kuris buvo nuslopintas represijomis. Buvo pašalinti judėjimo lyderiai, vykdomi areštai ir disidentų persekiojimai.
Komunistų valdymo metais serbų buvo neproporcingai daug armijoje, policijoje, partiniuose ir valdymo organuose. Tai buvo neišvengiama režimo formavimosi pokaryje pasekmė. XX a. 9-to dešimtmečio pabaigoje ir 10-to dešimtmečio pradžioje siekiant perskirstyti valdžią pagal nacionalinį kriterijų buvo vykdoma valstybinių įstaigų "kroatizacija". Serbai šalinti iš valstybinių agentūrų, teisminių institucijų, masinės informacijos priemonių ir vadovaujamųjų postų ekonomikos srityje. Nors dalis atleidimų greičiausiai buvo susiję ir su ekonomine krize, serbų bendruomenė atleidimus suprato kaip aiškias pastangas pašalinti serbus iš visų bent kiek reikšmingesnių postų. Tuo pačiu metu Serbijoje skleista propaganda ypač pabrėžė genocido faktorių serbų ir kroatų istorijoje.
Simbolinis aktas, turėjęs parodyti padėties pasikeitimą, buvo 1990 m. gruodžio 22 d. priimta Konstitucija. Pagal ją Kroatijos respublika buvo paskelbta esanti "kroatų nacionaline valstybe". Tuo buvo galutinai panaikinta nuostata, jog serbai kartu su kroatais sudaro Kroatijos valstybę ir serbai tapo viena iš Kroatijos mažumų. Turint omenyje, kad Jugoslavijoje serbai buvo laikomi kaip viena iš Jugoslavijos valstybę sudarančių tautų nepriklausomai kokioje respublikoje jie gyveno, šis pasikeitimas simboliškai pažemino serbų statusą.
Kroatija po nepriklausomybės paskelbimo
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kroatijos nepriklausomybės karas.
Kroatijos nepriklausomybei pasipriešino didelė serbų tautinė mažuma. Serbų tautinė mažuma Kroatijoje atsirado dar kovų tarp Osmanų ir Austrijos imperijos laikais, kai serbai buvo savotiški Balkanų kazokai saugoję Austrijos sienas. Tam tikruose regionuose – Krajinoje, Vakarų ir Rytų Slavonijoje serbai sudarė iki 90 % gyventojų daugumą. Serbų gyvenami regionai, ypač Krajina, buvo agrariniai ir atsilikę. Serbijos nacionalistai, o ir pats Serbijos vadovas skatino šių regionų separatizmą, pareikšdamas, kad „Serbija yra visur, kur yra serbų kapai“.
Iš kitos pusės po nepriklausomybės paskelbimo Kroatijoje padažnėjo jos vadovų nacionalistinės kalbos apie „grynos“ Kroatijos sukūrimą. Nacionalizmas palaikė Kroatijos valdančiosios partijos HDZ legitimaciją ekonomiškai ir politiškai kritišku laikotarpiu nuo Jugoslavijos Liaudies Armijos (JNA) karo su Kroatijos pajėgomis pradžios bei serbų separatinių darinių susikūrimo Kroatijos teritorijoje iki 1995 m. puolimo Krajinoje. Dėl to nacionalizmas HDZ ir jos lyderio Fr. Tudžmano buvo skatinamas ir propaguojamas, buvo linkstama tapatinti HDZ ir tautos sąvokas, partiniai priešai buvo paverčiami nacionaliniais priešais. Kaip ir Serbijoje, opozicijos (socialdemokratų ir kt.) bei tautinių mažumų raiška buvo slopinama, nors HDZ rinkimuose dalyvavo kaip demokratinių jėgų blokas.
Serbus palaikė ir JNA, kuri 1991 m. vasarą pradėjo atvirą karą prieš Kroatiją dėl Slavonijos miestų Osijeko, Vinkovci ir Vukovaro. 1991 m. rugsėjį JNA pradėjo plačią ofenzyvą ir iki spalio apgulė Adrijos miestą Dubrovniką bei užblokavo uostą. Kadangi per 1991 m. vasarą pasiektų susitarimų dėl ugnies nutraukimo nebuvo laikomasi, Jungtinės Tautos 1991 m. gruodžio viduryje nutarė nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Jungtinių Tautų taikos planui pritarė abi konflikto pusės. Pagal šį planą Jungtinių Tautų taikdariai turėjo atskirti kariaujančias puses, nuginkluoti serbų separatistus, o serbų apgyvendintiems regionams turėjo būti suteikta plati autonomija bei priimtas Europos Sąjungos standartus atitinkantis tautinių mažumų įstatymas. Iki 1991 m. pabaigos JNA iš Kroatijos pasitraukė, tačiau apie 1/3 šalies kontroliavo Kroatijos vyriausybei nepaklūstantys serbai.
Iki 1995 m. pavasario įtampa laikėsi ir atrodė, kad Kroatija ilgam prarado Krajiną ir Slavoniją. 1995 m. pavasarį dėl nedidelio konflikto Kroatijos armija užėmė Vakarų Slavoniją. Gyventojai per Bosniją pasitraukė į Serbiją. Netrukus po to sekė Kroatijos sostinės Zagrebo apšaudymas raketomis iš Krajinos. Paaiškėjus, kad Serbija nesiruošia įsikišti, Kroatijos vyriausybė ryžosi pulti Krajiną. 1995 m. rugpjūčio mėn. 100 000 Kroatijos karių, praktiškai visa Kroatijos armija puolė Krajiną. Per keletą dienų serbai buvo sutriuškinti, beveik visi gyventojai pasitraukė į Bosniją. Kroatiją serbai kaltino žmogaus teisių pažeidinėjimais nukreiptais prieš likusius gyventojus. Visos Kroatijos politinės partijos palaikė šią akciją, nors buvo aišku, kad armija verčia serbus išsikelti iš jų prieš amžius apgyvendintų teritorijų. Serbų emigracija kaip "problemos sprendimas" buvo palaikoma visų politinių jėgų.
Šia ir vėlesne karine akcija Bosnijoje Kroatija sustiprino savo autoritetą Balkanuose, kartu su Bosnijos kroatais užimdama daug strategiškai svarbių miestų Bosnijos vakaruose. Todėl taikos derybos dėl Bosnijos atrodė neįmanomos be Kroatijos prezidento F. Tudžmano dalyvavimo. Pagal Daytono sutartį Kroatijai buvo numatyta perduoti ir Rytų Slavoniją, kas ir buvo įvykdyta.
Šaltiniai
| |||||
| ||||||