Kryžiuočių kronikos
Kryžiuočių kronikos (arba Vokiečių analai ir kronikos) – istorijos šaltiniai, kuriuos XIII–XV a. rašė a. Vokiečių ordino nariai arba Prūsijos dvasininkai.
Svarbiausios kronikos:
Mažesnės kronikos:
- Pelplino analai (1190–1293 įvykiai).
- Prūsų istorijos santrauka (nuo pirmųjų amžių po Kr. iki 1338), parengta Sembos kanauninko.
- Senoji Olyvos kronika (metraščių rinkinys, kuriame yra vienas seniausių Prūsos istorinių šaltinių).
- Trumpieji Prūsų analai (1190–1337 įvykiai).
- Torunės analai (941–1410).
- Prūsų ekspedicijolo analai (1233–1414).
- Ditmaro kronika (autorius rėmėsi senesniąja, dingusia Liubeko kronika).
- Petro Dusburgiečio kronikos tęsinys (1332–1433), parašytas Konrado Bičino.
Vėlesnės kryžiuočių kronikos (XV a. II ketvirtis – XVI a.) buvo ankstesniųjų kryžiuočių kronikų kompiliacijos:
- Senesnioji Didžiųjų magistrų kronika (1190–1433; tęsinys iki 1479).
- Laurentijaus Blumenau kronika (parašyta XV a. viduryje).
- Trumpoji vyriausiųjų magistrų istorija (apie 1500).
Kronikose tendencingai ir vienpusiškai vokiečių karinių misijų ideologijos požiūriu aprašyti Vokiečių ordino karai su Lietuva; kartu pateikta unikalios faktinės medžiagos apie politinius įvykius, to meto Lietuvos santvarką, ūkį, techniką, papročius. Petro Dusburgiečio kronika yra svarbiausias XIII a. Prūsos ir XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios Lietuvos istorinis šaltinis. Vokiškai parašytos Vygando Marburgiečio kronikos išliko tik 1464 m. lotyniškas vertimas, joje taip pat aprašytos XIV a. 2-osios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovos su Vokiečių ordinu. Senoji Olyvos kronika rašyta ne pačių kryžiuočių, todėl joje pateikta ir jiems nepalankių versijų. Sembos kanauninko Prūsos istorijos santrauka ir Torunės analai pasižymi tikslia chronologija.[1]