Lagūna

Vienos iš lagūnos susiformavimo hipotezės schema

Lagūna – negili įlanka, kurią nuo gilesnės jūros skiria nerija, rifas ar atolas. Su jūra jungiasi siauru sąsiauriu (arba keliais sąsiauriais), todėl lagūnos vandens druskingumas, dugno nuosėdos, flora ir fauna skiriasi nuo jūros.

Būdamos gana izoliuotos, dažnai sunkiai prieinamos, lagūnos pasižymi savitais biotopais, todėl daug didžiųjų lagūnų paskelbtos saugomomios teritorijomis, jas saugo 1971 m. pasirašyta Ramsaro konvencija.

Būdingi lagūninių miestų pavyzdžiai – Venecija, Porto Alegrė. Lagūnų pavyzdžiai: Kuršių marios, Aistmarės (Kaliningrado įlanka), Venecijos lagūna, Patos ežeras.

Lagūna taip pat dažnai vadinamas nedidelis, seklus, dažnai laikinas arba druskingas ežeras Pietų Amerikoje.

Žodžio kilmė

Terminas „lagūna“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio lacuna – „tarpas, įduba, duobė“. Viduramžiais Venecijoje lagūna kaip tikrinis daiktavardis buvo vadinama įlanka prie miesto, o vėliau žodis išplito ir kitose kalbose bei vietose.

Juodojoje jūroje lagūnos vadinamos limanais.

Vikiteka