Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė
| Laima Brazdeikienė (Žąsinaitė) | |
|---|---|
| |
| Laima su broliu Stasiu 1957 m. | |
|
| |
| Gimė | 1931 m. kovo 6 d. Pušalote |
| Mirė | † 1990 m. gegužės 14 d. Kaune |
|
| |
| Tėvas | Stasys Žąsinas (1880-1948) |
| Motina | Domicėlė Umbrasaitė-Žąsinienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Leonas Brazdeikis |
| Vaikai |
Audrius |
|
| |
| Veikla | gydytoja kardiologė, poetė, tremtinė
|
|
| |
| Išsilavinimas | 1950 m. Linkuvos gimnazija |
| Alma mater | Kauno medicinos institutas |
Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė (1931 m. kovo 6 d. Pušalote – 1990 m. gegužės 14 d. Kaune) – gydytoja kardiologė, poetė, tremtinė
Gyvenimo kelias
Laima Žąsinaitė gimė gydytojo šeimoje. 1941 m. birželio 14 d. iš Radviliškio visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėtį, kaip ir kitus vyrus, atskyrė atskyrę nuvežė į lagerį, iš kur beveik niekas nesugrįžo. Mama atgulė amžinam poilsiui ant sraunios Bijos kranto. Baigė 7 klases. Vidurinės nebuvo, o išvažiuoti neišleido. 1946 m. Laima pabėgo, brolis liko. Neužilgo nepilnamečius vaikus išleido į tėvynę.
Neilgai džiaugėsi Lietuva. 1949 m. draugas išdavė, papasakojęs „kur reikia“, kad piktinosi esamomis negerovėmis. 1950 m. mokėsi Linkuvos gimnaziją (XXVI laida). Grįžusi baigė Šiaulių vakarinėje mokykloje XI klasę ir stojo Kauno medicinos institutą. Tapusi gydytoja dirbo Birštono ambulatorijoje, o vėliau Kauno III klinikinėje ligoninėje.
Prisiminimai
|
Dešimtmetė Laimutė, kartu su jaunesniu broliuku ir mama dar 1941 metais buvo ištremtos į Sibirą. Jų tėvelis, nuo šeimos atskirtas Naujosios Vilnios stoty, žuvo lageryje. Motina mirė Sibiro sniegynuose. Baigusi septynmetę našlaitė Laimutė bėgo iš tremties. 1949 metais Lietuvos MGB-istai ją surado ir nuteisė septyneriems metams kalėjimo. Kalėjo Komijos, Lensu ir Intos lageriuose. Nepalūžo. Atkentėjo visas Sibiro golgotas grįžo į Lietuvą, baigė mokslus ir iki pat išėjimo į pensiją dirbo Kauno trečiojoje ligoninėje. Rašė eiles. Knygos autorius tą gydytojos paslaptį išsiaiškino ir savo redaguojamame laikraštyje „Kaišiadorių aidai“ paskelbė jos eilėraščius. Jie visi liūdni – apie jos kančias tremtyje ir kalėjimuose: Staugia pūgos it alkanas vilkas Deja, jos eilėraščių rinktinės, jau išleistos po jų autorės mirties, Sibiro kankinė, taip ir nesulaukė. Ona Voverienė, Kaišiadorys 2016 m. |
|
|
|
Vilniaus saugumo rūsiuose jai teko kartu kalėti su 17-mete Laima Žąsinaite, gerų akių ir labai linksmo būdo mergina, kuri kameros draugų gyvenimą praskaidrindavo eilėraščių posmais. Savo nuoširdumu, tiesumu ir ypatingu humoro jausmu L. Žąsinaitė-Brazdeikienė stebino ir džiugino visus kalėjime ir lageryje. Vėliau baigusi medicinos studijas buvo nuoširdi gydytoja, dvasinės sveikatos žinių skleidėja, keliautoja, Poezijos pavasarių dalyvė. Donata Danutė Stukaitė |
|
- Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/amzina-kelione-i-sviesa.d?id=29082305
|
|
Intoje Laimą Žąsinaitę gerai pažinojau. Ji buvo labai energinga, veikli, aktyviai dalyvavo literatų būrelio susirinkimuose, kitoje lietuviškoje veikloje. 1956 m. vasarą grįžo į Lietuvą, įgijo vidurinės mokyklos brandos atestatą ir kitų metų rudenį, po didelių vargų ir trukdymų, įstojo į Kauno medicinos instituto pirmą kursą studente kandidate. Gyveno Kaune, Vaidoto gatvėje, Elenos ir Kazimiero Kryževičių šeimoje. 1965 m. gegužę su Adolfu Savicku iš Vilniaus nuvažiavome į Birštoną. Žinojome, kad Laima, būdama dar studentė, ištekėjo už mums gerai pažįstamo mūsų likimo draugo Leono Brazdeikio, sėkmingai baigė medicinos institutą, buvo paskirta į Birštoną gydytoja ir ambulatorijos vedėja. Autobusų stotyje netikėtai susitikome Leoną Brazdeikį, tuojau pat atsirado ir Laima, vežimėlyje krykštė trijų mėnesių Audrius Brazdeikiukas. Prisiminėme Intoje praleistas dienas, bet ją labiausiai domino mano ir kitų intiškių areštai. Tada ji mums papasakojo, kad 1958 m. kovo mėnesį gavo pranešimą, jog nurodytą dieną ir valandą privalo atvykti į Vilniaus KGB. Nežinojo, ko Vilniaus kagėbistams iš jos reikia, gali atsitikti taip, kad ją areštuos. Susirado du nemažus maišelius. Į vieną įsidėjo duonos, kitokio maisto, į antrą - drabužių, kuriuos leidžiama turėti ir nešioti kalėjime, lageryje. KGB rūmuose ją nuvedė tiesiai į Jurčiaus kabinetą. Jis nustebo: „Ką tu čia sugalvojai?! Kam atsivežei tas terbas?!" -„Žinau, kad į KGB patekę žmonės į laisvę neišeina. Aš pasiruošusi areštui!" Jurčius ją nuramino, pasakė, kad ją tik apklaus kaip liudytoją mano ir kitų intiškių bylose. Jurčiui ji įrodinėjusi, kad manęs nepažįstanti, kad niekada neturėjusi su manimi jokių reikalų. „Jurčius piktai apie tave šnekėjo. Pasibaigus tardymui, iš KGB išėjau su Jurčiumi. Jis palydėjo mane iki autobusų stotelės, nešė abu mano maišus, aš ėjau tuščiomis rankomis", - baigė skaudžius prisiminimus Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė. |
|
O mano mama negrįžo
Jau keli dešimtmečiai prabėgo, kai aš tave, o Motina mano, palydėjau į Altajaus kalnelį, basa eidama paskui Tavo karstą. Taip, keli dešimtmečiai, bet iki šiol tas prisiminimas degina širdį, o tąsyk man buvo labai baisu. Ėjau, ir mano vaikiška galvelė negalėjo niekaip suvokti, kas gi čia atsitiko, kad Tu neatsikeli, neprieini, nepaglostai manęs ir nepaklausi, ko aš verkiu. Aš jau tada žinojau, kad galima netekti daug ko: savo lovytės, mėgiamos lėlės ir gimto kiemo, kuriame taip gera būdavo lakstyti... Bet netekti Tavęs? Tai neįmanoma. Tai reikštų netekti visko. Tu buvai mano pasaulėlio pradžia ir pabaiga. Buvai užuovėja, kai Sibiro vėjas kiaurai košė per menką drabužį, šiluma, kai žvarbo rankos ir kojos, duonos kąsnis, tegu ir sprangus ašakinės duonos kąsnis, kai iš bado aptemdavo akys. Buvai paguoda ir nusiraminimas, kai kas nors įskaudindavo neužgrūdintą vaikišką širdelę. Ir staiga neliko nieko. Neobliuotų lentų karstas, kraupūs žemės grumstų dūžiai, o po to – tuščias pasaulis, kuriame mažom kojom – jokios atramos.
Prabėgo kelios dienos. Ir vieną rytą, vieną saulėtą rytą mane iš miego pažadino viltis. Šiandien Tu pas mus pareisi. Pareisi, Motin mano, atgal iš to kalnelio, kuris antai matomas iš šito siauro kiemo. Ir aš, neabejodama savo vilties tikrumu, atsisėdau visai rami ir pradėjau Tavęs laukti. Laiko buvo dar daug, iki pat saulės laidos. Vaikai bėgo maudytis į Biją, o aš sėdėjau kieme, pakėlusi aukštyn galvą. Aš gi negalėjau praleisti tos akimirkos, kai ten viršuje, tarp pelynų ir kitų juosmenį siekiančių žolių, prižėlusių aplink kapinaites, baltu rūbu pasirodysi Tu., brangioji mano, vienintele mano. Nežinau, nesusimąsčiau, kodėl laukiau tavęs baltos, nors išlydėjom tamsia suknele...
Vaikai ėjo į kalnus žemuogiauti, o aš vėl likau sėdėti kieme. Paskui labai greitai pradėjo artėti vakaras, saulė lyg tyčia ėmė sparčiai riedėti prie dangaus krašto, bet aš vis dar buvau rami, nes tai turėjo atsitikti iki jai nusileidžiant. Akių neatitraukiau nuo kalnelio ir ne lūpom, o širdimi džiaugsmingai kartojau: „Tu ateisi, Mamyte mano, aš tikrai žinau. Tu gi nepaliksi mūsų vienų šitoj svetimoj žemėj, kur niekas nepriglaudžia ir nepaglosto.“
Bet saulė negailestingai smigo vis žemyn ir žemyn, ir štai jau savo krašteliu palietė kalną. Tada aš įsitempiau lyg styga ir virtau vien akimis, ryjančiomis kiekvieną žolės krustelėjimą ten, kalnelyje. Aš vis dar tikėjau. Tikėjau ne stebuklu, o tuo, kas atrodė neabejotinai tikra, kad Tu ir mes su broliuku – tai kažkas nedaloma, ir jokia kliūtis, net toji, kurią žmonės keistai vadina mirtimi, mums negalioja.
O kai iš saulės liko vienas vienintelis švytintis ruoželis, aš maniau, kad iš įtampos sprogs širdis. „Va dabar, dabar, šią minutę, šią paskutinę akimirką Tu...“ Bet staiga visai ne laiku, Tavęs nepalaukęs užgeso paskutinis saulės spindulys. Aš likau sėdėti suakmenėjusi ir tik tada supratau, suvokiau tą keistą tiesą – Tu niekada nebegrįši pas mus. Ir į Lietuvą. Niekada. Man regis, tąsys aš pasenau keliais dešimtmečiais. Tą minutę mirė ir mano vaikystė, o aš pati tapau motina, nes greta stovėjo mažesnis už mane nuskuręs berniukas, kuriam dar daugiau reikėjo globos ir šilumos, – mano broliukas. Dabar nebėra ir jo, Mama. Tu tikriausiai tai žinai. Žinai ir dar daugiau: keliasi Lietuva.
O gal tąsyk, vaikystėje, tai buvo ne Tavo, o turinčios prisikelti iš kapo Lietuvos įvaizdis. Gal Jos aš laukiau anam Sibiro kaimely, įsmeigusi akis į kapinaites? Kas žino? Tada Ji neatėjo, bet laukimas buvo ne veltui. Šiandien štai plaikstosi virš mūsų galvų Jos baltas rūbas. Ar regi jį iš aukštybių, Motin mano?
Laima ŽĄSINAITĖ – BRAZDEIKIENĖ
LAIŠKAI DUKTERIAI TREMTINEI IR KALINEI Nr. A-1-698
MEDICINOS ISTORIJA
Z. TARTILAS
(Toliau tęsiamas mūsų žurnale pradėtas pasakojimas apie tremtinio ir kalinio golgotas nuėjusius medikus, baisiausiomis žmogaus paniekinimo sąlygomis nepraradusius savo orumo ir tikėjimo išlikti. Tai žmonės, kuriems stalinistai buvo užprogramavę mirtį. Pragaro mašina, užspringusi krauju ir ašaromis, pridarydavo klaidų – žmonės išlikdavo. Bet tokių buvo ne tiek daug...
Šį kartą pateikiame Kauno miesto III klinikinės ligoninės gydytojos Laimos Žąsinaitės – Brazdeikienės prisiminimus, keletą nuotrupų apie lageryje žuvusį jos tėvą, Radviliškio geležinkelio ruožo gydytoją Stasį Žąsiną (g. 1882 m. rugsėjo mėn. Linkuvos valsčiuje, Mūrdvaryje).
RADVILIŠKIO PIONIERĖ – TREMTINĖ
– Gerai prisimenu 1940-tuosius metus, kai į Lietuvą įžygiavo Stalino pasiųsta kariauna. Tada man jau buvo devyneri metai. Kai ėjo dešimtieji, tapau viena iš pirmųjų pionierių Radviliškyje, net kelialapį į Palangos pionierių stovyklą turėjau. Mano tėvas, geležinkelio ruožo gydytojas, tikėjo tarybų valdžiai ir visus, išsigandusius bolševikų ir kalbų apie terorą, ramino: „Nebijok, dabar būsime visi lygūs. Niekas nieko neskriaus“, – prisimena duktė Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė.
Šiurpiosios 1941 metų birželio 14-tosios išvakarėse šeima be tėvo atostogavo Mūrdvary.
...Buvo saulėta diena, pats pievų žydėjimas, bičių dūzgimas. Žalia vasara brido per kaimą. . . Staiga galulaukėje pasigirdo mašinos burzgimas. Ties namais sustojo sunkvežimis su ginkluotais sargybiniais. „Kur Žąsinienė?“ – paklausė vienas. Motina išbrido iš rugių lauko, kur buvo pasislėpusi. Vienas, komjaunuolis, padavė jai tėvo laiškelį.
– Sobiraite tiopluju odeždu, – pasakė kareivis. Mama suprato: išveža...
Sunkvežimis motiną su dviem vaikais bei kuklia manta atvežė tiesiai į Radviliškio geležinkelio stotį. Atsidaro gyvulinio vagono durys. Žiūri, ten jau tėvas besėdįs. . . Jį greit išgrūda į kitą, vyrų, vagoną. Po to vis grūda ir grūda tremtinius – su kūdikiais ir nėščias moteris, senučiukes ir jaunas merginas. „Prostitutki“, – pasako ir įstumia kelias merginas kareivis, be daiktų, kaip stovi. Pagaliau traukinys pajuda. . . Su maldomis, žmonių nerimu, baime, kūdikių klyksmu. Tik Naujojoje Vilnioje moterims leidžiama pasimatyti su vyrais.
– Ten mes paskutinį kartą pamatėme tėvelį, o jis – mus. Mama mirė 1943 metų pavasarį Altajaus krašto Staraja Ažinka kaime, kur mus ištrėmė. Kiek maldavau kolūkio pirmininkės, kad išleistų motiną pas gydytoją. Neleido. Kam jai gydytojas? „I tak krasnaja morda“, – pasakė. Likau tarp svetimų žmonių svetimame krašte, man ėjo dvyliktieji, o broliukui – aštuntieji meteliai, – su giliai paslėpta nuoskauda atsidūsta gydytoja.
Kelias iki minėto kaimo buvo ašarų, paniekinimo, kančių kelias. Kažkur už Velikije Luki atkabino vyrų vagoną ir pasiuntė mirčiai į Krasnojarsko kraštą. Bijske moteris išvarė iš vagonų, iškratė daiktus, visa, kas buvo šiek tiek geresnio, atėmė. Tremtines visą kelią dienomis guodė Radviliškio pašto viršininko žmona, mokytoja Skabienė, o naktimis pati verkė. . .
Į Altajaus krašto Saltonsko rajono Staraja Ažinkos kaimą buvo ištremta per 20 lietuvių šeimų, bet po metų liko tik aštuonios, kitas antrą kartą ištrėmė į Jakutiją.
Kasdien vaikščiojo bado šmėkla. Kažkokiais keliais tėvas, „turtuolis“ gydytojas, sužinojęs šeimos ištrėmimo vietą ir apie žmonos mirtį, pradėjo iš Krasnojarsko krašto, iš lagerio siųsti vaikams pinigų, laiškus, guosti ir mokyti. Kartą atsiuntė 500 rublių. Tai buvo didelė paspirtis: nusipirko kilogramą sviesto, druskos, pradėjo sodinti bulves. Bet pavasariais nebelikdavo ką valgyti, tada ir prasikalusi žolytė, ir pakepintas asiūklis būdavo didelis skanėstas.
Bijske buvo mokykla, kurią pradėjo lankyti ir Laima Žąsinaitė. Mokė visus rusų kalba. „Viską iškaldavau atmintinai, o prasmės ilgai nesupratau“, – prisimena tuos laikus uolioji mokinė. Ji sako, jog lietuviai visi mokęsi geriau negu vietiniai, buvo pirmūnai.
Vietinių mokinių ir gyventojų moralė buvo gyvuliška – mergaitės pradėdavo ištvirkauti jau nuo 12 metų, berniukus tvirkindavo vyresnės merginos. Nepatekti į tą liūną reikėjo daug dvasinės stiprybės.
„LIAUDIES PRIEŠO AUTOPORTRETAS“
Iš kur kilęs, kokius turtus valdė tas „liaudies priešas“ gydytojas iš Radviliškio? Paskaitykime jo laišką, rašytą iš lagerio našlaičiams vaikams 1944 metų rudenį sąsiuvinio viršelyje (versta iš rusų kalbos).
„Mano vaikučiai Laimyte ir Stasyti!
Kai mes gyvenome kartu, Jūs buvote dar mažyčiai, todėl nepasidomėjote ir nežinote, kas Jūsų tėvas ir iš kur jis kilęs. Dabar Jus tai tikriausiai domina. Aš gimiau 1882 metų rugsėjo 24 d. Mūrdvario kaime, neturtingo valstiečio šeimoje. Vaikų buvo šeši: du berniukai ir keturios mergaitės (...) Gyvenome neturtingai, mėsos užtekdavo tik iki Kalėdų, o visą kitą laiką būdavo pasninkas, tik kai kada motina barščius užbalindavo. Kartą per savaitę (penktadieniais) atsinešdavo į kiaušinį silkę, kurią padalydavo į šešias dalis – visiems vaikams. Jei man tekdavo galva, aš verkdavau ir nenorėdavau valgyti. Gyvulius pradėjau ganyti nuo šešerių metų, ganiau iki dvylikos. Dvi žiemas brolis Jonas mokė lietuvių kalbos, o rusišką mokyklą lankiau tik pusę žiemos. Dvylikos metų pradėjau arti, šieną pjauti ir visus kitus darbus dirbti. Ariau žagre. Rankomis negalėdavau pakelti žagrės, tai parišdavau rankšluosčiu per pečius. Aštuoniolikos metų pradėjau tarnauti dėdei kunigui Šlamui. Iš pradžių buvau bernas, dirbau visus darbus, kartu buvau ir vežikas (...) Po to patarnaudavau mišioms, buvau zakristijonu. Lotyniškas maldas išmokau per vieną dieną ir naktį (...) Vieną vakarą mane pasikvietė dėdė ir paklausė, ar aš nenoriu mokytis. Aš atsakiau, kad labai noriu. Kitą dieną dėdė davė pinigų, duonos kepalą, kumpį ir išsiuntė į Šiaulius mokytis. Aš tada turėjau 21 metus. Per dvejus metus baigiau 4 klases ir išvykau į Kijevo guberniją, į Machnovką tarnauti vaistinėje. Sulygome, jog pirmaisiais metais gausiu po 5 rublius per mėnesį su savo drabužiais ir vaistininko maistu. Antraisiais metais po 10, trečiaisiais – po 15 rublių per mėnesį. Po trejų metų, baigęs pusmetinius kursus prie Kijevo universiteto, išlaikiau provizoriaus padėjėjo egzaminus. Atvykau į Lietuvą ir valdžiau Nemakščių, Viduklės vaistines. 1914 metais buvau mobilizuotas ir tarnavau Petrograde Nikolajevsko karo ligoninėje. Vakarais mokiausi ir 1917 metais išlaikiau brandos atestato egzaminus. Įstojau į Karo medicinos akademiją. Naktimis budėdavau vaistinėje, o dienomis mokydavausi akademijoje, miegodavau per parą daugiausia 3 – 4 valandas, o dažniausiai nemiegojęs eidavau semtis mokslų. 1923 metais sėkmingai baigiau akademiją ir atvykau į Lietuvą. Akademijos popierių Lietuvoje nepripažino, teko iš naujo mokytis ir laikyti egzaminus. Tik 1930 metais (...) aš gavau diplomą ir tapau gydytoju, nors iki to laiko turėjau laikiną pažymėjimą ir verčiausi gydytojo praktika Želvoje, kur susipažinau su Danute, Jūsų brangia mamyte. Ten ir vedžiau. Jūsų velionė motina gimė 1902 metais Kairionių kaime, labai vargingoje šeimoje
(...) Kai susipažinau, ji dirbo mokytoja Videniškiuose (...)“.
Rūpestingasis tėvas rašo, jog pasiuntęs truputį pinigų, klausia, kiek rudenį vaikai sukasė bulvių, maldauja rašyti jo broliui į Lietuvą...
Jau baigusi septynias klases, įgijusi drąsos ir gal ne pagal amžių subrendusi, Laima Žąsinaitė parašo laišką į Lietuvą tetai gydytojai stomatologei Marijai Umbrasaitei – Pinkevičienei, kuri atsiunčia 150 rublių. Penkiolikametė Laima nutaria pabėgti į Lietuvą, palikusi globoti... galima grįžti į Lietuvą. Pati Laima vėl, šį kartą jau savo noru, susiruošia į tolimą kelionę broliuko parsivežti.
Tremtinio keliai – ne keliai, o kryžkelės. Po trumpo mokymosi Alytuje likimas vėl sugrąžina į Mūrdvarį. Laima pradeda mokytis Linkuvos gimnazijos XI klasėje. Ten ir suimama.
Už ką? Alytuje ji susipažino su pradedančiu poetu Petru Kamarausku, vėliau studijavusiu lituanistiką universitete. Iš Linkuvos jam rašė atvirus, poetiškus, meile Tėvynei alsuojančius laiškus. O „poetas“ juos perdavė ten, kur reikia. 1949 metų spalio 10 d. pasikartojo 1941-mieji. Mergina kalinama Vilniaus NKVD pusrūsiuose. Čia susipažįsta su „didele“ nusikaltėle gydytoja, dabar medicinos mokslų kandidate Donata Stukaite.
Na, o tėvas jau rašo laiškus savo vaikams į tėviškę. Neretai jie būna liūdni, lyg mirties šešėliu paženklinti, kiti kupini ilgesio ir tėviškos meilės.
„Noriu nors dvasioje persikelti prie Jūsų Kūčių vakare ir už vieno stalo atsilaužti Dievo pyrago. Rodos, būčiau laimingiausias, jeigu taip galėčiau. Sunku ant krūtinės, kad tiek metų negaliu matyti savo mylimų ypatų. Dar sunkiau darosi prisiminus mano brangiausią Danutę, kad jos visai nebematysiu. . . Kad prie jos kapelio niekas nesukalbės „Amžiną atilsį...“ Širdis plyšta iš skausmo, ašarų negaliu sulaikyti, prisiminęs, kaip laimingi buvome, kaip linksmai sutikdavom ir praleisdavom šventes. Užtat reikia visiems gyvent santaikoje, vienas kitam padėti, kad tą vargelį, kuris uždėtas ant visų pečių, būtų galima lengviau pakelti. Vienas kitą paguosti, vienas kitam ašaras nušluostyti. Jūs, vaikučiai, Laimužėle su Stasyčiu, mylėkite viens kitą, klausykite bobutės ir dėdelių, tuokart gyvensite laimingai ir geroji jūsų motinėlės dvasia, kuri gal iš aukštybių stebi visus Jūsų darbus ir žingsnius, džiaugsis...
Aš gyvuoju po senovei. Dienelės tos pačios tamsios, nejaukios, be pragiedrėjimų. Vakarais, turėdamas laiko, suku siūlus ir mezgu sau megztinuką. Mat į ligoninę atvežė pakulų dėl matracų (šienikų). Aš tarp jų radau vilnų (...)“
Laiške džiaugiamasi, kad 1947 metų Kalėdos būsiančios sočios: gavęs siuntinį džiovintų obuolių, o pats buvo lageryje pasodinęs cukrinių runkelių. Išsiviręs tokio konfitiūro...
Reikia tik stebėtis, kaip Stasys Žąsinas randa savyje dvasios stiprybės nepalūžti, mirties ir žiauraus smurto sąlygomis dar stiebiasi į grožį. Viename laiške ‚brangutės Laimužėlės“ prašo atsiųsti gėlių sėklų. „Gal dar pavasarį nesugrįšiu, tai norėčiau pasėti lietuviškų kvepiančių gėlelių“. Ir išskaičiuoja net dešimt tų sėklų rūšių. Reikia ir rūtų, ir aguonų pilnavidurių – raudonų ir baltų, ir diemedžio šakelės, ir mėtų. . . Kituose laiškuose prašo lotynų kalbos žodynėlio, stetofonendoskopo, nes, nuolat varinėdami iš lagerio į lagerį, prižiūrėtojai viską atimdavo.
Žmonės, kalėję tame pat lageryje, tikrai regėjo nuostabų gydytojo Žąsino išaugintą gėlyną. Gyviesiems šis gydytojas toks ir išliko atmintyje: stovi tarp lietuviškame darželyje išaugintų gėlių švytintis ir išdidus, geraširdis... O savo brangių vaikelių, kuriems tiek daug gražių laiškų parašė, dėl kurių taip sielojosi, nebeišvydo. Buvo išvarytas į Krasnojarsko lagerius netoli Rešiotų („Grotų“) stoties. Ten žmonės mirė kaip musės. Vėliau kalėjo Tolimuose Rytuose ir Irkutsko srity. 1950 metų pavasarį duktė kalinė Nr. A-1-698 sužinojo iš artimųjų, kurie gavo laiškelį: daktaras Žąsinas mirė. Mirė prie Angarsko, lageryje netoli stoties Suchovskoje. Kalinius vėl kažkur varė, tačiau, kaip, kokiomis aplinkybėmis mirė taurusis medikas, neaišku. Nežinomas ir kapas.
- * *
...dar neturėjo ir aštuoniolikos metų. Iškviesta tardyti, visada atsisėsdavo ant savo rankų. Tai reiškė, jog jokio save kaltinančio dokumento nepasirašys! Tardytojas Trubačistovas sakydavo: „Tu nekalta, bet koks tardytojas, jei negali bylos sudaryti“. Byloje buvo keletas merginos eilėraščių, laiškų. Žodis „pakilti“ jų tekste į rusų kalbą buvo išverstas kaip „sukilti“. Tai jau buvo šis tas: Laimą Žąsinaitę OS („osoboje soveščanije“ [„Ypatingasis pasitarimas“]) nuteisė 7 metams kalėjimo. 1950-tųjų metų žiemą mergina atsiduria Komijos ATSR Intos lageryje, kur ir kalėjo iki 1956 metų. Dirbo prie miško paruošų, kasė griovius, tiesė kelius, dirbo kitus darbus. Tik 1956 metų vasarą sugrįžo į Lietuvą. Baigia vakarinę vidurinę mokyklą ir, gerų žmonių padedama, globojama, taip pat savo gabumais ir atkaklumu, įveikia, rodos, neįveikiamus Kauno medicinos instituto slenksčius bei tampa gydytoja.
Stalino išugdytiems galvažudžiams nepavyko sunaikinti tauraus lietuvio gydytojo Stasio Žąsino: jis gyvas dukters širdyje ir darbuose.
„Laimai Žąsinaitei teko iškęsti tikrą, nebent tik suaugusiems kaliniams skirtą, pragarą, nors dar neturėjo ir aštuoniolikos metų.“
Nuotraukos
Abiturientai klasės vadovas Petras Skaringa
Paskutinis skambutis 1950 m.
Paskutinis skambutis 1950 m.
Paskutinis skambutis 1950 m.
Laimos Žąsinaitės laiškas iš tremties ant medžiagos
