Lenkijos-sovietų karas
Lenkijos-sovietų kare (rus. Советско-польская война; lenk. Wojna polsko-bolszewicka) nuo 1919 m. vasario iki 1920 m. kovo mėn. kovojo naujai atsikūrusi Lenkijos valstybė bei Ukrainos Liaudies Respublika su porevoliucine sovietinė Rusija ir Ukrainos TSR.
Karą lėmė priešininkų siekiai išplėsti savo teritorijas. Lenkija, kurios nepriklausomybė neseniai buvo pripažinta Versalio sutartimi, siekė užsitikrinti teritorijas, kurios jai priklausė iki Lenkijos padalinimų; Rusija siekė kontroliuoti tas pačias teritorijas, kurios priklausė Rusijos imperijai iki Pirmojo pasaulinio karo. Nėra visuotinai sutariama dėl to, kas laimėjo šį karą. Rusijos ir Lenkijos istorikai pergalę priskiria savo šalims. Leninas savo slaptame pranešime IX-ajai Bolševikų partijos konferencijai karo rezultatus vadina "gigantišku, negirdėtu pralaimėjimu". Lenkai pabrėžia, kad pavyko apginti savo valstybę, o sovietai pabrėždavo Lenkijos atstūmimą iš Ukrainos ir Baltarusijos. Tarybų Sąjungos oficialiojoje istoriografijoje karas laikytas viena iš užsienio intervencijų Rusijos pilietinio karo, nuo revoliucijos pradžios vykusio tarp "baltųjų" ir bolševikų "raudonųjų", dalimi. Bandymas sukurti nepriklausomą, nekomunistinę Lenkiją laikytas prisidėjimu prie "baltųjų" ir bandymu užkirsti kelią revoliucijos plitimui į Vakarus. Panašiai karas buvo vertinamas ir oficialiojoje Lenkijos Liaudies Respublikos istoriografijoje. Karas laikytas ginkluota buržuazijos akcija, kuri neatitiko lenkų tautos interesų.
Karas literatūroje vadinamas įvairiais pavadinimais, tačiau vyrauja "Lenkijos-sovietų karo" variantas. "Sovietais" šiuo atveju vadinama ne 1922 m. įkurta Tarybų Sąjunga, o jau nuo 1917 m. egzistuojanti Rusijos Tarybų Socialistinė Federacinė Respublika. Karas taip pat vadinamas "Lenkijos-Rusijos" ar "Rusijos-Lenkijos" karu, tačiau toks pavadinimas labai nevienareikšmiškas, nes tarp šalių yra buvę daugybė karų ir mažesnių konfliktų. Lenkų šaltiniuose karas dažniausiai vadinamas "Lenkijos-bolševikų karu" (wojna polsko-bolszewicka) arba "Bolševikų karu" (wojna bolszewicka). Be to, naudojamas ir "1920 m. karo" pavadinimas (lenkiškai Wojna 1920 roku).
Nėra aiški tiksli karo pradžios data. Kai kurie autoriai karo pradžia laiko 1920 m. lenkų kariuomenės pradėtą Kijevo puolimą. Kiti karo pradžia atkelia dar į 1919 metus. Karo pabaiga taip pat galima laikyti dvi datas - 1920 m. spalio 18 d. sudarytas paliaubas arba 1921 m. kovo 18 d. pasirašytą Rygos taikos sutartį.
Apžvalga
Rusijoje tebevykstant pilietiniam karui bolševikai siekė savo įtaką išplėsti į Vakarus, taip pat sukelti proletarinę revoliuciją Vokietijoje. Lenkija bandė išlaikyti savo atgautą nepriklausomybę ir sustiprinti pozicijas Rytuose. Dėl sienos reikalavimų sovietinei Rusijai tarp lenkų politikų nebuvo sutarimo. Maršalas Juzefas Pilsudskis, kuris vadovavo Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms, siekė kuo toliau į rytus išsiplėtusios įtakos sferos, Lenkijos vadovaujamos Rytų Europos konfederacijos. Rytine siena galėjo būti iki Abiejų Tautų Respublikos padalinimų 1772 m. buvusi siena su Rusija. Visiška Ukrainos ir Baltarusijos nepriklausomybė, nors ir buvo siekiama tam tikrų vietinių jėgų, nei Lenkijos, nei sovietų nebuvo nagrinėjama kaip galimybė. Nepaisant to, Ukrainoje lenkus palaikė dalis nacionalistų, kuriuos iš ten buvo išstūmę sovietai.
Iš pradžių Lenkija pasiekė didelių pergalių ir užėmė didelę dalį Ukrainos, įskaitant Kijevą. Netrukus Raudonoji Armija atstūmė lenkus iki pat Lenkijos vidurio, buvo tikimasi, kad Lenkija pralaimės ir bus užimta bolševikų. Varšuvos mūšyje lenkai sumušė sovietų armiją ir vėl išstūmė sovietus iki pat Ukrainos.
1921 m. kovo 18 d. buvo pasirašyta Rygos taika, kuria nutraukti karo veiksmai ir sudaryta taikos sutartis, pripažinusi Lenkijai dideles teritorijas rytuose. Lenkijos siena nustatyta už maždaug 250 km į rytus nuo lenkų etninių žemių. Šios rytinės teritorijos etnine prasme buvo heterogeniškos, didžiuosiuose miestuose - Lvove ir Vilniuje dominavo lenkai, tačiau kaimiškose vietovėse vyravo baltarusiai, ukrainiečiai bei lietuviai. Didžiausios tautinės grupės buvo lenkai, baltarusiai ir ukrainiečiai (apie 80-85 proc.), tačiau nei viena iš jų šioje teritorijoje nebuvo dauguma. Be jų dar buvo ir mažesnės tautinės grupės: žydai, rusinai, poleščiukai, rusai, lietuviai, čekai, vokiečiai.
Priešistorė ir karo tikslai
Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė politinį Vidurio Rytų ir Rytų Europos žemėlapį. Po Spalio revoliucijos subyrėjus Rusijos imperijai ir panaikinus Austrijos-Vengrijos valstybę šiame regione susikūrė naujos valstybės. Šalia Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos bei Čekoslovakijos nepriklausomą valstybę ėmė kurti ir Lenkija. Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti po Lenkijos padalinimų 1772, 1793 ir 1795 m. Teritorijose, kurios iki 1772 m. priklausė Lenkijai, be lenkų gyveno ir kitos tautos (baltarusiai, ukrainiečiai, kašubai, vokiečiai ir kt.). Dėl to Lenkijos sienų klausimas iškart susidūrė su prieštaravimais, nes aplinkinės valstybės kūrėsi tautiniu pagrindu. Dar karo metu Vokietijos imperija bandė sukurti formaliai nepriklausomą Lenkijos karalystę. Vakarų fronte paskelbus paliaubas, 1918 m. lapkričio 7 d. Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Antantės spaudimu Veimaro Respublika 1919 m. ir Austrija 1918 m. pripažino Lenkijos nepriklausomybę. Laikinoji Lenkijos siena buvo nustatyta pagal Kerzono liniją, taip siekta, kad į Lenkijos valstybę nepatektų nelenkiškos tautos, bet kuo daugiau lenkų būtų įjungta į naująją valstybę.
Po Spalio revoliucijos iš karo pasitraukusi Rusija nedalyvavo po Pirmojo pasaulinio karo vykusiose derybose dėl naujos tvarkos nustatymo. Dėl to sienų klausimas tarp Lenkijos ir naujosios komunistinės valstybės Paryžiuje nebuvo sprendžiamas. Patys bolševikai Lenkiją laikė Antantės valdoma valstybe, kuri turėjo tapti "tiltu į Europą", plečiant revoliuciją į Vakarus. Bendrai Rusijoje vyravo nuomonė, kad naujosios nepriklausomos Vidurio ir Rytų Europos valstybės esančios maištaujančiomis Rusijos provincijomis, tuo pačiu bolševikų priešininkai pilietiniame kare. Baltųjų armijos tuo metu stengėsi išstumti bolševikus ir atkurti rusų nacionalinę valstybę. Pačioje Rusijoje siautė ekonominė suirutė. Gyventojų nuostoliai dėl kovų ir ligų siekė iki aštuonių milijonų.
Lenkijos vadovybės, pirmiausia valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio, pagrindinis tikslas buvo įgauti kiek įmanoma stipresnes pozicijas tarp valstybių, kurios prieš daugiau nei šimtą metų dalyvavo Lenkijos padalinime, t. y. Rusiją, Prūsiją ir Austriją-Vengriją. Tai lėmė ne tik konfliktą su Rusija, bet ir, pavyzdžiui, kovas Silezijoje tarp vokiečių fraikoro ir lenkų nacionalistų (iki 1921 m.). Didžiausi iššūkiai visgi buvo rytuose. Prieš galimą Rusijos atsigavimą valdant komunistams Pilsudskis siekė sukurti Lenkijos dominuojamą Rytų Europos konfederaciją. Istoriniu pavyzdžiu Lenkijos dominuojamam Tarpjūriui buvo Abiejų Tautų Respublika, gyvavusi iki 1791 m. Ši konfederacija turėjo apimti Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą. Tokiai politikai priešinosi kiti įtakingi lenkų politikai, pvz., Romanas Dmovskis, kuris siekė tiesiog nacionalinės Lenkijos valstybė su išplėsta teritorija, tačiau Pilsudskio linija vyravo.
Tuo tarpu sovietai vadovavosi marksizmu. Pagal šią teoriją revoliucija turėjo kilti pirmiausia pramoninėse valstybėse, tačiau pirmiau ji kilo Rusijoje. Leninas iš to darė išvadą, kad pasaulinė revoliucija turi iš Rusijos persikelti į Europą. Leninas manė, kad Rusija negali išlikti vienintele komunistine valstybe, dėl to revoliucijos eksportas buvo ne tiek jo politikos galimybė, kiek būtinybė. Besitęsiantis nestabilumas Vokietijoje rodėsi palaikė šį požiūrį. Jauna Vokietijos respublika iki 1920 metų pergyveno tris karinio perversmo bandymus, keturis generalinius streikus ir penkis vyriausybės vadovus. Be to, griežtos Versalio sutarties sąlygos skatino atskirų Vokietijos dalių separatizmą. 1919 m. pilietinį karą primenanti situacija, suvaldyta fraikoro pastangomis, sustiprino bolševikų tikėjimą, kad revoliucija netrukus įvyks ir kitose Europos dalyse. Nors pastangos 1918 m. nusiųsti paramą vokiečių komunistams ir žlugo, tačiau komunistai tikėjosi, kad Raudonosios Armijos žygis sustiprins jų pozicijas Vokietijoje. Pilietinio karo patirtis parodė komunistų partijai, kad politinių tikslų galima siekti ir karinėmis priemonėmis. Tai tapo sovietų karo su Lenkija eskalacijos leitmotyvu.
Bendrai komunistų vadovybė Rusijoje buvo izoliuota ir apsupta pilietinio karo priešininkų bei Antantės intervencinių pajėgų. Kariniai žygiai prieš Baltijos šalis ir Ukrainą lėmė tai, kad ji kariavo su visais savo vakariniais kaimynais. Karas su Lenkija turėjo lemti pasaulinės revoliucijos likimą.
1919 metai
Chaosas Vidurio ir Rytų Europoje
Kai vadovaujami Max Hoffmann 1918 m. vokiečių kariai ėmė trauktis iš Vidurio ir Rytų Europos į Vakarus, Leninas įsakė Raudonosios Armijos Vakarų armijai traukti į Vakarus. Pagrindinis operacijos tikslas buvo žygiuoti į Vidurio ir Rytų Europą, nepriklausomomis tapusiose valstybėse sukurti sovietines vyriausybes ir paremtis komunistines revoliucijas Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje.
Tuo pačiu metu vyko pasienio konfliktai tarp daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių: Rumunija kariavo su Vengrija dėl Transilvanijos, Jugoslavija kovojo su Italija dėl Rijekos, Lenkija kovojo su Čekoslovakija dėl Tešino, Vokietija dėl Poznanės ir Ukraina dėl Galicijos.
Eskalacija
1919 m. vasario mėn. vyko pirmieji Lenkijos kariuomenės ir priešakinių Raudonosios armijos dalinių susidūrimai. Biarozoje prasidėjo abiejų šalių susišaudymas. Šis susidūrimas nei vienos iš pusių nebuvo planuotas. Abi pusės iki tol kovojo su ukrainiečių nacionalistais, kuriems vadovavo Simonas Petliūra.
Kovo mėnesį Raudonoji armija pradėjo sėkmingą Vilniaus ir Gardino puolimą, kurie formaliai priklausė Lietuvai, tačiau etniniu požiūriu ten vyravo lenkai. Tuo pačiu metu lenkai puolė palei Nemuną ir užėmė nedidelius Baltarusijos miestelius - Pinską ir Lydą. Lenkų kariai Pirmojo pasaulinio karo metu kovojo abiejose pusėse.
| ||||||