Libano dailė
Libano dailė – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje dailė.
Istorija
Libano dabartinėje teritorijoje rasta akmens amžiaus (4–3 tūkstantmetis pr. m. e.) keramikos su schematiškais žvėrių atvaizdais, finikiečių laikotarpio sarkofagų, papuošalų, skulptūrėlių ir kitų dailės dirbinių, kurių dekorui būdingos banguotos linijos, rozetės, apskritimai, Romos ir Bizantijos valdymo laikų mozaikų.
Pirmieji žinomi Libano dailininkai I. Hasruni (XVI a.) ir A. Zahiras (1684–1748 m.), jie sekė islamiškais vaizdavimo kanonais. XVIII a. – XIX a. sandūroje dailėje pagausėjo vakarietiškos tradicijos apraiškų. Tapytojai krikščionys M. Dibas (m. 1826 m.), K. Dibas (m. 1873 m.) ir kiti kūrė religinėmis temomis, tapė dvasininkų portretus.
Tapyba
XIX a. tapytojai, tarnavę Osmanų imperijos kariuomenėje, patyrė turkų dailės įtaką, ji ryški Libano marinistinės tapybos mokyklos atstovų (A. Džamalo, I. Sarabije, N. Bekhazi, N. Fajado, H. Tanniro, M. S. Miri ir kt.) kūryboje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vakarų Europoje studijavę tapytojai D. Kormas (1852–1930 m.) ir H. Sruras (1860–1938 m.) pagarsėjo religiniais paveikslais ir portretais. K. Salebi (1870–1928 m.) išsiskyrė raiškiais portretais, aktais.
XX a. pirmoje pusėje siekta sukurti nacionalinį stilių, atsigręžta į liaudies kūrybą, vietinį peizažą, architektūrą, žmones. Nacionalinės temos jungtos su vakarietiško modernizmo raiškos priemonėmis.
Moderniosios Libano tapybos pradininkais laikomi S. Žmajelis (1898–1958 m.), O. Onsi (1901–1969 m.), M. Farukas (1901–1957 m.), S. Duaihi (1915–1994 m.), kurie tapė kaimo, miesto, gamtos peizažus, vietinių žmonių portretus. 1937 m. Beirute įkurta Libano meno akademija ir 1954 m. Amerikos Beiruto universitete įsteigtas Dailės fakultetas paskatino šiuolaikinės dailės plėtrą. Vieni tapytojai (E. Adnanas, g. 1925 m., S. Aklis, g. 1926 m., R. Šarafas, 1932–2003 m.) ieškojo įkvėpimo folklore, Libano istorijoje, arabų kaligrafijoje, kiti (C. Abudas, 1926–2004 m., P. Giragosianas, 1926–1994 m., L. Ačkar, g. 1928 m., A. Elbakča, g. 1932 m., Dž. Serafim, g. 1934 m.) plėtojo kosmopolitišką stilių, sekė siurrealizmu, abstrakcionizmu ir kitomis avangardistinėmis srovėmis.
Skulptūra
Moderniosios skulptūros pradininku Libane laikomas J. Hojekas (1883–1962 m.), jis studijavo Paryžiuje, patyrė O. Rodeno įtaką; sukūrė poetiškų realistinių biustų, reljefų. Kiti žymesni skulptoriai: J. Ghasubas (1898–1967 m.), kūręs griežta, akademistine maniera, broliai Mišelis (1921–1981 m.), Alfredas (1924–2006 m.) ir Žozefas (1929–1980 m.) Basbusai, sukūrę realistinių, stilizuotų ir abstrakčių skulptūrų.
Šiuolaikiniai Libano dailininkai toliau remiasi modernizmo patirtimi arba plėtoja postmodernistinio meno formas (M. Hatum, g. 1952 m., V. Raado, g. 1967 m., T. Čakaro, g. 1968 m., A. Zaatario, g. 1966 m., kūryba). [1]
Šaltiniai
- ↑ Kotryna Džilavjanaitė. Libano dailė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 92 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||