Liberalizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Liberalizmas (lot. libere – „laisvas“), viena įtakingiausių Vakarų politinių ideologijų, susiklostė XVII–XVIII a., Apšvietos sąjūdžio laikais.

Skiriamasis liberalizmo bruožas – individo laisvės aukštinimas ir siekis visuomenę pertvarkyti taip, kad kiekvienas jos narys galėtų tenkinti savo norus nebūdamas suvaržytas neprisiimtų prievolių. Vadovaudamiesi šia nuostata pirmieji liberalizmo atstovai, tokie kaip Johnas Locke’as ir Adamas Smithas, kritikavo paveldėtą visuomeninę tvarką, kėlė abejonių tradiciniais autoritetais. Tradicinę santvarką suvokdami kaip priespaudos sistemą, liberalai siekė laisvesnės visuomenės, kur valdžios autoritetas grindžiamas valdinių sutarimu („visuomeninė sutartis”), o privatūs individų santykiai reguliuojami abipusės naudos ir rinkos mainų principais.

Laikydami rinką veiksmingiausiu visuomenės gerovės kėlimo mechanizmu liberalai siekė apkarpyti politikos valdas ir apriboti valdžios vaidmenį piliečių laisvės ir nuosavybės gynimo užduotimi.

Liberalizmui vis labiau įsivyraujant Europos ir Amerikos šalių politikoje XIX-XX a., jis pats tapo radikalesnių laisvės šauklių kritikos taikiniu. Socializmo ir komunizmo ideologai, tokie kaip Karlas Marxas, liberalizmą smerkė kaip darbo žmonių kapitalistinio pavergimo ideologinį įrankį. Priešindamasis šiems radikalams liberalizmas suartėdavo su konservatoriais, kartais net pasisavindamas jų vardą. Jis taip pat ėjo į kompromisus su nuosaikiais socialistais perimdamas kai kuriuos socializmo elementus „gerovės valstybės“ („socialinės valstybės“) modeliuose.

Platesnėje visuomeninių santykių srityje liberalizmas save pateikia kaip pažangos veiksnį pertvarkant visuomenę vis didesnės tolerancijos ir atvirumo link. Aukštindamas individo „pasirinkimo laisvę“ liberalizmas priešiškai traktuoja visa, kas tokią laisvę varžo ir riboja. Todėl jis visada reiškiasi kaip tradicinių, nesutartinių autoritetų, normų bei papročių griovėjas. Tradicijos gynėjams tai teikia pagrindo patį liberalizmą laikyti radikalizmo atmaina ir net jį smerkti kaip „reliatyvizmo diktatūrą“.

Po socialistinių šalių bloko žlugimo XX a. pabaigoje liberalizmas naujai radikalizavosi ir „neoliberalizmo” vardu savo įtaką paskleidė beveik po visą pasaulį. Globalios laisvosios rinkos sukūrimo vardan neoliberalai daugelyje šalių įtvirtino laisvą tarptautinį kapitalo ir darbo judėjimą.

Kritikų požiūriu, tokia politika žeidžia nacionalinius šalių interesus, vis labiau riboja valstybių suverenitetą ir tarnauja tarptautinės oligarchijos tikslams. Globalinei neoliberalizmo plėtrai priešinasi margas antiglobalizmo judėjimas.

Literatūra

  • Gray, John, Liberalizmas, Vilnius, Atviros Lietuvos fondas, 1992, 107 p.
  • Rawls, John, Politinis liberalizmas, Vilnius, Eugrimas, 2002, 445 p.
  • Harvey, David, A Brief History of Neoliberalism, Oxford University Press, 2007, 254.

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Liberalizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Parengė: Algirdas Degutis, 2015 m. lapkričio mėn..

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 113% (+6158-215=5943 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – redaktorius – 1% (+50-522=-472 wiki spaudos ženklai).