Valstybinis dainų ir šokių ansamblis Lietuva

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Lietuva (ansamblis))

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva – profesionalus šokėjų, liaudies instrumentų orkestro ir choro grupių jungtinis meno ansamblis įsteigtas Vilniuje 1940 m. pabaigoje.

Pirmojo ansamblio vadovo kompozitoriaus Jono Švedo (1908–1971 m.) nubrėžti meniniai ansamblio tikslai buvo populiarinti liaudies dainas, šokius, instrumentinę muziką, parodyti lietuvių tautinio kostiumo grožį.

Istorija

Kurdamas ansamblį, Jonas Švedas kurį laiką svarstė, kokį rinktis kelią: ar įsikurti kur nors natūralioje etnografinėje aplinkoje ir ten puoselėti tikrąjį folklorą – liaudies dainas, šokius ir muziką, ar patobulinus liaudies muzikos instrumentus groti „naują liaudiško stiliaus muziką“, dainininkams dainuoti „specialiai subalsuotas liaudiškas dainas“, o šokėjams šokti, kaip dabar sakytume – sceninius liaudies šokius. J. Švedas pasirinko pastarąją ansamblio veiklos kryptį.

Pirmasis ansamblio koncertas įvyko 1941 m. vasario 22 d. Programa buvo sudaryta iš ansamblio vadovo harmonizuotų liaudies dainų bei sceninių liaudies šokių, taip pat buvo įtraukta ir autentiška sutartinė – unikalaus skambesio liaudies daina. Tų pačių metų lapkritį įvyko vestuvinių papročių teatralizuoto koncerto „Kaimo vestuvės“ premjera, o 1942 m. žiūrovams pristatyta dar viena tokio pat žanro programaJoninės“. 1943 m. kovo 18 d. ansamblis buvo uždarytas, vėl pradėjo veikti 1944 m. rudenį. Tolimesnė ansamblio veikla pasižymėjo intensyvia repertuaro plėtra, naujų sceninių formų paieška.

XX a. 5–6 dešimtmečiais buvo sukurtas vadinamasis „aukso fondas“ – klasikiniai ansamblio repertuaro (ypač šokių, daugiausia sukurtų Juozo Lingio) kūriniai, nenustoję populiarumo ir šiandien. Iki 1962 m. buvo parengtos net 25 ansamblio programos. Suprantama, kiekvienoje to meto programoje turėdavo būti „kepurė“ – „tarybinė“ daina, taip pat privalomai šokami TSRS tautų šokiai. Tačiau „užsidėjęs kepurę“, ansamblis galėjo, palyginti, laisvai dainuoti ir šokti lietuviškąjį repertuarą, kurį publika entuziastingai priimdavo.

Brandžių programų buvo sukurta 1962–1972 metais, kai „Lietuvos“ ansambliui vadovavo Vladas Bartusevičius (1927–1982). Pirmoji jo parengta didelė programa vadinosi „Amžių vėjai“. Ją sukurti padėjo net 13 kompozitorių ir 7 poetai. Pirmą kartą ansamblio orkestre suskambo iki tol nevartoti liaudies muzikos instrumentai – ožragis, molinukai, džingulis, tabalai, ragai, dūdmaišis (dar vadinamas Labanoro dūda). Diskusijų tuomet sukėlė dailininkės D. Mataitienės sukurti stilizuoti, t. y. pritaikyti sceninei dėvėsenai tautiniai kostiumai. Apskritai, ši programa tapo naujos, šiuolaikiškesnės ansamblio meninės krypties pradžia.

Dar didesnis pasisekimas lydėjo 1968 m. programą „Šventiniai vakarai“. Jos pagrindą sudarė keturių pagrindinių Lietuvos etnografinių sričių – dzūkų, aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių kalendorinių švenčių papročiai. Sužavėjo nauji ir etnografiškai tikslūs ansamblio kostiumai, kuriuos sukūrė dailininkai R. Songailaitė ir J. Balčikonis. Programoje skambėjo dzūkų kalėdinės dainos, juos keitė žemaičių Užgavėnių karnavalo vaizdai, aukštaičiai šventė Jonines, o suvalkiečiai linksminosi rudens darbų pabaigtuvių šventėje. Šioje programoje vykusiai susipynė folklorinis ir profesionalusis pradas, liko neužmiršta ir patriotinė gaida. Šią programą V. Bartusevičiui padėjo kurti kompozitoriai A. Bražinskas, V. Klova, V. Juozapaitis, L. Povilaitis, V. Bagdonas ir B. Dvarionas. Šios meninės sėkmės negalėjo nutylėti ir to meto Sovietų Sąjungos aukščiausioji valdžia – programos kūrėjai buvo įvertinti valstybine premija.

Nuo 1972 iki 1999 metų ansambliui vadovavo jo ankstesnis orkestro vadovas Pranas Budrius (g. 1938 m.). Jis parengė penkias įvairios tematikos programas. Plačiajai publikai buvo skirtas koncertas „Per tėviškėlę“ (1974) – savotiška kelionė per Lietuvą, kuriai vadovavo žinomas literatūrinis personažas „Palangos Juzė“. Suvalkijoje jis pabuvojo pabaigtuvėse, Dzūkijoje – vakaronėje, Aukštaitijoje suspėjo į jaunimo pasilinksminimą, o Žemaitijoje dar ir į žiemos išlydėjimo šventę.

Kalendorinių švenčių motyvai lydėjo ir kitas šio laikotarpio programas – „Rugio giesmę“ (1985) ir ypač „Ein saulelė apie dangų“ (1991). Pastarojoje panirta į mitologijos vaizdus, simbolius, gamtos nuojautas. Programoje gausu teatrališkumo, pagoniško šėlimo – tai senovės Lietuva, žmogaus pirmapradis santykis su gamta ir pasauliu. Į ansamblio muzikos kūrėjų gretas šį kartą įsijungė nauji vardai – A. Martinaitis, V. Bartulis, A. Klova.

Tūkstantmečių sandūroje ansambliui vadovavęs kompozitorius Leonas Povilaitis (g. 1934 m.) parengė programą „Iš protėvių šaltinio“, kurioje skambėjo daugiausia paties vadovo sukurtos liaudiškos dainos, šokiai, vokalinės - choreografinės scenos.

Nuo 2004 m. ansambliui vadovauja kompozitorius G. Svilainis (g. 1972 m.). Jo sukurtos naujosios ansamblio programos išsiskiria originaliu muzikiniu stiliumi, nauju požiūriu į lietuviškąjį folklorą. G. Svilainio ir N. Sinkevičiūtės sukurtame muzikiniame spektaklyje „Perkūnas“ atsisakyta smulkių koncertinių numerių ir imtasi vieningo dramaturginio veiksmo prisodrinto muzikinio spektaklio kūrimo. Septynios spektaklio scenos vienaip ar kitaip susiję su vienu svarbiausių senosios lietuvių kultūros personažų – pagoniškuoju dievu Perkūnu ir visu jo aplinkos kontekstu – laumėmis, debesimis, velniu, vaidilomis, vaisgamta. Efektinga spektaklio muzika sujungia į vieną neišrišamą kamuolį pasaulį, dievus, žmones…

2004 metais buvo atlikta ir G. Svilainio folkloro misterija „Žaibo gėlės“, kur susipynė folkloras ir popmuzika. Tai buvo bandymas susintetinti autentišką liaudies muziką šiuolaikinėmis popkultūros išraiškos priemonėmis, susieti ją su ekspresyvaus veiksmo dainomis ir šokiais. Naujausia ansamblio programa „Nepamirštama. Sena - nauja“ yra kontrastų vėrinys. Pirmoje koncerto dalyje skamba vadinamasis ansamblio „aukso fondas“, tačiau antrojoje programos dalyje su švelnia ironija pateikiama ir kita sovietinio laikotarpio muzika: žinomos to meto melodijos, paties vadovo aranžuotos ne tik liaudies, bet ir mušamiesiems instrumentams, visą šį keistą orkestrą sustiprinant ir elektroniniu sintezatoriaus garsu. Tai koncertas – žaidimas, pusiau rimtai, pusiau juokais primenantis ano meto estetines keistenybes – jaunimui jau beveik nepažįstamus laikus.

Pirmąjį pokario dešimtmetį ansamblis daugiausia koncertavo Lietuvoje, taip pat „broliškose“ respublikose, ne kartą pasirodė Maskvoje. Įsidėmėtini atsakingai parengti ir gero publikos bei kritikos įvertinimo sulaukę ansamblio koncertai 1954 m. Maskvoje Lietuvių literatūros ir meno dekados metu. Užsienio pripažinimas prasidėjo nuo 1957 m. gastrolių Lenkijoje, 1958 m. Rumunijoje. Vėliau beveik kasmet ansamblio grupės gastroliuodavo įvairiose (iš viso 37) Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse. Pasisekimo sulaukė paskutiniosios ansamblio gastrolės Japonijoje (1999 m.), kur japonų pageidavimu į programą buvo įtraukta po 10 skirtingų Lietuvos regionų folklorinių šokių. Šalia koncertų įvairiuose Japonijos miestuose ansamblio šokių vadovas V. Buterlevičius pravedė šešis folklorinių šokių seminarus.

Šiuo metu ansamblyje 116 dainininkų, šokėjų, muzikantų, administracijos darbuotojų. Ansamblio planuose – nauji sumanymai, idėjos. Kūrybos aukure tautinio meno ugnis negęsta.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+61-0=61 wiki spaudos ženklai).