Lietuviška tekstilė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    
Lietuvos kultūra

Baltic Cross.JPG

Liaudies kultūra

religija · mitologija · šventės
architektūra · muzika · tautosaka
dailė · skulptūra · kryždirbystė
keramika · tekstilė · šokiai · dainos
virtuvė · rūbai

Kultūros istorija

Dvarų kultūra · Bažnytinis menas

Modernioji kultūra

religija · filosofija · mokslas
literatūra · menas · dailė · skulptūra
grafika · tapyba · architektūra
muzika · baletas · teatras
kinas · fotografija

Lėlė su tradicine lietuvių moterų apranga

Lietuviška tekstilė pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena įdomų laikotarpį: po nepriklausomybės atgavimo lietuviška tekstilė išsilaisvino nuo interjerų puošybos ir įgavo konceptualias formas. Pamirštas didingas tekstilės, puošusios valstybines įstaigas, monumentalumas, atrastos naujos autorinės technikos, o šio meno atstovai įvertinti tarptautinėje meno scenoje. Didžioji jų dalis − moterys, tačiau, prisiminus profesionalios lietuviškos tekstilės ištakas, akivaizdu, kad jos branduolį sudarė vyrai.

Istorija

XX a. pradžioje lietuviškais buvo laikomi tik geometriniai raštai, kurie buvo vadinami unikaliais, bet neidentifikuojami kaip tautiški. Lietuvos kaimo meno kūriniai buvo žinomi visoje Europoje. Moterys lovatieses, rankšluosčius, staltieses dažniausiai dabino geometriniais juostų raštais. J. Basanavičiaus nuomone, identiškų lietuviškiems ornamentų nėra nei gudų, nei lenkų, nei vokiečių tautiškoje ornamentikoje. Galima patikslinti, kad žmonėms ornamento savotiškumą sudaro saviti rašto formų elementai ir tekstilės supratimas, jos reikšmė bei vertė istorijos kontekste.

Svarbu suvokti, kad tekstilė buvo reikšminga ne tik materialinėje, bet ir dvasinėje agrarinės visuomenės kultūroje. XIX−XX a. audimo papročiuose dar yra senų vietinių tikėjimų tarsi archetipinio mąstymo liekanų. Audinys išlaiko sąsajas su žmonių intelektu. Lietuvos kaimo visuomenėje tekstilė laikoma reikšminga dovana. Žinome, kad ir XX a. pirmojoje pusėje moterys slėpdavo, jog nemoka austi. Daugeliu atvejų audinys yra ne tik materiali dovana, bet kartu ir prasmingas veiksmas, su kuriuo susieti moters ketinimai, tikėjimai ir troškimai, jiems skirti gražiausiai raštuoti audiniai. Per vestuves ypač graži tekstilė buvo dovanojama Lenkijoje, Seinų krašte, Estijoje, Prūsijoje, Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Tai žinomiausias ir plačiausiai paplitęs dovanojimo paprotys. Tekstilės simbolinių įvaizdžių rasime gimtuvių ir krikštynų papročiuose. Audiniai dovanoti reiškiant draugiškumą. Audiniai buvo reikšmingi mirusiųjų pagerbimo papročiuose. Audiniai buvo aukojami, siekiant norų išsipildymo. Tekstilė buvo laikoma viena apsaugos priemonių. Audiniai turėjo simbolinę prasmę žemdirbių derliaus nuėmimo papročiuose.

Renesanso ar modernioje kultūroje, kai iškeliamos tautiškumo bei unikalios kultūros idėjos, atsiranda dirbinių, tarp jų ir audinių, kuriuose įkūnijamas ar atskleidžiamas tautos savitumas. Lietuvių dabartinėje kultūroje tai galima sieti su XX a. devintojo dešimtmečio Atgimimo epocha. Spalvų kategorijos istoriniame kultūriniame kontekste tampa simboliais. Lietuviško rašto ornamentas ir spalvos kitų tautų žmonėms, nors jų fiziologinis suvokimas ir būtų analogiškas, galėtų sukelti visiškai naujas asociacijas. Visuomenėje spalvos įgyja ženklo vertę, perkėlus jų suvokimą į valstybinį politinį lygmenį. Remiantis Sahlinso principais, kad spalvų fiziologinis suvokimas perkeliamas į kultūrinį lygmenį, galima teigti, kad taip visoms tautoms bendras raštas ir spalva tik atskirame krašte įgyja valstybingumo simbolio statusą. Ryškiausių spalvų geltona−žalia−raudona iškėlimas − tai rašto pavadinimo paaiškinimas, o šios spalvos yra tik vienas iš elementų, kurie sudaro meninį audinio vaizdą ir turi savo funkciją bei prasmę.

Visapusiškai analizuojant tekstilę, jos savitumo problemą, būtina atkreipti dėmesį ir į patį raštą. Nors ornamento struktūra nėra visiškai identiška, tačiau sukomponuotas audinyje tarp kitų elementų ar motyvų ornamentas yra vienas iš elementų, parodančių audinio savitumą. XX a. viduryje Lietuvoje austi audiniai turėjo daugiau savitų meninės išraiškos formų negu vėlesni dirbiniai, besikeičiantys kartu su įvairiais keliais plintančiomis inovacijomis. Tautinio identiteto simboliai atsiranda tam tikru istoriniu momentu. Nuolatinis atsinaujinantis pažinimas šių ženklų populiarumą keičia.

Tekstilė, kaip ir kiti kaimo žmonių kūriniai, turi simbolinę prasmę. Daugiau kaip prieš 2000 metų graikai žodį symbolos naudojo į dvi dalis padalytam daiktui apibūdinti. Tarkim, jeigu du draugai pasidalija atminimo ženklą ar simbolį ir kiekvienas laiko po vieną jo dalį, tai byloja apie abstrakčią idėją − draugystę. Lietuvos žmonėms tekstilė išlieka reikšminga dovana, relikvija.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+4991-0=4991 wiki spaudos ženklai).