Lietuviškos spaudos draudimas ir advokatai

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Jonas Nekrašius, advokatas
    Jonas Nekrašius.JPG
    Jonas Nekrašius 2013 m.

    Raktažodžiai: Rusijos imperijos politika lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904), Istorinės bylos dėl spaudos draudimo lietuvių raidėmis: Inžinieriaus Antano Macijausko lietuviško žemėlapio draudimo byla, Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų, XIX a. pab. – XX a. pradžios advokatai ir lietuviškos spaudos draudimas: Biržiška Mykolas, Biržiška Vaclovas, Bugailiškis Peliksas, Bulota Andrius, Ciplijauskas Liudvikas, Dubinskas Andrius, Janulaitis Augustinas, Kalnietis Vincas, Kymantas Jonas, Leonas Petras, Lozoraitis Motiejus, Lukauskis Stasys, Oleka Kazimieras, Petraškevičius Česlovas, Požėla Vladas, Raila Stanislovas, Samajauskas Kazimieras, Skipitis Rapolas, Sleževičius Mykolas, Smetona Antanas, Stašinskas Vladas, Šalkauskis Kazys, Venclauskis Kazimieras, Vileišis Jonas, Vilniaus advokatas Vrublevskis Tadas. Privatūs advokatai, lietuviškos spaudos platinimo organizatoriai ir platintojai, knygnešiai ir knygnešių rėmėjai: Birieta Boleslovas, Cirtautas Bronislovas, Krečinas Lionginas, Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius, Liaugminas Juozas, Tautvaišas Benediktas. Išvados.

    Rusijos imperijos politika lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904)

    Caro valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis galiojo 1864-1904 m. Šis draudimas tiesiogiai buvo susijęs su 1863 m. sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo (vėliau pavadinto Koriku) ir vėlesnių jo įpėdinių represiniais veiksmais. Norėta Lietuvą padaryti grynai rusišku stačiatikių tikybos kraštu, užgniaužti bet kokį lietuviškos spaudos atgimimą.

    1863 m. kovo 23 (balandžio 4) d. Rusijos imperatorius patvirtino Laikinąsias taisykles Šiaurės vakarų krašto pradžios mokykloms. Jos numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tiktai rusiškai. Lietuvoje buvo uždarytos visos parapinės ir kitokios valstybinės mokyklos lietuvių kalba, o Kauno gubernijos valdiškose mokyklose ji tapo pagalbine ir tai tik pirmaisiais mokslo metais. Pagal šią mokyklų reformą iš lietuviškos spaudos leista naudoti tik maldaknygėmis ir elementoriais rusiškomis raidėmis.

    1864 m. birželio 5 (17) d. M. Muravjovo aplinkraščiu buvo uždrausta spausdinti lietuviškus elementorius lotyniškomis raidėmis. Pradėtą lietuvių spaudos draudimą tęsė M. Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas.

    1865 m. rugsėjo 6 (18) d. aplinkraščiu Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose jis uždraudė spausdinti bet kokius lietuviškus leidinius „lotyniškai-lenkiškomis raidėmis“ įsakė, kad visos lietuviškos knygos ir rankraščiai jam pavaldžiuose kraštuose būtų leidžiami tik rusiškomis raidėmis. Jis uždraudė įvežti iš užsienio į Lietuvą lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų leidinių platinimą|1.

    Kadangi toks draudimas galiojo tiktai Šiaurės vakarų krašte, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. aplinkraščiu lietuvių spaudos draudimą įteisino visoje Rusijos imperijoje. Dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 m. sausio 30 (vasario 11) d. buvo išgautas žodinis caro įsakas.

    1872 m. spalio 31 (lapkričio 12) d. buvo uždrausti ir lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis|2. Visi šie aplinkraščiai ir įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo liko nepaskelbti, todėl vadovaujantis pačios Rusijos įstatymais jie neturėjo teisinės galios|3.

    Lietuviškos spaudos draudimas buvo įgyvendinamas palaipsniui. Persekiojant lietuvišką spaudą tam tikras vaidmuo teko ir teismams, kurie skirdavo bausmes už lietuviškos spaudos platinimą ar gabenimą per sieną, tačiau neretai apygardų teismai kaltinamuosius, padedant advokatams išteisindavo dėl neišsamių „nusikaltimų“ apibūdinimų. Rusijos teismai neturėjo įstatymo, pagal kurį būtų galima bausti už legaliai išspausdintų lietuviškų leidinių laikymą.

    Įsigalėjus reakcijai, nuo 1882 m. lietuvišką spaudą pradėta dar griežčiau persekioti. Už lietuviškos spaudos laikymą ar platinimą knygnešiai, paupariai, draudžiamosios spaudos platinimo organizatoriai ir platintojai buvo ištremiami iš savo gyvenamųjų vietų, baudžiami įvairiomis bausmėmis.

    Nuo 1894 m. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba bylų dėl lietuviškos spaudos teismams nebeperduodavo, o siųsdavo jas nagrinėti konkrečių kraštų gubernatoriams, kurie teikdavo generalgubernatoriams skirti administracines bausmes. Bylos dėl antivyriausybinių leidinių irgi buvo sprendžiamos administracine tvarka, o bausmės skiriamos Rusijos imperatoriaus sprendimais. Tačiau tie persekiojimai ir griežtos bausmės negalėjo sustabdyti lietuvių tautinio atgimimo.

    Lietuvių inteligentijai ir ypač nemažai pastangų įdėjus lietuvių advokatams, XIX a. pabaigoje pradėta svarstyti lietuvių rašyba lotynišku raidynu rusų bei lenkų spaudoje. Rusijos geografinėje draugijoje ir kitur. Lietuvių kovą dėl spaudos nuolatos rėmė Rusijos Geografinė draugija. Jos posėdžiuose buvo skaitomi pranešimai apie lietuvių spaudą, o draugijos organas „Živaja starina“ spausdino straipsnius, raginančius panaikinti lietuvių spaudos draudimą.

    Šios draugijos posėdyje Mintaujos advokatas Motiejus Lozoraitis perskaitė pranešimą „Lietuviai ir rusiška abėcėlė“, kurį 1895 m. išspausdino „Živaja starina“|4. Šiame pranešime M. Lozoraitis atrėmė laikraščiuose „Novoje vremia“ (1893 m.), „Russkije vedomosti“ (1893 m.) ir „Russkoje obozrenije“ paskelbtus reakcinius straipsnius, kurių autoriai palaikė carizmo politiką lietuvių spaudos draudimo atžvilgiu, įrodinėdamas, kad būtinai reikia grąžinti lotynišką raidyną|5.

    Lietuvių spaudos reikalus juridiniu keliu pirmasis pradėjo ginti Mažeikiuose gyvenęs privatus advokatas Juozas Liaugminas.

    Nors pradininkas šioje srityje galėtų būti laikomas J. Liaugminas, tačiau jis daug mažiau pasiekė, bylinėdamasis nenuėjo taip toli, kaip Antanas Macijauskas ir Povilas Višinskis. Jie, Rusijos Senate įrodė, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas, nes nebuvo teisėtai priimta ir paskelbta jokio veikiančio įstatymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti. Pastarųjų visuomenės veikėjų bylos buvo vienas iš pagrindų baigti spaudos draudimą|6.

    Inžinieriaus Antano Macijausko lietuviško žemėlapio draudimo byla

    Antanas Macijauskas (dar Maciejauskas, Macijauskis, 1874-1950). Inžinierius, politikos ir visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, knygnešių rėmėjas. Gimė 1874 m. kovo 31 d. Pasvaliečiuose, Pabiržės vlsč. Mokėsi Panevėžio ir Velikije Lukų (Rusija) realinėse mokyklose. 1891 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1893-1898 m. studijavo Sankt Peterburgo technologijos institute, kurį baigęs gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Nuo 1895 m. bendradarbiavo lietuvių periodikos leidiniuose – Ūkininke, Varpe ir kt. 1896, 1899 metais Tilžėje išleido pirmąsias knygeles. 1897 m. buvo vienas lietuvių studentų Ratilio steigėjų. Nuo 1899 m. dirbo Maskvos-Peterburgo geležinkelio ruožo inžinieriumi. Atkovojus nepriklausomybę, dirbo Kaune, vidaus reikalų ministerijoje, 1930-1939 metais vertėsi privačia inžinieriaus praktika. 1940-1944 metais gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1945 m. persikėlė į Panevėžį, vėliau Daumėnus. Mirė 1950 m. kovo 28 d. Daumėnuose, Pabiržė, Biržų r.7.

    1900 m. Peterburge išspausdino pirmąjį litografuotą Lietuvos ir Latvijos žemėlapį Žemlapį Lietuviškai Latviško krašto (2000 egz.), kuriame visi vietovardžiai ir parašai išspausdinti lotynišku raidynu. Aštuonis mėnesius šis žemėlapis buvo platinamas visoje Rusijos imperijoje. Vyriausiojo spaudos reikalų valdybos viršininko N. Šachovskojaus įsakymu 1900 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 2 d. policija konfiskavo 1185 to žemėlapio egzempliorius.

    Macijauskas su tuo nutarė nesitaikstyti. Jis kreipėsi pagalbos į advokatus. A. Macijausko bylą paruošė prisiekusysis advokatas Maksimas Ganfmanas (dar Hanfmanas, 1873-1934). 1901 m. gegužės 2 d. A. Macijauskas apskundė N. Šachovskojaus veiksmus Valdančiajam senatui ir pareiškė 1200 rb ieškinį patirtiems nuostoliams atlyginti. Jis savo reikalavimus grindė tuo, kad nėra įstatymo, draudžiančio spausdinti lietuviškas knygas lotyniškai lietuviškomis raidėmis, be to, N. Šachovskojus viršijo savo tarnybinius įgaliojimus, nes leidinį konfiskuoti pagal to meto cenzūros įstatymus buvo leidžiama Vyriausiajai spaudos reikalų valdybos tarnybai, o ne jos viršininkui ir tik prieš spausdiniui pasirodant prekyboje. N. Šachovskojus atsisakė atlyginti A. Macijauskui jo patirtus materialinius nuostolius ir paaiškino, kad konfiskuoto žemėlapio žodžiai buvo atspausdinti lietuvių kalba lotynų raidynu, kurį Rusijos vidaus reikalų ministras P. Valujevas 1865 m. rugsėjo 23 d. (spalio 5 d.) konfidencialiu aplinkraščiu adresuotu gubernatoriams uždraudė. Aplinkraščiu buvo uždrausta spausdinti leidinius lietuvių kalba lotynų raidynu, įvežti juos iš užsienio, pardavinėti bei kitaip platinti; uždrausti leidiniai turėjo būti konfiskuojami.

    1902 m. gruodžio 14 d. jungtiniame Civilinio kasacinio ir Pirmojo departamento teisminiame posėdyje svarstant bylą, A. Macijauską atstovavo prisiekusysis advokatas, Petrogrado universiteto profesorius Augustinas Kaminka. Advokatas iškėlė Rusijos vidaus reikalų ministro 1865 m. rugsėjo 23 d. aplinkraščio Nr. 141 bei imperatoriaus 1866 m. sausio 30 ir 1880 m. balandžio 22 d. įsakų, teisėtumo klausimą, atkreipdamas Senato dėmesį į tai, kad nei spaudos cenzūros įstatymas, nei ministerijų santvarkos įstatymai nesuteikia vidaus reikalų ministrui galios savo nuožiūra drausti bet kurį raidyną, tos ar kitos raštijos priimtą.

    Senatas sutiko su advokato A. Kaminkos argumentais ir išnagrinėjęs šią bylą savo posėdyje išaiškino, kad Rusijos vidaus reikalų ministro 1865 m. rugsėjo 23 d. aplinkraštis neparemtas įstatymais ir kaip konfidencialiai išleistas negali įpareigoti privačių asmenų, be to, imperatoriaus įsakai, draudžiantis lotyniškas raides lietuviškuose spaudiniuose, neturi įstatymo galios, nes jie nepaskelbti nustatyta tvarka. Tuo remdamasis, Senatas pripažino kad N. Šachovskojus, dėl žemėlapio turinio neturėjo pagrindo traukti A. Macijauską atsakomybėn ir konfiskuodamas jo parengtą ir išleistą žemėlapį, pasielgė neteisėtai ir pripažino ieškovo teisę išieškoti iš N. Šachovskojaus nuostolius, įrodant jų dydį vykdomojo proceso tvarka8.

    Nesutikdamas su tokiu sprendimu, N. Šachovskojus, padedamas garsaus rusų advokato Plevakos, Senatui padavė apeliacinį skundą. Tačiau tai jam nepadėjo. 1904 m. gegužės 10 d. N. Šachovskojaus skundą nagrinėjo bendras visų Senato kasacinių ir I departamento posėdis. N. Šachovskojus šį kartą pripažino, kad buvęs neteisus, tačiau jis teigė, kad jis tik vykdęs aukštesniosios valdžios nurodymus. Macijausko advokatas A. Kaminka šį N. Šachovskojaus teiginį užginčijo, nurodė, kad pavaldiniui suteikta teisė įsakymo teisėtumą išsiaiškinti, o tuo labiau šita teisė neturėjo būti atimta iš Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininko. Imperatoriaus įsakasas dėl lotyniškų rašmenų uždraudimo privalėjo būti paskelbtas, nes šiuo atveju jokios valstybinės paslapties nebuvo. Ir dar. Minėtas įsakas taikomas tik valstybiniams leidiniams ir netenka prasmės, kai uždraudžiama spausdinti visus be išimties raštus lotyniškomis raidėmis. A. Macijauskas įrodė savo ieškinį. Baigus nagrinėti jau apeliacinę žemėlapio konfiskavimo bylą, N. Šachovskojus prisipažino pasielgęs neteisėtai ir paprašė A. Macijausko, kad šis sutiktų nutraukti bylą mainais už piniginę kompensaciją. A. Macijauskas 1904 m. spalio 2 d. laiške iš Rygos sutiko su N. Šachovskojaus pasiūlymu ir jam buvo išmokėta 700 rb kompensaciją už patirtus nuostolius. Taip pergale baigėsi ketverius metus užtrukusi inžinieriaus A. Macijausko byla dėl litografuoto žemėlapio Žemlapio lietuviškai-latviško krašto/9.

    Tos bylos laimėjimas turėjo didelę reikšmę dėl galutinės lietuvių spaudos laisvės/10. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas apie šią bylą rašė:

    Nuo to ar kito klausimo išsprendimo priklauso milijoninės tautos reikalai, varžant juos melstis iš maldaknygių, iš kurių per šimtus metų meldėsi bočiai <...>

    Inž. Macijauskas laimėjo 1200 rub., kuriuos galėjo išieškoti iš kunigaikščio Šachovskojo, vyriausiosios spaudos valdybos viršininko. Nieko nepadėjo nė garsaus advokato Plevakos paduotoji apeliacija. Senatas, jau spaudai leidus 1904 m. balandžio 24 d., atmetė apeliaciją 1904 m. gegužės 10 d. Geruoju buvo sutikta ant pusės ieškinio, 600 rublių, kuriuos Macijauskas ir atsiėmė iš valdžios 11.

    Taip sėkmingai baigėsi lietuvio inžinieriaus A. Macijausko byla dėl spaudos draudimo ir nuostolių atlyginimo. Iš Šiaulių kilę teisininkai – prisiekusysis advokatas, Petrogrado universiteto profesorius A. Kaminka ir prisiekusysis advokatas Maksimas Ganfmanas teisminiuose procesuose įrodė, kad lietuvių spaudos draudimas neturi įstatymo galios12.

    Tačiau nežiūrint šios A. Macijausko laimėtos bylos, lietuviška spauda ir toliau tebebuvo persekiojama. Todėl ir toliau reikėjo lietuviams kovoti dėl spaudos draudimo panaikinimo. Šioje veikloje nemažas vaidmuo teko ir advokatams. Palankus A. Macijausko bylos sprendimas Senate padarė nemažą įtaką ir P. Višinskio bylos dėl lietuviškų afišų, sėkmingai baigčiai.

    Povilo Višinskio byla dėl lietuviškų afišų

    Pirma byla

    Povilo Višinskio spaudos byla prasidėjo kiek dėl kitokios, negu A. Macijausko byla priežasties, tačiau pats jos nagrinėjimas ir priimti sprendimai vėl siejosi su lietuviškos spaudos draudimo teisėtumu.

    1900 m. liepos 23 d. Mintaujoje buvo numatytas saviveiklinio teatro spektaklis „Velnio spąstuose“. Tam tikslui buvo parengta afiša lietuvių ir rusų kalbomis. Šį skelbimą spausdinti buvo leidęs Kuršo gubernijos Mintaujos policmeisteris. Minėtos spektaklio afišos apie spektaklį buvo išspausdintos rusų ir tradiciniu lietuvišku raidynu. Vienas to spektaklio rengėjų – P. Višinskis įdavė tas afišas platinti Jonui Siabui iš Krimlių kaimo ir Juozui Brijūnui iš Joniškio.

    1900 m. birželio mėnesio pabaigoje Jonas Siabas (dar Siabanskis – J. N.) Pašvitinyje, prie alinės durų, priklijavo afišą lietuvių ir rusų kalbomis, kurioje buvo rašoma, kad 1900 m. liepos 23 d. rusų vaidintojų ratelio lietuvių trupė pirmą kartą parodys Mintaujoje (dabar Jelgava – J.N.) žiūrovams G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės 3 veiksmų komediją Velnias spąstuose. 1900 m. liepos 8 d. tokias pat tris afišas policija nuplėšė ir Joniškyje. Surastas jas klijavęs joniškietis batsiuvys Juozas Brijūnas (1859-1945). Policijos suimtas nurodė, jog afišas gavo iš tuo metu Pavirčiuvės dvare gyvenusio Povilo Višinskio, kaip šis buvo jį pamokęs. [[ 1900]] m. rugpjūčio 23 d. Putvinskių dvare Pavirčiupyje, kur tada gyveno P. Višinskis, atsilankė policija, tačiau „nusikalstamos“ lietuvių spaudos ir rankraščių nerado. P. Višinskis prisipažino, davęs J. Brijūnui skelbimus apie Mintaujoje įvyksiantį vaidinimą, kadangi šie atspausdinti legaliai. Kazys Šalkauskis pateikia informaciją, jo gautą iš prof. Augustino Janulaičio: P. Višinskis, kaltintas afišų platinimu, tai padaręs prašomas studento teisininko A. Janulaičio, kuris buvęs lietuvių teatro direktorium ir išspausdinęs Mintaujoje skelbimus, siekdamas tokiu būdu legalizuoti lietuviškų spaudinių lotynų raidynu platinimą/13.

    Policija J. Brijūną, ir P. Višinskį perdavė Žagarės taikos teismui. 1900 m. spalio 20 d. Žagarės taikos teisėjas išnagrinėjęs bylą dėl Velnio spąstuose skelbimų nedalyvaujant nė vienam iš kaltinamųjų. Teisėjas nustatė, kad afišos išspausdintos lietuvių kalba lotyniškai lenkiškomis raidėmis, o tokių leidinių platinimas esąs uždraustas 1866 m. įstatymu. Mintaujos policmeisteris, davęs leidimą spausdinti afišas, turėjęs galvoje, kad bus platinama tiktai tame mieste, bet ne kitose vietose, kurioms jis neturėjo valdžios. Teisėjas vadovaudamasis Bausmių statuto 29 straipsniu, už teisėtų administracijos nurodymų nevykdymą J. Brijūną ir P. Višinskį nubaudė 3 rublių bauda kiekvieną, o, neišgalint sumokėti, bausmė turėjo būti pakeista trimis paromis arešto/14.

    Tokį teisėjo sprendimą dėl lietuviškų afišų išklijavimo J. Brijūnas ir P. Višinskis užprotestavo. Apeliacijos dėl J. Brijūno ir P. Višinskio buvo nagrinėjamos atskirai. P. Višinskio apeliacijoje buvo nurodoma, kad toks sprendimas, priimtas už akių, neteisėtas, nes įstatymo, draudžiančio tradicinį lietuvių raidyną, nėra. Kadangi Joniškio policijos nuovada spaudos draudimo įstatymo neturėjo, teisėjas kreipėsi į Šiaulių apskrities policijos viršininką. Pastarasis pranešė, kad aplinkraščiai dėl spaudos draudimo yra slapti. Toks draudimas pabrėžtas net 8 Kauno gubernatoriaus 1890-1899 metų aplinkraščiuose. Mintaujos policmeisterio leidimas spausdinti afišas Kauno gubernijoje esąs negaliojantis. Žagarės taikos teisėjas P. Višinskį, kurį gynė Šiaulių advokatas Stasys Lukauskis, bylą nagrinėjo pakartotinai ir padidino baudą iki 16 rb., o neišgalint sumokėti – 4 dienomis arešto15. 1901 m. birželio 16 d. Žagarės taikos teisėjui patvirtinus ankstesnį sprendimą dėl J. Brijūno, pastarasis baudą sumokėjo.

    Taikos teisėjo sprendimą P. Višinskis apskundė apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities Taikos teisėjų suvažiavimui. Savo skunde P. Višinskis nurodė, kad lietuvių spaudos draudimo įstatymo nėra ir kad 1866 metų įsakas taikytinas tik valstybiniams leidiniams, kad skelbimai atspausdinti ne lotyniškai lenkiškomis, bet lotyniškai lietuviškomis raidėmis. Višinskį gynė advokatas Lukauskis. 1902 m. kovo 6 d. turėjęs nagrinėti tokią apeliaciją suvažiavimas bylą atidėjo, nes teisėjai neturėjo spaudos draudimo įstatymo ir nutarė prašyti, kad jį pateiktų Šiaulių apskrities ispravnikas. Be to, teismas P. Višinskio apeliacijos nagrinėjimą atidėjo ir dėl to, kad neturėjo kaltę įrodančio dokumento – afišos. Per savo advokatą St. Lukauskį Višinskis ją pristatė/16.

    1902 m. gegužės 1 d. Taikos teisėjų suvažiavimas vėl svarstė bylą ir ją atidėjo, kadangi nerado 1866 m. įstatymo, draudžiančio spausdinti lotyniškomis raidėmis lietuviškus raštus; kreipėsi į policijos valdybą, kad tokį įstatymą atsiųstų. Kaip ir pirmą kartą, P. Višinskį teisme gynė Šiaulių prisiekęs advokatas St. Lukauskis. Prasidėjo susirašinėjimas – carinė jurisdikcija sutriko, painiojosi, ir tai davė vilties, kad byla sėkmingai baigsis. Byla vis tęsėsi. Po atidėliojimų ir ilgo laukimo pagaliau byla pajudėjo. Tik 1902 m. spalio 22 d. Šiaulių policijos valdyba raštu pranešė teismui, kad neturinti įstatymų rinkinio, kuriame būtų 1866 m. įstatymas apie draudimą spausdinti lietuviškus raštus lotyniškai lenkiškomis raidėmis. Tai sutvirtino Višinskio kasacijos svarbiausią argumentaciją – spaudos draudimas neturi tvirto teisinio pagrindo.

    Šiaulių Taikos teisėjų suvažiavimas iš Šiaulių apskrities policijos viršininko prašomo įstatymo negavo, o į Kauno gubernatorių nesikreipė. Teismas, atsidūręs nepatogioje situacijoje, bylą vis vilkino. Pagaliau 1903 m. sausio 10 d. buvo paskirtas teismo posėdis. Višinskis vėl iškėlė tuos pačius argumentus, kaip ir anksčiau:
    a) 1866 m. nurodymas liečia tik valdiškų raštų spausdinimą rusiškomis raidėmis,
    b) Cenzūros įstatymui nebuvo nusižengta,
    c) Kirilica netinka lietuvių kalbai ir afišos išspausdintos ne lotyniškomis-lenkiškomis, bet lotyniškomis-lietuviškomis raidėmis/17.

    Šiaulių apskrities Taikos teisėjų suvažiavimas 1903 m. sausio 10 d. išnagrinėjęs bylą, neatsižvelgė į Višinskio ir jo advokato pagrįstus argumentus ir patvirtino Žagarės Taikos teisėjo sprendimą, pripažįstantį jį kaltu, tačiau baudą sumažino: vietoj 16 rublių reikėjo sumokėti 3 rublius/18. Ši byla atskleidė carinės jurisdikcijos (cirkuliarų, nurodymų, įsakų ir t. t.) menką pagrįstumą, ydingumą. Valdžios pareigūnai, teismas vadovavosi tik slaptais aplinkraščiais.

    P. Višinskis nutarė nepasiduoti ir nusprendė skųstis toliau. Jis kreipėsi pagalbos į Šiaulių advokatus. Kasacinį skundą į tuomet aukščiausią carinės Rusijos teisminę instanciją – Senato baudžiamųjų bylų kasacinį departamentą surašyti P. Višinskiui padėjo Šiauliuose gyvenantis privatinis advokatas Lionginas Krečinas, talkino ir kiti advokatai. Ypač daug padėjo advokatas M. Ganfmanas.

    Rekomendavus L. Krečinui, Senate P. Višinskį atstovavo žinomas advokatas Maksimas Ganfmanas, su kuriuo P. Višinskis kartu mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Maksimas Ganfmanas buvo gimęs 1873 m. spalio 16 (28) d. Tauragėje. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, ją baigė 1891 m., o P. Višinskis tą gimnaziją baigė po trejų metų. 1891 m. įstojo į Peterburgo universitetą Teisių fakultetą. 1892 m. pavasarį suimtas. Kalintas Šiauliuose. Už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose buvo pašalintas iš universiteto. Atlikęs kalėjimo bausmę, trejetą metų gyveno Šiauliuose, policijos priežiūroje/19. M. Ganfmanas artimai bendravo su buvusiais gimnazijos draugais, su Vincu Janavičiumi, Vladimiru Zubovu ir kt. 1895-1899 m. studijavo Kazanės universitete. Baigęs studijas apsigyveno Peterburge, dirbo advokatu ir žurnalistu.

    1900 m. gegužės 23 d. už lietuviškos spaudos platinimo organizavimą buvo areštuotas gydytojas ir knygnešys Liudas Vaineikis (1869-1938). Stasė Vaineikienė, siekdama išlaisvinti iš kalėjimo vyrą, Peterburge kreipėsi pagalbos į advokatą M. Ganfmaną, kuris jai suteikė pagalbą, padėjo parašyti įvairius raštus ir skundus carinės administracijos institucijoms. Kadangi L. Vaineikis buvo kaltinamas už antivyriausybinės literatūros platinimą, jo nepavyko išlaisvinti ir 1902 m. vasario 7 d. L. Vaineikis buvo ištremtas į Jakutiją. Nuo 1903 m. M. Ganfmanas bendradarbiavo liberalioje spaudoje, gynė kaltinamuosius politinėse bylose. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą ir tapo jos piliečiu. 1921 m. buvo pakviestas į Rygą redaguoti laikraštį rusų kalba „Segodnia“ (Šiandien). Iš Rygos dažnai atvykdavo pas Vincą Janavičių, gyvenantį Aleksandrijoje, prie Šiaulių. Mirė 1934 m. lapkričio 15 d. Rygoje/20.

    1903 m. sausio 24 d. P. Višinskis įmokėjo į valstybės iždą 10 rublių, patvirtino pas Šiaulių notarą V. N. Donevą įgaliojimą advokatui M. Ganfmanui, vesti šią bylą ir tą pačią dieną kasacinį skundą pateikė Šiaulių teismui, kuris pridėjo atitinkamą lydraštį ir 1903 m. vasario 1 d. išsiuntė Senatui/21.

    Gavęs Višinskio prašymą atstovauti jo bylai Senate, Ganfmanas 1903 m. vasario 11 d. atsakyme rašė: Mielas drauge, su malonumu priimu Jūsų pasiūlymą ginti Senate Jūsų bylą. Lionginas Dmitrijevičius [Krečinas] man atsiuntė kasacinio skundo kopiją, su kuria aš susipažinau... Dėl visa ko patarė atsiųsti atstovauti bylai du įgaliojimus: jam ir A. Kaminkai/22.

    Kasaciniame skunde, kurį sudarė keturi mašinraščio puslapiai, Višinskis kategoriškai atmetė kaltinimą pagal baudžiamojo kodekso 29 straipsnį kaip neteisingą. Pagrįsdamas savo skundą atskirais kodekso punktais, cirkuliarų numeriais. Višinskis argumentais įrodinėjo, kad nėra įstatymo, draudžiančio lietuviams spaudą lietuvišku šriftu, kuris paremtas ne lotynišku-lenkišku, bet „čekų šriftu su atskira transkripcija, kuri yra savotiška lotyniško šrifto kompozicija, pritaikyta lietuvių kalbos garsams išreikšti/23.

    P. Višinskis savo kasaciniame skunde iškeldamas svarius argumentus, atmetė teismo nuosprendžio motyvus ir prašė jį išteisinti, „teismo sprendimą pakeisti“. Jei teismas išteisins, paaiškės, kad lietuvių spaudos draudimo akcija neturi juridinio pagrindo, o yra carinės valdžios pareigūnų savivalės aktas.

    P. Višinskio byla buvo pradėta 1900 m. vasarą, o Senatą pasiekė 1903 m. pradžioje. Višinskio kasacinis skundas sukėlė didžiulį galvosūkį Senate. Senato kasacinis departamentas nežinojo, kaip elgtis. Senato pirmininkas N. S. Tagancevas savo raštu Nr. 406 užklausė Vidaus reikalų ministrą V. Plėvę, prašydamas nuomonės dėl byloje iškeltų argumentų. 1903 m. balandžio 22 d. V. Plėvė davė atsakymą: jis aptarė slaptus cirkuliarus ir pareiškė, kad, jo manymu,“Aukščiausiojo 1866 m. duotas paliepimas jokiu būdu negali būti pagrindu patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal baudžiamojo kodekso 29 straipsnį, todėl jam atrodo, kad Šiaulių taikos teisėjų sprendimas neteisingas/24. Bet ten pat V. Plėvė padarė išlygą: „Žinoma, ši Višinskio byla, - rašė jis, - neduoda pagrindo apsvarstyti iš esmės klausimo, iškelto jo kasaciniame skunde Valdančiajam Senatui, dėl Aukščiausiojo 1866 m. paliepimo vykdymo atskiriems leidiniams lietuvių kalba“.

    1903 m. gegužės 13 d. įvyko Senato baudžiamųjų bylų Kasacinio departamento posėdis. Jame pranešimą padarė senatorius A. Markovičius, o išvadą pateikė oberprokuroras I. Ščeglovitovas. Senatas pripažino, kad, remiantis konfidencialiais aktais, negali būti pareikštas kaltinimas pagal Bausmių įstatymo 29 str. ir imperatoriaus 1866 m. įsaku lotynų raidynas privačiuose leidiniuose nėra uždraustas, todėl Senatas padarė išvadą, kad P. Višinskis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn be jokio teisinio pagrindo ir todėl Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimo 1903 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikino ir Povilą Višinskį išteisino/25. Įdomu tai, kad šį Senato sprendimą redagavo lietuvis teisininkas Andrius Dubinskas (1868-1945), kuris tuomet tarnavo šiame Senate.

    Prisimindamas P. Višinskio bylą, nagrinėtą Senate, M. Ganfmanas rašė:

    Daug Krečino skundų Senatui buvo pagrindu svarbiems principiniams kasaciniams sprendimams. Tarp jų tenka pažymėti Baudžiamojo departamento 1903 metų sprendimą dėl uždraudimo lotynų raidžių lietuvių kalbai (Višinskio byla). Ši byla buvo pradėta ir pravesta L. Krečino iniciatyva. Su malonumu dabar prisimenu savo išstojimą Senate, kai man teko palaikyti puikiai surašytą kasacinį skundą/26.

    Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas apie šios bylos reikšmę ir šiauliečio privatinio advokato L. Krečino indėlį, 1924 metais rašė:

    Taip teismo keliu buvo sugriauta draudžiamoji neva įstatymų siena, neva gynusi Aukščiausį autoritetą, kuris būtų įžeistas, jei būtų buvę leista lietuviškoji spauda lotynų raidynu. Dabar buvo jau patogu pasakyti: nebuvo įstatymo, nėra ko jis ir panaikinti. Ir 1904 m. bal. 24 d. buvo paskelbta jog lietuviai šalia rusų raidžių gali vartoti bet-kurias kitas raides.

    Šiaulių priv. advokato Krečino vardas turi būti gražiomis raidėmis užrašytas lietuvių kultūros ir jų raštų istorijoje. Buvo tai gudrus juristas ir lietuviams palankus rusas. Jis visą savo amžių pragyveno Lietuvoje, sutapdamas su pažangiuoju jos luomu. Ir dabar tebėra gyvas Šiauliuose. Trejus metus jis sielojos lietuvių sielvartu; kol ištyrė dalyką, reikėjo jam patiekti begalės juridinių leidinių. Tuo aprūpindavo jį P. Višinskis. Be to, jis dirbo kontakte su Šiaulių teisėjais ir jie tyčia taikė tokią sprendimo argumentaciją, kad galima būtų jos nusitverti ir griauti iš pamatų/27.

    Pasak rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės, P. Višinskio byla „nuvalė kelią iš svarbiausių kliūčių mūsų spaudos leidimui“28. Kultūros istoriko Vytauto Merkio žodžiais tariant, palankus A. Macijausko ir P. Višinskio bylų Senate sprendimai pagilino tają krizę, kuri vertė Rusijos vyriausybę panaikinti lietuvių spaudos draudimą/29.

    Antra byla

    Teismų praktikoje yra žinoma dar ir antroji P. Višinskio byla. Pastaroji kilo dėl šių aplinkybių. 1903 m. rugpjūčio 5 d. Morta Zauniūtė iš Tilžės pasiuntė P. Višinskiui į Kurtuvėnus 117 knygų už 61,9 rb. Vilniaus užsienio cenzūros atskirasis cenzorius šių knygų nepraleido ir jas grąžino siuntėjai. P. Višinskis 1904 m. vasario 26 d. per Vilniaus teismo rūmus iškėlė 61,9 rb dydžio ieškinį cenzoriui dėl neįstatymiškų veiksmų ir pridėjo Senato sprendimą ankstesnėje savo byloje. P. Višinskį byloje atstovavo Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis. Jis teisme akcentavo, kad 1865 m. vidaus reikalų ministro aplinkraštis draudė tik lietuvišką spaudą lotynišku-lenkišku raidynu, o P. Višinskiui siųstos knygos buvo spausdintos „mokslišku lotynišku raidynu“, arba lotynišku-lietuvišku raidynu. Vilniaus teismo rūmai, o atrodo ir Senatas, P. Višinskio ieškinį atmetė/30.

    Rusijoje leidžiamas, teisės klausimams skirtas žurnalas „Pravo“ (Teisė) 1900 m. informavo apie išimtines imperijos teismo praktikoje A. Macijausko ir P. Višinskio bylas, paskelbė platų Maksimo Ganfmano (Hanfmano, 1873-1934) pasirašiusio slapyvardžiu „M. Ipolitovas“ straipsnį Vienos cenzūros politikos Šiaurės vakarų krašte klausimų/31. M. Ganfmanas gerai žinodamas apie spaudos padėtį Lietuvoje, apžvelgė lietuvių spaudos uždraudimo istoriją ir tokio draudimo neteisėtumą.

    Taip prieš 110 metų, A. Macijauskas, P. Višinskis, padedant ir Lietuvos advokatams, laimėjo svarbią kovą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Advokatų nemažų pastangų dėka, Rusijos Senatas pripažino, kad jokio lietuvišką spaudą draudžiančio įstatymo nėra, ir žemesniųjų teismų sprendimus panaikino, tokiu būdu suteikdamas dar vieną pagrindą panaikinti lietuviškos spaudos draudimą.

    1904 m. balandžio 13 (26) d. įvyko lemiamas Rusijos Ministrų komiteto posėdis. Jame buvo nutarta „panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“. Minėtą nutarimą 1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d. patvirtino ir Rusijos imperatorius.

    XIX a. pab. – XX a. pradžios advokatai ir lietuviškos spaudos draudimas

    Lietuvos advokatai ne tik dalyvavo bylose ginant knygnešius, daraktorius ir pauparius bet ir patys visaip rėmė knygnešius, daraktorius, organizavo draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą ir patys ją platino. XIX a. pab. – XX a. pradžioje draudžiamąją lietuvišką spaudą platino ir knygnešius aktyviai rėmė Lietuvos advokatai M. Biržiška, V. Biržiška, P. Bugailiškis, L. Ciplijauskas, A. Janulaitis, P. Leonas, M. Lozoraitis, St. Lukauskis, V. Požėla, S. Raila, R. Skipitis, A. Smetona, K. Venclauskis, J. Vileišis ir kiti. Jų veikla spaudos draudimo metu atsispindi istorikų ir kultūros tyrinėtojų Juozo Tumo-Vaižganto, Vaclovo Biržiškos, Motiejaus Lozoraičio, Petro Rusecko, Vytauto Merkio, Kazio Šalkauskio, Antano Tylos, Rimanto Vėbros, Benjamino Kaluškevičiaus, Kazio Misiaus ir kitų autorių straipsniuose bei knygose. Jų darbuose dažnai minimi ir Lietuvos prisiekusieji advokatai bei privatiniai advokatai, kurie aktyviai dalyvavo bylose ginant draudžiamosios spaudos platinimo organizatorius ir platintojus, knygnešius, knygnešių rėmėjus, daraktorius, pauparius arba dalyvavo organizuojant lietuviškos spaudos platinimą ar platino draudžiamą spaudą, rėmė knygnešius ar patys buvo knygnešiais. Prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo savo veikla ir advokato praktika aktyviai prisidėjo šie Lietuvos advokatai ar Lietuvoje dirbę šios srities teisininkai:

    Mykolas Biržiška

    Mykolas Biržiška (1882-1962). Diplomuotas teisininkas, advokatas, valstybės veikėjas, literatūros ir kultūros istorikas, knygnešių rėmėjas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Akmenės r. Mokėsi namuose, taip pat pas daraktorių. 1895 m. įstojo į Šiaulių gimnazijos 3 klasę. Dalyvavo anticarinėje mokinių veikloje, organizavo lietuvių kalbos ir politinio lavinimosi būrelius. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą 1897 m. iš gimnazijos už šią veiklą pašalintas, bet vėliau vėl priimtas. Mykolas Biržiška po pokalbių su draugu Ladu Laumianskiu 1898 metais ankstyvą pavasarį Šiauliuose, ant Salduvės kalno iškilmingai pasižadėjo „kovoti dėl Lietuvos išvadavimo“. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti organizavimą, pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti. Šiaulių berniukų gimnaziją baigė 1901 m. 1901-1907 m. studijavo Maskvos universiteto Teisių skyriuje. Kartu lankė ir humanitarinių dalykų paskaitas, pradėjo lietuvių literatūros tyrinėjimus, įsteigė šios krypties lietuvių studentų kuopelę. Dalyvavo ir Maskvos lietuvių studentų slaptos draugijos veikloje, kurį laiką buvo jos pirmininkas. Skaitydavo referatus Lietuvos istorijos, literatūros klausimais. Naudojosi Maskvos lietuvių studentų draugijos bibliotekėlės lietuviškomis knygomis. Gaudavo lietuviškų knygų ir iš slaptos S. Didžiulio bibliotekos. Buvo persekiojamas, 1902 m. kalintas. Pašalintas iš universiteto, vėl priimtas. Studijų metais per atostogas 1903-1905 metais dalyvavo visose Šiaulių gegužinėse. Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs iš Maskvos į Lietuvą, rengė slaptas gegužines,spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose Naujoji Gadynė, Darbininkų balsas ir kituose. 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1906 m. vasarą buvo laikraščio Echo redaktorius. 1906 m. grįžo į Maskvą tęsti studijų.

    Baigęs studijas, nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau – Vilniaus žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje, 1907-1908 m. su Augustinu Janulaičiu redagavo Žariją, bendradarbiavo rusų dienraštyje Severo Zapadnyj Golos, 1908-1909 m. dirbo Vilniaus žinių atsakinguoju redaktoriumi, 1910-1911 m. redagavo žurnalą Visuomenė 1907-1922 m. gyveno Vilniuje. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, buvo ištremtas. Gyveno Kaune, dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 – VDU). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Tvarkė lituanistinę savo ir brolio Vaclovo medžiagą. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV32.

    Vaclovas Biržiška

    Vaclovas Biržiška (1884-1956). Diplomuotas teisininkas, advokatas, kultūros istorikas, bibliografas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, platintojas. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose, Akmenės r. 1895-1903 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje ėmė uoliai mokytis lietuviškai ir įsijungė į visuomeninį gyvenimą. Dalyvavo slapto moksleivių būrelio veikloje. Organizavo lietuvių kalbos mokymąsi pas J. Jablonskį, tuo metu gyvenusį Šiauliuose. 1901 m. išrinktas Šiaulių berniukų gimnazijos bibliotekininku. 1903 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti medicinos, bet greitai perėjo į Teisės fakultetą, taip pat lankė istorijos ir etnografijos paskaitas. Studijuodamas buvo slaptos lietuvių studentų draugijos narys, jos pirmininkas, slaptos lietuvių bibliotekos vedėjas. Gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą, rūpinosi jos skleidimu. Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) dalyvis. 1909 m. baigęs Sankt Peterburgo universitetą, 1910-1914 metais dirbo advokato padėjėju, advokatu Vilniuje ir Šiauliuose. Apsigyvenęs Šiauliuose, dirbo prisiekusiu advokatu, buvo renkamas į miesto viešosios bibliotekos valdybą, tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. 1914-1917 metais tarnavo Rusijos kariuomenėje; štabo kapitonas (1917). 1917 m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju. 1919-1920 m. gyveno Vilniuje, dirbo lietuvių draugijoje. 1920-1925 m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir karo mokykloje Kaune. Nuo 1922 VDU (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, 1933-1935 metais Teisių fakulteto dekanas; prof. (1930). 1923-1944 metais VDU bibliotekos, 1924-1943 ir Bibliografijos instituto direktorius.

    V. Biržiška dirbo didžiulį bibliografinį darbą – parengė penkias Lietuvių bibliografijos knygas ir lietuvių rašytojų, rašiusių iki 1865 m. biografijų ir biobibliografijų rinkinį – žinyną Aleksandryną (baigti nespėjo), taip pat daugybę kitų kūrinių. Lietuvių spaudoje bendradarbiavo nuo 1906 m. V. Biržiška straipsnyje 50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint svarbiausią kovos dėl spaudos forma laikydamas nelegalią kovą, iškėlė reikšmę ir legalių kovos priemonių, kuriomis buvo siekiama pralaužti draudimo frontą, paveikti įtakingą Rusijos visuomenę ir pačią administraciją. V. Biržiška mirė 1956 m. sausio 2 d. Vaterberyje, JAV |33.

    Peliksas Bugailiškis

    Peliksas Bugailiškis (1883-1965). Diplomuotas teisininkas, advokatas, teisėjas, kultūros ir spaudos darbuotojas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnuose, Puponių vlsč., Ukmergės aps. Pasimokęs slaptoje lietuviškoje kaimo bei Šimonių valsčiaus mokykloje, 1894 m. įstojo į Liepojos gimnaziją. Mokydamasis Liepojoje priklausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui, kuriam XIX a. pabaigoje vadovavo Jonas Biliūnas. Nuo 1899 m. tvarkė šio būrelio slaptą bibliotekėlę. Palaikė ryšius su vietos lietuviškos spaudos platintojais, suaugusiųjų slaptųjų būrelių nariais Jonu Ambrozaičiu, Steponu Žiusniu, Augustu Baranausku, Jonu Mišeika ir kt. Iš jų gaudavo lietuviškos spaudos ir pats ją platino. Nuo 1898 m. spaudos gaudavo iš kuršėniškio Stanislovo Rupšio. Taip pat platino atsišaukimus prieš caro valdžią. Vienas toks atsišaukimas Lietuviai ir lietuvaitės! buvo išspausdintas Tilžėje ir 1900 m. vasaros atostogų metu išplatintas tarp savo draugų moksleivių, o per vasaros atostogas Lietuvoje išlipintas prie vieškelių, išmėtytas per atlaidus bažnyčiose išdalytas pažįstamiems. 1901 m. P. Bugailiškis pradėjo ir laikraštininko darbą – Ūkininke paskelbė savo pirmąją korespondenciją iš Šimonių |34. 1902 m. P. Bugailiškis baigė Liepojos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo studijuoti teisės mokslus Sankt Peterburgo universitete. Studentaudamas platino lietuvišką spaudą, dažniausiai ją dalijo tarp Sankt Peterburgo amatininkų, ponų tarnų, siuvėjų, Putolovo fabriko ir Vasyliaus salos darbininkų. Sankt Peterburge tuo metu veikė Lietuvių studentų savitarpinės pašalpos draugija, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių buvo „remti bei platinti lietuviškąją spaudą ir joje bendradarbiauti“. Bugailiškis įsitraukė į šios draugijos veiklą. 1904 m. drauge su A. Smilga pradėjo leisti Lietuvių laikraštį. Vilniuje 1904 m. įsteigta Lietuviškų knygynėlių draugija, kurios vienas steigėjų buvo Peliksas Bugailiškis. Draugija įsteigė 39 knygynėlius, daugiausia kaimo vietovėse, tačiau 1907 m. rusų administracija ją likvidavo |35. 1907-1908 m. dirbo Dūmos atstovų A. Bulotos, Vl. Poželos, P. Keinio nuolatiniu sekretoriu. 1909 m. apsigyveno Šiauliuose ir iki 1914 m. liepos mėnesio buvo prisiekusio advokato Stasio Lukauskio padėjėju. 1915-1918 m. dirbo prisiekusiu advokatu vokiečių okupacijos teisme Šiauliuose. Vertėsi iš konsultacijų įvairiais teisės klausimais, tarpininkavo tarp vietos gyventojų ir vokiečių okupacinės valdžios administracijos. Demokratiškas, plačių pažiūrų, didelis teisinių dalykų žinovas P. Bugailiškis susilaukdavo lankytojų ir laiškų iš visos lietuvos. Daugelį interesantų priimdavo net retomis poilsio valandomis, dosniai dalydamas teisinius patarimus ir užtai neimdamas jokio atlyginimo |36. P. Bugailiškis savo prisiminimuose apie advokato darbą Šiauliuose rašė:

    Mano, kaip žymesnio advokato (St. Lukauskio – J. N.) sekretoriaus darbe, tekdavo dažniausiai susidurti su valstiečiais. Tarp jų pasitaikydavo šviesių, sąmoningų žmonių, ypač iš Joniškio, Pašvitinio, Žeimelio, Pakruojo, Lygumų, taigi ir kovingų savo teisių gynėjų.37.

    1918 m. gruodžio 15 d. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju Šiauliuose. Neturėdamas pagalbininkų, dirbo ir tardytojo, ir notaro, ir valstybės gynėjo darbą. 1923 m. gruodžio mėnesį buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku. Nepriklausomybės laikais aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, organizavo kraštotyros veiklą, bendradarbiavo spaudoje, redagavo žurnalus: Sietyną, Kultūrą. Vienas Kultūros bendrovės, Aušros muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų, pastarajai vadovavo. Organizavo mokslines ekspedicijas, kaupė etnografinę medžiagą, ugdė kraštotyrininkus. Žurnalų Sietynas (1919-1922), Kultūra ats. redaktorius (1923-1933), Šiaulių metraščio (1930-1938), žurnalo Gimtasai kraštas (1934-1944) redaktorius. 1945-1952 m. Istorijos instituto ir Knygų rūmų darbuotojas Vilniuje. 1953 metais sovietų valdžios nuteistas (teismo nuosprendis atšauktas po J. Stalino mirties). P. Bugailiškis sudarė, išvertė ir išleido keletą demokratijos principus populiarinusių knygelių: S. Rusovos Kaip bulgarai už laisvę kovojo (1905 m.), N. Ivanovo Kas tai yra politiška partija (1906 m.), Žmogaus ir piliečio tiesos (pagal N. Kabanovą, 1906 m., 1908 m.) ir kt. Taip pat parengė Aritmetikos uždavinyną (2 d. 1915-1916). To meto Lietuvos teisininkai, įstatymų leidėjai naudojosi P. Bugailiškio išversta Šveicarijos prievolių teise (1926 m.), Vokiečių imperijos civiliniu kodeksu (1927 m.) ir kt. Jis parašė daugiau kaip 300 straipsnių (ekonomika, etnografija, bibliotekininkystė, kraštotyra, muziejininkystė, politika, švietimas ir kt.), bendradarbiavo laikraščiuose Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke, Naujojoje gadynėje, Skarde, Žarijoje, Kultūroje ir kt. Mirė 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje |38.

    Andrius Bulota

    Andrius Bulota (1872-1941). Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, knygnešys. Gimė 1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiuose, Marijampolės aps. Lietuviškai skaityti išmoko slaptoje mokykloje. 1892 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Būdamas 5 klasėje drauge su kitais mokiniais subūrė slptą kuopelę lietuviškiems raštams skaityti ir platinti. 1892 m. dalyvavo Skardupiuose vykusiame varpininkų suvažiavime. Čia susipažino su V. Kudirka, J. Kriaučiūnu, P. Matulaičiu ir kitais veikėjais. 1892-1897 m. mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, kurį laiką buvo jos slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Draugija siuntė į Lietuvą apie 10 lietuviškų knygų bibliotekėlių. Per atostogas dalyvavo Sietyno draugijos veikloje. Dirbdamas Talino apygardos teisme rūpinosi, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Prasidėjus L. Vaineikio bylai 1900 m. žandarai kratė ir A. Bulotos butą. Prasidėjus Artojų draugijos bylai Marijampolėje, vėl buvo įtariamas kaip šios organizacijos dalyvis. Nuo 1893 m. bendradarbiavo Varpe ir nuo 1894 m. Ūkininke. Baigęs universitetą ir atlikęs karo prievolę, 1898-1903 metais dirbo Talino apygardos teisme. Prašymą perkelti į Kauno apygardos teismą caro administracija atmetė kaip lietuvio. Nuo 1904 m. buvo prisiekusysis advokatas. Taline gyveno pas J. Jablonskį. Talkino lietuvių spaudai – iki 1904 m. rūpinosi ją legalizuoti, padėjo J. Jablonskiui redaguoti A. Juškos žodyną, rinko pinigus Varpui remti. Buvo aktyvus 1905 m. revoliucijos dalyvis, II ir III Rusijos dūmų atstovas nuo Suvalkų gubernijos. Buvo abiejų Dūmų lietuvių atstovų pirmininkas; reikalavo Lietuvai savivaldos (žemietijų) ir taikos teisėjų institucijų, žemės klausimo sprendimą perduoti Lietuvos autonomijos seimui, gynė lietuvių katalikų teises. 1912-1915 metais Vilniuje dirbo advokatu. Per I Pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Nepriklausomybės metais gyveno Marijampolėje, 1918-1940 metais vertėsi advokato praktika, Lietuvos advokatų tarybos veikėjas. Globojo rašytoją J. Žemaitę, vėliau išleido Žemaitės raštų 4 tomus. Bendradarbiavo spaudoje, įsteigė realinę gimnaziją. 1941 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje jį sušaudė hitlerininkai |39.

    Liudvikas Ciplijauskas

    Liudvikas Ciplijauskas (Liudas, 1878-1944). Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, pedagogas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1878 m. liepos 20 d. Šunskuose, Marijampolės aps. Mokėsi Šunskų valdinėje pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, kurią baigęs 1899 m. įstojo į Maskvos universitetą. Dvejus metus studijavo Istorijos ir filologijos fakultete, o vėliau perėjo į Teisių fakultetą, kurį baigė 1907 m. Dar studentaudamas pradėjo dirbti lietuvių tautinį ir visuomeninį darbą. 1901 m. dėl studentų riaušių buvo trumpam uždarytas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Iš Maskvos ištremtas, grįžo į savo tėviškę ir čia 1901 m. su Marijampolės gimnazijos VIII klasės mokiniu (būsimu gydytoju) Kazimieru Pietariu Sūduvoje slaptai rengė pirmąjį lietuvišką vaidinimą Amerika pirtyje. Buvo Artojų draugijos narys. Palaikė ryšius su knygnešiais A. Rucevičiumi, L. Matulaičiu ir kt. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Baigęs universitetą apsigyveno Marijampolėje, vertėsi advokatūra ir pedagogika. Dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. Užsiėmė advokato praktika Marijampolėje prie vokiečių teismo. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose |40. 1918-1919 m. sausio 9 d. pirmasis Marijampolės apskrities viršininkas. 1919 m. dirbo Marijampolės I nuovados taikos teisėjas, 1919-1924 m. Marijampolės apygardos teismo pirmininko padėjėju, 1924-1928 m. Marijampolės apygardos teismo pirmininku, 1934-1940 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku, 1940 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku, 1941 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku41. Mirė 1944 m. vasario 2 d. Kaune.

    Andrius Dubinskas

    Andrius Dubinskas (1868-1945). Diplomuotas teisininkas, advokatas, teisėjas, spaudos bendradarbį, visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, pedagogas, aktyviai reiškėsi baigiamajame kovos dėl spaudos draudimo panaikinimo etape. Gimė 1868 m. lapkričio 20 d. Gulbiniškiuose, Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. Mokėsi 1876-1879 m. Alksnėnų, Paežerių ir Pilviškių pradžios mokyklose, 1879-1886 m. Marijampolės gimnazijoje, 1886-1891 m. Seinų kunigų seminarijoje. Mokydamasis seminarijoje padėdavo J. Kaukui į Seinus atvežtą lietuvišką spaudą išsiuntinėti paštu į Rusiją ir kt. Nuo 1890 m. pradėjo rašinėti į Ūkininką, Varpą, Tėvynės sargą, Žinyčią, Dirvą-Žinyną, Draugijoje, Vienybę lietuvninkų, Vilniaus žiniose ir kt., taip pat į JAV lietuvių laikraščius. 1891-1895 m. mokėsi Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu, bet kunigu nebuvo įšventintas. Toliau mokslus tęsė Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Už dalyvavimą studentų bruzdėjimuose prieš carą vienerius metus buvo uždrausta gyventi Rusijos sostinėje. Dėl to buvo priverstas grįžti į Lietuvą. 1899-1900 m. advokatavo Vilkaviškyje. 1901 m. baigė Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Negalėdamas Lietuvoje gauti darbo dirbo Peterburgo Senato civiliniame kasaciniame departamente, vėliau kitose finansų, prekybos, teismo įstaigose Rusijoje ir Lietuvoje. Iš caro valdžios buvo gavęs leidimą leisti lietuvišką laikraštį. To pasekoje Jonas Totoraitis Seinuose ėmė leisti laikraštį Šaltinis. Jis taip pat rūpinosi lietuviškų laikraščių platinimu – iš Peterburgo pašto siuntinėjo Varpą Rusijos gilumoje gyvenantiems lietuviams. Pradėjęs dirbti Senate (1901-1904 m.), jis spaudą persiųsdavo paštu Senato raštinės vokuose. A. Dubinskas šešerius metus buvo Petrapilio labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos sekretoriumi, mokė lietuvių vaikus mokykloje prie Šv. Stanislovo bažnyčios. Jis aktyviai rūpinosi, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Sužinojęs, kad lietuviškos spaudos klausimas iškilo vyriausybėje, kaip galėdamas kartu su kitais lietuvių veikėjais (K. Prapuoleniu, J. Ambraziejumi) talkino kanceliariniam bylos parengimui ir sėkmingam jos išsprendimui. Susipažinęs su Rusijos Vidaus reikalų ministerijos valdininku Strolmanu, kuriam buvo pavesta ruošti medžiagą ir pristatymą Ministrų kabinetui lietuviškos spaudos lotynų rašmenimis reikalu, A. Dubinskas parengė jam medžiagą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo; toji medžiaga buvo pateikta Ministrų tarybai kaip užklausimas. Ministrų taryba 1903 m. jau buvo numačiusi lietuviškos spaudos draudimą atšaukti iš dalies: leisti lotyniškomis raidėmis spausdinti tik maldaknyges ir kalendorius. Andrius Dubinskas per Strolmaną sugebėjo paveikti Ministrų tarybą taip, kad 1904 m. spauda lietuviams buvo grąžinta be jokių išlygų ir suvaržymų |42.

    1921-1922 metais A. Dubinskas buvo Lietuvos konsulas Peterburge. Grįžęs į Lietuvą mokytojavo, dirbo teismuose. 1928 m. dirbo Prienų nuovados taikos teisėju, 1928-1933 m. buvo marijampolės apygardos teismo narys, 1933-1934 m. Kauno apygardos teismo skyriaus pirmininkas, 1934-1939 m. Kauno apygardos teismo pirmininkas, I baudžiamojo skyriaus pirmininkas |43. Lietuvą okupavus sovietams, 1945 m. sausio 2 d. A. Dubinskas Kaune NKVD darbuotojų buvo areštuotas ir kalėjime nukankintas. Mirė 1945 m. balandžio 17 d. |44.

    Augustinas Janulaitis

    Augustinas Janulaitis (1878-1950). Diplomuotas teisininkas, teisėjas, advokatas, politikos veikėjas, istorikas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, knygnešys. Gimė 1878 m. kovo 31 d. Malavėnuose, Šiaulių r. 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje. Čia mokydamasis pats užrašinėjo ir kitus skatino rinkti tautosaką, kurią spausdino Lietuvių literatų draugijos žiniose 1883-1912 m. Gimnazijos direktorius, įtaręs skaitant ir platinant lietuvišką spaudą, nurodė klasių auklėtojams mokinių butuose padaryti kratas. A. Janulaičio bute surado lietuviškų eilėraščių nuorašus ir lietuviškų atsišaukimų. 1893 m. už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą pašalintas iš Šiaulių berniukų gimnazijos. 1893-1896 metais mokėsi Rygos Mikalojaus gimnazijoje. 1896-1899 m. studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete. Čia platino spaudą tarp studentų lietuvių. Parvykęs atostogų aplankydavo Rygos lietuvių moksleivių slaptą kuopelę. Tiek studijų, tiek atostogų metu būrė apie save demokratiškai nusiteikusį jaunimo, platino lietuvišką spaudą Šiauliuose ir aplinkinėse gyvenvietėse, grafo Zubovo bei Chodakausko dvaruose Aleksandrijoje, Bubiuose. Šiauliuose būrė jaunimą, rengė gegužines, į kurias dažnai atvykdavo P. Višinskis, P. Avižonis, J. Biliūnas ir kt. Varpui ir Ūkininkui pasiūlius pradėti kompaniją dėl spaudos atgavimo, prisidėjo prie atsišaukimų platinimo, peticijų caro vyriausybei rašymo. 1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje iš universiteto pašalintas. Dalyvavo rengiant viešą spektaklį Amerika pirtyje, įvykusį 1899 m. rugpjūčio 8 d. Palangoje. 1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai, buvo kratytas jo butas. Surasta viena anticarinė brošiūra ir lietuviškų knygų, skirtų platinti, sąrašas. Už lietuviškų raštų platinimą buvo suimtas ir daugiau kaip 6,5 mėn. jam taikytas kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Kaltintas lietuviškos spaudos platinimu, viešų lietuviškų spektaklių rengimu, siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuviškam skyriui įsteigti 1900 m. parodoje Paryžiuje. 1901 m. už 300 rub. užstatą iš kalėjimo išleistas gyveno Malavėnuose, laukė teismo sprendimo. Sužinojęs, kad caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu tremiamas 3 metams į Rytų Sibirą, pabėgo į Mažąją Lietuvą. Kurį laiką čia pagyvenęs, persikėlė į Angliją. Nuo 1903 m. apsigyveno Berne (Šveicarija), tęsė teisės studijas. 1906 m. grįžo į Lietuvą. Čia buvo sulaikytas ir teisiamas Vilniuje. Vilniaus teismo rūmai nagrinėjo originalią Reingoldo Naujoko, prūsų pirklio, iš tikrųjų A. Janulaičio bylą. Jis buvo kaltinamas už tai, kad, kad 1906 m. sausio mėn. atvežė į Vilnių tam tikrame maišelyje (ant savęs uždėtame arnote) LSDP literatūros lietuvių ir lenkų literatūros – 49 egz., Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų kaimo darbininkų ir valstiečių susirinkime, įvykusiame Vilniuje, 1905 m. spalio mėn. priimtų rezoliucijų – 1492 egz.; knygutė: Kas reikia žinoti ir atminti kiekvienam darbininkui – 50 egz.; knygutė Lėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas – kelis egzempliorius. Kadangi prūsų pirklys Naujokas, atseit, A. Janulaitis, nemokėdamas lenkų, lietuvių ir rusų kalbų, negalėjo žinoti, kas toje literatūroje rašoma. A. Janulaitis minėtą literatūrą vežė iš Tilžės. Perėjo sieną ties Širvintais prie Naumiesčio. Paskui iš Vilkaviškio geležinkeliu vyko į Vilnių, kur geležinkelio stoty buvo suimtas. Kalėjime A. Janulaitis išsilaikė, būk, be vokiečių jis jokios kitos kalbos nemoka. Tatai buvo sunkus uždavinys. Vilniaus teismo rūmų teismas vis tiek jį nubaudė 10 mėn. kalėjimo bausme už lietuviškos literatūros platinimą |45.

    Atlikęs bausmę, A. Janulaitis grįžo į Maskvą tęsti studijų universitete. 1907 m. baigęs Maskvos universitetą grįžo į Vilnių. 1908 m. kartu su M. Biržiška redagavo Žariją, bendradarbiavo leidiniuose: Varpas, Ūkininkas, Vilniaus žinios, Lietuvos žinios, Visuomenė, aktyviai priešinosi rusinimui, lenkinimui, žmonių išnaudojimui, spaudos draudimui ir cenzūrai, taip pat rašė kultūros, tautiškumo klausimais |46. A. Janulaitis daug rašė apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Po 1908 m. parašė daug istorinių tyrinėjimų darbų, parengė spaudai Jono Biliūno raštus, vertė knygas. Spaudoje pasirašinėjo Žmogaus ir kitais slapyvardžiais. Dirbo advokatu. Jis kaip advokatas stodavo bylose Vilniaus teismuose. Lankydavo Lukiškių kalėjime ginamuosius. 1912 m. tapo prisiekusiuoju advokatu 1916 m. už veiklą prieš vokiečių okupantų režimą ištremtas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje (laikytas iki 1917 m. pab.). 1918 m. Užsienio reikalų ministerijos valdytojas.

    1918-1919 m. dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku, 1919-1925 metais buvo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo teisėjas, 1924 m. jo pirmininkas, 1925 m. Panevėžio apygardos teismo pirmininkas (paskyrimo nepriėmė), 1926 m. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo narys |47. Vėliau dirbo advokatu. 1920-1922 m. dėstė Lietuvos teisės istoriją Aukštuosiuose kursuose, 1922-1940 metais VDU (iki 1930 m. Lietuvos universitetas). Įsikūrus Lietuvos universitetui, buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 m. ordinarinis profesorius, mokslo darbų redaktorius. 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, taip pat dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose. Mirė 1950 m. gegužės 22 d. Kaune.

    1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Janulaitis Augustinas, studentas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 m. birželio 7 d. atstatytas.

    Vincas Kalnietis

    Vincas Kalnietis (1875-1942). Gimė 1875 m. Baušiškiuose, Kamajų vls., Rokiškio apskr. Diplomuotas teisininkas, teisėjas, advokatas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. 1886-1894 metais mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, vienoj klasėj su Povilu Višinskiu (1875-1906). „Pirmoj klasėj mokėsi V. Kalnietis, P. Narkevičius, Per. Čepaitis, P. Liseckis ir kiti mokiniai lietuviai. V. Kalnietis, tas judrus, gyvas berniukas, buvo geriausias Povilo draugas. Su juo viename suole sėdėjo, kartu pamokas mokėsi, kartu knygomis dalijosi. Nuoširdi draugystė su Kalniečiu lydėjo Višinskį per visą gimnaziją. Nentrūko ji ir vėliau; abu keliavo po Lietuvą, abu studijavo Peterburge ir net kartu gyveno, abu rūpinosi lietuvių literatūra“ |48.

    Su klasės draugu Povilu Višinskiu nuo VI klasės aktyviai dalyvavo lietuvybės baruose. Povilas Višinskis jau anksčiau turėjo pažįstamą knygnešį, iš kurio gaudavo draudžiamų lietuviškų raštų. Kartu su P. Višinskiu keliavo po Lietuvą inteligentų ieškoti. 1894 m. Vincas Kalnietis įstojo į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Studentaudamas aktyviai dalyvavo tautiniame sąjūdyje. Palaikė artimus ryšius su P. Vileišiu, J. Jablonskiu, V. Putvinskiu ir kt. visuomenės ir kultūros veikėjais. Didelę įtaką bajorui, dvarininkui, rašytojui ir knygnešiui Vladui Putvinskiui (1873-1929) padarė tuomet studento juristo, mokytojavusio gretimame Gilučių dvare, Šiaulių apskr. Vinco Kalniečio jam pasakyti žodžiai: „Jei jūs jaučiatės lietuviais esą, tai kalbėkite lietuviškai, steikite lietuviškus namus, dalyvaukite visais būdais tautos gyvenime“ |48. Vincas Kalnietis buvo pirmasis inteligentas, su kuriuo dvarininkai Putvinskiai kalbėdavo tik lietuviškai. Emilija Putvinskienė savo prisiminimuose rašė:

    „Pirmasis mūsų sutiktas inteligentas, kalbantis lietuviškai buvo Vincas Kalnietis. 1898 metų vasarą jis mokytojavo pas artimus kaimynus Gilučiuose ir dažnai lankėsi pas mus. Su juo visuomet kalbėdavome lietuviškai. Buvo tai pirmasis žmogus, kuriam mūsų nusistatymas auklėti savo vaikus lietuviškai atrodė teisingas, o ne nesubrendusių žmonių vaikiškas prasimanymas“49.

    1901 m. V. Kalnietis į lietuvių kalbą išvertė populiarios lenkų rašytojos Elizos Orzeszkowos apysaką Šunadvokatis |50. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Talino apygardos teisme tardytoju, vėliau teismo nariu. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir prieš užimant lenkams Vilnių buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, tačiau tų pareigų dėl lenkų okupacijos negalėjo eiti. 1922-1923 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo narys51. Buvo paskirtas į komisiją į Rusiją išvežtam turtui grąžinti. Baigus šiai komisijai darbus, buvo paskirtas Ministrų kabineto juriskonsultu. 1926 m. pasirašant su Sovietų Rusija nepuolimo sutartį, buvo Lietuvos delegacijos nariu. 1928 m. spalio 1 d. paskirtas Valstybės tarybos nariu. Nuo 1933 metų vertėsi advokato praktika ir gyveno savo dvarelyje Desiukiškio vnk. Ukmergės aps. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį (Nižnij Ingušo r., Krasnojarsko sr., Rusija). Ten 1942 m. rugsėjo 11 d. mirė. |52.

    Jonas Kymantas

    Jonas Kymantas (1854-1924). Gimė 1854 m. Diplomuotas teisininkas, advokatas, lietuviškos spaudos bendradarbis, lietuvybės puoselėtojas. Apie 1873-1874 metus baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Studijavo Peterburgo universitete teisės mokslus. Priklausė slaptam lietuvių studentų Peterburge rateliui, buvo jo knygininku. 1875-1876 m. kartu su Petru Vileišiu, Jonu Šliūpu ir kitais dalyvavo laikraštėlio Kalvis melagis leidime. Kaip rašo atsiminimuose J. Šliūpas, Peterburge lietuviai studentai buvo susibūrę dviejuose rateliuose. „Vieni spietėsi aplink Kymantą, jauną, gražų, jurisprudencijos mokslą baigiantį studentą... Šitas ratelis laikėsi vagos, išvarytos čion seniau per Petrą Vileišį“53. Baigęs universitetą, J. Kymantas kurį laiką dirbo Peterburge pas notarą. Kartu su Jonu Čerka-Čerkausku ir Jonu Spuduliu organizavo pirmąjį Peterburgo lietuvių vakarą. Rašė prašymus caro administracijai dėl leidimo spausdinti knygas lotyniškai lietuvišku raidynu ir legalizuoti šį raidyną visam laikui. Aušros redakcijai siūlė rūpintis persikėlimu į Rusijos imperiją ir laikraščio legalizavimu. 1885 m. Aušroje paskelbė korespondenciją apie E. Volterį ir apie lietuvių kalbą. Persikėlęs į Vilnių, įsitraukė į lietuvių sąjūdį, bendradarbiavo Aušroje, Litwoje ir kituose laikraščiuose (slapyvardis Jonas Stirna). Buvo trečiosios Vilniaus savitarpio kredito draugijos (Vilniaus kredito), įsteigtos 1913 m. vasario 5 d. nariu. 1914 m. pabaigoje dirbo nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete, iždininku. Vėliau užsiėmė advokato praktika. 1920 m. Lietuvai perėmus Vilniaus kraštą, buvo Vilniaus miesto burmistru. Mirė 1924 m. Vilniuje54.

    Petras Leonas

    Petras Leonas (1864-1938). Gimė 1864 m. lapkričio 16 d. Leskava, Gudelių vlsč. Diplomuotas teisininkas, advokatas, varpininkas, politikas, valstybės ir visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, draudžiamosios spaudos platintojas. Mokėsi Kudirkos Naumiesčio ir Šunskų pradžios mokyklose, 1876-1884 m. Marijampolės gimnazijoje. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, mokytojo Petro Kriaučiūno įtakoje tapo aktyviu lietuviu patriotu. 1883 metais pasirodžius Aušrai, ją gaudavo paskaityti iš mokytojo Petro Kriaučiūno. 1884-1899 metais studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete. Studijuodamas universitete priklausė lietuvių studentų draugijai, parašė jai statutą ir trejus metus,1886-1889 metais buvo jos pirmininkas. Buvo įvedęs tvarką, kad kiekvienas studentas per metus turi parašyti lietuviškai nors vieną populiarų referatą, paskirstė temas. Šie referatai buvo gera medžiaga anų laikų dar silpnai lietuviškai spaudai. Gaudavo ir pats platindavo Aušrą. Pirmuosius straipsnius paskelbė 1887 m. J. Šliūpo leidžiamame JAV laikraštyje Lietuviškas balsas. Nustojus leisti Aušrą, rūpinosi naujo laikraščio Šviesa leidimu, aktyviai jame bendradarbiavo. 1887 m. Šviesos priede išspausdintuose straipsniuose ragino steigti daugiau slaptų draugijų, kurios rūpintųsi lietuviškos spaudos platinimu, jos pristatymu į Lietuvą. 1888 m. susirašinėjo su Rusijos universitetuose studijavusiais lietuviais, tarp jų ir V. Kudirka, gyvenusiu Varšuvoje, dėl naujo laikraščio leidimo. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo suvažiavime Marijampolėje, kur buvo nutarta leisti Varpą. Dalyvavo ir 1889 m. birželio 9 d. varpininkų suvažiavime pas M. Lozoraitį. Bendradarbiavo Aušrinėje, Lietuviškajame balse, Šviesoje, Varpe, Ūkininke, Šaltinyje, Viltyje, Lietuvių tautoje, Santaroje, Teisėje, Židinyje, Vienybėje lietuvninkų, Vilniaus žiniose, Lietuvos žiniose, Lietuvos ūkininke ir kt. Straipsnius ano meto spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiais Liūtas, Girininkas ir kitais. Baigęs universitetą, norėjo gyventi ir dirbti Lietuvoje. 1889 m. rugsėjo 22 d. atvyko į Suvalkus. Per tą laiką dirbo teismo kanceliarijoje, kaip sekretoriaus padėjėjas ir ėjo tardytojo pareigas Vilkaviškyje, Suvalkuose ir Naumiestyje. 1892 m. vasario 11 d. tampa vyresniuoju teismo kandidatu. 1892 m. kovo mėnesio pabaigoje išvyko dirbti į Turkestaną55. Čia gyveno apie tryliką ir dirbo įvairų teisininko darbą teismuose metų. Naujojo Margelano apygardos teismo 1906 m. kovo 6 d. nutarimu buvo priimtas dirbti prisiekusiuoju advokatu su gyvenamąja vieta Naujajame Margelane. 1906 metų rugsėjo 12 d. P. Leonas paduoda prašymą Kauno apygardos teismui užskaityti jį advokatu prie Vilniaus teismo rūmų su gyvenamąja vieta Kaune. Jo prašymas liko patenkintas 1906 m. spalio 26 d. Į Lietuvą grįžo 1906 m. rugsėjo 6 d. Ir tuoj pat pradėjo dirbti advokatu Kaune. Čia gyvendamas netrukus įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1907 m. Kaune įkūrė Dainos draugiją, 4 metus buvo jos pirmininkas. 1907 m. Šiauliuose irgi buvo sumanyta steigti švietimo kultūros draugiją Viltis. Buvo sudaryta 6 asmenų grupelė apsvarstyti tos draugijos įstatų projektą, kurį buvo paruošęs advokatas St. Lukauskis. Kuriant šią draugiją buvo pasinaudota Dainos draugijos įstatais. Šiauliečiai Dainos vietoje draugiją pavadino Varpu ir tuo vardu ši draugija veikė Šiauliuose. Nepriklausomybės metais dalyvavo kuriant universitetą, buvo jos profesorius. 1919 m. pradėjo advokatauti, 1926 m. buvo išrinktas Lietuvos advokatų tarybos pirmininku. Jo iniciatyva 1927 m. buvo įsteigtas dr. J. Basanavičiaus fondas (apie 28 000 litų), iš kurio procentų buvo teikiamos dvi stipendijos studentams teisininkams. Jam būnant Advokatų tarybos pirmininku buvo įsteigtas fondas mirusiųjų advokatų šeimoms šelpti ir advokatų susišelpimo fondas. Petro Leono iniciatyva 1935 m. Kauno kapinėse buvo pastatytas paminklas mirusiam 1907 m. advokatui M. Lozoraičiui. Dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje, 1933-1938 metais buvo žurnalo Kultūra atsakingasis redaktorius. Mirė 1938 m. gegužės 12 d. Kaune56.

    Motiejus Lozoraitis

    Motiejus Lozoraitis (1866-1907). Gimė 1866 m. sausio 17 d. Baltrušiuose, Griškabūdžio vlsč. Diplomuotas teisininkas, prisiekusysis advokatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, Varpo bendradarbis, knygnešių rėmėjas.

    Nuo 1877 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Jau gimnazijoje dalyvavo slaptoje mokinių kuopelėje, pirkusioje lietuviškas knygas bendram lavinimuisi. Bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje pradėjo 1887 m: Šviesoje rašė apie amžinojo banko projektą lietuviškoms knygoms palaikyti. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo varpininkų suvažiavime Marijampolėje, kur buvo nutarta leisti Varpą.

    1889 m. pirmo laipsnio diplomu baigė Maskvos universiteto Teisių fakultetą. Studijuodamas universitete, priklausė slaptai Maskvos lietuvių studentų draugijai. Susipažino su Jonu Jablonskiu, su kuriuo dar labiau suartėjo dirbdamas Mintaujoje. 1889-1898 m. Mintaujoje stažavosi teismo kandidatu. Vienas iš pirmųjų lietuvių tapo advokatu. M. Lozoraitis buvo nuosaikusis varpininkas. 1889 m. liepos 23 d. jo tėviškėje įvykusio II varpininkų suvažiavimo pirmininkas. Jis buvo uolus tautinio atgimimo talkininkas, aktyviai bendradarbiavo Varpe ir Ūkininke, rėmė šių laikraščių leidybą pinigais. 1899 m. apsigyveno Kaune, vertėsi advokato praktika. 1890-1895 metais Liberatiškosios komisijos narys. 1890-1893 metais Varpo politinio skyriaus vedėjas, pasirašinėjo M. Joniškio slapyvardžiu. Jo publicistika, kaip antai, Pravoslavija Kauno gub., Keletas minčių dėl Kražių atsitikimo, pasižymėjo minties nuosaikumu ir mokslišku objektyvumu57. Savo straipsniuose apie lietuviškos spaudos draudimą: Melas ir teisybė, Mūsų laikraščiai, Hilferdingas ir lietuvių klausimas, rašė, jog spaudos uždraudimo tikras tikslas buvo noras surusinti lietuvius, jog siekis leisti ir skaityti lietuvišką spaudą yra tautos sąmoningo noro šviestis rezultatas58.

    1890-1896 metais jo straipsniai darė įtaką Lietuvos visuomenės minties raidai – jis buvo už socializmą, pasiekiamą evoliucija, reformų būdu, nepritarė revoliucijai. Spręsdamas visuomeninius klausimus laikėsi vokiečių istorinės mokyklos metodologijos. Manė, kad Lietuvai svarbu plėtoti švietimą ir šitaip didinti žemės ūkio darbo našumą. 1894 m. Sankt Peterburge, Rusijos geografų draugijos susirinkime perskaitė lietuviškos spaudos draudimą smerkiantį pranešimą Lietuviai ir rusiškas raidynas. Šis pranešimas buvo išspausdintas 1895 m. laikraščiuose Živaja Starina ir 1896 m. Varpe59. Kunigas J. Tumas-Vaižgantas apie šį pranešimą rašė: „Kauno (tuomet dar Mintaujos) prisiekusis advokatas Motiejus Lozoraitis parašė straipsnį „Litovcy i russkij alfavit“, kuris tarpe rusų mokslininkų suvaidino itin didelę rolę, o patiems lietuviams davė daug paguodos, vilties ir padrąsinimo. Dėdamas į žurnalą Živaja Starina 1895 m. <...>, jis iššaukė kitą labai rimtą ir lietuviams naudingą akademiko Lamanskio raštą „Ob inorodčeskich jazykach voobšče i o latinskom alfavitie u litovcev v osobiennosti“ tame pat leidinyje. Lozoraičio straipsnis buvo viešai paskaitytas, visiems jam pritariant, posėdyje Russk. Geograf. Ob-va ir referuotas jo Izviestijose XXXI, 665 p. Lietuviškąjį gi autorizuotą jo tekstą Varpas įsidėjo 1896 m. N 7, Joniškio parašu. (Tai buvo Lozoraičio pravardė. Baltramaitis ją perkreipė į Jonaitį)“60. Šiame straipsnyje M. Lozoraitis įrodinėjo, kad lietuvių spaudos draudimas ne artina lietuvius su rusais, bet priešingai – ugdo neapykantą.

    1895 m. M. Lozoraitis išvertė iš lenkų kalbos apsakymą Tamošius besotis, kuris buvo išleistas Tilžėje atskira knygele. 1895 m. birželio 22 d. kartu su Žeimelio gydytoju ir knygnešiu Adomu Sketeriu (1859-1916) Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai įteikė prašymą – memorandumą dėl lietuvių savaitraščio Artojas leidimo61. Buvo numatyta šį laikraštį leisti Mintaujoje, spausdinti lotyniškomis raidėmis. Kadangi šitoks raidynas lietuviškiems raštams draudžiamas, prašytojai pateikė argumentų, įrodančių šio draudimo beprasmiškumą ir netikslingumą, nes lietuviai šią abėcėlę vartoja nuo pat jų raštijos atsiradimo Vyriausioji spaudos reikalų valdyba šį prašymą atmetė. Kurį laiką dirbo advokatu Mintaujoje. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1898 m. M. Lozoraitis dirbo prisiekusiuoju advokatu Kaune. Kurį laiką dirbo Vilniaus susisiekimo apygardos juriskonsultu, vėliau iš jo tas pareigas perėmęs J. Vileišis. Paskutiniuosius trejus metus M. Lozoraitis sunkiai sirgo, nesikėlė iš lovos. Mirė 1907 m. liepos 31d. (18) Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse62.

    1935 m. gegužės 28 d. Lietuvos Advokatų taryba (toliau sutrumpintai – LAT) apsvarsčiusi klausimą dėl lėšų skyrimo pastatyti paminklą advokatui Motiejui Lozoraičiui nutarė paskirti paminklo pastatymui 2100 litų/63. LAT per laikraščius kreipėsi į Lietuvos visuomenę su sekančiu prašymu:

    Anuomet Kaune apsigyveno pirmas lietuvis prisiekęs advokatas Motiejus Lozoraitis. Jis žymus lietuvių tautiškumo žadintojas, dalyvaudamas savo gausiais straipsniais „Šviesoje“ ir „Varpe“ pseudonimu „Joniškis“. Kaip pirmas lietuvis prisiekęs advokatas Kaune Motiejus Lozoraitis savo giliu protu ir gryna dora aukštai nešė profesijos vėliavą. Negailestingoji mirtis išplėšė iš tautos, kurią jis visa širdimi mylėjo, - Motiejus Lozoraitis mirė 1907 m. liepos 18/31. Dabar Lietuvos Advokatų taryba sumanė pastatyti velionio M. Lozoraičio atminčiai ant jo kapo paminklą. Šitą sumanymą vykdydama, Advokatų taryba negali apeiti visuomenės, kurios prašo aukoti kalbamam reikalui pinigus, siunčiant juos Advokatų tarybai, arba įnešant jos einamojon sąskaiton.../64

    1937 m. ant advokato, varpininko Motiejaus Lozoraičio kapo Kauno kapinėse buvo pastatytas antkapinis paminklas, kuriame įamžinti įsimintini jo žodžiai: Ir prasčiokai tie patys žmonės kaip ir visi65.

    M. Lozoraičio prioritetas buvo: teisė ir gimtoji kalba. Lietuvių kalbos tėvas J. Jablonskis Motiejų Lozoraitį pavadino „ doriausiu, tiesiausiu ir didžiausio takto žmogumi“66.

    Stasys Lukauskis

    Stasys Lukauskis (dar Stanislovas Lukauskas, 1869-1925). Gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Varkaliuose, Šiluva, Raseinių aps. Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Mokėsi Šiluvos pradžios mokykloje. Dėdės J. Bielskio remiamas 1895 m. baigė Liepojos gimnaziją ir 1899 m. Sankt Peterburgo universiteto Teisių fakultetą.

    Apsigyvenęs Šiauliuose su pertraukomis vertėsi advokato praktika, iš pradžių dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju. P. Višinskio paskatintas, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą – kultūrinį ir politinį gyvenimą Dalyvavo lietuviškų spektaklių ir gegužinių rengime. 1897 m. Šiauliuose, jo namuose buvo surengta pirmoji lietuvių studentų konferencija, skirta lietuvių spaudos klausimams.

    Tapęs prisiekusiuoju advokatu, Šiauliuose bendravo su knygnešiais, platinusiais lietuvišką spaudą. Iš jo ėmė ir platino draudžiamas lietuviškas knygas Jonas Ulinskis iš Šiluvos67. Pas save namuose turėjo biblioteką, kurią šiauliečiai, ypač jaunimas plačiai naudojosi. Didelę knygų dalį sudarė draudžiamos, slaptai per sieną atgabentos lietuviškos knygos. Prasidėjus L. Vaineikio bylai 1900 m. buvo kratyti ir St. Lukauskio bei jo žmonos Elenos namai, spintoje rasta 1898 m. Ūkininkas, Varpas, nelegaliosios spaudos bibliotekėlė. Lukauskai buvo kaltinami ir bičiulyste su A. Janulaičiu ir J. Ambrozaičiu bei lietuviškų knygų skolinimu Šiaulių gimnazijos moksleiviams/68.

    Už draudžiamųjų lietuviškų ir prieš Rusijos caro valdžią nukreiptų knygų platinimą St. Lukauskis buvo nuteistas dešimčiai metų ir ištremtas į Tomską, o jo žmona, tąsyk nėščia, ištremta „į ne taip tolimas vietas“, į Saratovą. Važiuoti su vyru jai neleido. Saratove Lukauskio žmona, dantų gydytoja, greitu laiku įsigijo nemažą praktiką. Po kiek laiko St. Lukauskis gavo leidimą persikelti gyventi pas žmoną. 1905 m. prasidėjus Rusijoje revoliucijai, St. Lukauskis kartu su šeima be leidimo grįžo į Šiaulius. Privatinio advokato L. Krečino padedamas, gavo leidimą apsigyventi su šeima Šiauliuose. 1906 m., nusipirko namą Vilniaus gatvėje, Šiauliuose ir įsikūrė čia gyventi69. Dirbo advokatu. Vėl dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1904 m. (kartu su J. Jablonskiu, V. Zubovu, P. Vileišiu ir kt.) mėgino gauti leidimą lietuviškam dienraščiui Šiauliuose leisti, rūpinosi knygų leidyba. 1915-1918 metais buvo pasitraukęs į Rusiją, Petrograde, Putilovo laivų statybos bendrovėje dirbo reikalų vedėju, vėliau Maskvoje – platinos kasyklų bendrovės juriskonsultu. 1912-1925 metais (su pertrauka) Šiaulių savivaldos veikėjas (miesto tarybos narys), Varpo, Kultūros bendrovės, Kalinių globos ir kitų visuomeninių organizacijų veikėjas70. Mirė 1925 m. gegužės 22 d. Šiauliuose.

    Kazimieras Oleka

    Kazimieras Oleka (1880-1971). Gimė 1880 m. kovo 4 d. Žardeliuose, Barzdų vls., Naujamiesčio apskr. Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, knygnešių rėmėjas. Mokėsi Pilviškių vokiečių pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Baigęs 5 klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją, iš kurios po 9 mėn. pasitraukė. Toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje. Dalyvavo slapto lietuvių moksleivių būrelio, kuriam vadovavo J. Biliūnas, veikloje. Studijavo Tartu universiteto Teisių fakultete, vėliau persikėlė studijuoti į Maskvos universiteto Teisių fakultetą. Dalyvavo Maskvos lietuvių studentų slaptos draugijos veikloje. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime atstovavo Maskvos studentams, padėjo vykdyti Seimo nutarimus Pilviškių apylinkėse. 1907 m. baigė Maskvos universitetą, įgijo teisininko specialybę. Baigęs studijas, tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno apygardos teisme. Apie 5 metus buvo vyresniojo notaro padėjėju. Kartu 3 metus dėstė lotynų kalbą Saulės progimnazijoje.

    Prasidėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Maskvą. 1914 m. gavo leidimą vykti į užsienį, aplankė JAV. 1916 m. grįžęs iš kelionės po JAV, buvo paskirtas į Krymą, Simferopolį, dirbti vokiečių ūkio likvidavimo komisijoje. Ten kartu buvo Lietuvių pabėgėlių komiteto pirmininkas. 1917 m. dalyvavo Petrogrado Lietuvių seime. 1918 metais balandžio mėnesį grįžo į Lietuvą.

    1918 m. pabaigoje paskirtas Kauno miesto ir apskrities taikos teisėju, 1918 m. gruodžio 14 d. perėmė šias pareigas iš vokiečių administracijos. 1919 m. sausio mėn. – 1921 m. Kauno apygardos teismo teisėjas ir vyresnysis notaras. 1919 m. dirbo Kauno I nuovados taikos teisėjas, 1919-1921 m. buvo Kauno apygardos teismo narys, nuo 1921 m. iki 1922 m. lapkričio mėn. Kauno apygardos teismo Baudžiamojo skyriaus teisėjas. 1921 m. trumpai ėjo Lietuvos centrinio archyvo direktoriaus pareigas. 1922-1923 m. vidaus reikalų ministras. 1922-1926 metais krikščionių demokratų atstovas I ir II Seime. Po II Seimo kadencijos pabaigos (1926 m. birželio mėn.) pasitraukęs iš valdžios Kaune pradėjo advokatauti (kartu iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo buvo Žemės ūkio ministerijos juriskonsultas). Prisiekusysis advokatas. Nuo 1933 m. liepos mėn. Lietuvos advokatūros advokatas. 1944 m. vasaros pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Gyveno ir dirbo Vokietijoje, Miunchene. Mirė 1971 m. gruodžio 13 d. Miunchene, Vokietija71.

    Česlovas Petraškevičius

    Česlovas Petraškevičius (1886-1941). Gimė 1886 m. Mitrišiūnuose, Biršų apskr. Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, savivaldybininkas, draudžiamosios spaudos platintojas, knygnešys. Priklausė Rygos lietuvių mokinių socialdemokratų kuopelei (Šviesos draugijai), įkurtai apie 1901 m. Apie 1904 m. Rygoje baigė gimnaziją, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su Kipru Bieliniu, Liudviku Jakavičiumi ir kt. 1910 m. Peterburgo universiteto Teisės fakultete baigė teisės mokslus I laipsnio diplomu. Iki 1917 m. gyveno Peterburge, dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju. Pimojo pasaulinio karo metais dalyvavo socialdemokratų, Mažturčių draugijos veikloje, buvo Peterburgo draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK narys, šios draugijos sekretorius. Nepriklausomoje Lietuvoje vertėsi advokato praktika Panevėžyje, dalyvavo steigiant apskrities savivaldybes, dirbo Panevėžio miesto savivaldybės juriskonsultu. 1921-1931 metais buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys. Mirė 1941 m. rugsėjo 2 d. Panevėžyje72.

    Vladas Požėla

    Vladas Požėla (1879-1960). Gimė 1879 m. balandžio 9 d. Steigviliuose, Žeimelio vlsč. Diplomuotas teisininkas, advokatas, politinis veikėjas, draudžiamosios spaudos platintojas, knygnešys. Mokslus pradėjo kaimo mokykloje. 1890 m. įstojo į Mintaujos gimnaziją. Joje besimokydamas, 1894 m. įstojo į slaptą Kūdikėlio draugiją. 1895-1896 metais buvo šios draugijos pirmininkas. Kūdikėlio draugijos tikslas: buvo ugdyti, tobulinti lietuvių kalbą, skleisti lietuvybę moksleivių tarpe, lavintis lietuvių literatūroje, ruošti literatūrinius vakarus, sueiti į sąlytį su kitų mokyklų tautiečiais ir jų kuopelėmis, platinti lietuvišką knygą. Mintaujoje dirbusiam mokytojui Jonui Jablonskiui Vladas Požėla talkininkavo kaip kurjeris, platinant slaptą spaudą tarp Mintaujos ir Žeimelio.

    1896 m. vasarą Steigviliuose įkūrė slaptą valstiečių jaunimo draugiją draudžiamosioms lietuviškoms knygoms platinti. Jai priklausė Adolis Morkūnas iš Steigvilių, Jonas Lapinskas iš Puodžiūnų, Jonas Miseika iš Draudelių, Juozas Čepas iš Diržių, Juozas Valiulis iš Skarulių ir kt. Draugijos nariai skaitė ir platino vien pasaulietinę literatūrą ir lietuvišką spaudą. Draugiją lietuviška spauda aprūpindavo Vladas Požėla, vėliau Jonas Sabas, kurios gaudavo iš Šiaulių ir Kudirkos Naumiesčio knygnešių. Draugijos nariai vasaros metu, ypač 1899 metais, platindavo lietuviškus atsišaukimus. 1899 m. dalyvavo lietuviškame spektaklyje Amerika pirtyje Palangoje. 1900 m. baigė Jelgavos gimnaziją. 1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai, buvo kratytas jo butas Jelgavoje. Surado 2 lietuviškas knygas. V. Požėla kaltintas nuo 1898 m. priklausęs slaptai draugijai, kuri propagavo lietuvybę, iš užsienio gaudavo lietuviškos spaudos ir ją platino. 7 mėnesiams taikytas kardomasis areštas Panevėžyje ir Jelgavoje. Caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu 2 metams ištremtas už Pabaltijo, Pavyslio, Vakarų kraštų. Tremties vietą pasirinko Smolenską. Padavė prašymą carui, kad bausmė būtų dovanota ir leista studijuoti Kazanės universitete. Caro 1902 m. spalio 12 paliepimu bausmė dovanota. 1903 m. grįžo į Šiaulius ir dirbo Šiaulių ekonomijos Zubovų archyve, dalyvavo Medvilionių slaptų vakarų kuopelėje. Vaidindavo slaptuose lietuviškuose spektakliuose Medvilionyse, Goesų dvarelyje. 1904-1905 metais vienas iš žurnalo Draugas (Tilžėje) redaktorių. 1906 m. svetima pavarde įstojo į Tartų universiteto teisės fakultetą, 1908 m. policijai suėmus, pašalintas. 1914-1917 m. studijavo Maskvos universitete, baigė teisės mokslus. 1917 m. advokatavo Maskvoje, tapo prisiekusiuoju advokatu. Nuo 1918 m. advokatavo Kaune, dirbo prisiekusiuoju advokatu. 1922-1941 metais (su petraukomis) užsiėmė advokato praktikaa. Steigiamojo Seimo ir I Seimo narys. 1926 06-12 vidaus reikalų ministras. Po 1926 m. užsiėmė advokato praktika. 1932-1940 m. Pienocentro ir Tarptautinio banko juriskonsultas. 1940 m. – Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. 1941 m. kovo 3 d. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į Italiją, 1949 m. gegužės mėn. išvyko į Australiją. Mirė 1960 m. rugsėjo 21 d. Adelaidėje, Australija73.

    Stanislovas Raila

    Stanislovas Raila (1844-1918). Gimė 1844 m. Plaučiškiuose, Rozalime, Pakruojo r. Mirė 1918 m. Balta miestelyje, Ukraina. Prisiekusysis advokatas. Aušros bendradarbis, knygnešių rėmėjas. Mokėsi Panevėžio ir Šiaulių gimnazijose. Studijavo ir baigė teisės mokslus Peterburgo universitete. 1875 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriuos susirado Martynas Jankus, ieškodamas pagalbininkų Aušrai platinti ir kur ją paslėpti atsiuntus į Lietuvą. Jis buvo uolus aušrininkas, savo straipsniuose, kuriuos dažnai pasirašydavo Stajes Šunbajorio slapyvardžiu, kėlė tautinę savimonę, ragino lietuviškai šviestis. S. Raila dalyvavo viešose ir slaptose lietuvių draugijose, aukojo nemaža lėšų šelpti joms ir lietuviškoms mokykloms74. Buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriuos susirado Martynas Jankus, ieškodamas pagalbininkų Aušrai platinti ir kur ją paslėpti atsiuntus į Lietuvą. 1882 m. J. Šliūpo paruoštam kalendoriui Kalendorius ūkiškasis ant metų nuog užgimimo viešpaties 1883. Parašytas per M. Eisį. Petrapilis, 1882 parašė straipsnį Kaip plačiai lietuviškai kalbama75. 1883-1884 metais Aušroje paskelbė daug rašinių, pasirašydamas slapyvardžiais. Tai buvo eilės, satyra, korespondencijos. Nebijo Aušroje skelbtis kaipo Kauno advokatas. Vėliau bendradarbiavo daugelyje laikraščių. Nuo 1894 m. pradėjo bendradarbiauti Varpe, vėliau ir kituose lietuviškuose laikraščiuose. Rinko knygas, kuriose buvo rašoma apie Lietuvą ir lituanistines problemas. Apie 1891 (1899 m.) Kauno apygardos teisme gynė knygnešį Andrių Čižą (1862-1936), pas kurį 1890 m. balandžio 4 d. Kauno muitininkai atėmė 18 lietuviškų maldaknygių, kurias buvo atsiplukdęs Kurjer garlaiviu iš Jurbarko. Jam buvo iškelta byla. Advokatui S. Railai pavyko apginti ir Kauno apygardos teismas A. Čižą išteisino76. 1905 m. S. Raila skaitė įdomų pranešimą apie lietuviškos sp. draudimo panaikinimą Didžiajame Vilniaus Seime kaipo Kauno atstovas. Apie 1912 m. dėl pablogėjusios sveikatos su šeima išsikėlė į Krymą, vėliau Pietų Ukrainą, kur 1918 metais mirė77.

    Kazimieras Samajauskas

    Kazimieras Samajauskas (dar Sąmajauskas, 1869-1937). Gimė 1869 m. vasario 17 d. Pakalniškiuose, Jankai, Šakiai. Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, mokytojo Petro Kriaučiūno buvo įtrauktas į lietuvišką veiklą, platino lietuvišką spaudą, rašė korespondencijas. 1891 m. baigęs gimnaziją studijavo Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose. Buvo Sankt Peterburgo lietuvių studentų draugijos narys. 1900 metais baigė universitetą ir nuo 1901 m. dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Kaune. Po spaudos atgavimo įsitraukė į lietuvių draugijų veiklą, šelpė jas pinigais, bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. Išleido aforizmų rinkinį Šviesos spinduliai (1924) ir knygų teisės klausimais. Mirė 1937 m. gegužės 24 d. Kaune78.

    Rapolas Skipitis

    Rapolas Skipitis (1887-1976). Gimė 1887 m. sausio 31 d. Baukuose, Smilgių vls., Panevėžio aps. r. Diplomuotas teisininkas, advokatas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, lietuviškos draudžiamosios spaudos platintojas. 1901-1904 metais mokėsi progimnazijoje Palangoje, 1905-1909 metais Šiaulių gimnazijoje. Besimokydamas Palangos progimnazijoje, priklausė slaptai mokinių kuopelei (vadovas kunigas J. Jasienskis), tvarkė slaptą lietuviškų knygų bibliotekėlę, platino nelegalią lietuvišką spaudą savo gimtinėje atostogų metu, padėdavo knygnešiams. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, vadovavo slaptai mokinių kuopelei, 1905-1906 m. revoliucinio sąjūdžio dalyvis. 1908 m. dalyvavo slaptoje lietuvių moksleivių konferencijoje Vilniuje. 1909-1910 metais studijavo mediciną Maskvos universitete, 1910-1914 metais teisę; teisės diplomą gavo 1916 metais. Studijuodamas Maskvoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje: 1909-1911 m. buvo Aušrinės redakcijos narys, aušrininkų moksleivių organizatorius. 1911-1915 metais Maskvos lietuvių studentų pirmininkas. R. Skipičio iniciatyva ir pastangomis prieš pirmąjį pasaulinį karą Šiaulių gimnazijoje buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Ant jo pečių gulė ir nelengva lėšų tam reikalui rinkimo našta79. Per I pasaulinį karą veikė tremtinių šelpimo komitete Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1917 m. vienas Santaros steigėjų Sankt Peterburge, jos atstovas Lietuvių seime Sankt Peterburge, laikraščio Santara pirmasis redaktorius. 1917-1918 metais Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys, jos atstovas Ukrainoje. Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. dirbo lietuvių kalbos mokytoju Šiaulių gimnazijoje. 1919 m. Kaune dirbo taikos teisėju, 1919-1920 m. Kauno apygardos valstybės gynėju. 1920-1922 m. vidaus reikalų ministras. 1922-1940 metais vertėsi advokato praktika. 1932-1940 m. Advokatų tarybos narys. Lietuvos II (1923-1926) ir III (1926-1927) Seimo atstovas. 1925-1928 Lietuvos ūkininkų partijos Centro valdybos pirmininkas, 1925-1927 metais jos laikraščio Ūkininko balsas redaktorius. Vienas Draugijos užsienio lietuviams remti steigimo iniciatorių. 1933-1940 – centro valdybos pirmininkas, 1935-1940 pasaulio lietuvių sąjungos valdybos pirmininkas, 1937-1940 sąjungos žurnalo Pasaulio lietuvis, savaitraščio Namų savininkas redaktorius. Bendradarbiavo laikraščiuose Lietuvos žinios, Aušrinė, Naujienos ir kt. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. emigravo į JAV, apsigyveno Čikagoje. 1949-1955 metais Lietuvių teisininkų draugijos pirmininkas. Išleido atsiminimų knygą Nepriklausomą Lietuvą statant (1961), Nepriklausoma Lietuva (1967). Bendradarbiavo spaudoje. 1949-1955 m. Lietuvių teisininkų draugijos pirmininkas. Mirė 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje80.

    Mykolas Sleževičius

    Mykolas Sleževičius (1882-1939). Gimė 1882 m. vasario 21 d. Dremblių vienkiemyje, Viduklės vlsč., Raseinių apskr. Diplomuotas teisininkas, advokatas, politikos ir visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Tėvų namuose buvo iš knygnešių gautos lietuviškos spaudos. Pradžios mokslą išėjo namuose. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kurią baigė 1901 metais. Už dalyvavimą 1896 metais Mintaujos gimnazijos katalikų mokinių, atsisakusių melstis rusų kalba, streike pašalintas iš gimnazijos (vėliau grąžintas). Besimokydamas Mintautoje, grįždamas atostogų į namus parsiveždavo ir lietuviškos spaudos, išdalindavo aplinkiniams. 1902 m. įstojo į Odesos universitetą studijuoti teisės. 1902-1907 metais studijuodamas Odesoje iš pat pradžių įstojo į aktyvių lietuvių veikėjų gretas, tapdamas netgi tautinės veiklos vadovu. Įsteigė Lietuvių savitarpinės pašalpos draugiją. Draugija gaudavo, skaitydavo ir platindavo tarp Odesos lietuvių lietuvišką spaudą, kurios gabenimas į Odesą buvo gana gerai organizuotas. Gaudavo Varpą, Ūkininką, Tėvynės sargą, Vienybę lietuvninkų, Lietuvą. 1904 m. buvo surengtas pirmas lietuviškas vakaras su koncertine dalimi, vėliau – vaidinimas Amerika pirtyje. 1905 metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. 1906 m. buvo Odesos lietuvių Rūtos draugijos įkūrimo iniciatorius. Nuo 1907 m. baigęs Odesos universitetą gyveno Vilniuje, dirbo teisme, vėliau advokato padėjėju, nuo 1913 m. prisiekusiu advokatu. 1907-1908 metais redagavo laikraščius Lietuvos ūkininkas, 1910-1913 metais – Lietuvos žinias, 1911-1913 metais – žurnalą Bendriją. 1909 metais Vilniuje įkūrė kultūros draugiją Rūta. Per I pasaulinį karą gyveno Rusijoje, buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1918-1919 metais buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. 1920-1922 Steigiamojo Seimo, 1922-1923 – I, 1923-1926 – II, 1926-1927 – III Seimo atstovas. Nuo 1927 m. Kaune dirbo advokatu (gynė 1935 m. Suvalkijos valstiečių streiko dalyvius), nuo 1935 m. Lietuvos advokatų tarybos narys, 1938 m. – pirmininkas. Tarptautinio banko, Kredito banko ir kt. bankų juriskonsultas. Mirė 1939 m. lapkričio 11 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse81.

    Antanas Smetona

    Antanas Smetona (1874-1944). Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 (VII. 28) Užulėniuose, Taujėnų vlsč. Diplomuotas teisininkas, prisiekusiojo advokato padėjėjas, visuomenės ir politinis veikėjas, Vasario 16-osios akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Mokėsi Palangos progimnazijoje, Mintaujos gimnazijoje. Priklausė slaptai Kūdikio draugijai. Buvo vienas iš pasipriešinimo organizatorių mokykloje rusiškai neskaityti maldos. Dėl to buvo pašalintas iš gimnazijos. Sankt Peterburgo universitete pasirinko studijuoti teisę, kad baigęs mokslus galėtų grįžti į Lietuvą. Nuo 19 a. 10 d-mečio įsitraukė į lietuvių inteligentų nelegalią veiklą, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai veikloje, kurį laiką buvo jos pirmininkas. 1898 m. kartu su Vl. Sirutavičiumi mimeografu išspausdino P. Avižonio Lietuvišką gramatikėlę, ruošė naują M. Valančiaus raštų laidą. 1899 m. už protestą prieš studentų teisių varžymą buvo pašalintas iš universiteto, 2 savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. 1901 m. žandarų buvo tardomas dėl lietuviškos spaudos platinimo. 1902 m. už lietuvišką veiklą vėl pašalintas iš universiteto ir areštuotas. Bet pasisekė tuoj pat sugrįžti ir 1902 m. rudenį baigti Sankt Peterburgo universitetą. Nuo 1902 m. Vilniuje dirbo advokato padėjėju, vėliau 15 metų – Žemės banke. 1905 m. gruodžio mėnesį dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Aktyviai veikė lietuvių visuomeninėse, kultūros švietimo organizacijose Aušra, Rytas, Rūta. 1907 m. buvo vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, 1905-1906 metais redagavo laikraštį Lietuvos ūkininkas, 1907-1913 metais laikraštį Viltis (buvo vienas jo steigėjų), 1914-1915 metais – žurnalą Vairas. Per I pasaulinį karą 1914-1915 metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas steigėjų, vicepirmininkas. 1917-1918 metais laikraščio Lietuvos aidas oficialus redaktorius ir leidėjas. Rengė ir vertė į lietuvių kalbą knygeles. vėliau Vairą. 1918-1920 ir 1926-1940 metais – Lietuvos prezidentas. 1940 m. birželio mėnesį su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. Nuo 1941 m. kovo mėnesio gyveno JAV (Niujorke, Čikagoje, Clevelande). Mirė 1944 m. sausio 9 d. Cleveland82.

    Vladas Stašinskas

    Vladas Stašinskas (1874-1944). Gimė 1874 spalio 10 d. Dameliuose (Žagarės vls. Šiaulių aps.). Mirė 1944 kovo 11 d. Kėdainiuose. Diplomuotas teisininkas, advokatas, Lietuvos valstybės ir politinis veikėjas, knygnešių rėmėjas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, dalyvavo slaptos lietuviškos Kūdikio draugijos veikloje. Būrelio nariai savo susirinkimuose skaitydavo ir versdavo į lietuvių kalbą verstus kūrinius arba savo straipsnius. Nuo 1899 metų buvo vaidintojų būrelio dalyvis. Dalyvavo lietuvių vaidinimuose Jelgavoje ir Liepojoje. 1902 m. baigė Maskvos universiteto Teisių fakultetą ir gavo pirmojo laipsnio diplomą. Grįžo į Lietuvą ir 1902-1906 metais buvo prisiekusiojo advokato M. Lozoraičio padėjėjas, vėliau advokatas Kaune. Sėkmingai gynė lietuvius, kaltinamus už patriotinę veiklą. Yra gynęs teisme švietėją, knygnešį ir daraktorių Mikalojų Katkų (1852-1944), kuris įteikė rusų valdžiai Krakių vls. gyventojų lietuviškai pasirašytą reikalavimą duoti Lietuvai autonomiją su seimu Vilniuje. Ir tą reikalavimą pirmutinis pasirašė83.

    1905 m. V. Stašinskas dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. 1906 m. gruodžio mėnesį buvo išrinktas į II Dūmą, kur kartu su kitais keturiais Kauno gubernijos atstovais lietuviais sudarė lietuvių socialdemokratų kuopą. Dūmoje teikė daug paklausimų carinei vyriausybei dėl administracijos smurto Lietuvoje. 1907 m. gegužės 21 d. pareikalavo panaikinti 1892 m. įstatymą draudusį vaikų mokymą namie. Su kitais dūmos atstovais socialdemokratais Skarde Nr. 9 1907 m. paskelbė deklaraciją Lietuvos visuomenei. 1907 m. birželio 3 d. paleidus II Dūmą, deklaraciją pasirašiusiems atstovams iškelta byla ir jie buvo nubausti kalėti vienerius metus. Kartu su kitais keturiais lietuviais bausmę 1910 sausio 10 d. – 1911 sausio 10 d. atliko Kauno tvirtovės kalėjime. Ten jis iškovojo teisę kaliniams kalbėtis lietuviškai su lankytojais ir lankyti savo tikybos pamaldas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Vilnių, kur tęsė advokato praktiką ir dalyvavo lietuviškoje veikloje, reiškėsi Tautos pažangos partijoje. Buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės 1918 m. lapkričio 11 – gruodžio 26 dienomis Lietuvos vyriausybės vidaus reikalų ministras bei Darbo ir maitinimo ministerijos valdytojas. 1920-1930 metais užsiėmė advokato praktika Kaune. 1920-1926 metais buvo Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybos pirmininku, 1930-1938 m. Lietuvos banko valdybos pirmininku, 1938 m. spalio 1 – gruodžio 5 d. Lietuvos teisingumo ministru. Bendradarbiavo Teisės žurnale. Mirė 1944 kovo 11 d. Kėdainiuose84.

    Kazys Šalkauskis

    Kazys Šalkauskis (dar Šalkauskas Kazimieras, 1885-1960). Gimė 1885 m. kovo 4 d. Ariogalos miestelyje, Raseinių apsk. Diplomuotas teisininkas, advokatas, teisėtyrininkas, knygnešių rėmėjas, spaudos bendradarbis. Rėmė knygnešius Bronislavą Molinskaitę ir Joną Ambrozaitį. Jo tėvų sode Šiauliuose knygnešiai buvo įsirengę slėptuvę, kur buvo slepiama draudžiama spauda. Iš šios slėptuvės lietuvišką spaudą paimdavo Stefa Gruzdytė.

    1896 m. K. Šalkauskis įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją. 1905 m. kartu su keliais mokiniais buvo pašalintas iš gimnazijos už lietuvybės skleidimą, bet praėjus tam tikram laikotarpiui, tais pačiais metais vėl buvo priimtas atgal į tą pačią gimnaziją ir ją baigė 1906 m.

    1906-1912 metais studijavo ir baigė Maskvos universiteto Teisių fakultetą. 1912 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas į advokatūrą su būstine Šiauliuose. Dėl pablogėjusios sveikatos buvo išvažiavęs į Turkestaną (dabar Uzbekistaną), kur gyveno vienerius metus ir buvo prisiekusiojo advokato padėjėju Samarkande. 1914 m. grįžęs iš Samarkando į Lietuvą buvo advokato padėjėju pas privatų advokatą Lionginą Krečiną Šiauliuose iki 1915 metų. Prasidėjus Pirmajam [[pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. Nuo 1915 m. gegužės 3 d. iki 1917 m. rugpjūčio 15 d. gyveno Vitebske, vėliau Peterburge, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Su kitais steigė maitinimo punktus, lankė pabėgėlius Rygoje, Mintaujoje, Peterburge. 1917 m. priimtas į prisiekusius advokatus.

    Nuo 1918 m. gruodžio mėn. iki 1951 m. spalio 1 d. su pertraukomis užsiėmė advokato veikla Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje. 1921-1922 metais dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922-1936 m. civilinę teisę ir civilinį procesą Lietuvos universitete (nuo 1930 – VDU). 1936 m. tapo ekstraordinariniu profesoriumi. Be to, 1936-1938 m. civilinį procesą ir konkursinę teisę dėstė Klaipėdos komerciniame institute, nuo 1938 iki 1940 m. Šiaulių prekybos institute, 1940-1950 m. Vilniaus universitete.

    1935 m. K. Šalkauskis iš Šiaulių persikėlė į Kauną. Lietuvos advokatų tarybos 1939 m. gruodžio 12 d. nutarimu (prot. Nr. 489) priimtas advokatu su gyvenamąja vieta Kaune. Nuo 1940 m. vasario 1 d. jo paties prašymu perkeltas advokatu iš Kauno į Vilnių. 1941 m. rugpjūčio 5 d. paskirtas Vilniaus advokatų seniūnu. Lietuvos Advokatų kolegijos organizacinio biuro 1944 m. rugsėjo 8 d. nutarimu patvirtintas Advokatų kolegijos nariu, o nuo 1947 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas advokatu į Vilniaus I juridinę konsultaciją. Vilniaus srities advokatų kolegijos prezidiumo 1951 m. rugsėjo 21 d. nutarimu jo paties prašymu iš advokatūros atleistas nuo 1951 m. spalio 1 d. Mirė 1960 m. gegužės 26 d. Vilniuje/85.

    K. Šalkauskis išleido leidinius: Būstinė civilių įstatymų ir Napoleono kodekso veikimo srityse (1932 m.), Civiliniai įstatymai X tomo I dalis (1933 m., kartu su V. Fridšteinu ir J. Abramavičiumi), sudarė įstatymų rinkinį Lietuvos novelos (1935 m.), išleido knygas: Iždas ir tikybinės organizacijos (1936 m.), Įstatymų kodifikacija (1939 m.), bendradarbiavo Savivaldybės, Teisės žurnaluose ir kituose leidiniuose, rašė įvairiais civilinės teisės klausimais.

    1935 m. ir 1936 metais trijuose Teisės žurnalo numeriuose buvo išspausdintas K. Šalkauskio išsamus darbas Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis86. Jame K. Šalkauskis išanalizavo spaudos draudimo istoriją Lietuvoje ir išsamiai aprašė apie dvi laimėtas Senatuose spaudos draudimo bylas: inžinieriaus A. Macijausko ir P. Višinskio, kurios turėjo nemažą reikšmę panaikinant spaudos draudimą. K. Šalkauskis kaip teisininkas profesionalas pabrėžė didelį advokatų vaidmenį, „kad mes 1902 m. per teismą atgavom savo spaudą“/87.

    Kazimieras Venclauskis

    Kazimieras Venclauskis (dar Venclauskas, 1880-1940). Gimė 1880 m. vasario 27 Juodeikiuose, Nausodis, Plungės r. Diplomuotas teisininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Valdinę pradžios mokyklą lankė Lieplaukėje, Telšių r. Progimnaziją baigė Palangoje, gimnaziją – Liepojoje. 1903 m. baigė Tartų universiteto Teisių fakultetą ir pradėjo teismo kandidato praktiką Rygoje. Į visuomeninę veiklą įsitraukė mokydamasis gimnazijoje: Liepojoje priklausė slaptai moksleivių kuopelei, dalyvavo darbininkų švietimo rateliuose, lietuvių studentų organizacijų veikloje. Važiuodamas iš Šiaulių į Tartu, pakeliui aplankydavo slaptą Rygos lietuvių moksleivių kuopelę, atveždavo jiems lietuviškos spaudos (Lietuvos darbininką, Darbininkų balsą). Dirbdamas Rygoje aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, įsteigė kelias lietuviškas pradžios mokyklas, rengė lietuviškus vakarus. 1908 m. persikėlęs į Šiaulius dirbo advokatu, dalyvavo visuomeninėje, politinėje ir kultūrinėje veikloje. Šiauliuose 1908 m. įregistruota Varpo draugija, tarp kurios vadovų buvo ir advokatai Kazimieras Venclauskis, St. Lukauskis ir P. Bugailiškis. 1918-1919 metais K. Venclauskis buvo Šiaulių miesto burmistru. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Nuo 1908 m. iki 1940 m. (su pertraukomis) užsiėmė advokato praktika Šiauliuose. Mirė 1940 m. vasario 24 d. Palaidotas Šiauliuose/88.

    Apie tai, kaip K. Venclauskis leido ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą iliustruoja štai toks pavyzdys, kurį aprašė K. Bielinis savo prisiminimuose. XX a. pradžioje Rygoje Venclauskis išleido du laikraštuko Pirmyn numerius. Šį laikraštuką leido ir pats sudarė visą jo turinį. Rygoje anuomet spaustuvės dar nebuvo apsirūpinusios lietuvišku raidynu, tik po ilgų ieškojimų buvo surasta Hempelio spaustuvėlė su reikalingomis raidėmis. Kai šiam spaustuvininkui buvo pasiūlyta atspausdinti Pirmyn, šis nesutikęs iš baimės, kad jam teksią už tai atsakyti. Čia ir vėl Venclauskis parodė savo drąsą, - jis pateikė Hempeliui savo dokumentus, prisižadėdamas visą atsakomybę už būsimus nemalonumus sau prisiimti. Reakcijai įsigalėjus Venclauskis visai rimtai pasiūlė spaustuvininkui imtis nelegalių lietuviškų raštų spausdinimo darbų89.

    Jonas Vileišis

    Jonas Vileišis (1872-1942). Gimė 1872 m. sausio 15 (3) Mediniuose, Pasvalio r. Diplomuotas teisininkas, advokatas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, politinis ir visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, knygnešys, knygnešių rėmėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Jonas Vileišis buvo vienas iš trijų garsiųjų Vileišių, Petro ir Antano jauniausias brolis. Niūriais carinės Rusijos priespaudos laikais, kai buvo draudžiama ne tik lietuviška raštija, bet ir kalba, slopinama katalikybė, Vileišiai pasireiškė kaip lietuvių tautinio sąmoningumo žadintojai. Savo įvairiapuse veikla jie skatino lietuvių tautinį atgimimą, prisidėjo prie Lietuvos Valstybės atkūrimo, kultūros ir švietimo puoselėjimo/90.

    (pirmus dvejus metus – parengiamojoje klasėje). Šiaulių gimnazijoje priklausė slaptam narodnikų būreliui. Draudžiamosios literatūros skaitymas J. Vileišiui buvo žingsnis į slaptą gimnazistų būrelį. Nuo penktos klasės J. Vileišis ėjo slaptosios bibliotekėlės, kurioje buvo ir keletas lietuviškų knygelių. bibliotekininko pareigas. „Mano pareiga buvo, - rašo jis atsiminimuose, - lankytis knygynan ir paėmus vieną kitą knygą slapčia po apsiaustu nešti ir įduoti gimnazistui, kuris troško apsišviesti arba kurį numatėme vertingu gauti šio uždrausto maisto“/91. Knygos būdavo laikomos keliose vietose, o 1887-1892 m. – daktaro Grigiškio bute Vasaros atostogų metu savo apylinkėje platindavo lietuvišką spaudą. Mokydamasis paskutinėje gimnazijos klasėje 1890-1891 metais kartu su bendramoksliais V. Bielskiu, St. Lukauskiu dažnai lankydavosi pas V. Zubovą dvarų ūkvedį Vincą Janavičių. Iš jo gaudavo nelegalios spaudos lenkų kalba.

    1893-1898 metais studijavo Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos ir Teisių fakultetuose. Dalyvavo Peterburgo lietuvių studentų draugijos veikloje, lietuviškoje spaudoje. Studijuodamas Peterburge buvo areštuotas M. Ganfmano ir jo draugų byloje. Jam buvo paskirta nevieša policijos priežiūra neribotą laiką. Nuo 1896 m. rašė straipsnius į Varpą, Ūkininką, finansiškai rėmė šiuos laikraščius.

    Atlikęs būtinąją tarnybą Rusijos kariuomenėje, buvo išvykęs į Berlyno universitetą gilinti profesinių žinių.

    1900 m. grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti advokato T. Vrublevskio padėjėju. Vilniuje įsitraukė į čia susikūrusios inteligentų Daukanto mantos draugijos veiklą, vėliau pavadinta Dvylikos Apaštalų dr-ja (kuopa). Kartu su broliu Petru buvo vienas pagrindinių draugijos organizatorių. Jis ragino lietuvius atsispirti rusinimui ir pravoslavinimui. J. Vileišis daug pasidarbavo spaudos teisių atgavimui paspartinti. Jis kovojo už lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą ir jos legalizavimą. Savo rašiniuose įrodinėjo, kad draudimas neteisėtas, neturi įstatymo galios, tad neišvengiamai žlugs. Aktuali ir aštri J. Vileišio publicistika įvairiais spaudos draudimo klausimais stiprino tautinio atmimo sąjūdį. Teisininkui Vileišiui kilo mintis, ar lietuvių spaudos draudimas pagrįstas juridiškai. Gerai įsigilinęs jis suprato, kad spaudos draudimas neturi įstatyminės galios. K. Grinius rašo:

    „Atrodo, kad pirmutinis, pastebėjęs juridinę anomaliją lietuvių spaudos raidyno draudime, buvo Jonas Vileišis...“

    Vileišiui kilusi mintis dėl lietuvių spaudos draudimo neteisėtumo išėjo į viešumą ir buvo išplėtota A. Macijausko ir P. Višinskio bylose/92. Itin reikšminga buvo Vileišio veikla, remiant nelegaliąją lietuvių spaudą, organizuojant jos gabenimą į Lietuvą ir platinimą. Jis vienas pirmųjų organizavo lietuviškos spaudos gabenimą į Vilnių ir jos platinimą Rytų Lietuvoje. Vileišis daug spaudos gaudavo per Motiejų Baltūsį. Iš Marijampolės lietuviškos spaudos atveždavo A. Rucevičius. 1899 m. pabaigoje būdamas Tilžėje užmezgė ryšius su knygnešiais dėl nuolatinio lietuviškos spaudos pristatymo. Susitarė su Žemaitijoje dirbusiu P. Višinskiu. Dalį atsiunčiamų į Vilnių spaudinių pats priiminėjo ir slėpė. Taip pat slėpdavo pas kitus draudžiamosios spaudos platintojus. Vileišis padėjo atgauti lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią.

    1901-1902 m. kartu su V. Urbonavičiumi organizavo slėptuvės įrengimą Šv. Mikalojaus bažnyčios palėpėje. Čia buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda. Tai buvo viena patogiausių ir saugiausių knygų slėptuvių. Savo prisiminimuose rašė: „Apžiūrėję bažnyčios šelmenį (kraigas – J. N.), nutarėme, kad ten būtų labai gera vieta didesniam knygų sandėliui“. Ten ir buvo slepiamos lietuviškos knygos, dalintos per pamaldas/93.

    J. Vileišis daug pasidarbavo padėdamas įrengti tarptautinės Paryžiaus parodos 1900 m. Lietuvių skyrių. Jis parengė šiai parodai medžiagą apie lietuvių spaudos draudimą, jos nelegalų leidimą už Rusijos imperijos ribų, platinimą Lietuvoje ir carinės reakcijos persekiojimus, priverstinį lietuvių tautos rusinimą ir pravoslavinimą. Su Vileišio pagalba Paryžiaus parodos Lietuvių skyriaus komitetas parengė bibliografijos leidinį – Lietuviškų knygų katalogą. Taip pasaulis pirmą kartą gavo oficialią informaciją apie lietuvių tautos kultūros naikinimą carinėje Rusijoje94.

    1903 m. J. Vileišis parengė ir Varpo 1903 m. 4/5 numeryje paskelbė didelę publikaciją bendru pavadinimu Lietuvos spaudos klausimais. Šioje publikacijoje Vileišis, kaip juristo ir politikas aptarė carinės Rusijos valdininkų neteisėtus veiksmus draudžiant lietuvišką spaudą, aptarė bylas dėl vartojimo lietuviškų raidžių (A. Macijausko ir P. Višinskio, taip pat bylą dėl lietuviškų iškabų Marijampolėje) ir kt.

    J. Vileišis buvo vienas Vilniaus savitarpinės pagalbos draugijos steigėjų. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, išsirūpino leidimą steigti Vilniuje pirmąjį lietuviškos spaudos knygyną. Nuo 1906 m. tapo prisiekusiuoju advokatu. Jam teko didelis krūvis daugybėje bylų, susijusių su 1905 m. revoliucijos įvykiais. Tai buvo bylos už priešvalstybinių proklamacijų platinimą, nelegalios literatūros laikymą, priklausymą uždraustoms partijoms bei organizacijoms, prakalbų prieų rusų valdžią sakymą miesteliuose, valsčių raštininkų, mokytojų, kitų rusų valdininkų šalinimą ir pan. Daugiausia tokias bylas sprendė Vilniaus teismo rūmai, svarbesniais atvejais – Vilniaus arba Varšuvos (Suvalkijos bylas) apygardų karo teismai. Vileišiui, kaip ir kitiems anuo metu praktikavusiems lietuviams advokatams (P. Leonui, J. Stašinskui, A. Bulotai, M. Sleževičiui, K. Sąmajauskui ir kt.) teko dalyvauti tose bylose gynėjais. Į J. Vileišį, kaip į žinomą lietuvių veikėją ir advokatą, kreipdavosi pagalbos žmonės iš visos Lietuvos/95. Jo padėjėjais yra buvę advokatai M. Sleževičius ir A. Tumėnas.

    Atgavus lietuvišką spaudą J. Vileišis tapo laikraščių leidėju, redaktoriumi, redagavo Lietuvos ūkininką, nuo 1909 m. Vilniaus žinias. Vileišis steigė mokyklas, leido vadovėlius, paskelbė straipsnių visuomenės gyvenimo ir kultūros klausimais. Pirmojo pasaulinio karo metu įsiliejo į pasipriešinimo vokiečių okupacijai veiklą. J. Vileišis pasiūlė ir parengė Nepriklausomybės akto formuluotę, kurią Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priėmė. Vasario 16-osios akto signataras.

    1921-1933 m. dirbo Kauno burmistru, Valstybės tarybos nariu. Dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – VDU), dirbo prisiekusiu advokatu. Biržuose, Kaune. Lietuvos teisingumo ministro 1941 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu paskirtas advokatu. Mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune, palaidotas Vilniuje, Rasos kapinėse96.

    Tadas Vrublevskis

    Didelį indėlį į lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą įnešė Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis (1858-1925). Diplomuotas teisininkas, advokatas, bibliofilas, bibliotekininkas, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, knygnešių rėmėjas. Gimė 1858 m. lapkričio 8 d. Vilniuje. Į Peterburgą atvyko 1877 m. studijuoti karo medicinos akademijoje (mokėsi Peterburgo medicinos-chirurgijos akademijoje ir Varšuvos universiteto Medicinos fakultete). Bet už priklausymą slaptai socialistinei organizacijai 1880 m. buvo areštuotas ir 1881 m. ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją. Grįžęs iš tremties, 1883 m. ėmė studijuoti teisę. 1886 m. eksternu baigė Sankt Peterburgo universitetą ir tapo teisės magistru. Dirbo padėjėju Sankt Peterburge garsaus prisiekusiojo advokato Vladimiro Spasovičiaus (1828-1907) kontoroje.

    Po tėvų mirties, 1891 m. Tadas Vrublevskis visam laikui grįžo į Vilnių. 1891 m. gavo tarnybą Vilniuje – juriskonsulto pareigas Polesės geležinkelio valdyboje. 1898 m. jau vertėsi advokato praktika, jo padėjėju pradėjo dirbti Jonas Vileišis. Suaktyvėjo tado Vrublevskio ryšiai su lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais, prašoma jo, kaip advokato, paslaugų. Jis dalyvaudavo politinėse, rezonansinėse bylose ir gindavo caro valdžios persekiojamus asmenis, knygnešius, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos platinimo organizatorius ir platintojus. Išgarsėjo kaip sėkmingas politinių procesų advokatas. Buvo atviras to meto politinio gyvenimo aktualijoms, lietuvių siekiams susigrąžinti spaudą. Jis pagarsėjo kaip skriaudžiamųjų gynėjas Į jį pagalbos kreipdavosi knygnešiai, slaptų mokyklėlių steigėjai, tautinio atgimimo veikėjai. Tai dažniausiai būdavo paprasti lietuviai, norėję mokyti vaikus savo kalbos, siekę nepriklausomybės savo tėvynei, pasipriešinę valdininkų savivalei ar smurtui, pagaliau – lietuviškų laikraščių redaktoriai, propagavę lietuvybę. Bylų, negailėdamas laiko ir sveikatos, imdavosi ne tik Vilniuje, bet važinėjo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį, kitus Lietuvos miestus, taip pat vykdavo ir į Rusijos miestus97. Vrublevskis gynė knygnešį Motiejų Baltūsį (1876-1923), kurį caro žandarai sulaikė 1902 m. spalio 6 d., kai iš Šeštokų geležinkelio stoties važiuodamas į Vilnių, į bagažą atidavė 2 sunkius lagaminus (apie 150 kg). Kai norėjo atsiimti lagaminus, buvo sulaikytas. Juose rado 2239 egz. nelegalių leidinių lietuvių ir lenkų kalbomis. M. Baltūsis buvo areštuotas ir teisiamas 1903 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus teismo rūmų uždarame posėdyje. Byloje jį gynė advokatas Vrublevskis. M. Baltusis reikalavo teisme lietuvių kalbos, bet pirmininkas šį reikalavimą atmetė98. 1903 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu jam buvo atimtos asmens bei turto teisės ir įkalintas pataisos areštuotųjų skyriuje 3 metams. Bausmę atliko Vilniuje99. 1908 m. gynė Juozą Sirutavičių iš Kairiškių ir Juozą Taraškevičių iš Šiaudinės byloje už dalyvavimą mitinguose Žemaitijoje. Šią bylą sprendė Vilniaus teismo rūmai be prisiekusiųjų posėdininkų Šiauliuose, kaltinamuosius gynė adv. T. Vrublevskis100.

    Nėra žinomas tikslus T. Vrublevskio vestų tokių bylų skaičius, tačiau vien 1905-1907 metais jis dalyvavo 470 politinių bylų, kuriose buvo teisiama apie 4000 žmonių101.

    T. Vrublevskis pasiaukojamai gynė lietuvius ne tik nuo caro valdžios persekiojimų, bet ir vėliau – jau nuo lenkų. Ir dažnai teisinę kvalifikuotą pagalbą teikdavo nemokamai. Vrublevskiui nesvarbu buvo ginamojo tautybė: lenkas, lietuvis, gudas, žydas ar rusas. Svarbu buvo žmogaus prigimtinės teisės, kurių neturi varžyti socialinės padėties ar tautybės apribojimai. Jis gynė Kražių valstiečius, pasipriešinusius bažnyčios uždarymui, P. Višinskį, S. Didžiulį ir kt., advokatavo baltarusių ir lietuvių politinėse bylose. Ypač plačiai nuskambėjo T. Vrublevskio kaip advokato dalyvavimas ir jo gynimo kalbos Kražių byloje. Jo padėjėjais dirbo žymūs lietuvių kultūros veikėjai: Augustinas Janulaitis, Mykolas Biržiška, Mykolas Riomeris, Jonas Vileišis. Pas jį kurį laiką padėjėju dirbo ir garsus Lietuvos politikos veikėjas Mykolas Sleževičius (1882-1939).

    J. Vileišis apie savo vyresnįjį kolegą ir mokytoją Tadą Vrublevskį rašė:

    Pirmą kartą jį pažinau 1898 m., kuomet, baigęs universitetą, kreipiausi į jį prašydamas priimti į savo pagalbininkų skaičių. Jau tuomet jis buvo pagarsėjęs kaip įžymus visuomenės veikėjas ir vienas geriausių politinių bylų gynėjas. Visiems buvo žinomos jo gynimo kalbos Kražių byloje ,...> Nuo to laiko iki pat didžiojo karo rods nebuvo nė vienos įžymesnės politinės bylos, kurioje Vrublevskis nebūtų dalyvavęs kaip gynėjas. Ypač atsirado daug bylų po 1905 metų revoliucijos ir pirmojo mūsų Seimo Vilniuje, kuomet pradėta persekioti už platinimą ir vykdymą to Seimo priimtų rezoliucijų/102.

    T. Vrublevskis dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje (LMD), buvo jos valdybos nariu. Draugijos susirinkimuose skaitė pranešimus apie Vilniaus istoriją, spaudos lietuvių kalbą draudimą, kitas paskaitas. Pažymėtina, kad dalyvavimas LMD rengtame paskaitų cikle apie lietuviškos spaudos draudimą (1925 m. gegužės mėnesį), švenčiant 20-ąsias spaudos draudimo panaikinimo metines buvo paskutinis T. Vrublevskio viešas pasirodymas103. Tadas Vrublevskis mirė 1925 m. liepos 3 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse104.

    Tai toli gražu nepilnas sąrašas tų Lietuvos advokatų, kurie dalyvavo spaudos draudimo panaikinimo sąjūdyje, gynė draudžiamosios spaudos platintojus, knygnešius, daraktorius spaudos bylose. Ir kiti to meto advokatai vienaip ar kitaip dalyvavo šioje veikloje, tik apie jų veiklą dar mažai žinoma. Be prisiekusiųjų advokatų, šiame kilniame darbe dalyvavo ir privatiniai advokatai, kurie irgi prisidėjo prie draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizavimo ir platinimo, knygnešių rėmimo ar buvo knygnešiais. Iš įvairių šaltinių pavyko surinkti kai kuriuos duomenis apie šiuos lietuvių privatinius advokatus draudžiamosios spaudos platinimo organizatorius ir platintojus, knygnešių rėmėjus ir knygnešius.

    Privatūs advokatai, lietuviškos spaudos platinimo organizatoriai ir platintojai, knygnešių rėmėjai ir knygnešiai

    Boleslovas Birieta

    Boleslovas Birieta (1848-1923). Advokatas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1948 m. Ukmergėje. Dirbo privačiu advokatu Ukmergės taikos teisėjų suvažiavime. Nuo 1891 m. palaikė ryšius su Stanislovu Didžiuliu (1850-1927), iš kurio gaudavo spaudos ir platino tarp savo pažįstamų. 1899 m. įkliuvus su lietuviška spauda Ukmergės moksleiviams S. Ūsoniui, I. Miškiniui bei jų tėvams ir broliams, buvo kratytas ir B. Birietos butas. Žandarai įtarė, kad jis Ukmergėje platino hektografuotą atsišaukimą Tėvai, broliai ir seserys! Ir kad padėjo Ukmergės nelegalios spaudos bičiulių kuopelės nariams perrašyti skundus rusų k. dėl S. Ūsonio pašalinimo iš mokyklos ir kt. Per kratą žandarai rado J. Augulio, S. Didžiulio, knygnešio J. Šiaučiūno laiškų, senų lietuviškų knygų, kurias sakėsi įsigijęs iš Vilniaus viešosios bibliotekos. Nubaustas 1 mėn. kalėjimo. Kartu su S. Didžiuliu bei Viešintų kunigu, knygnešiu ir švietėju Boleslovu Šlamu (1871-1917) organizavo aplinkinių apylinkių valstiečių prašymus Rusijos carui dėl spaudos draudimo panaikinimo, rinko valstiečių parašus. Už šią veiklą, 1902 m. pašalintas iš advokato pareigų. Mirė 1923 m. sausio mėn. Ukmergėje/105.

    Bronislavas Cirtautas

    Bronislavas Cirtautas (1881-1930). Privatus advokatas, politinis ir visuomenės veikėjas, Steigiamojo Seimo narys, draudžiamosios spaudos platintojas. Gimė 1881 m. birželio 3 d. Veiviržėnų miestelyje, Kretingos apskr. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, keletą metų buvo geriausias mokinys. 1897 m. vienas iš katalikų moksleivių pasipriešinimo prieš privalomą stačiatikių pamaldų lankymą organizatorių, lietuvybės skleidėjas, už tai iš gimnazijos VII klasės pašalintas. 1905 m. revoliucinių įvykių dalyvis. Už dalyvavimą revoliucinėje veikloje ir draudžiamosios spaudos platinimą Vilniaus apygardos teismo 1908 m. buvo nuteistas kalėti dvejus metus. Iš pradžių buvo mokytojas advokato Petro Leono šeimoje. Vertėsi privataus advokato praktika, dirbo prof. Petro Leono sekretoriumi, su jo parama pasisekė eksternu išlaikyti baigiamuosius egzaminus gimnazijoje. 1919-1920 m. Kėdainių nuovados taikos teisėjas. 1920 m. gegužės 151922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Nuo 1922 m. iki mirties vertėsi privataus advokato praktika. Mirė 1930 m. birželio 4 d. Kaune, palaidotas Mastautų k. Krakių vlsč., Kėdainių apskr./106.

    Lionginas Krečinas

    Lionginas Krečinas (1857-1929). Gimė 1857 m. Teisininkas, privatinis advokatas, draudžiamosios spaudos platintojas. Maždaug nuo 1878 m. dirbo privatiniu advokatu Šiauliuose. Krečinas turėjo didelę teisinės ir grožinės literatūros biblioteką. Jis nepabijojo pas save laikyti ir caro valdžios uždraustų knygų. Spaudos draudimo metais pas advokatą knygas skaitymui imdavo pažangus Šiaulių jaunimas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, apie 1918 m. pasitraukė į Rusiją. Į Lietuvą grįžo 1920 m. rugsėjo pradžioje. Šiauliuose užsiėmė privatinio advokato praktika iki pat mirties. Senatvėje klientus konsultavo namuose ir ruošė teismo darbui būsimus jaunuosius advokatus. Mirė 1929 m. lapkričio 2 d. Šiauliuose/107.

    Teisininkas P. Bugailiškis (1883-1965) apie privatų advokatą Lionginą Krečiną rašė:

    <...> Krečino vardas minėtinas ne tik kaip seniausio advokato, bet kartu vieno žymiausių teisės žinovų ir praktikų. Nebaigęs jokio aukštesnio mokslo, nestudijavęs teisės dalykų universiteto suole, jis savo įgimtu gabumu pasiekė nepaprastai aukštą erudiciją teisės srity; sugebėdamas spręsti painiausius juridinius klausimus, iš karto statydamas juos į tinkamą plotmę. Turėdamas gerą atmintį, jis buvo gyva teisinė enciklopedija savo kolegoms ir jauniems teisininkams, kurie daug galėjo pasimokyti ir pasilavinti iš jo kalbų, patarimų, taip jau iš jo didžiulės, caro metu žuvusios bibliotekos, kuri visiems buvo atvira.
    <...> Krečinas turėjo gerą praktiką, tačiau materialistas nebuvo: jam rūpėjo ir jį daugiausia interesavo bylos savo kazusais, kurie davė progos gilesniam teisiniam galvojimui ir savo rūšies teisinei kūrybai <...>

    Pažymėtinas jis ir kaip teisininkas visuomenininkas, savo laiku taręs rimtą žodį svarbiu lietuvių visuomenei kovos dėl savo spaudos momentu. Gindamas Pov. Višinskio bylą, iškeltą jam dėl išlipinimo 1901 m. lietuviškomis raidėmis rašytų afišų apie liet. spektaklį Mintaujoje, iškėlė pagrindinį teisės klausimą, būtent lietuviškų raidžių draudimo klausimą veikusių tada įstatymu atžvilgiu: čia jis įrodė ir, perkėlus bylą principiniais sumetimais į rusų senatą, tenai apgynė savo nuomonę, kad liet. raidžių draudimas, administracijos vykdomas nuo 1864 metų buvo paremtas neveikiančiais įstatymais, bet vien administracijos aktais ir neturėjo jokio teisinio pagrindo/108.

    J. Tumas-Vaižgantas L. Krečiną apibūdino, kaip gabų, kuklų ir inteligentišką advokatą/109.

    Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

    Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852-1916) Gimė 1852 m. vasario 2 d. Kompanščiznos dvare prie Linkuvos, Pakruojo r. Teisininkas, privatinis advokatas, dramaturgas, teatro veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas 1864-1870 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Paragintas mokinio Petro Vileišio išmoko lietuvių kalbą. Išstojęs iš VII klasės, toliau mokėsi Rygos telegrafo mokykloje 1871 m. gavo tarnybą Maskvos telegrafe. Laisvuoju klausytoju įstojo į Maskvos universitetą studijuoti teisės ir išlaikė privataus advokato egzaminus. Nuo 1878 m. dirbo Kryme 1884 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1895 m. gyveno Joniškėlyje ir Linkaučiuose, vertėsi privataus advokato praktika Šiaurės Lietuvoje. Apie 1886 m., gyvendamas Joniškėlyje, susipažino su G. Petkevičaite-Bite, ėmė domėtis lietuvių spauda, rėmė Varpą, Ūkininką ir nuo 1890 m. juose bendradarbiavo – skelbė didaktinio pobūdžio prozos kūrinius. Palaikė ryšius su Jurgiu Bieliniu, kuris atveždavo lietuviškos spaudos. Įsitraukė į jos platinimą. Žandarai jį persekiojo, 1894 m. buvo priverstas išvykti į Charkovą, vėliau persikėlė į Maskvą. Landsbergio-Žemkalnio bute Maskvoje susitikdavo Maskvoje studijavę studentai, čia buvo slepiama lietuviška spauda. Palaikė ryšius su Liudu Vaineikiu, kurio bylai prasidėjus (1897 m.) žandarai sulaikė Landsbergio-Žemkalnio korespondenciją. 1900 m. buvo padaryta jo bute krata, bet lietuviškų knygų nerasta, jos buvo paslėptos vežimėlyje. 1900 m. vasario 27 d. suimtas, kaltintas lietuviškos spaudos rėmimu, lėšų jai rinkimu. Pas Landsbergį-Žemkalnį rasti laiškai buvo kratos pas teisininką Motiejų Čepą Užbaikalėje priežastis. Landsbergis buvo laikomas Liepojos kalėjime. Po 10 savaičių paleistas už 300 rublių užstatą. Grįžo į Maskvą. Caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu 2 metams ištremtas į Smolenską, paskirta vieša policijos priežiūra. Iš čia 1904 m., atlikęs bausmę, atvyko į Vilnių. Pradėjus P. Vileišiui leisti Vilniaus žinias, tapo laikraščio administratoriumi, priklausė Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijai. 1908 m. persikėlė į Kauną. 1909-1915 m. gyveno Šiauliuose, dirbo draudimo kompanijoje Rossija. Padėjo suburti Varpo draugiją, rašė dramas, pjeses, režisavo spektaklius Kaune, Šiauliuose. 1915 m. grįžo į Vilnių. Mirė 1916 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinės110.

    Juozas Liaugminas

    Juozas Liaugminas (1863-1902). Gimė apie 1863 m. Naikių k. Viekšnių vlsč. Privatus advokatas, knygyno Rygoje savininkas, knygnešių rėmėjas, knygnešys. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. Gyveno Viekšniuose, Akmenė, vėliau Mažeikiuose. Rūpinosi lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1895 m. siekė gauti leidimą lietuviškam leidiniui – rankraščiui Žemaičių ir lietuvių kalendorius ir vadovas po Rosijos cesorystę ant 1896 metų. 1896 m. kovo mėn. jis vėl kreipėsi į Vyriausią spaudos reikalų valdybą ir prašė leisti atiduoti rinkti 1897 m. kalendoriaus rankraštį, parašytą kirilica. Kartu J. Liaugminas paprašė leidimo išleisti rankraštį Žemaičių ir lietuvių kalendorius ir vadovas po Rosijos cesorystę ant 1898 metų. 1896-1897 m. jis mėgino išleisti kitus leidinius lotyniškomis raidėmis, būtent: perspausdinti 1860 m. cenzūros leistą maldaknygę Senas aukso altorius ir Lietuviškai-vokišką-rusišką žodyną, kurį ruošiant talkininkavo Domas Šidlauskas. J. Liaugmino prašymai buvo atmesti vieno valdybos viršininko sprendimu, kai tuo tarpu juos turėjo svarstyti valdybos taryba, o jos nutarimą tvirtinti vidaus reikalų ministras. J. Liaugminas gerai žinojo įstatymus ir pradėjo ginti savo teises juridiniu keliu. Jis apskundė Senatui Vyriausiąją spaudos reikalų valdybą už jo prašymų atmetimą. Senatas svarstė J. Liaugmino skundą ir 1898 m. rugpjūčio 24 d. išleido įsaką, nurodantį vidaus reikalų ministrui išspręsti J. Liaugmino prašymą dėl žodyno. 1902 m. rugsėjo 25 d. toks pat įsakas buvo priimtas ir dėl kalendoriaus. Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos taryba J. Liaugmino prašymą pakartotinai svarstė 1902 m. spalio 26 d. ir, remdamasis vidaus reikalų ministro 1865 m. rugsėjo 23 d. aplinkraščiu, jį atmetė. Šį nutarimą patvirtino ir vidaus reikalų ministras. 1900 m. rūpinosi leisti Rygoje savo redaguojamą žurnalą vokiečių ir rusų kalbomis. 1901 m. persikėlė gyventi į Aizputę. Už draudžiamosios spaudos platinimą 1901 m. gruodžio 18 d. nubaustas 1 mėnesiui kalėjimo. 1902 m. kovo 20 d. dar sėdėjo Liepojos kalėjime, kuriame, rodos, ir mirė |111.

    Benediktas Tautvaišas

    Benediktas Tautvaišas (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Gyveno Žagarėje. Privatus advokatas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. B. Tautvaiša rėmė knygnešius, platino draudžiamą lietuvišką spaudą savame krašte. Apie 1890 m. prisidėjo prie aušrininkų ir daug pagelbėjo valstiečių reikaluose teisme ir kitose rusų įstaigose. Už tai valstiečiai B. Tautvaišą labai gerbė, kaip jų teisių gynėją |112.

    Literatūra

    1 Misius, Kazys. Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis. Iš: Povilas Višinskis: idėjos ir darbai (sud. Dalia Striogaitė), Vilnius: Versus Aureus, 2011, p. 42-43.

    2 Merkys, Vytautas. Knygnešių laikai 1864-1904, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 31-64.

    3 Misius, Kazys. Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis, p. 43.

    4 М. Лозорайтис Литовцы и русский алфавит. - Живая старина вып. III ir IV, 1895, p. 251-259.

    5 Merkys, Vytautas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvės, Vilnius: Mintis, 1972, p. 52-53.

    6 Merkys, Vytautas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvės, p. 59-60.

    7 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004, p. 278.

    8 Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), V., 1978, p. 198-200; Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis. Teisė, 1935, nr, 31, p. 312.

    9 Vėbra, Rimantas. Lietuviškos spaudos draudimas 1864-1904 metais. Istorijos bruožai. Vilnius: Pradai, 1996, p. 200.

    10 Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), p. 198-200.

    11 Tumas, Juozas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir broliai Juškos-Juškevičiai. Kaunas, Vaivos b-vės leidinys, 1924, p. 56.

    12 Ruželytė, Ona. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje. Humanistica. 1999. Nr. 2 (4), p. 47.

    13 Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis. Teisė, 1936, nr. 33, p. 101; Ruželytė Ona. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje, p. 47.

    14 Žinantis [Povilas Višinskis], „Joniškis, Šiaulių pav. (lipdymas afišų)“, Varpas, 1901, nr. 6, p. 69; Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), p. 200-201.

    15 Misius, Kazys. Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis. Iš: Povilas Višinskis: idėjos ir darbai, p. 48-49.

    16 Būtėnas J. Povilas Višinskis. Vilnius: leidykla Egalda, 1997, p. 81-82; Žinantis [Povilas Višinskis], „Joniškis, Šiaulių pav. (lipdymas afišų“, Varpas, 1901, nr. 6, p. 69.

    17 Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga, 1978, p. 233-234.

    18 „Dėlei lipdymo afišų“. Varpas, 1903, nr. 4/5, p. 126-128; Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis. Teisė, 1935, nr. 32, p. 403-405.

    19 Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), p. 119).

    20 „Mirė laisvės draugas ir lietuvių teisių gynėjas redaktorius M. Ganfmanas“, Lietuvos žinios, 1934, lapkričio 17, nr. 263, p. 2; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 502; Misius, Kazys. Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis. Iš: Povilas Višinskis: idėjos ir darbai, p. 52-53.

    21 Sprindys, Adolfas. Povilas Višinskis, p. 234-235.

    22 M. Ganfmano laiškas 1903 02 14 P. Višinskiui, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (LLTI BR), f. 1-757.

    23 Дело по жалобе Павла Вышинскаго…- ЦГИАЛ, F. 1363. Ap. 6, Nr. 1728, p. 2. Toje byloje yra: 1. Kasacinis skundas. 2. Šiaulių teismo lydraštis. 3. Kvitas apie įmokėtą 10 rb. žyminį mokestį, 4. V. Plėvės raštas, 5. Įgaliojimas advokatui M. Ganfmanui.

    24 Дело по жалобе Павла Вышинского… - ЦГИАЛ, F. 1363, ap. 6, Nr. 1728, p. 6.

    25 Решения Уголовного кассационного департамента Правительствующего сената. СПБ, 1903, с. 40, 41; Употребление латинского шрифта для литовской письменности. – Право, 1903, 1 июля, Nr. 23, стлб. 1594-1596.

    26 Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis. Teisė, 1936, nr. 33, p. 101-102.

    27 Tumas, Juozas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir broliai Juškos-Juškevičiai, p. 61.

    28 Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Krislai, V., 1966, p. 496.

    29 Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), p. 203.

    30 MAB, f. 155, b. 33, lap. 17-27, T. Vrublevskio pastabos apie bylos eigą, 1905 m. gegužės 8 d. apeliacinis skundas Senatui; CVIA, f. 1242, ap. 1, b. 121, lap. 122-124; Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), V. 1978, p. 201-202.

    31 Merkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.), p. 117-118.

    32 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 69; Krivickas, Jonas. Šiaulių gimnazija ir lietuviškos spaudos darbininkai. Iš: Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje 1864-1904-2004 (sud. Bronius Maskuliūnas, Džiuljeta Maskuliūnienė). Šiauliai: Saulės delta, 2005, p. 247; Visuotinė lietuvių enciklopedija (toliau – VLE), t. III Beketeriai-Chakasai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 234-235.

    33 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 69-70; VLE, t. III Beketeriai-Chakasai, p. 235; Biržiška, Vaclovas. 50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint. Aidai, 1954, Nr. 6, p. 258; Teisininkų žinios, 1956, nr. 15-16, p. 16.

    34 Pšibilskis V. B. Pratarmė. Iš: Bugailiškis Peliksas. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 4.

    35 Ruželytė, Ona. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje, p. 49.

    36 Pšibilskis V. B. Pratarmė. Iš: Bugailiškis Peliksas. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, p. 17; Teisininkų žinios, 1965, nr. 27-28, p. 14-15.

    37 Bugailiškis, Peliksas. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, p. 179.

    38 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 86; VLE, t. III Beketeriai-Chakasai, p. 569-570;

    39 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 88; VLE, t. III, Beketeriai-Chakasai, p. 608.

    40 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 97; Teisininkų žinios, 1954, nr. 6, p. 6-7.

    41 Vilbikas, Alfredas. Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918-2008). Šiauliai, 2009, p. 323.

    42 Laučiūtė, Sofija Jūratė. Peterburgas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje, Vilnius: Katalikų akademija, 2002, p. 106-107; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 124.

    43 Vilbikas, Alfredas. Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918-2008), p. 332.

    44 LE, Bostonas, t. 5; LE, t. 9, Kaunas, 1939, p. 78-79.

    45 Bielinis, Kipras. Penktieji metai. New Yorkas, 1959, p. 566.

    46 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 177; VLE, t. VIII, Imhof-Junusas, Vilnius, 2005, p. 527.

    47 Vilbikas, Alfredas. Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918-2008), p. 352.

    48 Sprindis A. Povilas Višinskis. V., 1978, p. 24-25.

    49 V. Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. 2-oji laida. Čikaga, 1973. T. 1, p. 74; Blaževičius Kazys. 80 metų be Vlado Putvinskio. XXI amžius, Nr. 18.

    50 Putvinskienė, Emilija. Atsiminimai. Šiauliai: Saulės delta, 1995, p. 25.

    51 Rankraštį taisė V. Kudirka ir J. Jablonskis, knygos spausdinimą finansavo tilžietės knygininkės Martos Raišukytės administruojamas fondas „Kudirkos iždas“; Kaunas, Domas. Martyno Jankaus leidybinė veikla ir vaidmuo kultūriniame ir politiniame sąjūdyje. Knygotyra, 2009, Nr. 52.

    52 Vilbikas, Alfredas. Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918-2008), p. 361.

    53 LE, t. 10, Bostonas, 1954, p. 340; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 205.

    54 Šliūpas, Jonas. Jaunatvė – gyvenimo pavasaris, Šiauliai, 1927, p. 41.

    55 LE, t. 11, Bostonas, 1954, p. 465; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 228; Laučiūtė Jūratė Sofija. Peterburgas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje, p. 133.

    56 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 264; VLE, t. XIII Leo-Magazyn, p. 10.

    57 Leonavičius, Juozas. Petras Leonas - Lietuvos sąžinė (1864 – 1938). Kaunas: Technologija, 2002, p. 3, 40-41, 103-106, 125, 133-134, 659-660; Teisininkų žinios, 1965, nr. 27-28, p. 24-29.

    58 Varpas, 1894, nr. 2; Varpas, 1894, nr. 6.

    59 Varpas, 1893 nr. 2; Varpas, 1893, nr. 3; Varpas, 1893, nr. 9.

    60 Živaja Starina, 1895, nr. 3-4; Varpas, 1896, nr. 7.

    61 Tumas, Juozas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir broliai Juškos-Juškevičiai, p. 51-52.

    62 CVIA, f. 567, ap. 12, 1895 m., b. 61, lap. 1-8; Merkys, Vytautas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvės, p. 64.

    63 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 274; VLE, t. XIII Leo-Magazyn, p. 646.

    64 LAA, Lietuvos advokatų tarybos (toliau sutrumpintai – LAT) 1935 m. gegužės 28 d. nutarimas (prot. Nr. 380).

    65 Lietuvos advokatų tarybos apyskaita už 1934 metus, Kaunas: Varpas, 1935, p. 31.

    66 Krivka L. Lietuvos advokatai prieškaryje. Gyvenimo ir profesinės veiklos fragmentai, Mokslas ir gyvenimas, 2006, nr. 2, p. 12.

    67 Krivka L. Lietuvos advokatai prieškaryje. Gyvenimo ir profesinės veiklos fragmentai. p. 12.

    68 Knygnešių veikla Šiluvoje. Iš: Kraštotyra. Kn. 9, 1979, p. 41-48.

    69 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 275.

    70 Lukauskaitė, Ona. Mano tėvas. Šiaulių naujienos, 1989 rugsėjo 21, p. 3.

    71 VLE t. XIII, Leo-Magazyn, p. 676.

    72 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 339-340. VLE, t. XVI Maha-Omuta, Vilnius, 2009, p. 755; Teisininkų žinios 1965, nr. 27-28, p. 12-13.

    73 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 363; Bielinis, Kipras. Dienojant; Knygnešys, t. 1, 1938; Jakavičius L. Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų. Šiauliai, 1929, p. 60-61.

    74 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 376; VLE, t. XVIII Perk-Pražvalgos, Vilnius, 2010, p. 677; Teisininkų žinios, 1955, nr. 13-14, p. 17-18.

    75 Laučiūtė, Jūratė Sofija. Peterburgas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje. Katalikų akademija, Vilnius, 2002, p. 139.

    76 Merkys, Vytautas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvė, p. 35-36.

    77 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 105, 388-389.

    78 Lietuvių enciklopedija, 24 tomas, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, p. 441.

    79 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 411.

    80 Ruželytė Ona. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje, p. 50.

    81 JAV lietuviai. Biografijų žinynas. – Vilnius, 2002, t. 2, p. 245-246; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 424-425; VLE, t. XXI Sam-Skl, Vilnius, 2012, p. 616; Teisininkų žinios, nr. 1, p. 7-8; Teisininkų žinios, 1955, nr. 13-14, p. 18-19.

    82 Būtėnas Julius, Mackevičius Mečys. Mykolas Sleževičius. Advokatas ir politikas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvių knygnešiai ir daraktoriai 1894-1904, p. 428; VLE, t. XXII, Sko-Šala, Vilnius, 2012, p. 70.

    83 Binkis, Kazys. Antanas Smetona 1874-1934 šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti. Išleido: Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 60 metų amžiaus sukaktuvių minėjimo vyriausias komitetas, Kaunas, 1934, p. 39-40; LE, t. 28, Bostonas, p. 461-462; Kaluškevičius Benjaminas, Misius, Kazys. Lietuvių knygnešiai ir daraktoriai 1894-1904, p. 429; VLE, t. XXII Sko-Šala, Vilnius, 2012, p. 140;

    84 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 216.

    85 Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 440; LE, t. 28, Bostonas, p. 461-462; VLE, t. XXII Sko-Šala, 2012, p. 465.

    86 VLE, t. XXIII Šalc-Toli, 2013, p. 16.

    87 Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis: Teisė, 1935, nr. 31, p. 305-312, Teisė, 1935, nr. 32, p. 403-410, Teisė, 1936, nr. 101-102.

    88 Šalkauskis, Kazys. Bylos dėl spaudos lietuvių raidėmis. Teisė, 1935, nr. 31, p. 312.

    89 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 515-516; Nekrašius, Jonas. Jis buvo advokatas. Kazimiero Venclauskio profesinė veikla. Iš: Kazimieras Venclauskis (sud. I. Nekrašienė). Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2000, p. 17-44.

    90 Bielinis, Kipras. Penktieji metai, p. 485.

    91 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 520.

    92 Aničas, Jonas. Jonas Vileišis 1872-1942. Vilnius: Alma Littera, 1995, p. 33.

    93 Aničas, Jonas. Jonas Vileišis 1872-1942, p. 84-85; Grinius K. Atsiminimai ir mintys. Chicago, 1962. – T. 2, p. 53.

    94 Stašaitis, Jurgis. Ką mena senos nuotraukos. Krantai, 2013, nr. 2, p. 73.

    95 Aničas, Jonas. Jonas Vileišis 1872-1942, p. 81, 84.

    96 Aničas, Jonas. Jonas Vileišis 1872-1942, p. 117-118.

    97 Lietuvos enciklopedija, 1988, t. 4, p. 518.

    98 Kerutis, Zenonas. Žinomas nežinomas advokatas Tadas Vrublevskis. Iš: XXVII knygos mėgėjų metraštis. Kaunas, 2010 [T.] 4, p. 179-196.

    99 Bielinis, Kipras. Penktieji metai, p. 565; Darbininkų balsas, 1903, nr. 214, p. 16.

    100 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 48-49.

    101 Bielinis, Kipras. Penktieji metai, p. 564.

    102 Ponarski, Zenowiusz. Adwokat Tadeusz Stanislaw Wroblewski (1858-1925). Iš: Szkice z dziejow adwokatury polskiej: [Sieria pierwsza].- Warszawa, 1976, p. 55-67.

    103 Aničas, Jonas. Jonas Vileišis 1872-1942, p. 115.

    104 Railienė, Birutė. Tadas Stanislavas Vrublevskis (Tadeusz Stanislaw Wroblewski). Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. 2012.

    105 Marcinkevičius, Juozas. Tado Vrublevskio ryšiai su lietuvių visuomenės veikėjais. Iš: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2001/2002. Vilnius: Margi raštai, 2004, p. 16; Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai: [bibliografijos rodyklė] /sudarė Bronislava Kisielienė. -Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2012, p. 37-40.

    106 Nuliūdę bičiuliai. A. a. Bolys Birieta. Lietuvos žinios, 1923 sausio 18 d.; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 68.

    107 Cirtautas Bronislovas, LE, Bostonas, 1954, t. 4, p. 40; Tamošatis Mindaugas, Selenis Valdas. Cirtautas Bronislovas. Iš: Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas (sud.A. Ragauskas, M. Tamošaitis). Vilnius, 2006, p. 117-118.

    108 Teismo kronika. A. a. L. Krečinas. Parašas. P. B-lis. Teisė, 1929, nr. 16, p. 90-91.

    109 Teismo kronika. A. a. L. Krečinas, p. 90-91.

    110 Tumas, Juozas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis ir Broliai Juškos-Juškevičiai, p. 54.

    111 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 256-257.

    112 Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 267; Merkys, Vytautas. Iš lietuvių kultūros istorijos. Spauda ir spaustuvės, p. 56-60.

    113 Mažylis, Petras. Žagarės senieji knygnešiai ir šviesos skleidėjai. Naujas žodis, 1932, nr. 16; Kaluškevičius Benjaminas, Misius Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, p. 483.

    Įteikta 2016 m. vasario 12 d. - advokatas Jonas Nekrašius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 101% (+145728-1412=144316 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+66-0=66 wiki spaudos ženklai).