Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
| Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika | ||
|---|---|---|
| Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika | ||
| Литовская Советская Социалистическая Республика | ||
.svg)
|
Vaizdas:COA Lithuanian SSR.png | |
| Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika vėliava | Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika herbas | |
| Lietuvos TSR himnas | ||
| ||
| Gyvavimo laikotarpis | 1940 m. liepos 21 d. – 1990 m. kovo 11 d. | |
| Valstybinė kalba | lietuvių , rusų | |
| Plotas | 65 200 km² | |
| Sostinė | Vilnius | |
| Gyventojų skaičius | apie 3 689 779 (1989) | |
| Gyventojų tankumas | 56,6/km² | |
| Valiuta | rublis | |
| Laiko zona | UTC+3 | |
Lietuvos TSR (piln. Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika) – viena iš Tarybų Sąjungos sąjunginių respublikų, gyvavusi nuo 1940 m. iki 1990 m., sudaryta okupacinės sovietų valdžios pagrindu. Teritorija ir sienos nuo 1946 m. sutapo su dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija ir sienomis (neskaitant nedidelių pakeitimų Baltarusijos pasienyje).
Lietuvos TSR Istorija[taisyti]
Molotovo-Ribentropo paktas bei TSRS - Vokietijos Sienos ir Draugystės sutartis[taisyti]
Sąlygas 1940 metų birželio mėnesio Lietuvos okupacijai sudarė 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei 1939 m. rugsėjo 28 dieną pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartis. Molotovo-Ribentropo paktas užtikrino Vokietijai, kad Sovietų Sąjunga negins Lenkijos, kurią Vokietija ruošėsi pulti, o slaptaisiais protokolais buvo pasidalinta įtakos sferomis, taip Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Rugsėjo 28 dieną pasirašyta Sienos ir Draugystės sutartimi dar kartą buvo pasidalinta įtakos sferomis, šį kartą Lietuva buvo atiduota Sovietų Sąjungos įtakai, manais į dalį Lenkijos teritorijos.
Pagal minėtas sutartis Sovietų Sąjunga pradėjo primetinėti Baltijos valstybėms savo įtaką. Savitarpio pagalbos sutartis su Latvija pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 dieną, o su Estija spalio 5 dieną. Spalio 3 dieną Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Mainais į sutartį Sovietų Sąjunga pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių. Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai aktą 1939 metų spalio 10 dieną, įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai [1]. Faktiškai tai reiškė Lietuvos neutralumo ir dalinai nepriklausomybės praradimą, nes šalis negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Tai puikiai matosi gruodžio 13 dieną kuomet Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš organizacijos dėl šios valstybės agresijos prieš Suomiją [2].
Lietuvos valstybė nepriklausomybės saulėlydyje[taisyti]
Po Spalio 10-osios Savitarpio Pagalbos sutarties, šalies strateginėse vietose išsidėstė svetima kariuomenė (kuri dar nebuvo okupacinės, nes buvo dislokuota abiejų valstybių susitarimu), kuri neretai įsiveldavo į Lietuvos vidaus reikalus. Spalio 31 dieną Raudonoji armija nekviesta slopino lenkų antisemitines riaušes Vilniuje, grasino kištis ir į kitus panašius įvykius, jei Lietuvos valdžia nesiims rimtesnių priemonių dėl Vilniaus lenkų. Visgi Sovietų Sąjungos vyriausybė nenorėjo konfliktuoti su Lietuvos valdžia (kaip ir lietuviai nenorėjo konfliktų su sovietais), tad Molotovas spalio 19 dieną įsakė Sovietų Sąjungos pasiuntiniu N. Pozdniakovui nutraukti bet kokią paramą ir pažadus Lietuvos kairiesiems. Maskva siekė teisėto Lietuvos prisijungimo, tad nenorėjo kompromituoti savo siekių [3].
Spalio 10-osios sutartimi Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km² teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis teritorijos, kurią Sovietų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Lietuvai nebuvo grąžintos visos lietuviškos teritorijos esančios Sovietų Sąjungos teritorijoje.
1939 m. lapkričio 22 d. A. Smetona patvirtino 21-ąjį šalies ministrų kabinetą, kuriam vadovavo Antanas Merkys. Šis ministrų kabinetas išbuvo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 dieną.
Okupacija ir aneksija bei tolesni įvykiai[taisyti]
Po 1940 m. birželio mėnesio TSRS karinės invazijos į Lietuvos valstybės teritoriją Lietuvos TSR buvo įkurta 1940 metų liepos 21 dieną pagal Maskvoje parengtą scenarijų: Lietuvos okupacijos sąlygomis išrinktas marionetinis Liaudies Seimas pirmojoje sesijoje pirmu klausimu, svarstydamas valstybinės santvarkos pakeitimą, Antanui Sniečkui pasiūlius, priėmė nutarimą „prašyti“ TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos TSR į TSRS sudėtį, nors rinkiminėje programoje nei „Lietuvos darbo sąjunga“, nei pavieniai kandidatai tokios nuostatos nedeklaravo. Tuo buvo siekiama formaliai įteisinti Lietuvos Respublikos okupaciją bei aneksiją (prijungimą) prie TSRS. Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 dienos LTSR – TSRS sudėtyje.
1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies Seimo ypatingos sesijos metu patvirtinta Lietuvos TSR konstitucija (1936 m. gruodžio 5 d. TSRS konstitucijos analogas). 1941 m. birželį - 1944 m. LTSR buvo okupuota Vokietijos.
Aukščiausias šalies valstybės valdžios organas – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, buvo renkama ketveriems metams, pagal principą: vienas deputatas dešimčiai tūkstančių gyventojui (deputatas renkamas iš vieno iškelto kandidato). Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų aukščiausias šalies valstybės valdžios organas buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Respublikos vyriausybė – Ministrų Taryba, atsakinga už įstatymų įgyvendinimą.
1978 m. balandžio 20 d. devintojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje devintojoje sesijoje buvo priimta antroji Lietuvos TSR konstitucija (1977 m. spalio 7 d. TSRS konstitucijos analogas), kuri veikė iki 1990 m.
Rajonuose, miestuose, gyvenvietėse ir apylinkėse vietinės valdžios organais buvo Darbo žmonių deputatų tarybos (vėliau Liaudies deputatų tarybos), kuriuos gyventojai išrinkdavo 2 metų laikotarpiui. Rinkimai buvo tik formalūs – balsuoti buvo galima tik už vieną kandidatą, paskirtą komunistų partijos. TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių taryboje Lietuvos TSR atstovaudavo 32 deputatai.
Faktiškai nustojo egzistuoti 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajam Seimui paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Kadangi Lietuvos narystė TSRS laikyta prieštaraujančia tarptautinei teisei ir laikyta niekine, formalaus išstojimo iš TSRS nebuvo.
LKP CK pirmieji sekretoriai (faktiškai – Lietuvos TSR vadovai)[taisyti]
- (1940 - 1974) Antanas Sniečkus
- (1974 - 1987) Petras Griškevičius
- (1987 - 1988) Ringaudas Bronislovas Songaila
- (1988 - 1990) Algirdas Mykolas Brazauskas
Šaltiniai[taisyti]
Šaltiniai[taisyti]
- Lietuvos Liaudies Seimas (Stenogramos ir medžiaga), Vilnius: „Mintis“. 1985
Nuorodos[taisyti]
 |
|
| ||||||