Lietuvos Taryba
Lietuvos Taryba – 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje išrinkta institucija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės. Pirmininku išrinktas Antanas Smetona.
Lietuvos Taryba palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Įsimintiniausias Tarybos nuopelnas – 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
1918 m. liepos 11 d. Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi Mindaugu II, nes bijojo agresijos iš vokiečių pusės. Padėčiai pasikeitus, 1918 m. lapkričio 2 d. atšaukė savo nutarimą ir priėmė pirmąją laikinąją Konstituciją.
Tarybos nariai:
- Saliamonas Banaitis
- Mykolas Biržiška
- Jonas Basanavičius
- Kazys Bizauskas
- Pranas Dovydaitis
- Steponas Kairys
- Petras Klimas
- Donatas Malinauskas
- Vladas Mironas
- Stanislovas Narutavičius
- Alfonsas Petrulis
- Antanas Smetona
- Jonas Smilgevičius
- Justinas Staugaitis
- Aleksandras Stulginskis
- Jurgis Šaulys
- Kazimieras Steponas Šaulys
- Jokūbas Šernas
- Jonas Vailokaitis
- Jonas Vileišis
1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą. Kilus bolševikų okupacijos grėsmei, 1919 m. sausio 2 d. Taryba persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Tų pačių metų balandį Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos prezidentą – Antaną Smetoną. Balandžio 16 d. paleista, bet gan greitai vėl sušaukta ir baigė darbą tik 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui.
Literatūra
- Mažoji konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą (sud. Mindaugas Maksimaitis). – Vilnius: Justitia, 2010. – ISBN 978-9955-616-65-8
|