Linkuvos Antrojo pasaulinio karo aukų kapai

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Linkuvos Antrojo pasaulinio karo aukų kapai
    Lokalizacija
    Respublika: Vėliava Lietuva
    Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
    Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
    Seniūnija: Linkuvos seniūnija
    Kapinių ypatumai
    Plotas, ha 0.70
    Naudojimas neveikiančios
    Objekto kodas 11043


    Linkuvos Antrojo pasaulinio karo aukų kapaiPakruojo rajono savivaldybės Linkuvos seniūnijos teritorijoje esančios neveikiančios kapinės. Kapinės užima 0.70 ha plotą.

    Istorija

    Gegužės 8-oji – Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena

    KRITO PRIE LIEPOJOS LIETUVOS VYRAI - ĄŽUOLAI

    Vakar Pakruojyje, Linkuvoje ir Žeimelyje pagerbti Antrajame pasauliniame kare žuvusieji. Atminimo vietose, padėtos gėlės, uždegtos žvakutės.

    „Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos veteranų taryba kartu su buvusia respublikine karo ir darbo veteranų taryba įkūrė asociaciją „Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizaciją.“ To meto naujomis politinėmis aplinkybėmis, naujų herojų ir naujų idėjų bei vertybių įsigalėjimo sąlygomis tai buvo labai svarbus žingsnis, nes organizacija, jos respublikinis komitetas gebėjo ne tik morališkai ar materialiai palaikyti karo veteranus, bet ir nuveikti daug kitų svarių darbų. Iš jų paminėtina 1995 metais išleista knyga „16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos žuvusių karių „ATMINTIS“, Antakalnio karių kapinėse, prie pat įėjimo, kairėje vartų pusėje, už karo veteranų surinktas lėšas buvo pastatyta drožto medžio skulptūra, įamžinusi žuvusių 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos karių ir 1944-1945 metais mobilizuotų ir negrįžusių iš kovos laukų Lietuvos vyrų atminimą“,- rašoma 2015-aisiais leidyklos „Gairės“ išleistos knygos „ATMINTIS“ antrojo papildyto leidinio pratarmėje.

    KNYGOJE – 9350 FRONTE ŽUVUSIŲJŲ PAVARDŽIŲ

    Autoriaus nuotraukoje: iš Megučionių (Linkuvos sen.) kilęs 16-osios Lietuviškosios divizijos šaulys Jonas Padaras (1910-1944) kartu su septyniais tūkstančiais žuvusiųjų „Kuršo katilo“ kautynėse palaidotas Nikracės (Latvija, Kuldingos r.) broliškų kapų memoriale

    Prieš 75-erius metus pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas – didžiausias ir žiauriausias žmonijos istorijoje. Iki šių dienų istorikai neturi vieningos nuomonės dėl jame žuvusiųjų skaičiaus. Vienų vertinimu „pabūklų mėsmalėje“ žuvo apie 60 milijonų žmonių, kitų skaičiai skiriasi.

    Apytikriai žinoma, jog į karą buvo mobilizuota apie 210 tūkstančių Lietuvos piliečių. Iš jų negalutiniais vertinimais frontuose žuvo ir pas savus negrįžo apie 40 tūkstančių.

    Knygoje „ATMINTIS“ – 9350 įvairiose kautynėse žuvusiųjų 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos karių pavardžių. Knygoje jie išvardintų abėcėlės tvarka: pavardės, gimimo, žūties metai, karinis laipsnis, palaidojimo vieta. Žuvusiųjų vietos Biržai, Šiauliai, Šilutė, Kelmė, Panevėžys, kitos mūsų šalies vietovės, didmiesčiai - Kaunas, Klaipėda, užsienio valstybės – Latvija, Rusija, kitos.

    Atminties juostoje – žuvusios telefonistės, devyniolikmetės Aldonos Paškevičiūtės, dvidešimt vienerių šaulio Jurgio Petrausko, metais vyresnio šaulio Antano Petrausko, trisdešimt trijų metų šaulio Antano Žviko, Jono Pažemecko, Juozo Pakalnio, Stepo Pakalnio, Antano Arlausko, Juozo Balčiūno, Vinco Gaubo, Jono Ivanausko, Viktoro Kačerausko, Broniaus Kriščiūno, Leono Levinsko, iš Šikšnių (Guostagalio sen.) mobilizuoto šaulio, Vainodės (Latvija, Kuldingos r.) kapinėse palaidoto Broniaus Skiko, iš Megučionių (Linkuvos sen.) į frontą mobilizuoto ir Nikracės (Latvija, Kuldingos r.) broliškose kapinėse palaidoto šaulio Jono Padaro, daugybės kitų 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos karių.

    Besidomintieji 1941-1945 metais žuvusio kario byla, gali ją rasti tinklalapyje adresu:

    NEGRĮŽO 40 TŪKSTANČIŲ LIETUVOS ŽMONIŲ

    Sugrįžusių iš Antrojo pasaulinio karo frontų prisiminimai – skaudūs. Pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena daugiausiai minima, kaip sutikta ligoninėse ir apkasuose. Daug vėliau surengtas Pergalės paradas su triumfališku Maskvos Mauzoliejaus papėdėje nugalėtosios nacistinės Vokietijos kariuomenės, armijų ir divizijų numestomis vėliavomis. Apie tą įvykį yra pasakojęs vienintelis mūsų krašte istoriniame renginyje dalyvavęs, tuometiniame Linkuvos tarybiniame ūkyje direktoriumi dirbęs, dukrą Svetlaną bei sūnų Olegą į Linkuvos vidurinę mokyklą leidęs, Naumas Krupeninas.

    Karą pralaiminčios Vokietijos sostinės berlyniečių akimirkas matė Pašvitinyje gyvenęs Berlyno šturmo dalyvis Albertas Parčiauskas.

    Be pompastikos ir politikos „blizgučių“ pats karo vargus ir nelaimes išgyvenęs, yra pasakojęs 1945-aisiais balandžio 8-ąją mūšiuose prie Karaliaučiais (dabartinis Kaliningradas) aukštais kariniais ir civiliniais apdovanojimais įvertintas nusipelnęs Lietuvos mokytojas - Lygumų, Linkuvos (1965-1982) bei Pakruojo (dabar „Žemynos“ pagrindinė) vidurinėse mokyklose direktoriavęs, Širvintose palaidotas pedagogas Jonas Klikūnas.

    Apie mūšius prie Liepojos prisiminimais dalijosi Antrojo pasaulinio karo dalyviai - Anapilin iškeliavęs pirmasis Linkuvos mieste (šalia vandentiekio bokšto) veikusios visuomenės pirties pirtininkas Klemensas Kupriūnas, Gegiedžiuose gyvenęs frontininkas Kazimieras Kavaliauskas, kiti iš karo grįžusieji...

    VIENAS Į KARĄ, KITAS – Į BUNKERĮ

    Įpusėjus aštuntam dešimtmečiui nuo žmonijos istorijoje nuožmiausio Antrojo pasaulinio karo, beveik neliko tų metų gyvųjų liudytojų. Netikėti susitikimai šalia Pelaniškių, Kalnuočiuose, gyvenančios senbuvės, Lauksodyje, švento Roko – ligonių globėjo atlaiduose sutikto, Linkuvoje gyvenančio Sibiro tremtinio Broniaus Strazdo prisiminimai dar kartą atverčia praeities puslapius į tragiškus Lietuvai ir jos žmonėms metus...

    „Vyriausias sūnus Juozas bus dailidė, vidurinysis Jonas – kriaučius, o jauniausioji Antanina – mezgėja“,- pirmajam vaikui iš rankų nepaleidžiant kalto su plaktuku, antrajam – siūlo ir adatos, dukrai virbalų – ateitį atžaloms pranašavo šalia Megučionių kapinaičių medinėje trobelėje gyvenusi ir šimtą dvylika pavasarių sutikusi ilgaamžė Teodora. Jei ne karas, auksines meistro rankas turėjęs Juozas būtų dar daug metų rentęs sodybas ūkininkams, Jonas – „Zinger“ siuvimo mašina Puodžiūnų, Ruponių, kituose sodžiuose gyvenantiems siuvęs kailinius, milo kelnes, lininius marškinius. Ko ne padieniui broliams atnešė šaukimus į karą. Vienam šaukimo laiškininkas neįteikė - nerado adresato namuose... Gavusiam į rankas „paviestką“- šaukimą į karą tėvui teko palikti ką tik gimusį sūnų Petriuką ir antrojo vaiko besilaukiančią iš Gražaičių (Pašvitinio sen.) kilusią žmoną Prancišką.

    Nijolės Padorienės nuotraukoje: išlydėjusi į karą penkis sūnūs baltarusė motina, grįžtančių vaikų nesulaukė. Už kaimo žmonių surinktas lėšas Nikracės (Latvija, Kuldingos r.) broliškų kapų memoriale iškilo įspūdingas balto marmuro paminklas

    Paskutinis pasimatymas su mobilizacijos pašauktu vyru - kelionė siauruku traukiniu iš Linkuvos per Petrašiūnus, Joniškėlį iki Panevėžio. Grupė smarkesnių linkuvių sumokėję išpirką sargybai slapčia ruošė pabėgimą. Kviestą prie bėglių prisijungti buvusį kriaučių sulaikė perspėjimas – dezertyro šeimai ir tėvams tremtis valdžios Sibiran garantuota...

    Be kompromisų situaciją vertino karo metais į generolo Povilo Plechavičiaus'Paryškinti tekstą' suburtą Lietuvos vietinę rinktinę (Litauische Sonderverbande – vok.) įsirašęs vyresnysis brolis.

    Keletą mėnesių netoli Veselkiškių, Atkočiūnmiškyje, iškastas bunkeryje gelbėjo besislapstantį nuo fronto, bet neapsaugojo nuo piktų akių, kankinimų ir ilgų kalėjimo metų. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę – reabilituotas.

    Po kelių mėnesių netoli Šikšnių, prie pat Girelės miško, „plukynėje“, su tėvais ir kitame trobos gale gyvenusia pirmosios „bangos“ Sibiro tremtine Pažemeckienę jauną mamą pasivijo „poxoronka“.- vos keletą mėnesių „Kuršo katile“ išbuvusį ir mūšyje po Liepoja žuvusį vyrą, dviejų vaikų tėvą.

    Linkuvos bažnyčioje aukojant šventąsias Mišias ir klebonui skaitant žuvusių prie Liepojos vardus, paminėjus Jono vardą, jauna moteris susmuko be sąmonės. Vyro giminei prakeikus marčią už mirčiai pasiųstą vyrą, linkuvietė sunkiai susirgusi . Žūtbūtinėse ir ilgai užsitęsusiose kovose prie Liepojos abi kariaujančios pusės turėjo nuostolių. Vokietija prarado 25 tūkstančius karių, Raudonoji Armija 30,5 žuvusių ir 130 tūkst. sužeistų.

    Pravažiavus Dobelę (Latvija), tai vienoje, tai kitoje plento pusėje driekiasi broliškų kapų virtinės. Juose – šimtai ir dešimtys tūkstančių kritusių fronto mūšiuose – „Kuršo katile“.

    Keletas kilometrų už Saldaus (Latvija), nedidelė Nikracės (Kuldingos r.) gyvenvietė. Tik pavieniai senbuviai prisiminė, kaip karo metais aukštesniame upelio krante įsitvirtinę vokiečiai kaip rugių pėdus guldė atakuojančiųjų gretas. Pasakojo, jog laukai, kiek akys mato buvo nukloti žuvusiųjų kūnais. Mūšiai čia baigėsi gerokai po Berlyne pasirašyto Vokietijos Kapituliacijos Akto – 1945-ųjų gegužės 23-ąją. Vėliau žuvusieji perlaidoti Nikracės ir Vainuodės broliškuose karių kapinėse.

    Nikracėje, šalia kelio, balto granito paminklas – Motina, glaudžianti prie savęs sužeistą sūnų. Memorialo paminklinėse lentose – 7 tūkstančiai „Kuršo katile“ galvas padėjusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, kitų tautybių karių pavardės. Istorines vietas lanko žuvusių karių giminaičiai iš Pakruojo, Linkuvos, Radviliškio, kitų Lietuvos vietovių. Kovose kritusiųjų atminimą pagerbia kitų valstybių atstovai, daugiausia rusakalbiai. Artimųjų atminimą pagerbia mūsų atvykę iš Lietuvos, kitų valstybių, bet daugiausia – raudonų tulpių žiedais broliškas kapavietes spalvina vietas rusakalbiai.

    Galbūt išimtis šie – viruso pandemijos apimti metai, kai Latvijos paplentėse prigludusios žuvusių fronte karių amžinojo poilsio vietos nesulauks tokių skaitlingų slavų baikerių kolonų.

    Atstačius Latvijai Nepriklausomybę, pagarbiai sutvarkytos ir Antrajame pasauliniame kare „Kuršo katile“ – mūšiuose po Liepoja žuvusių Vokietijos karių atminimo vietos.

    Algis Padora

    • „Krito prie Liepojos Lietuvos vyrai – ąžuolai“//„Auksinė varpa“, 2020 m. gegužės 9 d.


    Palaidotieji

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 96% (+11119-0=11119 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 4% (+521-38=483 wiki spaudos ženklai).