Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Christian cross.svg
    Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia
    Religija Krikščionys → Evangelikai → Reformatai
    Statybinė medžiaga
    Pastatyta 1605 m.
    Respublika: Vėliava Lietuva
    Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
    Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
    Seniūnija: Linkuvos seniūnija
    Gyvenvietė: Linkuva

    Žiūrėti didesniame žemėlapyje

    Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia minima nuo 1605 m. Sunyko XVII a. pabaigoje. [1]

    Deimantas Karvelis. Protestantizmo istorijos Žemaitijoje fragmentas: Evangelikai reformatai Linkuvoje ir Plonėnuose XVI-XVIII a.

    2017 03 31

    Įvadas

    Linkuvos konfesinei praeičiai istoriografijoje skirta nemažai vietos. Daugiausia nagrinėta vietos katalikų bažnyčios ir karmelitų vienuolyno istorija. Vienintele jos spraga laikytume protestantiškos Linkuvos istorijos epizodą - vietos evangelikų reformatų bendruomenės, XVI-XVIII a. sudariusios integralią lokalinės visuomenės dalį, rekonstrukciją. Pastarąją galima laikyti Reformacijos Žemaitijoje ir antros, t. y. kalvinistiškos Reformacijos bangos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) istorijos dalimi. Linkuvos situacija tik primena, jog lietuvių istoriografija, turinti pakankamai sintetinio pobūdžio darbų apie Reformaciją LDK, netgi specialiai skirtų Žemaitijos regionui (1), stokoja regioninio žvilgsnio, t. y. lokalinių protestantiškų bažnyčių (išskyrus gal tik Biržus (R. Ragauskienė, D. Karvelis), Kėdainius (P. Šinkūnas, S. Tvorekas, P. Jakubėnas, H. Visneris), Dubingius (R. Ragauskienė, D. Karvelis), Birštoną (R. Ragauskienė), Kurtuvėnus (R. Ragauskienė), Paparčius (P. Spurgevičius) studijų. Viena to objektyvių priežasčių yra šaltinių bazės specifika: šaltiniai arba išblaškyti, arba iš viso neišliko. Ne išimtis ir Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia, kurios šaltinių bazė ypač menka. Pirma, XVI a. pabaigos - XVII a. pradžios archyvinių dokumentų beveik neišliko dėl 1611 m. Vilniaus reformatų bažnyčios, kurioje saugoti Vienetos dokumentai, gaisro. Antra, Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia, nebuvusi vienu iš pagrindinių Žemaitijos distrikto protestantizmo centrų, nepaliko jokio lokalinio archyvo, o duomenys apie Linkuvos bendruomenę ir joje reformatų teisinei padėčiai, organizacijai ir tarpkonfesiniams santykiams Vetinų dinastijos laikotarpiu (2). Šio tyrimo tikslas - remiantis išlikusiais nepublikuotais šaltiniais rekonstruoti Linkuvos ir Plonėnų evangelikų reformatų bendruomenių gyvavimą XVI-XVIII a., ypač kontrreformaciniu laikotarpiu, kai pastarosios Žemaitijoje veikė kaip konfesinės mažumos.

    Linkuvos protestantų bendruomenės genezė

    Reformacijos judėjimo apraiškų Linkuvoje pradžia datuotina XVI a. devinto dešimtmečio pabaiga ir sietina su bajorų Belozarų, išpažinusių kalvinizmą, gimine. Literatūroje apie konfesines Linkuvos grupes teigiama, kad 1593 m. Belozarai netoli medinės katalikų bažnyčios pastatė mūrinę kalvinistų koplyčią (3). Visgi labiau tikėtina, jog pirmoji evangelikų reformatų bažnyčia Linkuvoje atsirado konversijos būdu, t. y. valdos savininkui vietinę katalikų bažnyčią pavertus kalvinistiška, o katalikams 1593 m. pastačius tik koplyčią (4). Tai reikštų, jog Linkuvos bažnyčia priskirtina privačios koliacijos (5) protestantiškų bendruomenių tipui. Taip teigti leidžia išlikęs XVI a. pabaigos Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio sudarytas Žemaičių vyskupystės aprašymas, fiksuojantis Žemaičių vyskupijos katalikų ir protestantų bažnyčios sąrašą, tyrinėtojų datuojamas 1592-1596 m. (6) Jame aptinkame tokį įrašą - „bedieviška eretikų klebonija Linkuvoje 1589 metais“ (Haereticus plebanatus in Linkowo Anno 1589 profanatus) (7). M. Giedraičio dokumentuose, pateiktuose Upytės pavieto teismui, teigiama, kad vietinė katalikų bažnyčia užgrobta dar 1564 m., tai yra iškart po Onos Sangailovaitės-Belozarienės mirties. A. Miškinis, remdamasis minėtu teisminiu aktu, teigia, jog tikėtina, kad pradžioje evangelikų reformatų apeigos atlikinėtos medinėje katalikų bažnyčioje ir tik vėliau pastatyta nauja mūrinė (8). Sunku galutinai teigti, ar Linkuvos kalvinistų bažnyčia atsirado Lietuvos didžiajam kunigaikščiui perdavus Belozarams valdas su koliacijos teise, ar šiems ėmusis iniciatyvos dėl savo tikybinių poreikių. Remiantis visos Žemaitijos regiono realios bažnyčių būklės tyrimų analogija labiau tikėtinas antrasis variantas (9). Tokį aiškinimą patvirtina ir 1599-1601 m. kilęs teisminis procesas tarp katalikų ir protestantų dėl Linkuvos bažnyčios pastato priklausomybės, labai primenantis garsiąsias, istoriografijoje apžvelgtas bylas dėl Kėdainių (1600-1627 m.), Kelmės (1606-1609 m.), Vyžuonų (XVII a. antroji pusė), Dubingių (1642-1672 m.) bažnyčių priklausomybės. Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis buvo atvykęs į Linkuvą ir prašė Belozarų grąžinti bažnyčią katalikams. Nepavykus susitarti, katalikai kreipėsi į Upytės pakamarės teismą, kuris 1606 m. gegužės 5 d. nusprendė, jog bažnyčia turi būti grąžinta katalikams ir atstatytos jos teisės į funduotas žemes. Šį teismo sprendimą vėliau patvirtino valdovas Jonas III Sobieskis (11). Tada kalvinistai pasistatė naują mūrinį bažnyčios pastatą.

    Bažnyčių funkcionavimas XVII a.

    Ryškus Linkuvos evangelikų bendruomenės egzistencijos šiuo laikotarpiu bruožas - bajorų Puzynų giminės patronatas. Pastarojo tradiciją pradėjo Jeronimo Puzynos, karšto kalvinizmo atstovo ir protektoriaus XVII a. ketvirtą-šeštą dešimtmečiais, vieno svarbiausių LDK lauko etmono Kristupo II Radvilos (1585-1640 m.) dvaro klientų Upytės paviete, tėvas Jeronimas, vėliau - motina. Upytės paviete Puzynos turėjo keliolika kaimų; nuo 1633 m. Plonėnus, nuo 1649 m. nupirko (iš Smeltynės seniūno Kasparo Švabo) - 6 kaimus, kurių du vėliau tapo Linkuvos evangelikų bendruomenės donacijų pagrindu (12). Puzynos brolis Paulius, vėliau tapęs katalikų dvasininku, pardavė jam Linkuvos dvarelį su dviem kaimais ir, tikėtina, su bažnyčia. Kitą Linkuvos dvarelį, H. Lulevičiaus manymu, jis įsigijo iš savo uošvio (turbūt K. Skrobovičiaus) (13).

    XVII a. pirmojoje pusėje pagrindinė vietinės bažnyčios problema - kad nebuvo nuolatinio pamokslininko, gyvenančio Linkuvoje. Tai perša mintį, jog kalvinistų bendruomenė nebuvo labai gausi ar bent organizaciškai buvo kiek pakrikusi. Pastarąją mintį patvirtina faktai, jog Linkuvoje tuo metu neaptinkama evangelikų reformatų mokyklos ir špitolės pėdsakų. Mokyklos buvimo galimybę eliminuoja bažnyčios sinodų protokolai, kuriuose nėra nė vieno atvejo, kad į Linkuvą būtų siųstas katechetas, bakalauras ar kitoks tarnas, galintis atlikti religines ir edukacines funkcijas. Špitolės stygių buvimą leidžia teigti ilgamečio bažnyčios globėjo testamentas, kuriame jis, palikdamas pinigų sumas Vilniaus ir Biržų špitolėms, net neužsimena apie analogišką instituciją Linkuvoje. Išlikęs 1635 m. Upytės pataurininkio Jeronimo Puzynos laiškas Vilniaus evangelikų reformatų provinciniam sinodui vaizdžiai iliustruoja gana provincialią šios bendruomenės padėtį. (14). Urėdininkas laiške prašė paskirti Linkuvai nuolatinį pamokslininką, paremdamas savo nerimą trimis argumentais. Pirma, jis teigė, jog kunigas, aptarnaujantis iškart kelias bendruomenes, negali deramai atlikti dvasinės tarnystės (aliuzija į keliaujančių, o ne reziduojančių dvasininkų praktiką). Antra, baiminosi, kad Linkuvos bažnyčios neištiktų Gėluvos bažnyčios likimas, kur, anot jo, „žvirbliai gieda“. Aiškino, jog be pamokslininko bus priverstas uždaryti bažnyčią, nes „ne tam pastatyta, kad stovėtų tuščia, bet tam, kad joje būtų garbinamas Viešpats“. Trečia, tvirtino, kad dėl ganytojo nebuvimo racionaliai nepanaudojami keli šimtai auksinų, kurie pajamų pavidalo plaukė iš klebonijai priklausančios žemės. Be to, prašė skirti papildomą pinigų kvotą naujam pamokslininkui. (15) Puzynų santykis su Linkuvos bažnyčios dvasininkijos kadrais tik patvirtina Reformacijos tyrinėtojų teiginį, jog evangelikų reformatų bažnyčiose patronavimo sistema skiriant bendruomenių kunigus reiškėsi tik iš dalies, t. y. dvaro savininkas galėjo tik prašyti sinodo paskirti tą ar kitą asmenį į jo globojamą bažnyčią (16). Beje, dažniausiai Puzynos savo prašymų nepersonalizavo, nes Linkuvos atveju apskritai laimėjimas buvo turėti bent kokį ganytoją.


    XVII a. pirmosios pusės provincinių sinodų protokolai patvirtina apverktiną Linkuvos bažnyčios padėtį dėl kadrų. 1622-1625 m. laikotarpiu Linkuvos bažnyčia nuolatinio kunigo neturėjo, ją aptarnaudavo pamokslininkas, tarnaujantis Plonėnų bendruomenėje. Pastarąją galimybę patvirtina keletas aspektų. Pirma, Plonėnai taip pat buvo Puzynų valda, kuriai jie teikė fundacijas. Kita vertus, vėliau šaltiniai aiškiai nurodo, jog ganytojai, aptarnaujantys abi minėtas bažnyčias, buvo skiriami tie patys. Sinodų medžiaga nurodo tokius potencialius 1622-1625 m. Linkuvą lankiusius kunigus: Jokūbas Rychlickis, Aleksandras Kameneckis, Paulius Salinarijus (17). J. Rychlickis Plonėnų kunigu tarnavo jau nuo 1614 m. Tai reiškia, kad reformatų bendruomenė susidarė ten dar iki valdos atitekimo Puzynų giminei. 1616 m. J. Rychlickis patarnavo ir Švobiškio bendruomenei, kurios bažnyčia tuo metu sudegė (18). 1622 m. kilo konfliktas dėl Plonėnų fundacijos vykdymo. Vietos kunigas J. Rychlickis pasiskundė sinodui, jog bajorai Puzynos ne tik kad nemoka jam patvirtintos metinės algos, bet ir sumažino išlaikymą apskritai. Sinodas pavedė Užnerio distrikto superintendentui B. Krosnevičiui nuvykti į Plonėnus, viską išsiaiškinti, surašyti ir perkelti J. Rychlickj į Pamūšį, bet nepalikti Plonėnų bendruomenės be ganytojo. Tačiau J. Rychlickis, nesulaukęs vizitacijos, pats paliko Plonėnus ir išvyko. 1623 m. sinodas konstatavo, jog jis metams nušalinamas nuo dvasinės tarnystės ir aprūpinimo, be to, įpareigotas pranešti, kur padėjo Plonėnų bažnyčios sidabrinius ritualinius indus. 1623 m. į Plonėnus paskirtas kunigas A. Kameneckis, o 1625 m. - P. Salinarijus (19). 1634 m. į Linkuvą ir Plonėnus sinodas skyrė kunigą Joną Vitunskį. 1637 m. jis paskirtas jau į Pamūšį, iš kur turėjo lankyti Linkuvą ir Plonėnus (20). Plonėnų bendruomenėje kunigo vieta dar dažniau vakuodavo nei Linkuvoje. 1629 m. Jeronimas Puzyna laiške sinodui aiškino, jog „dvasinė Plonėnų ekonomija“ nebeturi ganytojo. Aiškino tai teologinėmis priežastimis, teigdamas, jog „Dievas atėmė ganytoją dėl mūsų nedėkingumo ir neteisumo“ ir prašė skirti kunigą Teodorą Rasijų (21), kuris galėtų bent kas trečią sekmadienį lankyti bendruomenę (22). 1630 m. sinode svarstant kunigų, neturinčių bažnyčių klausimą, šalia Orlės, Žeimeliu, Čiobiškiu, Rykantų bendruomenių minėti ir Plonėnai (23). 1638 m. Lietuvos vienetos sinodas konstatavo, kad Plonėnų bažnyčią reikia restauruoti. Tam planuota Užnerio superintendento kelionė į Plonėnus, kur jis kartu su bažnyčios patronais turėjo apskaičiuoti remonto išlaidas (24). 1642 m. kunigu tarnavo Konradas Nuberus, nuo 1644 m. - Samuelis Ceraskis. 1645 m. S. Ceraskiui išvykus į Nemunėlio Radviliškį, Plonėnų kunigu tapo Steponas Kluentijus Bačkovskis, katechetu nuo 1646 m. - Tatranskis. 1651-1655 m. Plonėnų ir Linkuvos pamokslininku buvo Martynas Rogala Golembiovskis (25).

    1655 m. Upytės maršalkos Jeronimo Puzynos testamentas bei tų pačių metų jo laiškas sinodui suteikia daugiau duomenų apie Linkuvos bažnyčią XVII a. pirmojoje pusėje ir viduryje. Pirma, matyti, jog tuo metu Linkuvos bažnyčios patronavime išsiskyrė giminystės ryšiais tarpusavyje susijusios, kalvinizmą išpažįstančios bajorų Puzynų iš Kozielsko ir Skrobovičių giminės. Antra, ryškėja bažnyčios funkcionavimo ekonominis pamatas. J. Puzyna testamentu nuo savo turimų valdų atskyrė du Upytės pavieto kaimus (Jaciūnus ir Burniškes) ir skyrė juos Linkuvos bažnyčiai, kad iš jų gaunamų pajamų būtų išlaikomas vietos pamokslininkas. Ankstesnio Upytės iždininko K. Skrobovičiaus (26) fundaciją skirti nuo minėtų kaimų Linkuvos bažnyčiai ir pamokslininkui kasmet 600 auksinų (savaite anksčiau rašytame laiške sinodui minėjo 500 auksinų sumą Linkuvai ir 100 auksinų Plonėnams) J. Puzyna pavedė savo žmonai. Testamente suformuluota tendencija išsaugoti minėtą fundaciją ir ateityje, net jeigu valdos atitektų kitos giminės atstovui, svarbiausia, - kad tik būtų evangelikas reformatas (27). Trečia - statybiniai darbai. J. Puzina pavedė savo žmonai „pagal jos motinos, uolios Dievo garbei, Jadvygos Skrobovičienės, pavyzdį“ pastatyti naują klebonijos pastatą, taip pat mūrinius bažnyčios skliautus. Atskirai nurodė dvaro teritorijoje, savo nuožiūra parinkus vietą, pastatyti medinę bažnytėlę, kurioje kas trečią sekmadienį pamokslininkai galėtų patarnauti apeigomis vaikams, kurie dažnai kartu su suaugusiaisiais negalį sutilpti pagrindiniame bažnyčios pastate (28). Laiške sinodui apgailestavo, jog dėl ligos negalįs pats dalyvauti. Išreiškė savo nerimą dėl netoliese esančios Plonėnų bendruomenės reikalų, teigdamas, kad „ten tarnavimu Dievui nesirūpinama". Iš laiško konteksto aiškėja, jog kalbama apie kunigo nebuvimą minėtoje bažnyčioje. J. Puzyna, „išsigandęs ir įspėtas šio pavyzdžio bei paakintas Šv. Dvasios", nusprendė savo valdoje Linkuvoje neleisti kažko panašaus. Prašė sinodo atsiųsti į jo valdose esančias bažnyčias, taigi ir į Linkuvą, kunigą Pupgievičių. Greičiausiai buvo pažįstamas su pastaruoju, nes laiške mini, jog vertina jo mokymą ir gyvenimo būdą. Žadėjo jam ne tik greitu laiku pastatyti mūrinę bažnyčią bei kleboniją su tinkama vieta kunigui apsigyventi, aprūpinti jurgeltu, bet „kaip Dievo tarną laikyti visokeriopoje pagarboje“ (29) .  1664-1668 m. Linkuvos kunigu paskirtas Andriejus Putiata Rajevskis. (30) J. Puzynos žmona Estera savo testamentu 1669 m. patvirtino, jog liko ištikima vyrui ir puoselėtam šeimos tikėjimui Jaciūnų ir Burniškių kaimus amžinai užrašydama Linkuvos bažnyčiai. Tais pat metais Vilniaus ir Žemaitijos distriktų superintendentas Jonas Božimovskis ir Mozyriaus pavieto taurininkas bei LDK bažnyčių prižiūrėtojas Jonas Rimvidas, apsilankę Linkuvoje, konstatavo, jog, atsižvelgiant į Puzynų ir Skrobovičių giminių „nepaprastai dievotus veiksmus", vietinės Linkuvos bažnyčios kunigo išlaikymui bus naudojama tik 200 (vietoj skirtų 600) auksinų. (31) Minėtų hierarchų misija, matyt, buvo susijusi su Linkuvos bažnyčios statuso pakitimu - tais metais ji iš filialinės tapo parapine bažnyčia. (32) 1670 m. užrašymo aktu E. Puzynienė patvirtino testamente išsakytas nuostatas Linkuvos bažnyčios atžvilgiu: „trokšdama, kad Dievo šlovė evangelikų arba Sandomiro konfesijos pagrindu Linkuvos bažnyčioje kiltų nuolatos, dovanoju ir užrašau minėtus kaimus (...) Dievo tarno, reziduojančio Linkuvoje, išlaikymui bei kitiems bažnyčios poreikiams“. Be anksčiau jos pirmtakų dovanotų dviejų kaimų Linkuvos bažnyčiai, ji pridėjo dalį dvaro ganyklų, valaką žemės Šikšnių kaime, jau kuris laikas naudojamą Linkuvos kunigo, teisę naudotis Linkuvos giria apsirūpinant malkomis bei dvi valdeles Upytės paviete (Podberestų kaimą, pirktą 1635 m., ir Serafiniškių palivarką, pirktą 1667 m.). E. Puzynienė įpareigojo anūkus tol, kol išliks evangelikais, būti Linkuvos bažnyčios patronais ir gynėjais, kad „bažnyčia niekada neprarastų tų valdų“. Akte valdų savininkė išvardijo visus tuometinius bažnyčios patronus pažymėdama, jog kurio nors mirties atveju evangelikų reformatų generalinis sinodas skirs kitą evangelikų tikėjimo globėją (33). 1674 m. naujas E. Puzynienės testamentas dar labiau sustiprino perspektyvų Linkuvos bažnyčios finansinio egzistavimo pamatą (34). Testamento autorė išreiškė valią po neilgų šermenų „pagal evangelikų tikėjimo papročius“ būti palaidota Linkuvos bažnyčioje. Iš kitų užuominų testamente galima teigti, jog Linkuvos bažnyčia buvo tarsi Puzynų giminės mauzoliejus (35). Valdos savininkė, vardydama pavedimus dėl savo palikimo, pradėjo nuo dėmesio Linkuvos bažnyčiai. Pavedė sūnui J. Puzynai ir anūkams kartu su bažnyčios patronais, t. y. distrikto senjorais, rūpintis turėti dievotą, pamokslininką bendruomenėje ir išsaugoti fundacijų bažnyčiai funkcionalumą, sukurtą dar jos vyro ir tėvo. Bažnyčios fundacijų veiksnumo klausimas pirmą kartą komplikavosi 1688 m., kai tuometinis Puzyna (greičiausiai Jeronimo anūkas) kaimus, priklausančius klebonijai, panoro susigrąžinti. Provincinis sinodas netgi kreipėsi į Kijevo stalininką Gordoną, prašydamas, kad šis tarpininkautų „taikiai primenant Puzynai, jog kaimai anksčiau priklausė Linkuvos bažnyčiai.“(36) Nepavykus susitarti, ruoštasi pradėti teisminį procesą. 1670 m. Plonėnų bažnyčioje Putiata jau nebetarnavo, nes protokoluose minimas tik kaip Linkuvos kunigas, o sinodas įpareigojo Švobiškio kunigą S. Tčeciaką kas ketvirtą sekmadienį lankyti bendruomenę (37). 1672 m. E. Puzynienė dar patvirtino savo vyro fundaciją Plonėnų bažnyčiai, suteikiančią išlaikymą klebonijai, kaimą ir žemes. Sprendimas aktu patvirtintas Upytės pilies teismo knygoje. Tais pat metais Linkuvos bažnyčią vizitavo Užnerio superintendentas Tomas Kšivienskis, pateikęs Vienetos archyvui Vilniuje net keturių bažnyčios fundacijų kopijas. Jis, beje, nuo 1673 m. iš Biržų kas trys savaitės ir lankė Linkuvą, nes bendruomenė nebeturėjo savo ganytojo. 1674 m. kunigu paskirtas Jonas Muzonijus (38).


    Nuo 1680 m. Linkuvos evangelikų reformatų bendruomenė turėjo nuolatinį kunigą. Juo sinodas skyrė Petrą Gnatovskį (39). 1676-1679 m. P. Gnatovskis tarnavo kunigu Gėluvos ir Žeimelio bažnyčiose (40). Gyvendamas Linkuvoje jis aptarnaudavo ir Plonėnų bažnyčios tikinčiuosius (bent nuo 1685 m.) (41). Taip buvo dėl to, kad Plonėnai kaip ir Linkuva priklausė Puzynų giminės patronato arealui. 1689 m. P. Gnatovskis kažkuo neįtiko tuometiniam Upytės pataurininkiui, tačiau sinodas, priešingai urėdininko nuomonei, paliko kunigą gyventi Linkuvoje. (42) 1690 m. Linkuvos ganytojas vėl pasikeitė - į Plonėnus ir Linkuvą sinodo buvo paskirtas Važeckis. P. Gnatovskis išvyko tarnauti antruoju kunigu į Biržus; kitais metais jį sutinkame jau kaip provincinio sinodo raštininką (43). 1691 m. Linkuvoje jau tarnavo Boguslovas Rubelskis. Sinodas netgi išreiškė pageidavimą, kad jis gyventų ne Plonėnuose, bet Linkuvoje ir rūpintųsi Puzynų užrašytomis bažnyčiai žemėmis (44). Tiesa, pastarųjų nebuvo daug. 1690 m. padūmės mokesčių, surinktų Upytės pavieto evangelikų reformatų bažnyčiose, inventorius Plonėnų bendruomenės turimą žemėvaldą fiksuoja kaip vieną mažiausią palyginti su Naujamiesčio (4 dūmai), Švobiškio (2) ar net Pamūšio (5) bendruomenėmis. 1694 m. Linkuvos ir Plonėnų ganytoju paskirtas Užnerio distrikto konsenjoras Krapinskis, o 1695 m. - Lisieckis, kuriam išlaikyti distriktas skyrė 100 auksinų (46).


    1696 m. Linkuvos bažnyčią ir jai priklausančius kaimus sudrebino negirdėtas kriminalinis ekscesas. Gegužės 26 d. Užnerio distrikto senjoras Samuelis Bitneris kartu su totorių poručiku Kristupu Bucholcu ir būriu raitų kareivių užpuolė bažnyčią ir Jaciūnų bei Burniškių kaimus. Pastaruosius apiplėšė, sumokėdami kareiviams po keliasdešimt auksinų per savaitę, iš valstiečių atėmė gyvulius, kuriuos Bitneris nuvarė į Biržų klebonijos valdas, o Bucholcas - į savo dvarelį Žvinakalius (Zwinokole) Upytės paviete. Šventvagystė tuo nesibaigė. Buvo apiplėšta pati Linkuvos bažnyčia, pavogti sidabriniai ritualiniai indai. Garsusis reformatų dvasininkas S. Bitneris (47) savo „dvasiškumą parodė vėlesniais veiksmais: pagrobtus bažnyčios indus pardavė vienam „krikščioniško tikėjimo priešininkui žydui“, be to, kviečiamas į teismo, nagrinėjusio konfliktą, posėdį neatvyko, nepranešdamas savo nedalyvavimo priežasties, nors asmeniškai buvo gavęs kvietimą „į rankas, išeidamas iš Biržų bažnyčios“ (48). Teismas Upytės pataurininkiui J. Puzynai, kaip Linkuvos bažnyčios patronui, priteisė 3570 auksinų žalai atlyginti. 1697 m. pradžioje galop buvo pasiektas susitarimas tarp Puzynų (Jeronimo, Upytės pataurininkio, ir Jeronimo, Upytės kardininko) ir LDK vienetos. Susitarimo raštą Panevėžyje evangelikų vadovybės vardu pasirašė Vilniaus senjoras Martynas Nieverskis, Žemaitijos senjoras Adomas Volkas, LDK bažnyčių prižiūrėtojas, Kauno pateisėjis Zabiela ir praėjusių įvykių „didvyris“ Užnerio senjoras Samuelis Bitneris. Jaciūnų ir Burniškių kaimai užstato teise trejiems metams (4000 auksinų) perėjo Puzynoms. Be to, konstatuota, jog iš minėtos sumos šie neprivalo mokėti 200 auksinų Linkuvos pamokslininkui, kaip buvo anksčiau, tol, kol užstato suma bus visiškai sumokėta (49). 

    H. Merčingas, nepateikdamas šaltinių nuorodų, aptartą istoriją interpretavo šiek tiek kitaip, teigdamas, kad J. Puzyna, būdamas konvertitas, pats sugriovė evangelikų bažnyčios pastatą ir sufabrikavo teismo dekretą prieš protestantų pastorius, apkaltindamas juos bažnytinio sidabro vagyste (50). Pabrėžtina, jog XVII a. pabaigoje tai nebuvo vienintelis atvejis, bažnyčių užpuldinėjimų šiame regione pasitaikydavo ir daugiau. 1692 m. valdovas Jonas III Sobieskis išleido raštą Jeronimui ir Jonui Puzynoms, kaltindamas šiuos dėl Linkuvos, Švobiškio, Plonėnų bažnyčių antpuolių, apie kuriuos sužinojęs iš Užnerio superintendento Samuelio Bitnerio, tuometinio Linkuvos kunigo Jokūbo Skrockio ir Plonėnų kunigo Stanislovo Latovskio (51). Šis oficialus dokumentas ir jame aprašytos realijos duoda pagrindą teigti, jog tarp 1696 m. įvykio interpretacijų labiausiai tikėtina H. Merčingo.

    Linkuvos bažnyčia XVIII a.

    1698 m. Linkuvos bažnyčios lektoriumi paskirtas J. Skrockis (52). Iš šios žinios galima spręsti, jog Linkuvoje tuo metu buvo nedidelė mokyklėlė. XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje sinodas taip pat kreipė dėmesį į Linkuvos bažnyčios fundacinio pamato išsaugojimą: rūpintasi bažnyčios fundacinių raštų buvimu sinodo archyve, bažnyčiai priklausomų Jaciūnų ir Burniškių kaimų galutiniu perėmimu iš bajorų Puzynų rankų, Užnerio senjorų žinia paskiriant šių valdų prižiūrėtoją, būtinai evangeliką (53). 1704 m. Linkuvos bažnyčia buvo priskirta Švobiškio parapijai. 1713-1715 m. atsinaujino ginčas dėl fundacinių kaimų. Situaciją paaštrino Minsko kaštelionas Juozapas Puzyna, nepanoręs vykdyti giminės fundacinių įsipareigojimų ir atiduoti bažnyčiai aukščiau minėtų dviejų kaimų. 1715 m. lapkričio 9 d. Kauno pavieto pilies teisėjas Mykolas Jokūbas Estka raštu įspėjo J. Puzyną dėl fundacinių raštų pažeidimo. Reakcija buvo kraštutinė: J. Puzyna kartu su nemažu būriu ginkluotų dvaro žmonių jėga neįsileido teismo atstovų ir pats nesiteikė atvykti į teismą (54). Byla pasiekė Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, kurio sprendimu J. Puzyna turėjo sumokėti 9010 auksinų nuostoliams Linkuvos bažnyčios valdose atlyginti bei 410 auksinų teismo išlaidų. 1716 m. Užnerio distrikte tarp dešimties bažnyčių buvo dvi, neturėjusios nuolatinių pamokslininkų, - Svėdasų ir Linkuvos. Pastarojoje netgi nebevyko pamaldos. Linkuvoje tuo metu nebuvo normaliai funkcionuojančios evangelikų reformatų parapijos, turinčios ne tik tikinčiųjų, bet ir nuolatinį ganytoją bei bažnyčios pastatą. Garsaus lenkų reformacijos tyrinėtojo J. Lukaševičiaus teiginys apie 1732 m. vis dar veikiančią Linkuvos evangelikų reformatų mokyklą nėra patvirtintas šaltiniuose, todėl gana abejotinas. Žinoma, kad iki tų metų veikė bažnyčia . 1748 m. LDK bažnyčių sąraše Linkuva figūruoja kaip filialinė bažnyčia. Tiesa, sąrašo autorius neapibrėžė, kaip dažnai tokiose bažnyčioje vyko pamaldos ir kas joms vadovavo. 1754 m. parapinių ir filialinių bažnyčių sąraše Užnerio distrikte Linkuva nebeminima net kaip filialinė bažnyčia (56)

    Plonėnų bažnyčia XVIII a.

    Motiejus Valančius, nenurodydamas šaltinio, tvirtino, kad Plonėnų reformatų bažnyčią 1729 m. trumpam buvo uždarę katalikai, po to turėję ją vėl atidaryti, o ilgainiui ji pati sugriuvusi. Nepatvirtintais duomenimis, tai galėjo nutikti 1746 m. (57). 1743 m. Plonėnų bažnyčios žemė priklausė Livonijos žemės teisėjui Janui Borchui. Tais metais buvo kilęs konfliktas tarp jo ir bajorės Žukienės Predikantovos. Šis kreipėsi į Upytės pilies teismą su ieškiniu, tvirtindamas, jog Plonėnų valdos valstiečiai buvo užpulti ir apiplėšti minėtos bajorės, turinčios žemių kaimynystėje, valdinių. Upytės pavieto teismo seniūnas Antonis Puzyna bylą išsprendė Plonėnų bažnytinės valdos naudai (58). Nuo 1754 m. Plonėnų bažnyčia administraciškai priklausė Švobiškio parapijai. Bendruomenės žemė buvo nuomojama įvairiems asmenims. Nuomos pinigai ėjo Vienetos dispozicijai arba buvo skiriami finansuoti Užnerio distrikto alumnų studijoms. Taip 1766 m. buvo mecenuotos alumno Jono Mėjerio studijos Kėdainių gimnazijoje. Beje, jis buvo Starodubo sargybininko Jono Mėjerio, trejiems metams išsinuomojusio šią valdą, sūnus. Vienetos komisoriai iš Švobiškio buvo atvykę sudaryti Plonėnų valdos inventoriaus. Rezultatyviai administruoti Plonėnų bažnyčios žemę Vienetai tuo metu buvo gana problemiška. Pirma, žemė buvo pakankamai toli nuo artimiausios evangelikų reformatų bendruomenės, nes pačiuose Plonėnuose jos jau nebuvo. Antra, dažnai buvo puldinėjama bajorų, laikiusių valdelių kaimynystėje. 1768 m. Vienetos sinodas konstatavo, jog dėl to Krasnagališkių ir Plonėnų bažnytiniai palivarkai „Dievo bažnyčiai atneša daugiau sunkumų ir išlaidų nei naudos”. Planuota minėtas valdas pakeisti kitomis, kurios būtų netoli kokios nors Žemaitijos distrikto bažnyčios. Jonas Mėjeris įpareigotas ekonomiškai nenuostolingai bažnyčiai atlikti tokią žemėvaldinę rokiruotę. To, matyt, nepavyko padaryti, nes J. Mėjeris laikė Plonėnus bent iki 1786 m. Tada J. Mėjerio pajamos iš Plonėnų nuomos, atskaičius mokesčius, sudarė 658 auksinus (59). Paskutinės žinios šaltiniuose apie Plonėnuose stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią yra 1791 m. Tų metų Plonėnų fundacinio palivarko inventoriuje pateiktas bažnyčios aprašymas, iš kurio aiškėja, jog čia evangelikų tikėjimas jau merdėjo. „Einant nuo Plonėnų dvaro per Plonėnų miestelį, už to miestelio ant kalvos už Ploniankos upelio stovi Viešpaties Dievo bažnyčia, medinė, tašyto medžio, sena, aptrūnijusi, didžia dalimi susmigusi į žemę. Stogas senas, šiaudinis, skylėtas ir supuvęs. Dvigubos durys, išdrožinėtos, apmuštos lentelėmis, prikalinėtos vinių, sugadintos, be vyrių, penki langai be stiklų. Viduje - sunykę suolai, sakykla, Viešpaties stalas, pakyla. (...) Šalia bažnyčios neaptvertos kapinės.“ Bažnyčios žemė dar galėjo teikti tam tikrų pajamų: inventorius mini, jog palivarkui priklausė trys sodai, be to, šešios valstiečių šeimos, gyvenančios palivarko žemėje, atlikinėjo kažkiek prievolių, tarp jų - net pastotes į Rygą (60). 1797 m. LDK vienetos ekonominė komisija už 1600 auksinų penkeriems metams išnuomojo Plonėnų (Noreikių) valdą Steponui Grotkovskiui (61).

    Išvados

    Evangelikų reformatų bažnyčios Linkuvoje ir Plonėnuose atsirado XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje (Linkuvos bažnyčia konversijos būdu- XVI a. dešimtajame dešimtmetyje, Plonėnų bažnyčia naujoje vietoje pirmą kartą paminėta - 1614 m.). Bažnyčių raidai XVII a. būdingos tos pačios tendencijos kaip ir kitoms Žemaitijos regiono bažnyčioms (Geluvai, Švobiškiui, Kelmei): nedidelės fundacinės žemėvaldos turėjimas, teisminės bylos su katalikais dėl bažnyčių pastatų priklausomybės (1599-1601 m. Linkuvos) bei regiono bajorais dėl bažnyčių ir jų valdų apiplėšimų (1692 m. Linkuvos, Plonėnų, 1696-1697 m. Linkuvos), permanentinis nuolatinių kunigų stygius, probleminis fundacinio aprūpinimo vykdymas. Linkuvos bažnyčia, taigi ir bendruomenė, buvo didesnė nei Plonėnų (buvo mūrinė, o ne medinė; XVII a. antroje pusėje buvo tapusi parapine; Linkuvos kunigai dažniau vykdavo patarnauti į Plonėnus, o ne atvirkščiai). Tarp bažnyčių raidos ypatumų XVI-XVII a. minėtinas bajorų Belozarų, Puzynų ir Skrobovičių giminių patronatas, reiškęsis įvairiomis formomis (fundacinių raštų teikimu, testamentų užrašymais, rūpesčiu bažnyčių dvasiniais kadrais ir dažnais kontaktais su Vienetos sinodais). Minėtina, jog XVIII a. pradžioje Puzynų giminės palikuonys nebenorėjo vykdyti protėvių suteiktų fundacijų bažnyčioms. Evangelikų reformatų bendruomenės Linkuvoje ir Plonėnuose sunyko XVIII a. pirmoje pusėje. Amžiaus viduryje bažnyčios jau nebeveikė (1746 m. Plonėnų, 1754 m. Linkuvos).


    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 99% (+29296-0=29296 wiki spaudos ženklai).
    • KS – redaktorius – 1% (+401-0=401 wiki spaudos ženklai).