Linkuvos gimnazijos mokytojų dienos

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Mokytojo diena 2018 m. spalio 5 d.

    Ši šimtmečio gimnazijos mokytojo diena mums mokytojams neeilinė. Visus mokytojus, įeinančius į mokyklą, pasitiko maršas. Kiekvienas savo kabinete rado dovaną-staigmeną. „Būti mokytojais – taip kilnu. Atiduoti save ir gyventi.“ - tokiais žodžiais mokytojų kambaryje mus pasveikino XCV laidos abiturientai. Dešimtokai rožiniais žiedais papuošė mokytojų kambarį. Tarsi skatinimas į gyvenimą žiūrėti pro rožinius akinius. Posakis „žiūrėti pro rožinius akinius", pasirodo, - ne metafora, o biologinė realybė: būdami geros nuotaikos, žmonės linkę matyti daugiau.

    Dėkojame Jums XCV laidos abiturientai, klasių vadovėms už malonią atmosferą, staigmenas, tortą. Už nuostabią aplinką atskirai norime padėkoti dešimtokams ir jų vadovėms.

    Mokytojo diena 2017 m. spalio 5 d.


    SCENARIJUS abiturientės Emilijos Pukevičiūtės

    Skamba gitaros muzika. Ateina du skaitovai.

    SKAITOVAS 1: Tavo gyvenimo prasmė – ruduo.
    Lyg lapai krintantys šiurena
    Sąsiuviniai tarp tavųjų pirštų.
    Lyg paukščiai išskrendantys pakelia
    Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
    Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
    Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
    Ir vis bandai su atkaklumo raktais
    Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
    Taip ir klampoja metai po gyvenimo
    Takus, paženklintus laukimo.
    Laukimo derliaus, to, kurį
    Tavi delnai kartų kartoms sodino.
    Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
    Burlaiviais išmargintas....

    SKAITOVAS 2: Jūsų širdis – kuo daugiau išdalina kitiems,
    Tuo labiau praturtėja pati.
    Skleidžia šilumą savo visiems,
    Neša žiburį šviesų kely.
    Kviečia augti dvasia ir protu,
    Moko būti pačiu savimi,
    Ji vis žadina laisvę žmonių,
    Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
    Jai vis lemta sutikti mažus,
    Prisirišti prie jų ir pamilt,
    Užauginti jaunystės sparnus
    Ir paspaudus rankas išsiskirt…

     UŽTRAUKTUKAS
     daina

    Mizanscena.
    SKAITOVAS 3: Raudonos uogos. Lapai - kaip iš vaško.
    Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
    Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
    Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.

    SKATOVAS 4: Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
    Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
    Į tą švininį rudeninį grabą,
    Kur šoka liepsnos lapų - žiburių.

    SKAITOVAS 5: Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
    Šermukšnių kekės dega miškuose.
    Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
    Rudens žolėj klajojanti dvasia.



    SKAITOVAS 6: Netrukus kris ant tako snaigės
    Ir nebebus jau taip jauku -
    Viskas pasauly vieną kartą baigias.
    Kartu neamžinas ir tu - žmogus.

    PAVAKARYS
     daina
    Stalas. Viename gale sėdi vaikinas, kitame mergina. Skaito laiškus.

    SKAITOVAS 7: Rudeniu kankinasi gamta,
    Ji nemoka abejingai mirti.
    Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
    Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

    SKAITOVAS 8: Baltais balandžiais atlekia,
    Juodais varnais išvyksta
    Tos mano dienos, naktys tos,
    Apvildamos jaunystę.

    SKAITOVAS 7: Tik sunku atsisakyti to,
    Ko galbūt iš viso neturėjai.
    Pakartok, dar sykį pakartok.
    Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

    SKAITOVAS 8: Rytojus mano tolimas, –
    Nežinomas, neaiškus, –
    Taip laukiamas, taip norimas,
    Kaip mylimojo laiškas.

    SKAITOVAS 7: Kaip buvai arti, labai arti,
    Taip arti, kad net sunku tikėti.
    Žmonės tampa viens kitam kiti
    Ir be dulkių pradeda pilkėti.

    SKAITOVAS 8: Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
    Bangelė bangą glosto;
    Sesuo gėlė brolelį brangų
    Užmigdo ir apklosto.

    SKAITOVAS 7: Mes dar galim būti dideliais
    Kaip kad rytas gali eit į dieną.
    Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
    Nes abu privalom būti vienas.

    SKAITOVAS 8: Ir saulei mielas žemės vardas,
    Ir mėnuo štai virš sodų;
    Ko būtų šis švelnumas vertas,
    Jei TU mane bučiuotum?( PAKYLA IR IŠEINA)

    RAGANIUKĖ
     daina
    Mizanscena laive.

    SKAITOVAS 9: Vakaras tykus, o mes abu valtelėj,
    Aš savim žaviuosi kūdros vandeny.
    Tu savom gležnom mergaitiškom rankelėm
    Mūsų meilės valtį vandeniu iri.

    SKAITOVAS 10: Siurbia uodas kraują man negailestingai,
    Bet irklų paleisti aš juk negaliu,
    O tas latras sėdi valtyje ir tingi,
    Net nemato galą kad aš gaut baigiu..

    SKAITOVAS 9: Spindi daug žvaigždelių ir mėnulis šypsos,
    Tartum mano akys tau tie šviesuliai,
    Lyg vaiduokliai meilės medžių šakos kyšo,
    Tu iš šito grožio žodžio nesakai.

    SKAITOVAS 10: Veliasi į plaukus, kvailos medžių šakos,
    Rankos jau pūslėtos… AŠ NEBEGALIU!
    Ei, stuobry tu neraliuotas, nejaugi nesimato,
    Kad tartum vietoj tavęs irkluoju, nes myliu?!

    SKAITOVAS 9: Duok, brangioji, ranką, jau mane susupo,
    Kątik nuo tų žodžių tavo ištartų.
    Numušei, Mieloji, mano gerą, ūpą.
    Viso, nes šeimos dar kurt neketinu...

    PRISĖDAI ŠALIA
    daina
    DAINA MOKYTOJUI sukūrė Emilija Pukevičiūtė

    Nelieka vieniša niekada knyga ant stalo.
    O kreida klasės lentą iš naujo įsimyli.
    Už langų ruduo demonstruoja savo meną.
    Ir išsigandusios šalnų pasišiaušia zylės.

    Kai ruduo ateina ne tik į širdį
    Praveria klasių duris.
    Mokytojo akys mato, o ausys girdi
    Ką savo širdimi jam kalba mokinys.

    Kas rytą į klases mus sukviečia skambutis,
     Nors kaip vaikystėj noris koridoriuos padūkti,
    Mokytojų rankos į gyvenimą mus veda,
    Ir ne tik sąsiuviny padeda įveikti bėdą.


    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 103% (+6449-205=6244 wiki spaudos ženklai).