Linkuvos gimnazijos muziejus

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Linkuvos gimnazijos muziejus
    Linkuvos gimnazijos muziejus

    Gimnazijos muziejus ir jo vadovė Aldona Ašmonavičienė
    Gyvenvietė: Linkuva
    Adresas: Gimnazijos g. 32
    Įkurta: 1918 m.

    Žiūrėti didesniame žemėlapyje

    Linkuvos gimnazijos muziejus – muziejus įkurtas 1961 m. Linkuvos gimnazijoje, esantis Gimnazijos g. 32, Linkuvoje, Pakruojo rajone. Muziejus įsikūręs antrame aukšte, patalpų dydis 55,42 m2.

    Istorija

    Muziejus įkurtas 1961 metais, nors medžiagą apie gimnaziją ir Linkuvą jau anksčiau rinko istorijos mokytojas J. Skrupskelis jam talkininkavo mokytojas Povilas Spudas, nuo 1955 m. mokykloje veikė kraštotyros būrelis. Vėliau mokiniai, paskatinti istorijos mokytojos Pranės Gaigalienės, pradėjo rinkti eksponatus, kurie ir buvo gimnazijos istorinio – etnografinio muziejaus pradžia, o mokytoja P. Gaigalienė – pirmoji vadovė. Jos iniciatyva aprašyta Linkuvos K. Požėlos vardo mokyklos istorija, remiantis Šiaulių archyvo medžiaga, taip pat inventorizuoti muziejaus eksponatai, jie suskirstyti į numizmatikos, archeologijos, liaudies meno, tautosakos skyrius. 1967 m. pavasarį mokytoja perdavė muziejų su eksponatais pagal inventorinę knygą nuo Nr.1 iki Nr.720 užklasinio darbo organizatorei Eugenijai Matulionienei, kuri surinko nemažai medžiagos apie revoliucines Linkuvos tradicijas, papildė muziejų dar 78 eksponatais.




    Nuo 1970 m. iki 1995 m. muziejui vadovavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Felimonija Skrebaitė-Mielienė. Ji nuveikė milžinišką darbą kraštotyros baruose, todėl antrajai po žymaus kraštotyrininko J. Šliavo, mūsų gimnazijos auklėtinio, Pakruojo rajone buvo suteiktas Lietuvos garbės kraštotyrininkės vardas. Jai vadovaujant 1974/1977 m. buvo parašyta mokyklos istorija, joje patalpintos 146 nuotraukos. Istoriją rašė mokytojai - kraštotyros draugijos nariai, jiems talkininkavo moksleiviai kraštotyrininkai. Surinktos mokyklos istorijos medžiagos pagrindu mokytoja istorikė A.Kazilionienė apsigynė diplominį darbą (Inv. Nr.1147). Gimnazijoje F. Mielienė pradėjo dirbti 1952 m. baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1970 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Vadovavo zoniniam lietuvių kalbos ir literatūros metodiniam rateliui. Būdama pensininkė mokė Ūdekų pagrindinės mokyklos mokinius ir šioje mokykloje toliau tęsė kraštotyrinį darbą, pildė mokyklos kraštotyros kampelį. Aktyviai dalyvavo katalikių moterų organizacijos „Caritas“ veikloje, o Linkuvos pradinių klasių mokiniams dėstė tikybą.

    1975 m. muziejus perkeliamas į pirmąjį raudonųjų rūmų aukštą, o 1984 m. atkeliauja į vadinamuosius baltuosius rūmus. Mokyklos direktoriaus A. Dičpetrio įsakymu įkuriama muziejaus taryba, kurią be mokyklos direktoriaus sudarė muziejaus vadovė F. Mielienė, ekspozicijos dailininkė piešimo mokytoja Irena Liutkevičiūtė, mokytojas, baldų autorius Alfonsas Mališauskas ir darbininkas Valentinas Ronis. Buvo suremontuota nauja patalpa, paruošta nauja ekspozicija. 1985 m. žiemą atnaujintas muziejus ima veikti vienoje pirmo aukšto klasėje.

    Nuo 1995 m. iki 2007 m. gimnazijos muziejui ir kraštotyros būreliui vadovavo mokytojos F. Mielienės auklėtinė, rusų kalbos ir istorijos mokytoja Aldona Bučaitė. Ji parašė darbą apie mokyklos muziejaus reikšmę mokymo ir ugdymo procese, pristatė muziejaus fonduose sukauptus eksponatus. Būrelio nariai buvo mokomi tvarkyti surinktą medžiagą, tapti jaunaisiais gidais, kurie supažindindavo bendraamžius su mokyklos istorija įvairiais laikotarpiais, pvz.: „Lietuvos mokyklai 600 metų“, „Mokykla Sąjūdžio metais“, „Mūsų mokykloje dirbę mokytojai“ ir kt.

    Kadangi mokykloje ima trūkti kabinetų, muziejus perkeliamas į mažesnes patalpas pirmame aukšte. Sutinkant gimnazijos 90-metį jam trejus metus vadovauja pradinių klasių mokytoja Dalė Vaitiekūnaitė-Tamašaitienė. Prasidėjus mokyklos renovacijai, muziejaus veikla nutrūksta ir tik 2017 m., jau ruošiantis gimnazijos 100-mečio iškilmėms, jis perkeliamas į antrą aukštą. Direktoriaus V. Stapušaičio iniciatyva užsakomi nauji baldai, muziejaus vadove skiriama buvusi lituanistė Aldona Ašmonavičienė, kuri parengia naują muziejaus ekspoziciją

    Pavasarininkai Linkuvos krašte

    Juozo Paukštelio 125-mečiui

    2024 m. kovas

    Muziejuje veikia parodėlė, skirta mūsų žemiečio rašytojo Juozo Paukštelio 125-mečiui. Būsimasis rašytojas gimė 1899 m. Titoniuose. 1909 – 1915 m. jis mokėsi Linkuvos pradžios mokykloje ir ją baigė. 1918 m. įstojo į ką tik įsisteigusią Linkuvos progimnaziją, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje.

    Svečiuose lankėsi išvykos „J. Paukštelio keliais ir geležinkeliais“ dalyviai iš Žalgirio bendruomenės su kraštotyrininku Viliumi Tribulu.

    Dožėjai-dievdirbiai

    Gyvenimo kelias nuotraukose

    Laisvamanis dievdirbys Jonas Remeika

    Iš Trivalakių kaimo kilęs dievdirbys Jonas Remeika gimė 1884 metais birželio 26 dieną. Tėvai savo žemės neturėjo – buvo grytelninkai. Nuo mažens berniukas linko prie medžio. Vis drožinėjo, pjaustinėjo įvairiausius žmogeliukus. Vėliau drožybos mokėsi pas vietos liaudies meistrą dievdirbį Petrą Lečą. 1906 metais, tarnaudamas pas ūkininką, išdrožė pirmąjį nukryžiuotąjį. Padarė tokį, kokį buvo susikūręs savo vaizduotėje. Kai pamatė, kad prie pakelėje pastatyto jo šventojo sustoja žmonės ir prieš jį kepures nukelia, gėlių vainikais apjuosia, suprato, kad ne žemei, o medžiui esąs sukurtas.

    Metęs tarnystę pas ūkininkus, atsidavė drožybai. Tarpukario Lietuvos metais Mikniūnų, Trivalakių ir kiti šalia esantys kaimai buvo nustatyti Remeikos sukurtais mediniais kryžiais ir smutkeliais. Todėl apylinkėje buvo vadinamas Dievų meistru.

    Įdomu tai, kad pats dievų kūrėjas buvo laisvamanis. Atidavė duoklę ir sovietiniam gyvenimui: buvo padaręs Lenino bei Jurijaus Gagarino bareljefus.

    J. Remeika savo sukurtus darbus eksponuodavo liaudies dailės draugijos, Joniškio žemės ūkio (1921) parodose.

    Drožėjas iš vietos žmonių gaudavo ir paprastesnių užsakymų. Tai spintutę pagamindavo, tai ratus sumeistraudavo. Darydavo viską kruopščiai ir dailiai. Nors į savo gaminius įdėdavo daug darbo, parduodavo pusvelčiui. Pinigo nebrangino. Brangino patį kūrybos procesą, teikusį jam džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę. Dėl tos priežasties save nuskriaudė – gyveno skurde. Visas jo užgyventas turtas buvo iš tėvų paveldėta bakūžė, kelios ožkos ir bitės. Bites labai mylėjo, o jų suneštą medų mainė į duoną ir mėsą. Mylėjo ir ąžuolus, kurie tokie didingi stovėjo šalia jo varganos ir su metais vis gilyn į žemę smengančios trobelės.

    Dievdirbys mėgo ir fotografuoti. Sako, kad ir fotoaparatą buvo pats pasigaminęs, darė nuotraukas, o popieriaus joms gaudavo iš tarpukario metais žinomo Joniškio fotografo Fišerio. Buvo savotiškas racionalizatorius. Pasidarė lazdą, kurios rankenoje įmontavo žiebtuvėlį. Jei panorėdavo prisidegti pypkę – ištraukdavo rankeną: brūkšt ir ugnis atsirasdavo.

    Mirė dievdirbys J. Remeika 1969 metais Trivalakiuose. Palaidotas Linkuvos miesto kapinėse.

    Nauji muziejaus eksponatai

    Džiugu, kad muziejus pasipildė senais eksponatais, kažkada užneštais ant aukšto ir pamirštais, kuriuos randame tvarkydami sodybas, deja, tik išėjus mums brangiems žmonėms. Taip mūsų Direktorės ir jos šviesios atminties Mamos rūpesčiu į muziejų atkeliavo net trys Gudžiūnų pradžios mokyklos dienynai, kurie pasakoja, iš kokių vadovėlių buvo mokomasi, kokios pamokų temos, namų darbai, kad tikybos dėstyti atvykdavo kunigas iš Linkuvos, kad mokiniams nebuvo rašomi pažymiai ir t.t.

    Ypač įdomus Puodžiūnų pradinės mokyklos Gaunamųjų raštų 1930 – 1940 m. segtuvas, kuriame galima užčiuopti šio dešimtmečio Lietuvos mokyklų gyvavimo pulsą. Segtuve esančiose mokyklos lankymo apyskaitose (ataskaitose) galima rasti visus duomenis apie Puodžiūnų mokyklą: kiek mokinių kuriame skyriuje mokėsi pavasario – rudens ir žiemos metu, pavyzdžiui, 1932 m. pavasario – rudens metu mokyklą lanko 13 berniukų ir 18 mergaičių, o žiemos metu 41berniukas ir 16 mergaičių, bet baigia mokyklą net trejus metus iš eilės tik 4 berniukai ir viena mergaitė! 1935 m. mokyklą lanko net 79 mokiniai, o juos moko viena mokytoja! Kasmet Vasario 16 – ajai skirti vieši vakarai turėjo gauti Linkuvos policijos nuovados viršininko leidimą. Tuose vakaruose mokytoja skaitydavo paskaitą, be šokių vykdavo ir vaidinimai, pvz. „Jurgio piršlybos“, „Penkeria vienas, bus vienas“... Mokyklą lankė Ūdekų, Puodžiūnų, Gudžiūnų, Pagirininkų, Barysų kaimų, Libieriškio, Kerkšnio vienkiemių ir Paplonės dvaro vaikai.

    Dar pora įdomių eksponatų – tai 1912 m. kalendorius ir mokytojos Salomėjos Freibergienės paliktas Lietuvių kalbos rašybos žodynas, kurį kartu su kitais kalbininkais redagavo kalbininkas iš Puodžiūnų K. Gasparavičius.

    Gimnazijos muziejininkė

    Linkuvos gimnazija ir aplinkinės mokyklos

    Susikūrus Lietuvos valstybei Linkuvos miestelio ir apylinkių jaunimas jautė mokyklų trūkumą. 1918 – 1919 m. valsčiuje veikė dvi pradinės mokyklos – Linkuvos dviklasė, įsteigta 1917 10 17 ir Puodžiūnų, įsteigta 1918 m. Tais pačiais metais lapkričio 29 d. Linkuvoje buvo iškilmingai atidaryta progimnazija, kuri natūraliai 1923 m. liepos 1 d. švietimo ministro įsakymu tampa gimnazija. Kadangi kraštą buvo nualinusios carinė ir kaizerinė okupacijos, valsčiaus mokyklų tinklą kurti buvo sudėtinga – trūko mokytojų, patalpų, knygų, priemonių. Mokytojus imta ruošti ir Linkuvos gimnazijos vasaros kursuose, ne tik  mokytojų seminarijose.

    Bučiūnų mokykla

    Mokykloms dažniausiai reikėjo dviejų kambarių -  mokytojui ir klasei, todėl seklyčias, t. y. dalį ūkininko namo, nuomodavo valsčiaus valdyba iš žmonių, kurie sutikdavo tą daryti. Būta ir mokyklų patalpų išparceliuotuose  dvarų rūmuose (Triškonių, Rimkūnų, Megučionių, Rozenbergynės), o miestelyje –  privačiuose butuose. Iki privalomojo pradžios mokslo įvedimo 1922 m. mokiniai lankydavo mokyklą tik žiemą, t. y.  lapkričio – vasario mėnesiais. Tik turtingesnių tėvų vaikai galėjo mokytis nuo rudens iki pavasario.  1921 m.  veikė 6 pradinės mokyklos, klasės buvo perpildytos. Žiemą vienoje mokykloje (dažniausiai ir viename kambaryje) mokėsi 50 – 60 vaikų.  Įgyvendinus šį įstatymą 1931 m. Linkuvos valsčiuje veikė jau vienuolika mokyklų! Mokslas nemokamas, 7-14 metų vaikai privalėjo lankyti mokyklą, bet ją baigdavo ne visi. Nuolat daugėjant mokinių, Linkuvos pradinei mokyklai buvo išnuomoti 3 atskiri pastatai, todėl 1938 m. atidaroma nauja Linkuvos kun. Lindės Dobilo pradinė mokykla (vėliau vadinamieji „baltieji rūmai“). Pradžios mokykla turėjo apimti 3 km spindulį – tiek kilometrų ir sudarė ilgiausias vaiko kelias į mokyklą, todėl dažnai dokumentuose ta pati mokykla keičia pavadinimus, nes persikelia į kitas patalpas: Blėkonių (1923) tampa Dūčių, vėliau Laborų (1925 m.)  kaip pradinė veikia iki 1982m., 1935 m. jau ir Triškonių; Puodžiūnų tampa  tai Gudžiūnų, tai Ūdekų, Pamūšninkų(1920)  pasidaro Titonių(1923), o Guostagalio(1920 – 2010) pagrindinė – tai Dovydiškio (1929), tai Krupavičių(1930), tai Papušų(1931), tai Rozenbergynės(1935), Šikšnių pradinė mokykla veikė 1921 – 1995 m.; Tulminių(1920), Gaižūnų, nuo 1925 m. iki 2000 m. kaip Rimkūnų; Bubilų, Gegiedžių kaip Ratkūnų, veikusi 1922 – 1972 m.; Megučionių (1921 – 1980), Ziniūnų – Ruponių uždaryta 1971m. Dvariūkų (1930) 1952 m. perkelta į Raudonpamūšį ir veikė iki 1968m. Gataučių (1927) pradinė tampa aštuonmete ir 1971 m. persikelia į  Ūdekus, 1999 m. tampa tik pradine, o 2004 m. visai uždaroma; Mikalajūnų veikė iki 1975 m. Linkuvoje buvo ir privati žydų pradinė mokykla (1924 – 1928), visos kitos pradžios mokyklos buvo finansuojamos trijų šaltinių: Švietimo ministerijos, apskrities ir valsčiaus. Dar vienas galimas šaltinis – labdaros vakarėliai ir aukos, bet tuo naudojosi tik privati Linkuvos gimnazija.

    Pradžios mokyklos valsčiuje buvo švietimo, kultūros židiniai: rengė vaidinimus, koncertus, paskaitas, Megučioniuose veikė kursai suaugusiems. Laboruose, Rimkūnuose, Guostagalyje įsteigti jaunųjų ūkininkų rateliai, Linkuvoje F. Brazdžiūnienė ir E. Servienė įkūrė Skautų organizaciją. Mokytojai visur buvo jauni – nuo 20 iki 30 metų. Jų stažas buvo tik keletas metų, dirbo jie dažnai perkeliami iš vienos mokyklos į kitą, mokėjo po kelias užsienio kalbas, paprastai latvių, lenkų, rusų ir vokiečių. Taigi mokytojams kelta nemažai reikalavimų. Dokumentuose išlikusios ir naujai įkurtų mokyklų vedėjų pavardės: O. Antanaitytė, T. Spudaitė, O. Vuljevaitė, A. Gabševičius, J. Gudas, O. Jurgelionienė, O. Vilūnaitė, V. Adomaitis ir kt. Prisiminimuose minimi ilgiau vienoje vietoje dirbę mokytojai B. Račkienė, J. Vilbrantienė, D. Ambrasienė, G. Gutauskienė, K. Olšauskienė, E. Tumaitytė , B. Bitinas, J. Čepys, A. Jarašūnas, D. Vareikienė, K. Šeperauskienė, F. Savickaitė, mokytojai Čepuliai, Paslavičiai, Jurevičiai, Freibergiai, Servos ir daugybė kitų, išlikusių buvusių mokinių atmintyje.

    Kaip žinome, mokykla – trijų komponentų vienovė: mokytojas, mokiniai, patalpos, pageidautina, su inventoriumi ir mokymo priemonėmis. Telieka aptarti mokinius. Taigi  Nepriklausomos Lietuvos mokykloje sąlygas mokytis turėjo ne vien buvusių bajorų palikuonys, ūkininkų vaikai, bet ir skurdžių, daugiavaikių šeimų atžalos, remiamos valsčiaus tarybos, tėvų komiteto ir valstybės. Nemažai valsčiaus vaikų užaugo Lietuvoje žinomais žmonėmis: vertėjais, dailininkais, muzikais, teatralais, rašytojais, gydytojais, dvasininkais, agronomais, mokslininkais, pedagogais, valstybės veikėjais, tiesiog gerais ūkininkais, valstybės patriotais. 

    Aldona Ašmonavičienė

    Linkuvos gimnazija



    Mokytojos Irenos Liutkevičiutės Dienoraštis. Praeitis ir dabartis.

    1986 m.

    Tęsti pasakojimą apie a.a. Auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę paskatino man į rankas 2022 metų vasarą pakliuvę keli mašinėle spausdinti lapai iš jos Dienoraščio, saugomo Linkuvos gimnazijos muziejuje.

    Koks džiaugsmas buvo sužinoti Auklėtoją buvus tos pačios mano mokyklos gimnaziste! 1940-1945 metais ji mokėsi Linkuvos gimnazijoje ir ją baigė. 1945 metais čia pat liko dirbti mokytoja. Neakivaizdžiai studijuodama, įgijo geografijos mokytojos specialybę.

    Iš vaikystės susiformavęs organiškas ryšys su aplinka ir noras save realizuoti toje aplinkoje, dosniai menu ir šiltu bendravimu apgaubti šalia esančius... Čia tikriausiai ir slypi pasiaukojamo darbo su mokiniais paslaptis: neskaičiuoti savo darbo valandų būreliuose, repeticijose, meniškai apipavidalinant mokyklą ir jos renginius bei daugelyje kitų veiklų. Kartais mums atrodydavo, kad Auklėtoja gyvena mokykloje. Visur jos būdavo pilna, visur suspėdavo... O mums, auklėtiniams, šmaikščių gyvenimiškų patarimų negailėdavo pažerti ...

    Dienoraštyje smulkiai aprašytas 1941 metais vasario mėnesį gimnazijoje vykęs teminis poilsio vakaras „Praeitis ir dabartis.“ Pasakojimas su mokinių ir mokytojų pavardėmis puikiai iliustruoja, kokiomis aktualijomis gyveno gimnazijos bendruomenė: choreografiniame vaizdelyje vaidina pionieriai, liaudies dainas dainuoja mokyklos choras, sukasi šokėjai. „Gėlių“ šokyje esu žibutė, o ukrainiečių liaudies šokyje atlieku solo partiją. Smagu! Mano draugės gal truputį ir pavydi, nes iš mūsų klasės tik aš ir Mieliauskaitė Bronė dalyvaujame programoje. Mes-šeštokės. (Gimnazijos antroji klasė). O programoje daugiausia dalyvauja vyresnių klasių mokiniai,“- rašė savo Dienoraštyje gimnazistė Irena. Meilė šokiui Auklėtoją lydėjo visą gyvenimą. Jos paruošti mokyklos šokėjai papuošdavo mokyklos renginius, šokių kolektyvai vykdavo į respublikines Dainų šventes. Menu Ją vilkint sportiniu kostiumu ir grakščiu judesiu rodant šokio judesį... Tradicinius teminius šeštadienio vakarus, man besimokant K.Poželos vidurinėje mokykloje, prisimenu labiausiai. Džiugu, kad tradicija juos organizuoti išsilaikė ilgai. Ypač populiarūs buvo literatūriniai vakarai. Atvykdavo, pavyzdžiui, rašytojų desantas iš Biržų krašto pagerbti poeto Vaidoto Spudo atminimo. Scena būdavo Auklėtojos papuošta. Visada mane nustebindavo jos kūrybinė išmonė. Labai jų laukdavom, tų vakarų. Žygiuodavom su tarybine atributika (tokia buvo gyvenimo realybė), marširuodavom, saliutuodavom, vaidindavom pačių sugalvotas intermedijas iš mokyklos gyvenimo... Po pasirodymų labai laukdavom šokių vakaro su mokyklos estradinio ansamblio dainomis. „Gyveno sau vaikinas...“ Kas galėjo būti geriau mums, jauniems, trokštantiems pašėlti, nei ši nepamirštama Broniaus Mateliūno daina su soline būgnų partija?!

    1974 m. 50 laida

    Kitas išlikęs Dienoraštyje aprašytas epizodas - iš karo laiko... 1944 metų liepa. Sirpsta raudoni serbentai sode, šalia mokyklos, kur kitoj pusėj sodo gyveno Liutkevičių šeima. O aplink girdėti šūviai, lėktuvų ūžesys. Pagrindine miestelio gatve pravažiuoja vokiečių motociklai, šarvuočiai... Irutė su tėvais ir sesute Aldute kelias naktis iš eilės slepiasi mokyklos rūsyje, kur juos ir kaimynus į saugesnę vietą pakvietė apsistoti mokyklos direktorius. Kažkur už Pakruojo dunksi karo frontas. Linkuvos žmonės lengviau atsidūsta. Irena rašo: „Štai ir viskas, - pagalvojau. - Karo mes nematėme. Neturėjome duonos, neturėjome batų, tačiau fronto baisumų nepatyrėme.“ „Ūžia lėktuvas, visiškai žemai praskrenda, ant sparnų raudonos penkiakampės“... Vokiečiai nustumti į Vakarus... Į miestelį įžygiuoja tarybiniai kariai. Prasideda nauja epocha. Iš abiejų mokyklų pastatų iškraustoma karo ligoninė, karinis štabas iš namo, kuriame gyveno Liutkevičių šeima. Išvyksta pažįstami kariai, į miestą sugrįžta gyventojai.

    Apie karą gimtojoje Linkuvoje žinojau labai miglotai. Mokytojos Irenos liudijimas atvėrė istorinę tiesą, kurią noriu žinoti ir kurią galėsiu papasakot savo vaikams ir anūkams. O gimnazistė Irutė ją papasakojo mums visiems...

    Dar vienas Auklėtojos pasakojimas yra išlikęs apie pokarį, apie grįžimą į gimnazijos suolą. Abiturientę Ireną ir jos drauges neramino vienas joms svarbus klausimas: kada pradės veikti mokykla? Klausinėjo ir kariškių. Vienas jų, seržantas D.Misalinas, totoris iš Astrachanės, gydęsis po sužeidimo ligoninėje, patikino: „Užimsim Rygą, pasistūmėsim į Vakarus ir mokykla bus!. Kitas, eilinis, nejaunas, tarnavęs statybos būryje, I. Bubnovas nuolat primindavo: „Pas mus mokslas privalomas“. Gimnazistė Irena Dienoraštyje rašo: „Ir štai mes tvarkome mokyklą. Darbo daug. Plaunam, valom, nešam suolus, stalus. Direktorius Bučinskas rūpestingas. Sugebėjo išsaugoti visą mokyklos turtą. Daug jam padėjo ir mokyklos sargas, vėliau ūkvedys Mickevičius Jonas. „Auklėtoja padejuoja, kad lapkritį prasidėję pamokos vyksta chaotiškai, nes„ nėra vadovėlių, nėra programų. Daug naujų mokytojų, daug naujų dalykų.

    Čia pasakojimas nutrūksta. Muziejuje yra išlikę tik 3 Dienoraščio lapai. Tik pati pradžia. Kur likęs Dienoraštis? Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė negali atsakyti. Tęsinio tiesiog nėra. Ačiū Jai už tuos kelis išsaugotus, labai svarbius ir be galo įdomius mūsų Auklėtojos užrašytus tų laikų įvykius , palietusius ją, jos šeimą, Linkuvos miestelio gimnaziją ir bendruomenę. Iš pasakojimo galime suprasti, kaip formavosi būsimos Mokytojos asmenybė, kaip plėtojosi jos talentai, kur ir kaip gyvenimas ją užgrūdino. Tvirta, optimistiška, nestokojanti humoro, labai savita ir originali. Tokia ji išliko mano L (50) laidos abiturientų atmintyje. Mane asmeniškai žavėjo jos gebėjimai dailės srityje, sceninių vaidinimų režisūroje. Ne kartą buvo užsiminus, kad galėčiau studijuoti dailę...Čia mes buvome radę bendrų sąlyčio taškų.

    Mokyklos istorijoje Mokytoja Irena savo darbais paliko labai ryškų pėdsaką. O mums, savo auklėtiniams, pozityvaus gyvenimo pavyzdį. Ačiū jai už tai.

    Vida Šiurnaitė - Lukšienė

    Linkuvos gimnazijos muziejus – vartai į gyvąjį ir virtualųjį pasaulį

    Pernai Linkuvos gimnazijos muziejus paminėjo kūrybinės veiklos 60-ąsias metines. Šiandien tradicinė muziejininkystė neatsiejama nuo interneto. Rugsėjo 6-ąją akademinė bendruomenė pakviesta į Lietuvos Mokslų Akademijos mažojoje salėje vykusią respublikinę konferenciją – diskusiją – „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ dabartis ir ateitis“. Renginys skirtas didžiausios pasaulyje lietuviškos atvirosios prieigos enciklopedijos ELIP („Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“) www.lietuvai.lt dešimtosioms metinėms. Dėl objektyvių priežasčių jame negalėjo dalyvauti glaudžius ryšius su Linkuvos gimnazijos muziejumi, Lietuvos Mokslų Akademija, mūsų šalyje ir užsieniuose išsibarsčiusiais lietuviais palaikanti viena ELIP redaktorių – visą gyvenimą Linkuvos gimnazijai paaukojusi mokytoja Emilija Stanevičienė.

    Ne vieną dešimtį metų Linkuvos gimnazijoje dirbusi, o prieš penketą metų ugdymo įstaigos muziejų pradėjusi tvarkyti pedagogė Aldona Ašmonavičienė nesigaili pasirinkusi mokytojos ir muziejininkės dalią

    Penkerius metus vienam turtingiausių (neoficialiais duomenimis, čia sukaupta apie 10-15 tūkstančių eksponatų) ugdymo įstaigų muziejui vadovauja iš Biržų krašto kilusi, Ūdekuose gyvenanti kraštotyrininkė Aldona Ašmonavičienė. Linkuvos gimnazijos muziejininkę galima rasti jai skirtais pirmadienių, trečiadienių ir penktadienių pusdieniais. „Kai žmonės teiraujasi, prašo priimti į muziejų, nesu atsisakiusi“,- kiekvienam žingeidžiam žmogui pasiruošusi priminti turtingą Linkuvos gimnazijos istoriją šiai ugdymo įstaigai trisdešimt metų paaukojusi lituanistė.

    PRIE ISTORIJOS ŽIDINIO

    Pakeitusi gyvenimo ritmą ir palikusi Linkuvos gimnaziją linkuvietė Emilija Stanevičienė lieka ištikima pasirinktam pašaukimui. Minint gimnazijos šimtmetį – (2018-aisiais) jai dėkojo ilgametis gimnazijos vadovas Vaclovas Stapušaitis

    Gimnazijos muziejaus fonduose sukaupta informacija nuolat papildo linkuvietės Emilijos Stanevičienės redaguojamą „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ virtualųjį leidinį. Visuomenininkų – entuziastų iniciatyva per veiklos dešimtmetį su Lietuvos kompiuterininkų sąjunga surinkta per 21 milijoną straipsnių. Tai – vertingiausia šalies kultūros paveldo dalis. Lietuvos praeitis, dabartis, iškilūs žmonės – visos istorijos nemokamai saugomos ir tvarkomos Vilniaus universiteto serveryje. Iš bet kurio Žemės taško kompiuteriu ir internetu gali daug sužinoti apie kraštui ir Lietuvai nusipelniusius gimnazistus – poetą, kritiką, vertėją Alfonsą Šešplaukį – Tyruolį (1909–2006), pirmąjį po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo rajono Garbės piliečiu nominuotą JAV lietuvių visuomenės veikėją Bronių Nainį (1920–2016), Garbės pilietį, akademiką Kazimierą Ragulskį, Veselkiškiuose gimusį kompozitorių Juozą Pakalnį (1912–1948), trumpai gimnazijoje dirbusį poetą Vaidotą Spudą, iš Titonių kilusį rašytoją Juozą Paukštelį (1899–1981), medicinos mokslų daktarę Jolantą Jonaitytę-Zaikauskienę, psichologę, profesorę Gražiną Gudaitę, „Žinių radijo“ žurnalistę Jūratę Samušytę-Jaseliūnienę, kasdien su literatūros klasiko apdainuotu Anykščių šileliu bendraujantį aktorių Sigitą Račkį ir daugelį kitų tėviškėnų. Svari Linkuvos gimnazijos 100-ečiui mokytojos Bernadetos Dičpetrienės internete parengta informacija apie gimnazistus, pasiekimais garsinančius Lietuvą.

    SUSITIKIMO VIETOS KEISTI NEGALIMA

    Dauguma buvusių moksleivių savo gimtąją gimnaziją aplanko vasarą. Vieni prisiminimais dalijasi „raudonuosiuose“ rūmuose, kiti skuba į „baltosios“ mokyklos klases. Retas neužsuka į erdvų gimnazijos muziejų, kuriame atsispindi jų pačių, bendraamžių vaikystės ir jaunystės istorijos. Praėjusią vasarą gimnazijos muziejuje lankėsi daug mokyklą baigusių ir šiltus prisiminimus, padėkas jai išsaugojusių abiturientų. Birželio 4-ąją sugrįžti prisiminimais gimnazijos muziejuje susitiko buvę 52-osios laidos abiturientai, to paties mėnesio 23-iąją muziejuje susibūrė 59-oji abitūros laida, liepos 16-ąją draugų tarpe šurmuliavo 93-osios laidos auklėtiniai, rugsėjį į gimtąją gimnaziją po 45 metų sugrįžo 53-osios laidos moksleiviai. Šalia gimnazijos esančiame parkelyje į dangų stiebiasi gimnazijos abiturientų laidų paskutinio skambučio proga pasodintas ąžuolų atžalynas.

    Antraeilių, mažareikšmių smulkmenų gimnazijos muziejaus istorijos metraštyje nesurasi. Gal todėl ši sugrįžtančių gimnazijon po daugelio metų vieta – ypatinga. Linkuvai ir jos kraštui nusipelniusios, šalyje ir užsienyje savo Tėvynę garsinančios asmenybės muziejaus stenduose pristatomos itin pagarbiai. Vienoje publikacijų – „Linkuvos gimnazijos muziejui – 60“ rašoma: „Muziejus – atminties vieta, šiandienos žmogui pasakojanti apie praeitį ir dabartį. Mokyklos muziejaus tikslas – tarnauti mokomajam – ugdomajam darbui, padėti giliau suvokti savo krašto istoriją, gimtąją kalbą, formuoti mokinio tautinę savimonę, suvokti save istorijos tėkmėje“.

    Neseniai muziejuje lankėsi vienoje Pakruojo mokyklų pedagoge dirbusi Vida Lukšienė. Buvusi linkuvietė pažadėjo užrašyti, pasinaudojusi ir gimnazijos muziejaus medžiaga, savo prisiminimus apie šviesaus atminimo klasės auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę. Daug vertingos informacijos gimnazijos muziejui pateikė Anapilin iškeliavusios mokytojos Ados Spudienės – Nikontienės marti, „Atžalyno“ gimnazijos lituanistė Gražina Spudienė. Virtualiojoje erdvėje visiems prieinamoje „Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui“ (ELIP) rašoma, kad Linkuvos gimnazijos muziejaus šaknys – 1961-ieji metai „raudononuosiuose rūmuose“. Teigiama, jog kraštotyra jau anksčiau domėjosi šios ugdymo įstaigos pedagogai – istorikai Povilas Spudas (poeto Vaidoto Spudo tėvas), Juozas Skrupskelis, šio muziejaus įkūrėja Pranė Gaigalienė. Išvykdama dirbti į Šiaulius, ji perdavė muziejų su 720 eksponatais kolegei Eugenijai Matulionienei.

    Vienas didžiausių gimnazijos muziejaus stendų skirtas lietuvybės puoselėtojai lituanistei Stanislavai Lovčikaitei. Pedagogės gyvenimo credo: „Jeigu ne aš – tai kas? Jeigu ne šiandien – tai kada?

    Dvidešimt dvejus metus muziejų puoselėjo lituanistė, Garbės kraštotyrininkė Felimonija Mielienė, po jos Aldona Bučaitė, Dalia Tamašaitienė. Nuo 2017-ųjų muziejumi rūpinasi mokytoja Aldona Ašmonavičienė. „Muziejaus fonduose – daugybė eksponatų ir jų daugės. Kiek jų šiandien – negaliu pasakyti. Gal dešimt, gal penkiolika tūkstančių... Kaip juos vertinti, kaip skaičiuoti, kaip skaitmenizuoti, juk dabartinė situacija reikalauja modernumo,“ – muziejininkei kyla įvairiausių klausimų. A. Ašmonavičienei rūpi ne tik Linkuvos gimnazijos, bet ir jos tėviškės – Papilio mokyklos likimas. Neseniai ji dalyvavo Biržų „Aušros“ pagrindinės mokyklos Papilio pagrindinio ugdymo skyriuje vykusiame bendraklasių susitikime po penkiasdešimties metų. Demografinė situacija kaip visoje šalyje. Jei prieš pusšimtį metų Papilio vidurinės mokyklos muziejininkės klasės laidoje būta 29 abiturientų, šiandien Papilio pagrindinio ugdymo skyriuje mokosi tik 68 moksleiviai. Rugsėjo 6-ąją Lietuvos mokslų akademijos (LMA) mažojoje salėje vyko konferencija – diskusija „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“ svarba bei vystymas. Virtualusis leidinys – enciklopedija tuo unikali, kad ją gali ne tik kiekvienas norintis skaityti, bet ir dalyvauti „Enciklopediją Lietuvai ir pasauliui“ kuriant. Dalyvauti respublikinėje konferencijoje buvo pakviesti žymiausi šalies mokslo pasaulio eruditai – akademikas, technikos mokslų skyriaus pirmininkas Gintautas Dzemyda, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys, kiti mokslo pasaulio žymūnai, kultūros ir meno veikėjai.

    Konferencijoje – diskusijoje paliestos svarbios aktualijos, kaip į vieną vietą sujungti informaciją, skelbtą spausdintose ir virtualiose enciklopedijose, specializuotuose žinynuose, mokslo darbuose, žodynuose, bibliotekų ir muziejų saugyklose. Diskutuota, kaip efektyviau ir prieinamiau virtualiojoje erdvėje skleisti žinias apie Lietuvos istoriją ir dabartį, gamtą, iškilius žmones, įstaigas, organizacijas, miestus, gyvenvietes. Visuomenininkų – entuziastų iniciatyva sukurtos ir šalies kompiuterininkų sąjungos globojama ELIP – vienas reikšmingiausių ir efektyviausių nacionalinių projektų.

    P.S. 2022-ųjų spalio 25-ąją (antradienį) Mokslų akademijos didžiojoje salėje vyks „Pakruojo rajono dienos“. Renginio svečiai – rajono valdžia, gausus moksleivių būrys.

    Algis Padora „Auksinė varpa“, 2022-10-08

    Gimnazijoje lankėsi 45 laidos abiturientas

    LG muziejuje 2022-09.jpg

    Gimnazijoje lankėsi 45 laidos abiturientas, rajoninio laikraščio „Auksinė varpa“ žurnalistas Algis Padora. Muziejuje galima rasti jo dar mokykloje užfiksuotų kadrų, yra jo sukurtas ir padovanotas filmukas, skirtas gimnazijos jubiliejui. Šį kartą svečias atvežė ir padovanojo muziejui du vertingus eksponatus. Tai mūsų gimnazijos 15 laidos abituriento, JAV užsienio veikėjo, Pakruojo Garbės piliečio Broniaus Nainio šimtmečiui skirtas Grikpėdžių bendruomenės medalis. Taip pat A. Padoros sukurtas filmas apie kito garbaus mūsų 22 laidos absolvento, akademiko Kazimiero Ragulskio 95-ojo jubiliejaus minėjimą Kaune 2021 metais. Šią vasarą mokslininkui buvo suteiktas Pakruojo rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. Filmą galima pažiūrėti muziejuje arba individualiai.

    Gimnazijos muziejininkė Aldona Ašmonavičienė

    Prisimename Linkuvos žydų istoriją

    2021 m. visame pasaulyje minimos 80–osios Holokausto metinės. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki Antrojo pasaulinio karo mūsų šalyje gyveno apie 208 tūkst. žydų, karo metais nužudyta apie 195 tūkstančius. Daugiau nei dešimtmetį vykstanti tradicinė pilietinė iniciatyva ,, Atminties kelias“ – tai kvietimas visiems geros valios žmonėms, bet pirmiausia mokytojams ir mokiniams, prisiminti Holokausto metu sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes, kartu nueiti į masinių žudynių vietas tais keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę. Lietuvoje tokių vietų yra daugiau nei du šimtai.

    Mūsų gimnazijoje Linkuvos žydų istorija imta domėtis dar anksčiau, 2002 metais. Moksleivė Vaida Macijauskaitė dvejus metus rinko medžiagą, kad parašytų darbą „Žydai Linkuvoje“, kurį pristatė respublikiniam konkursui „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai,“ ir buvo apdovanota kelione į Lenkiją. Ji naudojosi gimnazijos muziejuje esančia medžiaga, ieškojo Linkuvos žydų praeities pėdsakų internete, susirašinėjo su Davidsonų šeima, aprašė žydų kapavietes Linkuvos seniūnijoje.

    Projektinį darbą apie tarpukario Linkuvos žydų gyvenimą ir holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais 2016 m. imasi rašyti gimnazistė Monika Plukaitė. Jos darbe „Žydai tarpukario Linkuvoje“ sudarytas 148 vardų ir pavardžių žydų, gyvenusių Linkuvoje, sąrašas, taip pat užrašyti penkiolikos asmenų atsiminimai. Nors ji aplankė ir pakalbino 35 žmones, bet daugiau negu pusė apklaustųjų vis dar nenorėjo kalbėti apie žydus ir vykdytą holokaustą. Tais pačiais metais abiturientai su istorijos mokytoja Aldona Bučaite pirmą kartą aplanko Atkočiūnų miške esantį sušaudytų žydų bendrą kapą ir prie paminklo, skirto holokausto aukoms, padeda gėlių bei uždega žvakutes. Taip atsiranda tradicija kasmet rugsėjo 23-iąją, kada minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, vyresniesiems gimnazistams su istorijos mokytoju aplankyti šią vietą.

    Prasmingas, nuoširdus ir kupinas jautrumo buvo Linkuvos žydų vardų, pavardžių, gimimo metų bei trumpų gyvenimo istorijų skaitymas prie Linkuvos sinagogos 2020 metų rugsėjo 23 dieną. Gimnazistai perskaitė nuo 1928 iki 1941 m. Linkuvos gimnaziją baigusių dvidešimt keturių abiturientų pavardes, taip pat 1941 m. rugsėjį į gimnaziją negrįžusių žydų kilmės mokinių sąrašą. Buvo sudarytas 421 su Linkuva susijusio asmens sąrašas. Renginio sumanytojas istorikas, gidas Rolandas Pupinis vaizdą prie sinagogos tiesiogiai transliavo Facebook paskyroje.

    Šiemet 80- osios Holokausto pradžios Lietuvoje metinės minėtos net tris dienas. Rugsėjo 22 d. vyko integruota dailės – istorijos pamoka. Mokytoja Alma Važgauskienė su mažaisiais moksleiviais išpiešė jų atsineštus akmenukus, ant kurių surašė Linkuvos gimnazistų žydų vardus. Vyresnieji mokiniai su direktore Daiva Danieliene, dir. pavaduotoja ugdymui Violeta Gelažiene ir mokytoju Laimonu Kupriūnu Atkočiūnmiškio žydų žudynių vietoje iš tų akmenukų sudėliojo gražią širdį ir Dovydo žvaigždę – tai pagarba žydiškai tradicijai ir simbolinis aukų įasmeninimas. Taip pat laikydamiesi lietuviškų tradicijų uždegė atminimo žvakutes, mokytojas papasakojo apie holokaustą, o mokiniai įsijungė į diskusiją.

    Rugsėjo 23 d. – tikroji Holokausto metinių minėjimo diena. Skirtingas Linkuvos įstaigas ir jų vadovus: seniūniją, kultūros centrą, biblioteką ir gimnaziją, sujungė bendras tikslas – prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atminties kelias“. Ypač įdomu buvo penktokams, lydimiems kūno kultūros mokytojų Linos Alekseriūnienės ir Algimanto Masilionio, ne tik kartu žingsniuoti atminties keliu, bet ir klausytis prisiminimų apie žydų gyvenimą Linkuvoje. Juos skaitė bibliotekos ir kultūros centro darbuotojos.

    Rugsėjo 24 d. mokytojai Giedrė Masilionienė ir Laimonas Kupriūnas su mokiniais lankėsi Pašvitinyje. Juos pakvietė ir ekskursiją vedė Pašvitinio bibliotekos vedėja Jovita Martišienė. Lankytasi žydų kapinėse, prie magazino, kur buvo varomi žydai, malūne... Bibliotekininkė pasakojo, kad Pašvitinio apylinkėse žydų nežudė. Jie buvo varomi į Žagarę ir Joniškį.

    Eidami „Atminties keliu“ 80 – ąją Holokausto pradžios Lietuvoje sukaktį paminėjo daugiau kaip 150 mokyklų visoje Lietuvoje, pranešė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Džiugu, kad ir Linkuvos gimnazija prisideda saugodama šią atmintį.

    Fotografavo dir. pav. ugdymui Violeta Gelažienė

    Gimnazijos muziejininkė Aldona Ašmonavičienė, „Auksinė varpa“ 2021-11-13

    Linkuvos gimnazijos muziejui – 60

    Muziejus – atminties vieta, šiandienos žmogui pasakojanti apie praeitį ir dabartį, o mokyklos muziejaus tikslas – tarnauti mokomajam - ugdomajam darbui, padėti giliau suvokti savo krašto istoriją, gimtąją kalbą, formuoti mokinio tautinę savimonę, suvokti save istorijos tėkmėje. Todėl muziejus yra ir gimnazijos garbės reikalas.

    Mūsų mokykloje jis įsteigtas 1961 metais senuosiuose (raudonuosiuose) rūmuose, nors kraštotyrine medžiaga imta domėtis žymiai anksčiau, istoriją dėstant mokytojams P. Spudui, J. Skrupskeliui. Vėliau mokiniai, paskatinti istorikės Pranės Gaigalienės, ima rinkti eksponatus, kurie ir davė pradžią muziejui. Mokytoja, 1967 m. išvykdama dirbti į Šiaulius, perduoda muziejų kolegei E. Matulionienei su 720 eksponatų. Nuo 1972 m. muziejui ir visam kraštotyriniam darbui ima vadovauti lituanistė, Garbės kraštotyrininkė Felimonija Mielienė. 1985 m. muziejus perkeliamas į naujas patalpas baltuosiuose rūmuose. Tuo metu jau turėta 2353 eksponatai. 1995 m. muziejų perima mokytojos Aldona Bučaitė, vėliau D. Tamašaitienė. Po gimnazijos renovacijos, sutinkant gimnazijos šimtmetį, direktoriaus V. Stapušaičio rūpesčiu muziejus atnaujintas, perkeltas į didesnes patalpas, nupirkti nauji baldai, sukurta nauja ekspozicija. Tai spalvinga gimnazijos istorija santvarkų kaitoje. Čia daugiausia fotografijos saugo istorinę atmintį, bet jų tiek daug, kad sukaupta medžiaga persikėlė į gimnazijos erdves. Antrame aukšte talpinamos gimnazijos absolventų vinjetės. Tai tikrai specifinė mokyklinės fotografijos rūšis, atspindinti ir mokyklos pavadinimo kaitą, ir dizaino ar kitas laikmečio madas. Trečiame aukšte abiturientų laidų tradicinių spektaklių nuotraukų galerija. Mokyklą puošia abiturientų dovanos – paveikslai. Tai jau trisdešimt metų gyvuojanti, 65 laidos sumanyta nauja gimnazijos tradicija.

    Muziejuje vyksta ekskursijos, pamokos, klasių valandėlės ar tėvų susirinkimai, pristatomi įvairūs projektai, rengiamos parodėlės... Esamų ir buvusių mokinių ir mokytojų ar svečių dovanoti eksponatai vis papildo muziejaus fondą. Sukaupta medžiaga gali pasinaudoti gimnazistai, mokytojai, net mokslininkai. Tarmiškai užrašytų tekstų rado gimnazijos auklėtinis kalbininkas K. Garšva. Paminėti senieji su mitologija susiję vietovardžiai ir akmeninių kirvukų su skylėmis kotui kolekcija, rasta 1958m. Dūčių Tyrelio durpyne, nufotografuota, išmatuota bei aprašyta prof. V. Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Pakruojo rajonas“.

    O kiek iškilių pedagogų mokytojavo gimnazijoje! Per šimtmetį pasikeitė ne viena jų karta. Jie išleido daugybę mokslui, menui pasišventusių, ryžtingai tikslų siekusių mokinių, kurių sėkmės istorijos, kaip ir daug medžiagos apie gimnaziją ir muziejų, mokytojos E. Stanevičienės dabar jau perkelta į internetinę erdvę - į enciklopediją Lietuvai ir pasauliui (ELIP)Linkuvosgimnazija.

    Taigi Linkuvos gimnazijos muziejus yra gyvas ir šurmuliuojantis, tinkama erdvė bendrauti, diskutuoti, žiūrėti filmukus ir visada laukia atvykstančių. Iš anksto dėkoju už galimybę besidomintiems dovanoti savo laiką.

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė, „Auksinė varpa“, 2021-10-06

    Turtėja muziejus

    Susitikt tave norėčiau vėlei

    Susitikt tave norėčiau vėlei
    Ties gimtaisiais Apaščios krantais...
    Pėdsakus surast pakrantės smėly,
    Kur abu klajojome kadais.

    Daina tapęs šis Vaidoto Spudo eilėraštis buvo lemtingas: išgarsino jauną poetą, jis tapo žinomas savo laikmečio autorius. Ranka perrašyti jo eilėraščių posmai keliavo iš rankų į rankas tarp gimnazisčių, studenčių, nes pirmoji jo poezijos knygelė išėjo jau po mirties. Laikas bėga, užmiršimo dulkės nusėda knygų viršelius. Jaunesnieji skaitytojai nebežino jų autorių nei kūrinių, bet šis eilėraštis dainos sparnais pagarsino ir įamžino poetą Vaidotą Spudą, buvusį mūsų mokyklos mokytoją, atgulusį Linkuvos kalnelyje. Šiemet šalia palaidota ir buvusi poeto žmona Adėlė Spudienė – Nikontienė. Jos marti pakruojietė lituanistė Gražina Spudienė perdavė Linkuvos gimnazijos muziejui poeto archyvą: rankraščius, laiškus, asmens dokumentus, studijų užrašus, knygą su poeto autografu, nuotraukas, knygos „Aš mėlyna jauna pušis“ maketą, įvairius straipsnius apie poetą ir kt. Nuoširdžiai dėkojame už šią neįkainojamą dovaną. Plačiau apie tai rasite E. Stanevičienės parengtoje medžiagoje adresu Vaidotas Spudas – Enciklopedija Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Muziejininkė Aldona Ašmonavičienė

    https://lietuvai.lt/wiki/Vaidotas_Spudas

    Senovinis mokyklinis suolas

    Mokyklinis suolas

    Gimnazijos muziejus pasipildė nauju eksponatu – tai atkurtas senovinis mokyklinis suolas, kurį 2022 metų technologijų egzaminui padarė abiturientas Klaidas Juodikis, vadovaujamas mokytojo Alvydo Katiliaus.

    Nuoširdus ačiū už nepaprastą dovaną!

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė

    Aldonai Gaigalaitėi – 95

    Aldona Gaigalaitė – mūsų gimnazijos 1946 metų absolventė (22 laida). Tai lietuvių istorikė, pedagogė, vadovėlių autorė, humanitarinių mokslų daktarė.

    Ji gimė 1927 m. birželio 15 d. Gaižūnuose, mirė 2015 m. lapkričio 21d. Vilniuje. Mokėsi Rimkūnų pradžios mokykloje, o baigusi Linkuvos gimnaziją, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kuriame vėliau dirbo beveik trisdešimt metų. Tarybmečiu ir po Atgimimo rengė šaltinių publikacijas, chrestomatijas, rašė vadovėlius ir kt. mokymo priemones vidurinei ir aukštajai mokyklai. Taip pat niekada nepamiršo savo mokyklos. Gimnazijos muziejuje turime net dvylika jos dovanotų knygų su autografais, ji dalyvavo mokyklos septyniasdešimtmečio ir aštuoniasdešimtmečio jubiliejuose. Atsiminimų knygoje „Mūsų karo meto mokytojai“ randame net devyniolikos gimnazijos pedagogų gyvenimo aprašymų, nuotraukų, dokumentų, atsiminimų apie gimnaziją karo metais. Tai nepakartojamas mūsų mokyklos istorijos puslapis!

    A. Gaigalaitė tyrė Lietuvos 20 a. pirmųjų dešimtmečių istoriją, Lietuvos Respublikos susikūrimą, jos vidaus ir užsienio politiką. Žinoma, reikėjo kieto stuburo ir nepaprasto lankstumo dirbant sovietmečio sąlygomis. Atkūrus nepriklausomybę, parašė knygų ir straipsnių apie Lietuvos politikus ir kultūros veikėjus, Paryžiaus Taikos konferenciją 1919 metais, daug straipsnių aktualiomis temomis. Atsiminimų knygose „Apie tėvą“ ir „Į save ir istoriją pažvelgus“ atsispindi ir Žiemgalos krašto istorija.

    Gimnazijos muziejininkė Aldona Ašmonavičienė


    Mokytojai Felimonijai Mielienei – 95

    „Būk kuo tik nori, tik ne apsamanojusiu akmeniu prie gyvenimo vieškelio“. (J. Kundrotas „Gimtosios žemės šviesa“)

    LG F.Mielienė pamokoje.jpg

    Tai gimnazijos muziejuje esanti MOKYTOJOS išsirašyta citata. Manau, ji puikiai atspindi jos asmenybę ir nueitą kelią.

    Gegužės 18 d. sukanka devyniasdešimt penkeri metai, kai 1927 m. Panevėžio raj. Gitėnų kaime gimė ilgametė mūsų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokyklos muziejaus vadovė, Lietuvos Garbės kraštotyrininkė Felimonija Skrebaitė – Mielienė. Su pagyrimu baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1952 m. atvyksta mokytojauti į Linkuvos vidurinę mokyklą. Čia išdirbo 45 metus! Jau nebemokydama lietuvių kalbos, pradinių klasių mokiniams dar dėstė tikybą, taip pat keletą metų dirbo Ūdekų pagrindinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo katalikiškos organizacijos „Caritas“ veikloje.

    LG F.Mielienė prie obels.jpg

    Ji buvo ne tik gera pedagogė, aktyvi miestelio bendruomenės narė, bet ir rūpestinga žmona, mylinti motina. Su vyru Jonu užaugino dukras Zitą ir Laimą, baigusias mūsų gimnaziją. Gimnazijos muziejuje yra Zitos Mielytės moksleiviški straipsneliai iš „Auksinės varpos“, „Komjaunimo tiesos“, vėliau tapusios „Lietuvos rytu“, taip pat jau žurnalistės Zitos Nevierienės publikacijų iš Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“, keletas laiškų ir atsiųstų eksponatų.

    Dvidešimt penkerius metus Mokytoja vadovavo gimnazijos muziejui. Per tą laiką ji domėjosi Linkuvos apylinkių praeitimi, mokyklos, miestelio, vienuolyno istorija, su mokiniais rinko krašto kalbos perliukus, užrašinėjo vietovardžius, gilinosi į mūsų tarmės ir buities smulkmenas kraštotyrinių ekspedicijų metu, rinko ir kaupė eksponatus, foto medžiagą ateities mokinių kartoms.

    Mokytoja Felimonija mirė eidama 75 – uosius metus – 2001 metų spalio 21 dieną. Palaidota Linkuvos kapinėse.

    Aldona Ašmonavičienė, muziejaus vadovė


    Stanislavos Lovčikaitės 90 – metį

    Skubant lekiant paskutinėms metų dienoms radome laiko paminėti 1929 metų gruodžio 29 dieną gimusios Mokytojos jubiliejų.

    Džiugu, kad Mokytojos, garsinusios mūsų kraštą, atminimas gražiai įprasminamas. Minint pirmąsias mirties metines prie senosios gimnazijos pastato mūsų pedagogų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK”. Buvęs mokinys, dabar vicemeras Virginijus Kacilevičius sukūrė vaizdajuostę „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės”, kurią galima pasižiūrėti mokyklos muziejuje. Linkuvos kultūros centras kasmet pavasarį organizuoja folkloro ir amatų šventę „ Aukštas dangus”, skirtą „Linkavos” ansamblio įkūrėjos atminčiai ir garbei. Auklėtinis, Seimo narys Stasys Tumėnas įteikė neįkainojamą dovaną Gimnazijos 100 -mečiui – parengė plačios apimties atsiminimų knygą apie savo Mokytoją ir Auklėtoją „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta”. Knyga buvo pristatyta ne tik mūsų rajone, bet ir Vilniaus rašytojų klubo literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa”, į kurį susirinko didelis būrys garsių Vilniaus žiemgalių, buvusių linkuvių, mokinių ir mokytojų bei artimųjų, dalyvavo ir grupė gimnazijos pedagogų su Direktoriumi V. Stapušaičiu.

    Prisimenant ir įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S. Lovčikaitei suteiktas Pakruojo rajono Garbės pilietės vardas. Tai pirmas atvejis mūsų rajone, kai toks vardas suteiktas po mirties.

    Gimnazijos muziejuje įrengta pastovi ekspozicija, skirta Mokytojai S. Lovčikaitei, o jos 90 -mečiui paruošta parodėlė.

    Muziejaus vadovė

    Tragiškoji 1941 – ųjų metų vasara

    Prabėgo aštuoniasdešimt metų nuo tragiškos pirmos karo metų vasaros. Po sovietinių trėmimų, Linkuvos gimnazistų sušaudymo prie Pakruojo dvaro įvykiai veja vienas kitą. Prasideda masinės žudynės, jos - didžiausias žmogaus sužvėrėjimo laipsnis, didžiausia istorinė tautos nelaimė, kada kraujo troškimo aistra užvaldo žmogų, temdo jo protą ir sąžinę. Naciai ir vietiniai jų talkininkai sušaudo 614 Linkuvos miestelio ir apylinkės žydų: vyrus Dvariukų miške, moteris su vaikais Atkočiūnmiškyje. Taip pat susidorojama dabar jau su kitais gimnazistais ir mokytojais. Sušaudomas komunistuojantis muzikos mokytojas Alfonsas Juzumas, iš stovyklos Palangoje grįžęs Linkuvos pradžios mokyklos vedėjas Jonas Kiekšė. Šviesiaplaukis, mėlynakis mokytojas buvo mylimas mokinių, nuoširdus ir rūpestingas, atsidavęs savo darbui žmogus, jo kaltė – komjaunuolis.

    Pionierių vadovė Elena Nistelytė mokykloje buvo gyva, judri mergaitė, gerai mokėsi, visada veikli, buvo įstojusi į skautų organizaciją, vėliau – pirmoji mokyklos komjaunuolė. Kartu su tėvu ir kitais suimtaisiais, įmestais į „Mūšos“ ( sovietmečiu veikusi valgykla) rūsį, naktį sušaudyta ir užkasta prie šiaurinės Linkuvos kapinių sienos. Mašnių (dab. Jurgaičiai) kalne, žvyryne, sušaudomi moksleiviai, komjaunuoliai, broliai Kazimieras ir Juozas Svidriai iš Paberžių kaimo bei guostagaliečiai Stasė Dūdaitė, Jonas Varneckas, Angelė Vilikaitė ir kt. Nespėjo pasitraukti ir buvo sušaudyti Pakruojyje ten gyvenę Linkuvos gimnazijos moksleiviai komjaunuoliai Antanas Gegeckas ir Liudovikas Verba. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų A. Gegeckas buvo metęs mokslą, bet 1940 m. grįžo į gimnaziją, o L. Verba labai gerai mokėsi ir buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Paskutinius sušaudė Rauklaukio miške. Čia žuvo komjaunuolis Petras Pašiškevičius. Gimnazijos muziejaus sąraše randame aštuoniolika gimnazistų pavardžių, o užrašytuose atsiminimuose apie aktyvistus, naujakurius, komunistinių kuopelių narius nužudytųjų skaičius Linkuvos apylinkėje yra apie 150 žmonių. Iš pamiškės, iš kalnelių, iš smėlio klodų, esančių greta kapinių 1944 m. spalio 29 d. sušaudytųjų kūnai buvo sudėti į karstus ir palaidoti broliškame kape Linkuvos visuomeninėse kapinėse. Norėdami tapti atvira, demokratiška visuomene, atvira supančiai aplinkai, pasauliui, neturime nieko slėpti, o prisiminti visus istorijos kryžkelėse žuvusius už savo tiesą.

    Muziejininkė Aldona Ašmonavičienė

    Neįteikti atestatai

    Praėjo 80 metų nuo tragiškojo 1941 – ųjų birželio, kada įvyko pirmoji tremtis į Sibirą. Birželio 14 d. išvežti Linkuvos gimnazijos direktoriai I. Brazdžiūnas, S. Vaitkevičius, mokytojas Karalius su šeimomis. Birželio 22 d. Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą, o 23 d. Kaune prasideda Birželio sukilimas, turėjęs apimti visą Lietuvą. Linkuvos sukilėlių šaulių būrys užėmė sovietinės valdžios įstaigas, tačiau vietiniai aktyvistai išsikviečia pagalbą iš Pakruojo, Šiaulių. Į šių įvykių sūkurį pakliūva ir atvažiavę atsiimti Brandos atestatų Linkuvos gimnazijos abiturientai. Miestelį ir visą apylinkę sukrečia kraupi žinia: enkavedistai netoli Pakruojo sušaudė keturis Linkuvos gimnazistus: Juozapą Vytautą Vilutį iš Ruponių k., Apolinarą Dapšį, kilusį iš Žiurkių kaimo netoli Klovainių, Ignacą Grigaliūną ir Aleksą Nainį iš Grikpėdžių.

    Vytautas ir Apolinaras buvo vienmečiai, abu labai gerais pažymiais baigė gimnaziją, kartu lankė ateitininkų būrelį, buvo neišskiriami draugai. Taip jau atsitiko, kad šita draugystė tęsėsi iki paskutinio jų gyvenimo atodūsio. Apie jų žūtį birželio 23 dieną tėvams pranešė linkuvietė Plūkaitė, pas kurią jaunuoliai nuomojosi kambarį. Vilučio tėvai sūnų Vytautą iš pradžių palaidojo savo sodybos kieme, darželyje, o Dapšiai Apolinarą palaidojo senose gimtojo kaimo kapinaitėse. Užėjęs karas, suirutė... Vėliau abu buvo iškilmingai perlaidoti: V. Vilutis Linkuvos kapinėse, A. Dapšys Klovainiuose.

    Birželio 24 – ąją atsiimti atestatą sumanė ir abiturientas Ignas Grigaliūnas. Pasivadinęs kaimyną, žemesnės klasės gimnazistą Aleksą Nainį, dviračiais patraukė į Linkuvą. Tik po savaitės, jau vokiečiams užėmus Linkuvos – Pakruojo apylinkes, nesulaukdami grįžtančių vaikų, žuvusiųjų tėvai rado juos palaidotus Pakruojo kapinėse. Niekas nežinojo, kur gyvena šių jaunuolių tėvai, todėl laidojo Pakruojo sukilėliai, dalyvaujant Pakruojo mokyklos mokytojams ir mokiniams. Atsisveikinimo kalbą pasakė mokytojas A. Kripas, pamokslą – vikaras Niurka, Marytė Pucevičiūtė (Daukšienė) padeklamavo eilėraštį. Vėliau, išsirūpinę reikiamus leidimus iš valdžios ir Pakruojo dvaro savininko, savo vaikų žuvimo vietoje grikpėdiečiai pastatė paminklinį akmenį. Viršutinė dalis – geležinis kryžius, o akmenyje iškalė tokį įrašą: „Šioje vietoje 1941 VI 24 komunistų nužudyti Linkuvos gimnazistai Ignas Grigaliūnas Aleksas Nainys“.

    Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, šalia kelio stovintis kryžius buvo sunaikintas: įrašas sugadintas į jį šaudant, kryžius sulaužytas, o pats akmuo numestas tuometinio vykdomojo komiteto kieme. Vidurnaktį netoliese gyvenę pakruojiečiai Bronislava ir Leonas Kižai, padedami sargo Vinco Vaidžiulio, akmenį paslėpė savo malkinėje, kur jis išgulėjo iki 1989 metų. Tačiau šių lietuvių patriotų, stiprios valios žmonių išsaugotą paminklą atstatyti irgi nebuvo lengva. To ėmėsi klubo „Tremtinys“ vadovas Viktoras Zakarauskas, ketinęs atstatyti paminklą su sušaudytu užrašu, tačiau taip daryti neleido tada vadinamo „raudonojo“ Pakruojo valdžia. Buvo liepta akmenį iš naujo peršlifuoti ir išimti žodį „komunistų“. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, paminklas dar kartą buvo peršlifuotas ir grąžintas pirminis įrašas. Pinigų atstatymui davė Nainių šeima. O amžinas Linkuvos gimnazistų atminimas skamba Apolonijos Dapšytės, 23 laidos Linkuvos gimnazistės, eilėse: „... tuomet gęstančiai vakarei žarai nebuvo ko paklausti kodėl? Už ką? Taip skaudžiai jie mirdami kentėjo... Bet žemė nebyli, ji nieko neišduos... Tiktai keleivis, keleliu eidamas pro šalį, gal nusiskynęs lauko gėlę čia geranoriškai padės...“

    Muziejininkė Aldona Ašmonavičienė

    Nauji eksponatai

    LG 100-metis 14.jpg

    Net ir per karantiną gimnazijos muziejų pasiekia dovanos, daugiausia knygos. Tai ištaigingas fotoalbumas „ Valstybės sienos apsaugos tarnybai – 100“, padovanotas 53 laidos abituriento Antano Dubikaičio, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro knyga „Sibiro Madona“ su padėka mokytojai E. Stanevičienei už pagalbą ruošiant šią knygą. Joje pasakojama apie skulptūrą, atgabentą iš tremties vietos Korbike, restauruotą ir dabar esančią Vilniaus Katedroje. Šios skulptūros autorius yra mūsų gimnazijos auklėtinis Jonas Maldutis, ištremtas į Sibirą už pogrindinio gimnazistų laikraštėlio „Nepavergtos mintys“ apipavidalinimą.


    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Sibiro madona“, sudarytą autentiškų tremtinių liudijimų pagrindu (sudarytoja – Birutė Panumienė). Per vienos nedidelės tremties vietos – miško kirtimo punkto Korbiko (Krasnojarsko kr.) – prizmę atspindima daugumos ištremtų ir įkalintų Lietuvos žmonių jausena. Tai knyga apie stiprią tikėjimo reikšmę, ištveriant ištikusią tragediją – prievartinį atskyrimą nuo tėvynės. Politinio kalinio Jono Maldučio 1955 m. išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kaip bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms, buvo vienintelė tokia visame Sibire.


    Tvarkydamos asmeninę bibliotekėlę, rado senų leidinių, nuotraukų, dokumentų ir padovanojo muziejui gimnazistė Aušrinė Paužuolytė ir jos mama Daina, gyvenančios Puodžiūnų kaime. Tai ir seni tarpukario vadovėliai, ir 1921 m. išleista poezijos antologija „Vainikai“, kurią spaudai paruošė poetas K. Binkis, ir 1942 m. Telšiuose išleista knygutė „Žemaičių kankiniai“ apie Rainių tragediją 1941 metų birželį. Įdomus 1960 m. pirmasis žurnalo „Naujos knygos“ numeris bei pora knygų apie Žeimelį. Taip pat knygos apie tremtį, rezistenciją: M. Garbačiauskienės atsiminimai, A. Vilkaičio beletrizuoti memuarai, A. Manavičiaus autobiografinis romanas, J. Daumanto „Partizanai“, N. Sadūnaitės, M. Babono, K. Skebėros ir kt. knygos. Malonu, kad visa tai rado vietą muziejuje.


    Elektroniniu paštu gauti Broniaus Pupinio (tarpukario Lietuvos karininko, kartografo) atsiminimai apie 19211926 mokslo metus Linkuvos gimnazijoje, to meto mokytojus, apie gimtąjį Ūdekų kaimą, jo tradicijas, darbus ir papročius, gyvenusius žmones ir jų tarpusavio santykius. Tvarkydama savo archyvą, šiuos atsiminimus ir įvairius dokumentus rado ir atsiuntė jo dukra Dalia Pupinytė, gyvenanti Kaune.

    Auksinėje varpoje 2021-05-12


    Mokytoja A. Bučaitė padovanojo dvi mokyklines mergaičių uniformas. Taigi džiugu, kad tokių dėmesingų žmonių dėka toliau turtėja mūsų muziejus. Ačiū Jums visiems!

    P.S. Žinoma, būtų puiku muziejui gauti ir senąjį mokyklinį suolą – gal kas jaučiate kur užsilikusį?

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė


    Linkuvos gimnazijos muziejuje yra guostagaliečio Kazimiero Janonio, Kazio, gim. 1895 m. pasakojimai

    Apie Dovidiškį

    Radenas buvo generolas, turėjo sūnų ir dukterį. Jis pats buvo nedidelis ir bjauraus būdo, nes visur kišdavosi, viską tikrindavo. Laikė daug šunų. Nenorėdami bristi per purvynus, žmonės šokdavo per griovį, tai pamatęs ponas užleisdavo tuos šunis. Laukuose dirbdavo keturi – šeši kumečiai, jis eidavo pro kiekvieną ir ragaudavo jų duoną. Jei kurio neskani, tai sakydavo, kad gaspadinė – kiaulė, nemoka duonos iškepti.

    Dvarui priklausė apie 300 ha žemės. Aplinka labai graži, visur tvarkinga, švaru. Alėja, tvenkiniai, takeliai išžvyruoti... Tą dvarą Radenas pardavė Karpiui su visu inventoriumi už 50000 rublių. Pats išvažiavo į Rygą.

    Karpis turėjo gal devyniasdešimt dvarų. Juos tvarkė nuomininkai ar įgaliotiniai. Vyriausias ant jų buvo buhalteris.


    Apie Palinkuvės dvarą


    Palinkuvės dvare gyveno ponas Vanagas. Turėjo 300 ha žemės ir miško nemažą plotą. Sodyba buvo didelė, šalia parkas, gražios kapinės. Gyvulių turėjo daug: 50 karvių , 24 dirbamus arklius ir nemažai prieauglių. Kai atėjo Smetona, žemę apkarpė, paliko tik centrą. Dirbo aštuoni kumečiai, piemenų neturėjo, gyvulius ganydavo šėrikas. Melžėjos buvo dvi ir dar šėriko žmona. Kumečiui duodavo žemės šmotelį, kur galėjo pasisėti, pinigų už darbą išmokėdavo tik metų gale apie 60 rubl. Taip pat duodavo javų. Dirbt reikėjo nuo saulės iki saulės. Savo sklypą galėjai susidirbt tik šventom dienom.

    Vanagas buvo storas, praplikęs. Neturėjo žmonos, bet samdė gražias gaspadines. Jis buvo žiaurus ir piktas. Ant Kazimiero jis sakydavo:

    - Ko taip vėlai ateini, Kaziau, galėjai seniai ateiti, taip arti juk gyveni?

    Laukuose darbą prižiūrėdavo vagoris. Jis vaikščiodavo ir žiūrėdavo, kaip dirbama. Mušdavo mažai. Atlyginimą gaudavo geresnį už kumečius. Gyveno su šeima atskirai, netoli ponų. Tai buvo antras žmogus po pono.

    Svečių pas poną lankydavosi mažai, nemėgo išgerti. Turėjo šunų: vieną didelį ir vieną mažą. Jei sugaiši dieną, ponas labai rėkdavo, o jei gerdavai, tai pinigų gaudavai mažai. Žiemą dvare mindavo, plukdavo linus, reikėdavo žabų, malkų prigaminti. Kumečiams buvo vargingas gyvenimas. Butai prasti kaip kiaulių tvartai. Kumečiai turėjo vieną kambarį, stalą ir lovą. Laikė karvę, dvi kiaules, aveles. Išlaikymui duodavo ir pašaro, ir maisto pačiam kumečiui. Reikėdavo merkavoti viską. Žiemą moterys daugiausia ausdavo. Vasarą reikėdavo atidirbti septyniasdešimt dienų veltui. Rudenį išvarydavo gubuoti rugius.

    Derlių ponas parduodavo. Miežius veždavo į Mintaują, kviečius į Panevėžį. Prie Smetonos dvarą apkarpė, žemes išdalino, sumažėjo kumečių. Vanagas sirgo širdies liga. Vieną vasaros rytą, nuėjęs į laukus, jis pamatė, kad moterys prastai dirba. Jis labai pyko ir rėkė, parėjęs namo atsigulė ir nusispardė. Mirė labai sunkiai. Sako, kad grindyse liko skylės. Paliko savo paną Berzinę, labai gražią. Jį palaidojo kapinėse prie dvaro. Po mirties dvarą perėmė seselės vaikas – Mozartas. Jis žemes išpardavinėjo, dvarą išparceliavo, nes buvo labai prasiskolinęs.

    Prisiminimus užrašė: N. Gajauskaitė, V. Masevičiūtė, S. Bulnytė

    Labai džiugu, kad gimnazijos muziejų papildo vis nauji eksponatai

    Šiemet ypač daug medžiagos (nuotraukų, dokumentų, gimnazijos istoriją iki 1945 m.) atsiuntė karo metų direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus šeima, kuriai esame nepaprastai dėkingi.

    Prie muziejaus turtinimo prisideda mūsų mokytojai ir aptarnaujantis personalas. Ilgametė valytoja Irena Dolumbauskienė padovanojo kažkada egzistavusio Linkuvos rajono laikraštį „Socialistinis kelias” (1958 04 19), kuriame išspausdintas garsaus kraštotyrininko, mūsų gimnazijos auklėtinio, Žeimelio šimtmečio žmogaus Juozo Šliavo, kurio 90 – metį šiemet švenčiame, jaunystės eilėraštis „Žibutės”. Taip pat įdėta kompozitoriaus V. Paltanavičiaus daina „Ateinam, ateinam” iš Linkuvos rajoninės 1958 m. dainų šventės repertuaro, rašoma apie knygų platinimą balandžio mėnesį, skaitome net dvi padėkas Linkuvos gydytojai Lazdauskienei ir kt.

    Gimnazijos darbininkas Remigijus Rakauskas atnešė 1967 05 28 „Valstiečių laikraštį”, kurio jumoristinėje skiltyje „Mūsų spyglys” „ puikuojasi ” neetatinio korespondento M. Vinculio žinutė „Linkuvos burtininkas” apie vet. gydytoją F. Drilingą, sugebėjusį numarinti ir vėl prikelti pirmaveršę karvutę.

    Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Kupriūnienė nepagailėjo net trijų Lietuvos Šaulių laikraščio „Trimitas”(Nr. 6,8,31) numerių iš garsiųjų 1930 – Vytauto Didžiojo - metų, taip pat specialiųjų kultūrų žurnalo „Naujoji sodyba” 1942 m. Nr. 5 bei Lietuvos kariuomenės savaitinio laikraščio „Karys” 1940 02 15 Nr.7, kuriame rašoma, jog Katalikų Veikimo Centro premija (1000 Lt) apdovanotas kraštietis rašytojas Juozas Paukštelis už romaną „Kaimynai”, pristatomi ir kiti rašytojo kūriniai. Iš „Trimito” sužinome, kad karo metu Lietuvos radijas veikė tik nuo 17 val.30 min., o savaitgaliais skambėdavo patefono muzika. Kas tai yra, turėjome galimybę pasiklausyti muziejuje veikusiose trečiokų gimnazistų Ernesto, Dovydo ir Deivydo surengtose parodose. Projektinio darbo „Linkuvos gimnazijos veiklos atsispindėjimas „Auksinėje varpoje ”vadovė Reda Pėželienė paliko muziejui V. Spudo plokštelę „Susitikt tave norėčiau vėlei”.

    Baigdama rašyti sulaukiau dar vienos dovanos - mažieji ketvirtokai (mokytoja Regina Ūkelytė-Leščinskienė), tvarkydami klasę, rado seną knygelę „Įmink mįslę”! Taigi dar kartą dėkoju visiems, padedantiems turtinti gimnazijos muziejų!

    Aldona Ašmonavičienė

    Mokyklinė spauda

    Linkuvos gimnazija pradėjo savo darbą 1918 metų rudenį, o jau spalio aštuntą dieną šaukiamas susirinkimas, kuriame nutarta steigti moksleivių lavinimosi kuopelę „Žibutė“. Ją sudarė moksleiviai, pritariantys ateitininkų ir aušrininkų idėjoms. 1919 m. šios kuopelės laikraštininkai ima leisti laikraštėlį „Laumė“, 1920 m. jis pervadinamas „Atžala“. Tai Linkuvos gimnazijos moksleivių ateitininkų ilgametis neperiodinis leidinys, kuriame rašomi publicistiniai straipsniai, poezija ir jos kritika, prozos bandymai, pateikiama įvairių skaitinių bibliografija, recenzijos, įvairenybės ir kt. Laikraštukas perrašinėjamas ranka 3 – 4 gimnazistų, puošiamas iliustracijomis, įvairiomis užsklandomis ir pan.

    1925 m. pasirodo skautų leidžiamas laikraštis „Pirmieji spinduliai“. Jo pirmajame sąsiuvinio formato numeryje papasakota linkuvių skautų kūrimosi istorija, minimi pirmieji skautai K. Butkus, A. Dičpetris, Br. Murinas, P. Liepa, skiltininkas J. Macelis, paskiltininkas A. Šerkšnys ir kt. Pirmoji draugovė vadinosi „Algimantas“. Skautams jau pradinėse klasėse buvo skiriamas didelis dėmesys. 1934 m. protokole aprašyta mok. F. Brazdžiūnienės paskaita apie skautiją, muziejuje yra išlikusių vyresnėms skautėms vadovavusios mokytojos P. Kutraitės nuotraukų.

    Be ateitininkų ir skautų laikraštėlių dar minima tautininkų „Banga“.

    Gimnazijos muziejuje yra išlikę 1928 m. ir 1935 m. „Atžalos“ numeriai. Pirmajame randame nurodytą redaktorių J. Kalasauską, A. Dičpetrio poezijos ir kritikos, A. Valašino prozos ir kt. 1935 m. „Atžalos“ keturiasdešimtame numeryje, skirtame Linkuvos ateitininkų 15 metų jubiliejui ir ateitininkijos „katakombinio“ gyvenimo penkerių metų sukaktuvėms (nuo 1930 m. iki 1940 m. ateitininkų organizacija Lietuvoje buvo uždrausta ir laikyta antivalstybine), jau pasirašyta įvairiais pseudonimais: V. Klevas, Alpas, J. Svyrūnas, Berštuolytė, Ramunė, Tonė ir pan. Šio numerio skiltyje ,,Recenzijos“ pristatomi dar du gimnazijoje leidžiami laikraštukai: tai jaunesniųjų moksleivių katalikių leidinys ,,Atžalos žiedas“ ir ketvirtokų literatūrinių bandymų rinkinėlis „Ketvirtokų rytas“. Taip pat 1935 m. pasirodė dar vienas laikraštukas – tai „Progresas“, kuris konkuravo su „Atžala“, bet po metų nebepasirodė. Progresistams vadovavo mokytojas J. Gobis. Tarpukariu ateitininkai „Atžalą“ leido spausdinamą šapirografu, taip pat pasirašydami slapyvardžiais linkuviai ateitininkai rašinėjo žinutes ir į „Ateities“ žurnalą, pvz. 1939 m. kovo numeris 8.

    Gimnazijos literatų būrelis leido dar vieną jau spausdinamą laikraštį „Jaunystės žiedai”, kurį 1938 m. redaguoja Antanas Šidlauskas, redakcinę komisiją sudaro V.Baltaragytė, V. Pupinis, V. Stanevičius, P. Petrušaitis, iliustruoja K. Čepaitis. Muziejuje yra 1938 m. antras numeris.

    1945 m. vasario 19 d. mokytoja S. Lovčikaitė dienoraščio fragmentuose rašo: Mūsų klasėje miestelio komsorgė nuplėšė laikraštėlį, kurį mes leidžiam - „Mokslo žiedus“. Sako, jis netarybiškas, įsakė naują išleisti iki rytdienos, o jei ne - „atsiskaitysit kitur“... XXIV – os laidos abiturientas Vytautas Dikšas prisimena: ,,1945 m. pavasarį pradėjome leisti ranka rašytą pogrindinį laikraštėlį „Nepavergtos mintys“. Laikraštėlyje didžiavomės miško brolių pasiaukojimu, drąsa, šaipėmės iš okupantų, vietos valdžios bei stribokų pasipūtimo ir kvailumo. Talpinome ir iš mergaičių gautų patriotinių eilėraščių. Laikraštį apipavidalino meninių sugebėjimų turintis Jonas Maldutis (Sibiro Madonos autorius). Pirmąjį numerį perrašinėjo kambario draugai J. Kripas , V. Lašinis, V. Maliauskas ir aš. Tą patį darė ir kitos grupės...“ Laikraštėlio išleisdavo kokius tris ar keturis egzempliorius. Šis leidinys gimnazistams Elenai Macytei, Vytautui Maliauskui, Jonui Maldučiui kainavo žiaurius tardymus ir visą jaunystę. Jie 1946 m. kovo 4 d. buvo areštuoti, teisiami, gavo po 10 – 15 metų katorgos. Taip užgeso „Nepavergtos mintys“.

    Gimnazistas Aleksandras Pupinis 19401948 m. prisiminimuose apie Linkuvą rašo: „Man teko redaguoti atsiradusius sienlaikraščius. Vienas buvo visos gimnazijos, kitas tik mūsų klasės, kuris kabėjo klasėje ir buvo daugiau jumoristinis, pavadintas „Neplėšyk”. Sieninė spauda gyvavo visą sovietmetį – tai buvo „Tarybinis moksleivis”, o paskutinio skambučio šventės ryte išeidavo „Paskutinis abituriento žodis”. 1973/74 m. m. pradėtas leisti literatų almanachas „Vaivorykštė”.

    Daugiau spausdinamasi tik rajoninėje, kartais respublikinėje spaudoje. Apie mokyklos gyvenimą

    „Auksinėje varpoje” daugiausiai rašė Zita Mielytė, vėliau tapusi žurnaliste.

    Ir tik 1996 m. vėl pasirodo klasės laikraštėlis, spausdintas mašinėle ir rašytas ranka „Viskas apie...“, redaguotas Vyganto Pliūros, 1998 m. surinktas jau kompiuteriu septintokų „Septintasis horizontas“, redaktorė Vaida Stanevičiūtė. Tų pačių metų balandį išleidžiamas pirmasis ateitininkų leidinys „Žiburėlis“, kurio leidimas proginis. Kadangi tai mokyklai jubiliejiniai metai, Stasio Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“ ir dienraštis „Šiaulių kraštas“ spalio mėnesį išleidžia solidų proginį laikraštį „Linkuvos mokyklai – 80”.

    2000 m. pasirodo net du mokyklos laikraščiai: lapkričio mėnesį vienuoliktokų V. Smolskytės (redaktorė), R. Mikalajūnaitės, V. Pečiukaitės, A. Pakalnytės, M. Kairio ir A. Navicko, kuriems padeda lituanistė B. Deveikienė, kompiuteriu spausdinamas dar be pavadinimo būsimasis „Varpelis“, o gruodžio mėnesį - „Mūsų pastogė“, leidžiama direktoriaus A. Dičpetrio ir mokinių parlamento. Abiejų laikraštukų išėjo po šešis numerius. Po dviejų metų pertraukos „Varpelį“ atgaivina mokytoja A. Ašmonavičienė ir kuruoja jo leidimą iki jubiliejinio 100 – ojo numerio 2015 m. birželį. Per šį laiką laikraštuką redaguoja žurnalistika besidominčios R. Mačiulytė, Simona Lipskytė, V. Dzevečkaitė, I. Šlevaitė, A. Lipskytė, Emilija Pukevičiūtė, kompiuterinį leidimą prižiūri mokytoja Emilija Stanevičienė. Vėliau šį darbą tęsia mokiniai, vadovaujami mokytojų Danguolė Romanovienės, Birute Deveikienės.

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė

    Dabartis

    Muziejus tvarkomas ir turtinamas, vykdoma šviečiamoji veikla: vedamos literatūros, istorijos pamokos, klasių valandėlės, tėvų susirinkimai, mokinių, baigusių gimnaziją, susitikimai, svečių supažindinimas su mokyklos istorija, naudojamasi muziejuje esančia medžiaga, eksponatais ir kt.

    Muziejuje yra apie pustrečio tūkstančio eksponatų, kurie sudaro atskirus skyrius: mokyklos istorija, miestelio istorijos fragmentai, etnografinis, archeologinis, religijotyros, žymūs kraštiečiai.


    Muziejaus ekspozicijos

    Linkuvos gimnazijos istorija ir tradicijos

    Tai pagrindinė muziejaus ekspozicija. Vertingiausi eksponatai yra pirmoji pedagogų tarybos posėdžių knyga (1918 m.), mokyklinis skambutis (1876 m.), spaudos draudimo metų knygos, laikraščiai, maldaknygės, senieji vadovėliai, pirmojo gimnazijos direktoriaus Igno Brazdžiūno asmeniniai dokumentai, gimnazistų asmeniniai daiktai, pirmųjų gimnazijos laidų originalios vinjetės ir kt. Pagrindiniai stendai: „Pradinė mokykla”, „1918-1923 m. Linkuvos progimnazija“, „Linkuvos gimnazija 1923-1949 m.“, „Linkuvos K. Poželos vidurinė mokykla 1953-1990 m.“, „Linkuvos vidurinė mokykla 1990-2004 m.“, „Atkurta Linkuvos gimnazija 2005 m.“, „Tradiciniai renginiai”, „Gimnazijos jubiliejai”, „Gimnazijos mokytojai", „Mokytoja Stanislava Lovčikaitė".

    Linkuvos miesto ir apylinkių istorija

    Ši ekspozicija supažindina su miestelio istorija, kuri prasideda 1501 metais, kai čia pastatyta pirmoji bažnyčia. Medžiaga apie karmelitų vienuolyną, XIX amžiaus architektūrą, žymų ansamblį „Linkava“, Sąjūdžio veiklą Linkuvoje. Eksponuojami karmelitų vienuolyno reikmenys, Linkuvos žydų įvairūs dokumentai. Saugomi fotoalbumai, kur užfiksuotos įvairių švenčių akimirkos, gražiausios sodybos, darbščiausių krašto žmonių portretai. Užrašytos buvusių aplinkinių ūkių, kai kurių kaimų istorijos, daug dokumentinės medžiagos apie Komiteto Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti veiklos ir kt

    Žymūs kraštiečiai

    Eksponuojamos rašytojų Juozo Paukštelio, Konstantino Jasiukaičio, Gabrieliaus Landsbergio- Žemkalnio, poetų Vaidoto Spudo, Alfonso Tyruolio- Šešplaukio, Marijos Macijauskienės, Birutės Gaigalienės knygos. Skyriuje „Istorijos ir kraštotyros baruose” sudėta medžiaga apie istorikę Aldoną Gaigalaitę, kraštotyrininkus Juozą Šliavą ir Felimoniją Mielienę. Sukaupta nemažai medžiagos apie vyskupą Kazimierą Paltaroką, kompozitorių Juozą Pakalnį, birbynininką Povilą Samuitį, žurnalistą Julijoną Būtėną, dailininkus E. Radauskaitę, Klemensą Kupriūną, aktorius Sigitą Račkį, Rimantą Jovą, mokslininkus Kazimierą Ragulskį, Vytautą Bučą, etnologą Juozą Lingį ir kitus Linkuvos krašto iškilius žmones. Muziejus turtėja ir gimnazijos nepamirštančių europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės, Seimo nario Stasio Tumėno ir kt. dovanomis.

    Archeologija

    Šio skyriaus medžiaga nėra gausi, tačiau tai bene seniausi ir vertingiausi muziejaus eksponatai: ietigaliai, titnaginiai galąstuvai, įvairių formų akmenys, akmens amžiaus akmeniniai kirvukai, rasti Dūčių durpyne 1958 m. Pastarieji aprašyti V.Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Pakruojo rajonas”(p.72).

    Etnografija

    Nemažą ekspozicijos dalį užima eksponatai , supažindinantys su mūsų krašto gyventojų buitimi ir kultūra. Atskirai eksponuojami virtuvės reikmenys, buities prietaisai, apavas, apšvietimas, metalo dirbiniai, anglimi kaitinami lygintuvai, spintelė dokumentams ir mokesčių kvitams laikyti, įdomus prietaisas , naudojamas medinių kibirų, rėčkų lankams uždėti… Kadangi muziejuje sukaupta daug įrankių, skirtų linų apdorojimui, atskirai įrengtas kampelis „Lino kelias”. Čia ir mediniai bei metaliniai šepečiai linams šukuoti, peiliai linų galvutėms braukti, vijurkas siūlams vyti, ratinis, rankšluostinė ir kt.

    Religijotyra

    Eksponuojamos šventųjų skulptūrėlės, paveikslai, plaketės, atvaizdėliai, drožiniai, maldaknygės ... Yra surinkta medžiaga apie skulptorius J. Remeiką, M. Skiką, J. Vasilevičių ir jų darbus, apie religines šventes, ateitininkų veiklą, užrašyti atsiminimai, tautosaka ir kt.

    Ryšiai su užsieniu

    Eksponuojama medžiaga apie šalis ir žmones, su kuriais bendrauta ir bendraujama atkurtos nepriklausomybės metais. Tai Norvegija, JAV, Australija, Anglija, Prancūzija, Japonija. Taip pat šioje muziejaus ekspozicijoje rodomos Comenius projekto šalių partnerių: Italijos, Rumunijos ir Turkijos – dovanos. Fonduose saugoma šio projekto, vykusio, 2011 – 2013 m., medžiaga.


    Susitikimai su literatais

    Mūsų gimnazijoje senos ir gilios literatūrinės tradicijos. Čia mokslus pradėjo rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojavo ir Linkuvoje palaidotas jaunas poetas Vaidotas Spudas, su Linkuvos apylinkėmis susiję ir dramaturgo G. Landsbergio - Žemkalnio bei rašytojo K. Jasiukaičio vardai. Šias tradicijas puoselėjo 1931 m. susikūręs vienas populiariausių mokykloje literatų būrelis. 1946/47 m. m. užfiksuotas pirmasis susitikimas su literatu – tai mokytojos O. Pajauskaitės organizuota literatūrinė popietė su poetu V. Reimeriu. Nuo 1960/61 m. m. imti ruošti tautosakos vakarai, lietuvių ir užsienio kūrėjų jubiliejai, o nuo 1965 m. rengiami poeto V. Spudo kūrybos vakarai, paminėtos 5 ir 10 metų mirties sukaktys, knygų „Susitikt tave norėčiau vėlei”, „Mėlynos pušys” bei „Aš mėlyna jauna pušis” pristatymai ir aptarimai. Į minėtus renginius buvo atvykę ne tik poeto artimieji, bet ir draugai: poetai E. Matuzevičius, A. Bernotas, A. Drilinga, rašytojai A. Pocius, V. Bubnys, P. Skodžius, kritikas K. Nastopka, aktorė G. Urbonaitė. 1970 m. abiturientų išleistuvėse dalyvauja rašytojas J. Paukštelis su žmona, 1972 m. mokykloje lankosi V. Petkevičius, J. Strielkūnas, J. Graičiūnas.

    Tuometinės Pakruojo rajono švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjos Redos Jėčiūtės ir lituanistės Stanislavos Lovčikaitės iniciatyva nuo 1977/78 m. m. prasideda intensyvi draugystė su rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais. Į mokyklą atvyksta poetai: Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Maldonis, J. Jakštas, J. Šiožinys, K. Keturakis, J. Vaičiūnaitė, R, Graibus; prozininkai: J. Aputis, J. Mačiukevičius, J. Baltušis, A. Bieliauskas, J. Mikelinskas, V. Rimkevičius, K. Saja, A. Zurba, V. Martinkus. Juos lydi aktoriai L. Noreika, G. Urbonaitė, A. Rosenas, M. Mironaitė, R. Staliliūnaitė, R. Rimeikis, J. Čepaitis, Č. Stonys, P. Zulonas, diktoriai V. Kybartas, J. Šalkauskas, U. Nasvytytė, dainininkės B. Grincevičiūtė, J. Leitaitė. Rašytojų kūrybą pristato ir aptaria literatūros mokslo darbuotojai E. Bukelienė, A. Zalatorius, V. Sventickas, P. Bražėnas, A. Bučys, mokyklos auklėtinės D. Mitaitė, R. Pociūtė. A. Zalatorius knygoje „Literatūra ir laisvė” rašo: „ Paskutinį dešimtmetį iki Atgimimo Lietuvoje kasmet įvykdavo maždaug po 600 literatūros vakarų...” Taigi nors atoki ir tolima nuo sostinės, Linkuvos mokykla turėjo galimybę susipažinti su iškiliausiais to meto literatais ir jų kūryba.

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė

    Muziejus pasipildė nauju dokumentu

    Plačiau Visas dokumentas

    Buvusio mūsų gimnazijos Direktoriaus Benedikto Bučinsko sūnaus Ramučio šeimos rūpesčiu muziejų pasiekė 1942 m. rašytas slaptas dokumentas, skirtas Švietimo vadybos Vidurinio mokslo departamento Direktoriui. Iš rašto sužinome apie abituriento Tinterio skundą dėl gimnazijos kapeliono kun. Petrėno veiklos, apie „raudono“ mokytojo Vaclovo Valenčiaus atleidimą iš darbo, nes jis anksčiau buvo parašęs prašymą stoti į komjaunimą, apie atsisakymą priimti atgal į gimnaziją pašalintą moksleivį Juozą Jasiukaitį, tarnavusį Šiaulių apsaugos batalione...

    Laiškas. B.Bučinskas.jpg

    Dėl šių ir kitų skundų Direktorius turėjo aiškintis ne tik su Linkuvos policijos nuovados viršininku ponu Petraičiu, Linkuvos valsčiaus viršaičiu, vietiniu nacionalistų partijos vadu ponu Čėsna, bet ir Šiaulių apygardos komisaro tarėju ponu Požėla bei nacionalistų politinio ir administracinio skyriaus viršininko pavaduotoju ponu Simonaičiu. Jų nuomone, gimnazijoje veikiantis religinio lavinimosi būrelis tęsia Linkuvoje jau nuo seno vykstančią slaptą ateitininkų veiklą, „Linkuva esanti žinoma kaip tokio veikimo centras Lietuvoje“. Iš pokalbių su jais aiškėja, kiek nedaug reikia, kad „ važiuotum ten, kur važiavo žydai“, kad kažkam įskundus gali grėsti koncentracijos lageris, gal ir sušaudymas. Direktorius gina darbščius gimnazijos mokytojus, smerkia skundėjus, prasimanytų gandų skleidėjus ir ramaus darbo gimnazijoje ardytojus. Jis ramiai, diplomatiškai reaguoja į valdžios nurodymus, pabaigoje pasiteisindamas, kad delsė informuoti poną departamento Direktorių, nes nenorėjo „atkreipti rimtą dėmesį į to nevertus, neturinčius pagrindo dalykus“.

    Raštas atskleidžia karo metais miestelyje ir gimnazijoje vyravusią atmosferą.

    Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė



    2021-09-22

    Kaip smagu, kad į kvietimą apsilankyti gimnazijos muziejuje, pasižiūrėti mūsų mokinio, exlibristo K. Kupriūno parodėlę atvyko net 3 mūsų buvusios mokytojos. Ačiū Jums. Kaip miela ir malonu buvo pabendrauti. Muziejaus vadovė Aldona parodė dailininko baltosios grafikos originalą ir jo panaudojimą. Mokytoja Aldona B. pastebėjo, kad visuose piešiniuose yra paukštis. Muziejus sulaukė labai brangios dovanos - mokyklinės uniformos. Gal kas turi ir gali padovanoti uniformai - kalnierukus. Ačiū rusų k. mokytojai, keliautojai Aldona Bučaitė už dovaną.


    Pakabinamos spintelės istorija

    Spintelė dokumentams ir mokesčių kvitams dėti. Rasta Kalpokų kaime, valstiečio Kupriūno sodyboje. Gimnazijos muziejui dovanojo Klemensas Kupriūnas 1960 m. Tokia spintelė buvo kabinama ant sienos.


    Galerija

    Literatūra

    • Linkuvos gimnazija, 1918–2008: mokyklos istorijos apybraiža (sud. Vaclovas Stapušaitis ir kt.). – Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
    • Linkuvos gimnazijos muziejaus dokumentai. Linkuva, 2000 – 2013.
    • Linkuvos gimnazijos archyvo dokumentai. Linkuva, 2000 – 2013.

    Šaltiniai

    Parengė: Parengė gimnazijos mokytojų grupė ir Muziejaus vadovė mokytoja Aldona Ašmonavičienė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 95% (+93895-1084=92811 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 6% (+5995-121=5874 wiki spaudos ženklai).