Linkuvos gimnazijos tradiciniai spektakliai
Linkuvos gimnazija | |
Linkuvos gimnazija 2013 m. spalio 4 d. | |
Gyvenvietė: | Linkuva |
Įkurta: | 1918 m. |
Žiūrėti didesniame žemėlapyje |
Seniausia tradicija
Linkuvos gimnazijos tradiciniai spektakliai – viena seniausių tradicijų Linkuvos gimnazijoje – vaidinimai.
Tradicinis abiturientų spektaklis yra skirtas susitikimui su buvusiais mokyklos auklėtiniais. Jis vyksta pirmą vasario mėnesio šeštadienį. Iš esmės tai abiturientų dovana mokyklai, miestelio bendruomenei, savotiška ataskaita, ko jaunas žmogus išmoko mokykliniais metais. Ši tradicija įsigalėjusi nuo pat gimnazijos įsikūrimo, nes gimnazistai perėmė jau gyvavusį renginį.
1917 m. Linkuvoje įsikūrusiai „Vyturio“ draugijai priklausę mokytojai Ignas Brazdžiūnas, Povilas Spudas, Rožė Šomkaitė, Kazimiera Verbylienė (Braždžiūnaitė) ir kiti rūpinosi ne vien švietimu, bet ir visuomenės bei jaunimo auklėjimu: vakarėliais, vaidinimais ir paskaitomis. Renginiai, kuriuose buvo rodomi ir spektakliai, sutraukdavo daug žmonių.
Jau 1917 m. „Vyturio“ draugija, kurios tikslas buvo rūpintis švietimu ir visuomenės auklėjimu, klojime suvaidino „Genovaitę“, „Ameriką pirtyje“ ir kitus dramos kūrinėlius. Vėliau gimnazija pradėjo ruošti viešus vakarus-vaidinimus. Buvo pastatyti ir parodyti „Pinigėliai“, operetės „Consilium facultatis“, „Kuprotas oželis“. Tradiciniai vakarai tapo labai populiarūs. Pasakojama, jog žmonių privažiuodavo iš visos apylinkės. Vėliau vaidinimus ruošti pradėjo gimnazijos abiturientai Ignas Brazdžiūnas buvo vienas „Vyturio“ draugijos organizatorių ir veikėjų, rengė vakarėlius, vaidinimus, lėšas skyrė gimnazijai išlaikyti, švietė žmones.[1]
Vėliau vaidinimai iš Magazino persikėlė į gimnaziją ir tapo jos neatskiriama dalimi. Yra žinoma, kad net karo metais nebuvo nutraukta ši tradicija, deja, ne visas žinias pavyko surinkti, išsiaiškinti spektaklių pavadinimus. Dabar spektakliai rodomi visą savaitę, kad galėtų pamatyti visi mokiniai pradedant pradinukais, baigiant trečiokais gimnazistais. Šeštadienį susitikimo su buvusiais mokiniais vakaras „Mes vėl drauge“, o sekmadienį spektaklis rodomas miestelio bendruomenei.
Per tris karalius, 1937 m. sausio 6 d., rengiamas tradicinis abiturientų vakaras. XIV laidos klasės auklėtojas Jonas Vadeikis išvertė Nikolajaus Gogolio „Piršlybas“ ir buvo pastatymo režisierius. Dekoracijas sukūrė dailininkas Jonas Vilutis.
Prisiminimai prieš 100 laidos pasirodymą
2024 m. vasaris
TRADICINIS SPEKTAKLIS – PRISIMINIMAS VISAM GYVENIMUI
Senųjų Lietuvos gimnazijų tradicija – absolventų vaidinimais – Linkuvos gimnazija garsėja iki šiol: kasmet abiturientai mokyklos ir miestelio bendruomenei padovanoja savo spektaklį. Tradicija įpareigoja dirbti susitelkus, kūrybingai, ieškoti naujovių, todėl kiekvienai laidai jų spektaklis pats geriausias ir gražiausias, prisiminimai patys maloniausi! O tradicija išaugo kartu su lietuviško teatro augimu – lietuviškais vakarais. Simboliška, kad ir Linkuvoje pirmojo Lietuvių vakaro, įvykusio 1910 m. liepos 25 d. vadinamoje Valakų daržinėje, metu buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ( pirmasis lietuviškas spektaklis 1899 m. Palangoje!). Linkuviai garsėjo savo vaidintojais, ypač 1915 m. įsteigus lietuvišką mokyklą, kurios išlaikymui reikėjo pinigų. Daugiausiai lėšų tam reikalui surinkdavo per vakarėlius su vaidinimais, koncertais, paskaitomis ar kitomis pramogomis „Vyturio“ draugija. Vėliau įvairios katalikiškos organizacijos Linkuvoje taip pat statė vaidinimus.
Spektaklis visada buvo didelė tradicinė šventė gimnazijoje. Iš pradžių ji buvo švenčiama Trijų Karalių dieną, sausio šeštąją, kai baigiantys gimnaziją aštuntokai rengdavo vakarą su spektakliu. Vėliau ji nusikėlė į pirmą vasario šeštadienį, kai iš aukštųjų mokyklų atostogų grįždavo studentai tradicinio vakaro „Mes vėl drauge“ metu susitikti gimnazijoje su draugais, mokytojais, papasakoti apie save, pažiūrėti tradicinį vaidinimą. Taigi toks mūsų tradicinis ir dabar, tik gaila, kad vyksta nebe gimnazijoje, todėl ir šiltų susitikimų galbūt mažiau.
Rampos šviesą mokyklos scenoje išvydo daugybė spektaklių! Tai ir pasaulinė (Moljeras, Getė, Šileris, Čechovas, Gogolis...), ir lietuvių klasika: K. Binkio „Atžalynas“ statytas net šešis kartus! S. Kymantaitės – Čiurlionienės „Pinigėliai“, Žemaitės „Trys mylimos“, daugybė K. Sajos pjesių, K. Borutos, P. Vaičiūno ir kitų autorių kūriniai. Gimnazijos šimtmečiui 2018 m. vėl buvo pastatyta „Amerika pirtyje“, o kiek laidų vaidino pasakas: „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ , „Sniego karalienė“, „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Aukso obuolys“ ir kt. Scenoje atgijo populiarusis Kuršiukas, Robinas Hudas, senis Chotabyčius...
Spektaklius dažniausiai statydavo klasės su savo auklėtojomis, bet laikas nuo laiko atsirasdavo ir režisierių, kurie mėgavosi šiuo darbu, turėjo tam pašaukimą. Net keturiolika spektaklių režisavo mokytoja Irena Liutkevičiūtė. Ji ne tik kūrė jiems ir scenografiją, bet pati parašydavo tekstą, scenarijų, pavyzdžiui poezijos spektakliui „O Linkuva, mano mieliausia“, komedijai „Šių dienų Pelenė, arba importinė kurpaitė“, „Pasaka – ne pasaka“. Savos kūrybos ir 64 laidos vaidinimas „Po 113 metų“, kuriam tekstą parašė mokytoja S. Lovčikaitė. Ji, kaip ir šviesios atminties režisierė Onutė Buitvydienė, mokytoja Regina Ūkelytė – Leščinskienė, pastatė po šešis spektaklius. Pastaroji pakvietė A. Rūko pjesėje „Svajonių šalis“ vaidinti kartu su buvusiais savo mokinukais, 79 laidos abiturientais, ir pradinių klasių mokytoją Virginiją Sidorovą, kuri vėliau pati net aštuonerius metus režisavo tradicinius vaidinimus. Šiemet jau ketvirtą kartą abiturientams talkina mokytoja Joana Gelžinienė, pastačiusi spektaklį pagal J. Švarco pjesę „Šešėlis“, kuris Linkuvos kultūros centre bus rodomas šią savaitę. Kviečiame – tai jubiliejinės, šimtosios laidos spektaklis!
Gimnazijos muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė
Mokinių prisiminimai
Mes mokomės mylėti. Mes vis dažniau paklausiam vienas kito „Kaip tu?" Ir vis dažniau apsikabinam. Jeigu visai svetimi dar prieš dvylika metų žengėm pirmuosius žingsnius mokyklos koridoriumi, tai šiandien mus graudina bet kokios kalbos apie išsiskyrimą. Ir jei yra nors vienas prasmingas egzaminas, reikalingas brandos atestatui gauti, tai - Meilės egzaminas. Ir žinot ką? Mes pasiruošę jį išlaikyti. Taigi VASARIO 9 DIENĄ 11 VALANDĄ visus visus kviečiame į mūsų viešą meilės išpažinimą Linkuvos kultūros centre, kur drauge su jumis iš viduramžių prikelsime „Paryžiaus katedrą" (pagal V. Hugo romaną). Gal kiek ir šleivas, galbūt truputį kreivas, toli gražu netobulas, tačiau bendras MŪSŲ VISŲ tradicinis abiturientų spektaklis - didžiausias ir sunkiausias brandos egzaminas, kurio įvertinimas jūsų rankose. 2020 m. vasaris Marija Kacilevičiūtė
Nuo tradicinio susitikimų vakaro prabėgo baisiai daug laiko . Viskas taip negailestingai nutolę. Bet užtat kokie nerealūs klasiokų susitikimai, net žodžiais apibūdinti sunku. Reikia dalyvauti ir viską pajausti. GRAŽINA
O ką prisimenu, tai tikrai buvo labai smagu, kad mes dar mokiniai, o privažiavo tikrai daug baigusiųjų pažįstamų ir nepažįstamų, ir toks jausmas, kad kaip į tikrą teatrą susirinko. Ne tik tradicinis, bet ir po jo buvo pokalbiai su buvusiais mokiniais, kurie skatino mokytis. Tikra buvo šventė. RIMA
Labai laukdavom būsimo spektaklio nuotraukų ,pakabintų parduotuvės lange. Eidavom net kelis kartus per dieną apžiūrinėti, aptarti, atpažinti...Na, o paskui, kasmet labai laukto spektaklio žiūrėjimas ir ilgas ilgas jo bei labiausiai įsiminusio artisto aptarimas. AGUTĖ
Mūsų spektaklis buvo apie miškinius. Vadovė buvo Liutkevičiūtė. Įstrigo žodis Lelija (kažkodėl taip atsimenu). Manau, kad foto nėra, nors nuotraukos buvo įdėtos į langą namo, kur buvo policija. Spektaklį režisavo iš Vilniaus atvažiavęs artistas praktikantas, atrodo, jo vardas buvo Sigitas. FELICIJA Danutė Rusinaitė
„Tradiciniai" spektakliai būdavo įvykis, nepaprastai įdomu būdavo žiūrėti į vyresnių klasių mokinius, kaip jie būdavo „perdaryti" į suaugusius žmones, nugrimuoti, aprengti taip, kaip rengiasi tam tikrų profesijų, amžiaus grupių atstovai. Visiškai užvaldydavo ta teatro magija. Likus keletui metų iki baigiamosios klasės jau pradėjome galvoti, ką mūsų laida „pastatys", labai norėjosi gauti vaidmenį. Mūsų spektaklį režisavo mokytoja S. Lovčikaitė - J. Semaškaitės „Laužus ant sniego". Kiek daug scenos meno paslapčių ir profesionalams žinomų gudrybių sužinojome! Iš kur mokytoja tiek visko žinojo pati? Buvo scena, kur reikia užlipti ant slidžių ir iščiuožti. Buvo nuspręsta kiek pastovėti ant tų slidžių ir nulipus jas nusinešti. Bet publika labai pradėjo juoktis toje vietoje - sąlygiškas teatras dar nebuvo priimamas kaip priimtume šiais laikais. Nuostabu buvo būti jauniems - kiekviena diena atverdavo naujus pasaulius, tik to galima palinkėti šiandieniniams abiturientams. RIMA Pociūtė
Smagūs prisiminimai užplūsta iš pasiruošimo tradiciniam vaidinimui. Mūsų 51-osios (1964-1975 m) abiturientų laidos vaidinimas buvo „ Svirplys, arba gerųjų paslaugų biuras". Išliko prisiminimas, kai per bulviakasį kažkokiame kolūkyje visai netikėtai auklėtoja įvardijo būsimus vaidinimo „aktorius". Buvo smagu žinoti, kad turėsiu galimybę įgyti naujos patirties. Repetavome daug. Jaudulio ir nerimo buvo daug ir repeticijų metu, ir per pasirodymus. Likus gal mėnesiui iki premjeros, dar buvo, kaip dabar vadinama, fotosesija. Vaidinimo fragmentų nuotraukos buvo iškabintos Universalinės parduotuvės vitrinoje, kad miestelio gyventojai galėtų susipažinti su vaidinime dalyvaujančiais „aktoriais". Premjerinis vaidinimas buvo rodomas Linkuvos miestelio pilnutėlėje kultūros namų salėje. Po to mokyklos Aktų salėje, na ir keletas gastrolinių spektaklių aplinkinėse gyvenvietėse. Puikūs prisiminimai ir gerai praleistas laikas užfiksuotas nuotraukose. Buvo tikrai smagu. Turime kuo didžiuotis, kad mūsų mokykla (dabar gimnazija) turi tokias senas ir gražias tradicijas, kokių neturi kitos mokyklos. Su didele pagarba EGIDIJA Navickaitė-Kaluškevičienė
Kiekvienas buvęs Linkuvos gimnazijos mokinys ar mokytojas su jauduliu laukia vasario pradžios, kai abiturientai pristato savo tradicinį spektaklį, o kartu kviečiami buvę gimnazijos mokiniai pasidalinti savo pasiekimais, patirtimis. LAIMA Ragulytė-Ožiūnienė
50 - osios laidos spektaklis buvo pagal auklėtojos I. Liutkevičiūtės scenarijų parašytas Šarlio Pero „Pelenės“ šiuolaikinis variantas ( 50 metų atgal jau nebešiuolaikinis). Su šokiais , dainomis. Iš Jūsų(mok. Emilija) skolinausi kostiumėlį Karalienės vaidmeniui. Buvo smagu, bet mažai ką ir pamenu. Buvau jums nusiuntusi kelias nuotraukas. Žvėriškai greit pralėkė metai, išblėso prisiminimai. ERIKA
Jei apie vaidmenį spektaklyje,- tai tuo laikmečiu buvo sunkiausia Ugnės personažui likti su maudymosi kostiumėliu. Buvo nejauku prieš miestelėnus ir mokinius apsinuoginti Jei apie pasirengimą spektakliui- tai buvo pats nuostabiausias laikas, kurį norėčiau pakartoti O jei tekstas iš veikėjos Ugnės, į kurią įsikūnijau, tai tuo metu net ir prasmės iki galo nesupratau, bet ir šiandien prisimenu sakytus žodžius: - Nejau manei, kad aš ten buvau visų paklodė? (Galimai yra nukrypimų nuo originalaus teksto). LORETA
Man, kaip režisierei, tai buvo gyvenimo iššūkis, išbandymas atsiskleisti, atrasti kažką naujo savyje. Tai kaip naujas oro gurkšnis, po kurio tu išeini kažką labiau apie save supratusi. Tai didelis džiaugsmas, kad Linkuvos gimnazija turi tokią tradiciją. Tai tarsi nuotykis, kupinas neišdildomų įspūdžių ir emocijų. REGINA 79 abiturientų laidos tradicinio spektaklio recenzija
Neapsakomas jaudulys kamavo, nemigo naktys... VIOLETA
Patys linksmiausi ir gražiausi prisiminimai iš tradicinio. Ruoštis, repetuoti pradėjome dar rudenį. Aš gavau pagrindinę rolę. Nežinau, kodėl taip nusprendė auklėtojos, nes nebuvau jokia „aktorė”. Labai daug repetavom, ne viskas sekėsi. Bet pasirodymai buvo labai smagūs! Ypač pagrindinis- šeštadienį, kai susirinko sausakimša Aktų salė, užgeso šviesos, grimas padėjo paslėpti jaudulį… Buvo įdomi patirtis dar ir dėl viso proceso, ir dėl to, kad nieko panašaus kitose mokyklose nebuvo. Po vasario pasirodymų prasidėjo gastrolės- vaidinome spektaklį Petrašiūnų dolomitinės skaldos gamykloje ir dar kažkokiame kolūkyje. Čia jautėmės kaip tikros žvaigždės. Smagu prisiminti… Dabar liko nuotraukos, primena tą smagų nuotykį… AUDRONĖ
Tradicinis spektaklis, ypač pasiruošimas jam, repeticijos, dekoracijų gaminimas kažkaip vienijo abiejų klasių bendraamžius, baigiančius mokyklą, jau ne vaikus, bet dar ir ne suaugusius. Ir nors tie, kurie dalyvavome „Linkavos“ etnografiniame ansamblyje su scenos baime buvome apsipratę, su šypsena stebėdavom, kaip pasimeta mūsų klasiokai paprasčiausiose, jau daug kartų repetuotose situacijose spektaklio metu. Mums tradicinis vienas šviesiausių prisiminimų iš jau tokių tolimų mokyklos laikų. ROLANDAS
L laidos tradicinis spektaklis ,,Šių dienų Pelenė arba importinė kurpaitė" buvo netradicinis savo formatu, unikalus turiniu ir vaidyba. Scenarijų jam parašė ir režisavo a.a. Auklėtoja I. Liutkevičiūtė. Į sumodernintą pasaką buvo stengtasi įtraukti kuo daugiau vaidintojų. Šokėjams ir dainininkams talkino mokyklos estradinis ansamblis. Buvo grandiozinis spektaklis, neregėtas negirdėtas įvykis miestelio gyvenime! Net į gastroles pasidavėme! Į Guostagalio naujus kultūros namus. Emocijos, prisiminimai neišblėsę iki šiol. Tuo mūsų mokykla yra išskirtinė, kad sugeba tradicijas perduoti iš laidos į laidą. Nebuvo metų, kad susitikimas su baigusiais mokyklą ar abiturientų vaidinimas būtų neįvykę... Laukiu vasaros Ruošiamės jubiliejiniam . VIDA
Visų metų spektakliai
Šaltiniai
- Gimnazijos archyvo medžiaga
- Gimnazijos muziejaus medžiaga
- ↑ Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012. p. 149–151
Parengė: Medžiagą straipsniui surinko, parengė ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė.. |