Linkuvos miesto kapinės

Linkuvos miesto kapinės
Linkuvos kapinių vartai.
Lokalizacija
Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Šiaulių apskritis
Savivaldybė:	Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija:	Linkuvos seniūnija
Gyvenvietė:	Linkuva
Kapinių ypatumai
Plotas, ha	3.20
Naudojimas	veikiančios
Žiūrėti didesniame žemėlapyje

Linkuvos miesto kapinės (Linkuva, Kapų g. 22.) – Pakruojo rajono savivaldybės Linkuvos seniūnijos teritorijoje esančios veikiančios kapinės. Kapinės užima 3.20 ha plotą.

Linkuvos medinė kapinių koplyčia

Istorija

Linkuvos kapinių koplyčia 2015 m.

Linkuvos kapinės, ilgą laiką buvusios parapinės, turi daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją ir yra vienos iš seniausių veikiančių kapinių Lietuvoje. Jos buvo įsteigtos Linkuvos šiaurės vakaruose. Kapinės seniau buvo atokiau nuo gyvenvietės (apie 870 m nuo bažnyčios), tačiau dabar atsidūrė pačiame urbanizuotos miesto teritorijos pakraštyje. Šioje Linkuvos dalyje nuo senų laikų buvo laidojama: apie 450 m į šiaurės vakarus nuo kapinių yra X–XI a. Linkuvos senkapis.

Plečiantis Linkuvai, plėtėsi ir kapinės. Seniausia jų dalis išsidėsčiusi ant nedidelės kalvelės, kurios viduryje pastatyta medinė koplyčia. Kapinės aptvertos XIX a. viduryje: tarp 1837–1861 m. Tvora sumūryta iš lauko riedulių, tarp jų esantys tarpai dekoruoti į skiedinį įspaustais akmenėliais ir primena abstrakčią mozaiką. Centriniai raudonų plytų kapinių vartai, galbūt kiek vėlesni, sumūryti XIX a. antrojoje pusėje. Jų šonuose, viršuje iškilę du nedideli stačiakampiai bokšteliai su kryžiais, sujungti plačia segmentine arka. Nuo vartų koplyčios link vedantis takas yra svarbiausia senosios kapinių dalies kompozicinė ašis.

Iki šalia Pakruojo buvo įsteigtos Linksmučių civilinės kapinės Linkuvos miesto kapinės buvo didžiausios dabartinio Pakruojo rajono teritorijoje.

Datos

Linkuvos parapinės bažnyčios 1621 m. vizitacijoje nurodyta, kad kapines reikia aptverti tvora.

1665 m. pirmosios kapinių koplyčios statybos data.

1799 m. pastatyta nauja medinė koplyčia dengta gontais (lentelėmis).

1800 m. aplink kapines iškastas negilus griovys.

1826 m. vizitacijoje paaiškinama, kad „kapinės mirusiesiems laidoti ant lauko yra ant lauko. Jos keturkampės, aptvertos medine, egline tvora“.

1826 m. Pastatyta tašytų rąstų koplyčia. Dengta šiaudais, viršus kalkėmis aplietas vienuolyno lėšomis. Ant tos koplyčios bokštelis su skarda apmuštais šonais, viduje varpelis. Koplyčioje laikomos pamaldos. Yra keturi atidaromi langai.

1832 m. pamaldos vyksta per Vėlines ir Kryžiaus dienomis.

1837 m. iškasamas naujas kapines atribojantis griovys.

1861 m. kapinės aptvertos akmenų mūro tvora ir „užima beveik dešimtinę“.

1841 m. „koplyčios bažnyčia nauju šiaudų stogu uždengta“

1900 m. padidintos iki 1 ha.

1934 m. kapinių tvoros mūras vietomis naujai perstatytas, iš abiejų pusių atnaujintos mūro siūlės, jose padaryti skaldos intarpai. Kapitaliai suremontuota tvoros stogelio čerpių danga. Tų pačių metų rudenį įrengti geležiniai kapinių vartai.

1934 m. kapinių koplyčia remontuojama. Gontų stogas perdengiamas cinkuota skarda, koplyčia perdažyta.

1945 m. po karo įstiklinti langai, iš vidinės pusės įdėti vieliniai tinklai. Vykdavo Sekminių ir Vėlinių pamaldos.

1991 m. kapinės praplėstos.

Nuotraukos

• 

  Linkuvos kapinės f. V.Mitė 2021-12-11

• 

  Paminklas Ignacui ir Magdalenai Landsbergiams Dūčių kapeliuose 1847 m.(F. 2020 m.)

• 

  Dešinėje Brazdžiūnų šeimos koplyčia. Kairėje Teklės Spudaitės antkapinis paminklas. 1939 m.

• 

  VSpudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m

• 

  Brazdžiūnų koplyčia apie 1970-tus metus. „Žinau tik, kad palaikų buvo tik pliki balti kauleliai (taip mama sakė), apraizgyti kaštono šaknų. Šalia koplytėlės augo kaštonas. Mamytė, pakeldavo akis į tą galingą medį ir sakydavo, kad visi jos proseneliai dabar ten... Kaulelius sudėjo į vieną karstą ir palaidojo šalia Poželų kapo. Nuotraukoje naujai supiltas kapelis ir yra tas kapas. Dešiniau -Poželų (Motiejaus ir Elenos) kapai“ Živilė

• 

  Linkuva, koplyčia kapinėse

• 

  Palaidotieji: Rozalija Liubauskienė, Levanų ir Valiulių šeimos. 2022-04 pritvirtinta lentelė su palaidotųjų pavardėmis

• 

  Landsbergių šeimos kapai

• 

  Kapas Linkuvoje. 1. Povilas Šidlauskas (1816-1900), 2. Povilo sūnus Julijonas Šidlauskas (1853-1903) Jis-prelato Povilo Šidlausko tėvas; 3. Julijono žmona Emilija (Rudytė) Šidlauskienė (1868-1910), kilusi iš Steigvilių. Steigvilių kapuose palaidoti jos tėvai ir brolis kunigas Ignotas Rudis; 4. Julijono ir Emilijos dukra Paulina Šidlauskaitė (1888-1908), mirusi nuo džiovos; 5. Julijono ir Emilijos dukra Angelė Šidlauskaitė (1893-1900), mirusi nuo skarlatinos“.

• 

  Linkuvos kapinių koplyčia 2019 atnaujinta, perdažyta

• 

  Linkuvos kapinių koplyčia 2019 rugs.

• 

  Linkuvos kapinių koplyčia 2019 rugsėjis

• 

  Linkuvos kapinių koplyčia 2019

• 

  Linkuvos kapinių vartai

• 

  Linkuvos kapinių koplyčia 2015 m.

• 

  Vartai

• 

  Linkuvos kapų koplyčia, altorius

• 

  Linkuvos kapų koplyčia, balkonas

Linkuvos kapinių koplyčios istorija

Svarbiausias statinys Linkuvos kapinėse yra aštuonkampė centrinio plano koplyčia. Tai viešoji kapinių koplyčia, stovinti senosios kapinių dalies centre. Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pab. įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios13. Naujosiose Linkuvos kapinėse koplyčia buvo pastatyta beveik iš karto – apie 1797–1798 m. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma 1799 m. data14 galbūt yra koplyčios užbaigimo ar greičiau jos pašventinimo data. Taip leidžia manyti iki mūsų dienų koplyčioje išlikęs 1798 m. nuliedintas varpelis. Sekant įprasta praktika – įranga paprastai įgyjama jau užbaigus pagrindinius statybos darbus, tad egzistuoja nemaža tikimybė, kad varpelis buvo įgytas jau surentus koplyčios pastatą. Greičiausiai kapinių steigimas Linkuvoje ir koplyčios statymas vyko tuo pačiu metu, kaip ir kitose Žemaitijos parapijose, ir turėtų būti nukeltas į 1797 m.15 Neabejotina, kad šiuos darbus organizavo ir juos finansavo nuo 1634 m. prie Linkuvos bažnyčios įsikūrę batuotieji karmelitai (senosios regulos), administravę taip pat ir parapiją. Tam tikrų abejonių dėl Linkuvos kapinių koplyčios likimo gali sukelti 1881 m. išleistas Telšių (Žemaičių) vyskupijos kalendorius-žinynas, kuriame nurodyta, kad koplyčia pastatyta 1815 m.16 Šiame kasmet leidžiamame Žemaičių vyskupijos leidinyje istoriniai duomenys apie koplyčias buvo pradėti skelbti vyskupaujant Motiejui Valančiui. Deja, teko pastebėti, kad šiame leidinyje nurodytas atskirų koplyčių steigimo laikas ne visada sutampa su vėlesnių tyrimų metu nustatytomis jų pastatymo datomis, todėl vertintinas kritiškai. Kalendoriuje pateikti duomenys turėjo būti gauti iš parapijų klebonų, o ne paimti iš inventorių, kuriuose, kaip nurodo L. Jovaiša, ne visur tokios koplyčios aprašytos17. Galbūt ne vienu atveju nurodytos kalendoriuje datos tėra pirmi bažnytiniuose dokumentuose surasti paminėjimai ar netikslūs vietinių gyventojų liudijimai. Pastarąją tezę puikiai įrodo vėlesnėse minėto kalendoriaus-žinyno laidose [1899, 1927 m. ir kt.] atsiradusi daug senesnė Linkuvos kapinių koplyčios pastatymo data – 1665 m.18 Netenka abejoti, kad ji paimta iš senų dokumentų, tačiau akivaizdu, kad tai ne dabartinės kapinių koplyčios, bet bažnyčios šventoriuje buvusiose kapinėse stovėjusios šarvojimo koplyčios statymo data. Tad, atsižvelgdami į ne itin didelį minėto šaltinio patikimumo laipsnį, manytume, kad 1815 m. tėra koplyčios paminėjimas kuriame nors tų metų dokumente, tad ši data neturėtų būti rimčiau svarstoma. Linkuvos koplyčia buvo ne kartą remontuota ir neišsaugojo daugumos autentiškų detalių. Pirminis koplyčios stogas buvo dengtas šiaudais, ant kurių viršaus buvo užlietas kalkių sluoksnis, o jo šėtrinės konstrukcijos viršuje buvo nedidelis skarda apkaltas bokštelis, primenantis kupolo žibintą su varpeliu jo viduje19. Panašus architektūrinis sprendimas matomas neseniai restauruotoje Antanavo koplyčioje, tačiau pastarojoje bokštelis šiuo metu neturi nei akustinių angų, nei jo viduje pakabintos signatūros. Kada Linkuvos koplyčia neteko bokštelio, nėra žinoma. Dideli rekonstrukcijos darbai turėjo būti įvykdyti XIX a. pab., po 1880 m. Taip verčia manyti keli faktai. Minėtais metais surašytame inventoriuje nurodyta, kad koplyčios stogas tuomet dar buvo dengtas šiaudais, tačiau 1934 m. koplyčios stogas buvo dengtas malksnomis ir senas, nes tais metais pakeistas cinkuota skarda20. Atsižvelgiant į tai, kad malksnų stogas gali tarnauti apie 30 metų ir ilgiau, o kapinių koplyčioms tinkamai prižiūrėti visada trūkdavo atidos, galime manyti, kad koplyčios stogo šiaudinė danga turėjo būti pakeista malksnomis dar XIX a. pab., galbūt apie 1890 m. Šios rekonstrukcijos metu koplyčioje buvo pakeistos durys ir langai, o vietoje seniau prieangį rėmusių dviejų kolonėlių atsirado geležinės S formos atsparos. Gaminant įsprūdinės konstrukcijos koplyčios didžiąsias duris, panaudotos frezavimo technika išpjautos profiliuotos lentjuostės, frezuoti ir įsprūdų užpildų pakraščiai: ši technika plačiau pradėjo plisti XIX a. antrojoje pusėje, tačiau bendra durų kompozicija, atitinkanti XIX a. pab. provincijos skonį, taip pat kalvio darbo metaliniai vyriai neleidžia jų pagaminimo laiko nukelti į XX a. 4 dešimtmetį. Geležinės S formos konsolės, remiančios prieangio stogelį, yra būdingos XIX a. antros pusės Rusijos architektūrai. Stačiakampiai aštuonių padalų langai taip pat nėra pirminiai, dabartinė jų konstrukcija ir skaidymas yra būdingi XIX a. Remiantis analogais galima manyti, kad autentiškų XVIII a. pab. pagamintų langų viršus buvo lengvai išlenktas, o padalų skaičius turėjo būti dvigubai didesnis ir siekti 16. Greičiausiai XIX a. pab., minėtos rekonstrukcijos metu, buvo įrengtas ir dabar koplyčioje esantis altorius. Kitas koplyčios remontas, įvykęs 1934 m., koplyčios išvaizdą pakeitė mažiau – tuomet malksnų stogas buvo pakeistas cinkuota skarda, koplyčia perdažyta, tačiau koplyčios viduje išlikęs camaïeu technika XIX a. tapytas frizas verčia manyti, kad koplyčios vidus nebuvo dažomas ištisai, galbūt tuo metu sienų apačioje tamsesniais dažais buvo išskirta lamperija. Remontų, kurie nors kiek stipriau pakeistų koplyčios išvaizdą, po 1934 m. nebuvo. Nepaisant vėlesniais laikais atliktų pakeitimų, koplyčia išsaugojo autentišką planą, tūrį, sandarą ir pagrindines konstrukcijas.

Senosios Kalpokų kapinaitės

Apie buvusias Kalpokų kaimo (Linkuvos apylinkės) kapinaites (informacija iš knygos „Nuo Linkuvos į pietus ir į vakarus“) [aut. Gintauto Juozo Janušonio istorinio – kraštotyrinio leidinio, 2000 m.]

Nuo Kalpokų į pietus, palei kelią, iš visų pusių apartas dar stovi vienišas kryžius – jis žymi senųjų Kalpokų kapinaičių vietą. Senbuviai dar mena, kad šalikelės griovio pakraščiuose augusios laukinės braškės būdavo didelės kaip vyšnios ir prisirpusių vyšnių spalvos, o ant pačių kapinaičių buvo pilna žemuogių – kaimo vaikai atbėgdavo jų rinkti.

Kalpokiečiai tų kapinaičių kažkodėl vengė, nes devynioliktame amžiuje nieko jose nelaidojo, išskyrus 1826 m. čia palaidotą 87 m. Sprakšių k. gyventoją Joną Gasparavičių. Gal tos kapinaitės buvo maro laikų, o gal čia būta švedkapių, nežinia. Kaip atžymėta Linkuvos RK bažnyčios mirties registracijos knygoje, pvz., 1836 m. mirusi Ona, mažametė Marijonos ir Liudviko Ivanauskų duktė, palaidota Linkuvos parapijinėse kapinėse, tais pačiais metais miręs kūdikis Dominykas, Elžbietos ir Jurgio Kimbartų sūnus, taip pat palaidotas Linkuvoje. 1839 m. miręs 40 m. Kalpokų gyventojas Jonas Bačiauskas, irgi palaidotas Linkuvoje. Kiti Kalpokiečiai savo mirusius taip pat laidojo Linkuvoje.

Tik Pirmojo pasaulinio karo metais nuo čia siautėjusių ligų miręs pusamžis Jonas Kvedaras buvo palaidotas Kalpokų kapinaitėse, taip pat ir jo keli mažamečiai vaikai. Sovietmečiu prasidėjusi melioracija kapinaitėms grėsė sunaikinimu, todėl Elžbietos Kvedarienės ir Filomenos Žvirblienės pastangomis jose buvo pastatytas akmeninis paminklas (apie 1960 m.).

Kalbama, kad visi kapai prie kaimų atsiradę maro metais, mat valdžia liepusi, kad numirėlių nereikėtų vežioti, laidoti prie kiekvieno kaimo.

• 

  Vienišas kryžius – jis žymi senųjų Kalpokų kapinaičių vietą 2021-10

• 

  fotografavo Jonas Ruseckas 2021-10

Palaidotieji

• Marija Arbatavičiūtė (1912–2008) – ilgametė Linkuvos kooperatyvo buhalterė
• Juozapas Dargužas (1867-1949) – kunigas, monsinjoras.
• Jonas Jagminas (1874) (1874-1952) – kunigas.

• Algis Aleksandras Dičpetris (1939–2001) – Linkuvos gimnazijos direktorius.
• Boleslovas Balbieris (1906-1996) – Linkuvos gimnazijos mokytojas.
• Antanas Beniulis (1951-2022) - Linkuvos ambulatorijos gydytojas
• Ignas Brazdžiūnas (1891-1942) – Linkuvos gimnazijos direktorius.
• Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė (1901-1994) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Julijonas Buožis (1893-1936) – Linkuvos gimnazijos inspektorius.
• Genovaitė Bielinienė (1926-2007) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Gintautas Juozas Janušonis (1932-2010) – „Mūšos krašto “ autorius, kraštotyrininkas, dailininkas.
• Raimonda Janeliūnaitė - baigė Šiaulių valstybinę kolegiją, mokytojo padėjėja
• Olė Janeliūnienė mokytoja
• Juozapas Dargužas (1867-1949) – Kunigas bažnyčios statytojas, knygnešys.
• Klemensas Dragūnas (1868-1950) – Linkuvos gimnazijos inspektorius.
• Aldona Sofija Liutkevičiūtė-Dimšienė (1927-1993) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Jonas Jagminas (1874-1954) – Kunigas bažnyčios statytojas, knygnešys.
• Emilija Čepaitė-Morkūnienė – mokytojavo Pasvalio, Biržų ir Pakruojo rajonuose.
• Felicija Gasiūnaitė–Čekauskienė (1924-2007) – ilgametė Linkuvos vaistinės vedėja.
• Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė (1925-2012) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Eduardas Jatulis (1895-1956) – Linkuvos gimnazijos mokytojas, diplomatas.
• Vitalijus Kacilevičius (1958-2022) Lietuvos ir Pakruojo rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, Civilinės metrikacijos poskyrio vedėjas.
• Aleksas Kadis (1884-1943) – Linkuvos valsčiaus viršaitis.
• Janina Liumaitė-Kairienė (1921-1978) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Antanas Vytautas Kimbartas (1929-1974) - KPI dėstytojas.
• Teodora Kriaučiūnaitė (1910-1974) – Linkuvos gimnazijos mokytoja, vienuolė, dailininkė.
• Petras Kvedaras (1939-2018) – muzikos mokytojas, chorvedys, folklorininkas.
• Motiejus Kvedaras (1919-1998) – Linkuvos gimnazijos mokytojas, inžinierius.
• Aleksandras Antanas Liukpetris (1927-1957) – chorvedys, dirigentas.
• Antanas Laskauskas (1908-1996) – Linkuvos gimnazijos, Žeimelio vidurinės mokyklos, Pakruojo vidurinės mokyklos, Lygumų vidurinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytojas.
• Jonas Lingė (1881) (1881- 1977) – Karininkas, savanoris, Linkuvos valsčiaus valdybos narys.
• Leokadija Liutkevičienė (1891- než.) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Irena Liutkevičiūtė (1925-1989) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Stanislava Lovčikaitė (1929–2013) – Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Staškavičių septynmetės mokyklos direktorė, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja.
• Motiejus Macevičius (1809-1890) – kunigas, nusipelnęs parapijai, klebonas.
• Juozas Maciūnas (1874-1946) – Linkuvos gimnazijos mokytojas.
• Kazimiera Beinoravičiūtė-Mašalienė (1932-1982) – Linkuvos knygyno vedėja.
• Jonas Mašalas (1930-2005) – kooperatyvo darbuotojas.
• Felimonija Skrebaitė-Mielienė (1927-2001) – Linkuvos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, mokytoja.
• Lina Miežinskaitė (1971-215), Mokytoja
• Valentinas Mitė (1957-2021) - žurnalistas, fotografas
• Jurgis Navickas (1919-1999) – Ilgametis Linkuvos kapininkas.
• Stanislava Pocevičiūtė (1940-2020) – med. darbuotoja-akušerė
• Bernadeta Pošiūnaitė-Račkienė (1927-2014) – Mikalajūnų pradinės mokyklos mokytoja.
• Algirdas Jonas Pažemeckas (1929-1990) – kolūkio mechaninių dirbtuvių vedėjas.
• Juozas Rakauskas (1924) (1924-2008) – darbuotojas prie Linkuvos siauruko, vairuotojas, ilgametis Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios choristas.
• Juozas Rakauskas (1963-2016) – skaldos gamyklos darbuotojas.
• Anna Rumbauskienė (1932-2012) – Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos mokytoja.
• Antanas Serva (1922-1982) – Linkuvos gimnazijos mokytojas.
• Emilija Servienė (1898-1988) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Genė Servienė (1921-2014) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Bronė Karolina Smolskienė (1925-2002) Linkuvos paštas darbuotoja
• Vaidotas Spudas (1935–1961) – Lietuvos poetas.
• Ada Petruškevičiūtė-Spudienė-Nikontienė - mokytoja
• Antanas Spudas (1904-2003) – mokytojas, Linkuvos valsčiaus viršaitis.
• Teklė Spudaitė (1902-1925) – Rimkūnų pradinės mokyklos mokytoja.
• Povilas Spudas, Mykolo (1898-1988) – Linkuvos gimnazijos, mokytojas.
• Gasparas Spudas, (1891-1960) - kunigas.
• Julijonas Stanevičius (1838-...) – kunigas, bažnyčios klebonas.
• Zenonas Stanevičius (1945-2017) – Linkuvos gimnazijos, Linkuvos specialiosios mokyklos mokytojas.
• Jonas Stabužis (1926-2009) – mokytojas, Rietavo, Laukuvos, Lygumų ir Pakruojo vidurinių mokyklų direktorius.
• Julijonas Šidlauskas (1857-1903) m., ūkininkas Puknioniuose.
• Emilija Eleonora Rudytė-Šidlauskienė (1868-1910) m., ūkininkė Puknioniuose.
• Zita Šilkaitė (1936-2020) – ilgametė Linkuvos vaistinės darbuotoja.
• Ona Štarevičienė (1948-2007) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Leonas Timinskas (1920-1988) – Linkuvos gimnazijos mokytojas.
• Irena Vaišnienė (1934-2009) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Bronius Vilimas-Užbalis (1918-2002) – Linkuvos gimnazijos mokytojas.
• Joana Žosinaitė-Vaitiekūnienė (1926-1992) – Linkuvos gimnazijos mokytoja.
• Stasys Žąsinas (1930-1989) – Linkuvos gimnazijos mokytojas, pavaduotojas ūkio reikalams.
• Jonas Žąsinas (1869-1949) – knygnešys.
• Gražina Žvirblytė (1934-2018) – Linkuvos gimnazijos, mokytoja.

Kapininkai

• Jurgis Navickas (1919-1999) – Ilgametis Linkuvos kapininkas.
• Stasys Tamašaitis

Šaltiniai

• Gintautas Žalėnas. Linkuvos kapinių koplyčia ir jos altorius. Kultūros paveldas. Žiemgala.
• http://lietuvai.lt/wiki/Sritis:Linkuvos_gimnazija