Linkuvos parduotuvės

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Linkuvos parduotuvės

    Darbuotojai:

    Universalinė parduotuvė ir buitinio aptarnavimo paviljonas

    Buitinio aptarnavimo kombinatas ir universalinė parduotuvė pradėti statyti 1957 m.

    1957 m. buvusio Lingės restorano vietoje pradėjus statyti universalinę parduotuvę ir gyventojų buitinio aptarnavimo paviljoną, buvo pakeista aikštės forma.Jos vakarinė dalis tapo stačiakampė; 1959 m. aikštės gale iškilo dviaukštis tipinis 12 butų namas.

    1959 m. pastačius universalinę parduotuvę, vakarinė aikštės dalis sutvarkyta: pakloti šaligatviai, įrengtas skveras.


    Iš kairės: Bružienė Zita, balta suknute Krūminienė Jūrita, Malinauskaitė Vilma,dabar Jokantienė, Virbickienė Dalė, buvusi Venslovaitė Janina Blynienė, Bajalienė Ona, Žalnaravičienė Marytė, dabar Astrauskienė ir Lukošienė Birutė
    Prekybininkai iš kairės: Regina Milisevičienė, Ona Kabalinkskienė, Bronė Urbontaitienė, Marytė Astrauskienė, Janina Klyvienė, Vanda Momeniškienė, Vladas Janušauskas, Felicija Enikienė, Marytė Balčiūnienė, Emilija Sočnovienė, Danutė Karčinskienė, Janina Blynienė, Kazimiera Kacilevičienė, Nijolė Merkelienė, Stasė Bajelienė, Roma Vaškienė, Kazimiera Marcinkevičienė, Birutė Lukošienė, Teodora Puronienė, Genė Aperavičienė


    Linkuvos kooperatyvas prieš II pasaulinį karą

    Linkuvos vartotojų bendrovės įkūrimo data – 1908 m.

    Magazinas Linkuvoje statytas romantizmo laikotarpiu, 1849 m., iš akmens ir skaldos. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį iš Petrašiūnų į Linkuvą, iki magazino ir jame laikė prekes.

    Po Pirmojo pasaulinio karo linkuviai vieni pirmųjų atgaivino savo „Linkuvos vartotojų bendrovę“, kurią apie 1933 m. pavadino „Linkuvos žemės ūkio kooperatyvu“, o sutrumpintai rašė ar sakė „Bendrovė“, dažnai rašė „Linkuvos kooperatyvas“ arba „Linkuvos ž. ū.kooperatyvas“.

    Nuo 1929 m. liepos 16 d. iki 1967 m. balandžio 1 d. Linkuvos kooperatyve dirbusi buhaltere Marija Arbatavičiūtė (g. 1912 m.) laiške T.Katilienei (1991 07 31) rašė, kad Linkuvos vartotojų bendrovės įkūrimo data – 1908 m. Ji buvo nustatyta 1933 m., rengiantis švęsti jos veiklos 25-metį, iš turimų narių registracijos knygų ir kitokių dokumentų. Ilgametė buhalterė tvirtina, kad iki Antrojo pasaulinio karo Linkuvos kooperatyvo dokumentai nebuvo perduoti į archyvą, o ji pati nieko neišsaugojusi. Per pokario negandas viskas sunyko ir dingo. Ji ir dabar gerai prisimena žmonių pasakojimus, kaip Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Linkuvos vartotojų bendrovė buvo uždaryta, ir turtas bei prekės išgrobstyta.

    Tarpukary Linkuvos kooperatyvo reikalų vedėjai buvo Jurgis Čalkauskas, Juozas Kazlauskas, Antanas Kaunas ir kiti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kelerius metus dirbęs Linkuvos kooperatyvo reikalų vedėjas Vladas Purtulis yra išsaugojęs savo parengtą Linkuvos kooperatyvo veiklos 30-mečiui pažymėti „Linkuvos žemės ūkio kooperatyvo 1939 m. apyskaitą (1908–1939)“.

    Tuo metu buvo ypač atsilikęs linų apdirbimas ir jų prekyba. Todėl bendradarbiaujant žemės ūkio kooperatyvui, pieno perdirbimo bendrovei „Gerovė“, smulkaus kredito draugijai (1932–1940) ir padedant kooperatyvų sąjungai „Linas“, buvo imtasi Petrašiūnuose steigti belgiško modelio lininę, kuri atpalaiduotų linų augintojus nuo sunkaus bei primityvaus darbo ir pakeltų linų apdirbimo kultūrą bei augintojų gerovę.

    Nuo 1939 m. „Linas“, pradėjo rūpintis visais linų gamybos ir prekybos klausimais. Daug šių rūpesčių ant savo pečių pakėlė Žemės ūkio rūmų atstovas, Linkuvos valsčiaus agronomas Juozas Navakas, prisidėjęs prie Linkuvos kooperatyvo veiklos.

    Linkuvos žemdirbiai nuo seno garsėjo užauginą labai geros kokybės grūdinių kultūrų, bei dobilų ir motiejukų sėklos jiems užaugdavo prastos. Apie 50 proc. jų visai netiko pardavimui, todėl, padedant agronomui J. Navakui, buvo įvesta griežta sėklų kokybės kontrolė. Tada reikalai pagerėjo.

    Linkuvos kooperatyvas buvo „Lietūkio“ ir Lino narys. Daugiausia prekiauta su „Lietūkiu“. Parduota grūdų, linų jų žaliavos, pirkta žemės ūkio mašinų bei padargų, trąšų, naftos, bakalėjos ir t.t. Prekėmis aprūpindavo daugiausia „Lietūkio“ Šiaulių skyrius ir privatūs didmenininkai. Smulkias prekes arkliais veždavo samdyti vežikai–miestelio gyventojai, o trąšas, žemės ūkio mašinas – geležinkeliu.

    Linkuvos kooperatyvo mišrių prekių parduotuvės vedėjai buvo Povilas Norkūnas, Jurgis Grigaliūnas, Dominykas Peleckis, Naujokaitis ir kiti. Kooperatyvas apie 1933 m. perėmė Linkuvoje veikusias pavasarininkų mišrių prekių ir Moterų draugijos audinių parduotuves.

    Pakruojiečiams pageidaujant ir „Lietūkiui“ tarpininkaujant, Linkuvos kooperatyvo skyrius Pakruojyje 1939 m. gegužės 10 d. buvo likviduotas ir įsteigtas savarankiškas Pakruojo žemės ūkio kooperatyvas „Kruoja“. Nors pakruojiečiai kooperatininkai ir atsiskyrė, Linkuvos kooperatyvas dar laikė 12 etatinių tarnautojų ir 6 nuolatiniu darbininkus tvarkyti prie geležinkelio stoties mūriniams sandėliams, Linkuvoje mišrių prekių parduotuvei ir skyriui Pašvitinyje bei dirbti visam prekybos darbui.

    Tarpinikaujant akcinei bendrovei „Maistas“., Linkuvos kooperatyvas 1933-1940 m. supirkinėjo galvijus, kiaules, ypač bekonus, paukščius, „Pieno centrui“ – kiaušinius ir kt. Linkuviai kooperatininkai šios prekybos padalinį apie 1935 m. buvo perkėlę ir išplėtę Pakruojyje.

    Vlado Purtulio „Apyskaitoje“ skelbiami tuometiniai vadovaujantys asmenys. Valdyba: pirmininkas Antanas Janauskas (anksčiau pirmininkavo Jonas Mišeika). Nariai: Juozas Pupinis, Vincas Martinaitis, Aleksas Kadis, Kazys Bajelis.

    Linkuvos kooperatyvas rūpinosi kooperatine propaganda, nes vietinė prekyba daugiausia privačių pirklių rankose. kasmet, rugsėjo mėnesio pirmoje pusėje, būdavo iškilmingai švenčiamos komercijos dienos: bažnyčioje laikomos šv. Mišios, vykdavo iškilmingas susitikimas, vaišės, iš aukštesnių įstaigų atvykę specialistai skaitydavo paskaitas, supažindindami klausytojus su kooperatiniu judėjimu ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje.

    Ąžuolų lapų girliandomis būdavo puošiamas Linkuvos kooperatyvo pastatas, gatvėse kabinami transparantai. 1933 m. rugsėjo 8 d., švenčiant kooperatyvo veiklos 25-metį ir Kooperacijos dieną, centrinėje gatvėje buvo aukštai pakabinta plati juosta su užrašu: „Visi į kooperatines eiles. Visi po kooperacijos vėliava!“. Linkuvos kooperatininkai su vėliavomis ir plakatais išeidavo į gatves, demonstruodavo savo svarbiausių organizacijų pavadinimus: „Linkuvos pieno perdirbimo bendrovė“, „Linkuvos kredito draugija“ ir kt. Demonstratoriai nešdavo plakatus su šūkiais: „Kooperatyve pirk ir kooperatyve parduok – būsi turtingas – laimingas!“, „Kas pieninėn pieną stato, tas vargo ir bėdos nemato“ ir t.t.

    Magazinas

    Marija Rupeikienė apie „magaziną“.

    Tarp mokyklų, rytinėje kelio dalyje, yra buvusio Balsevitynės dvaro pastatų liekanos, o vakarinėje kelio pusėje stovi grūdų magazinas. Jis statytas romantizmo laikotarpiu, 1849 m., iš akmens ir skaldos. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį iš Petrašiūnų į Linkuvą, iki magazino ir jame laikė prekes. Magazinas stovi Gimnazijos ir Rudens g. kampe, kiek atitrauktas nuo Gimnazijos g. ir atgręžtas į ją šoniniu rytų fasadu. Jis monumentalaus tūrio, pusvalminiu stogu, T formos plano. Įdomiausias – galinis rytų fasadas. Jis netinkuotas, simetriškos kompozicijos, užbaigtas trapecijos formos skydu. Fasado kampus riboja piliastrai, simetrijos ašį pabrėžia arkinis portalas, apjuostas profiliuotu apvadu. Atgręžtas į Gimnazijos g. fasadas su išsikišusia dviaukšte dalimi. Kairioji fasado pusė autentiška, netinkuota, o dešinioji pristatyta vėliau ir tinkuota. 1930 m. inžinierius A. Gumeniukas atliko magazino rekonstrukcijos projektą – įrengė elektros stotį ir malūną. Magazinas – seniausias ir architektūros požiūriu vertingiausias pastatas Gimnazijos gatvėje.

    Antano Spudo (1904-2003) atsiminimų apie Linkuvos „magaziną”

    Šioje prisiminimų vietoje noriu šiek tiek papasakoti apie “magazinus”. Kitose Lietuvos vietose neteko matyti tokių „magazinų” kaip Šiaurės Lietuvoje - Skrebotiškyje, Linkuvoje, Pašvitinyje. „Magazinas” - tai didelis, iš akmenų ir plytų pastatytas sandėlis. Į „magaziną” aplink gyvenantys ūkininkai privalėjo suvežti atsargai grūdus. Atsargomis susirūpinta apie 1860-us metus kilusio badmečio - po dviejų lietingų metų sekė dvejų metų sausra. Nederlius. Žmonėms trūko maisto. Ūkininkai, negalėdami išmaitinti šeimynos, atleisdavo samdinius. Ruponiuose, mamos tėviškėje, neužsidarydavę durys nuo elgetaujančių. Paskirdavę dienos normą elgetoms. Dalydavę po mažą riekutę, kai pritrūkdavę sakydavo „prabočik”, lietuviškai „atleisk”. Norint apsisaugoti nuo tokio bado, sugalvota kaupti grūdus atsargai. Reikėjo pastatų. Valdžia pastatė „magazinus”. Linkuvos „magazinas” pastatytas 1849-ais metais. Į „magazinus” apylinkės ūkininkai privalėjo vežti nustatytą kiekį grūdų. Pastovėjusius metus kitus ir apgedusius grūdus reikėjo atsiimti ir į jų vietą pristatyti gerus, daugiausia rugius. Tokie grūdų kaitaliojimai vyko dar mano vaikystės metais. Vokiečiai nutiesė iš Petrašiūnų iki Linkuvos „magazino” siaurąjį geležinkelį grūdams išvežti. Vėliau Linkuvos „magazinas” buvo paverstas sale, kurioje vyko vakarėliai - vaidinimai, šokiai. 1929 metais „magazinas” dar buvo naudojamas sėklai, atvežtai po lietingų 1928 metų, kai nenunoko vasariniai javai, saugoti. Linkuvoje „magazinas” tebestovi dar ir dabar.


    Nuotraukose

    Šaltiniai

    • Kooperatyvo darbuotojų prisiminimai ir nuotraukos.
    • Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 101% (+22976-331=22645 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+35-0=35 wiki spaudos ženklai).