Literatūrinė kalba
Literatūrinė kalba – pavyzdinė, sunorminta, standartinė nacijos ar tautos kalba. Literatūrinė kalba turi 2 formas: rašomąją ir šnekamąją.
Nacionaline tapusi ir šnekamąją formą įgijusi literatūrinė kalba neretai vadinama terminu bendrinė kalba. Dalis kalbininkų terminą bendrinė kalba visais atvejais vartoja vietoje termino literatūrinė kalba.
Lietuvių literatūrinės kalbos periodizacija
Prof. J. Palionis[1][2][3] lietuvių literatūrinę kalbą periodizuoja taip:
- I. Lietuvių literatūrinė kalba ikinacionaliniu periodu (XVI-XVIII a.):
- Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a.;
- Lietuvių literatūrinė kalba XVIII a.
- II. Lietuvių literatūrinė kalba nacionaliniu periodu:
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje (iki 1883 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pab. – XX a. pr. (1883 – 1919 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba Lietuvos Respublikos metais (1919-1940 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba tarybinės santvarkos sąlygomis (nuo 1940 m.).
Kiekvieno laikotarpio literatūrinė kalba turi savitų stiliaus, rašybos, leksikos, morfologijos, fonetikos ir kitų ypatybių.
Šaltiniai
Susiję terminai
Literatūros manifestas - idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.
Literatūrinė įtaka - vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.
Literatūros kritika - gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.
Literatūros istorija - literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
Literatūros sociologija - tarpinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.
|