Liucija Lukošienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Liucija Lukošienė

    (Šilkaitė)

    Liucija Lukošienė.jpg

    Gimė 1944 m. gegužės 5 d. (79 m.)
    Gaižūnų k. Linkuvos vls.

    Tėvas Gasparas Šilkas
    Motina Emilija Uogintaitė-Šilkienė
    Sutuoktinis(-ė) Kazimieras Lukošius
    Vaikai

    Egidijus


    Veikla
    kooperatyvo darbuotoja

    Išsilavinimas Linkuvos gimnazija,
    Kauno kooperacijos technikumas


    Liucija Šilkaitė-Lukošienė (g. 1944 m. gegužės 5 d. Gaižūnų k. Linkuvos vls.) – tremtinė, kooperatyvo darbuotoja.

    Gyvenimo kelias

    Tėvas – Gasparas Šilkas (1891-1981) – ūkininkas.

    Mama – Emilija Uogintaitė-Šilkienė (1903-1987) – namų šeimininkė.

    Broliai ir seserys – Emilija (mirusi 16 m.), – Gasparas (miręs 3 m.), – Adelė (1930 m.) – kolūkio darbininkė, Leonas Šilkas (1930 m.) – kooperatyvo vairuotojas.

    Sutuoktinis – Kazimieras Lukošius (1942-1993) – melioracijos darbuotojas.

    Sūnūs – Eugenijus (1976-1991), – Egidijus (1975 m.) – tekintojas, frezuotojas.

    Liucija buvo 5 metų, kai visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Brolis ir sesuo dvyniai Leonas ir Adelė 19 metų, jie čia buvo pagrindiniai darbininkai miško darbuose. Tėvai kūrėsi tokioje padėtyje, statė namus, nes tiesiog teko miegoti ant žemės prisidengus nuo sniego lentomis. Susikūrė tiesiog gyvenvietė, kurioje gyveno apie 100 šeimų. Čia apsigyveno mokytoja, kuri pradinukus mokė rusiškai. Liucijai susirgus, porą metų nebesimokė, liko silpnos sveikatos.

    1960 m. šešiolikmetė Liucija grįžo su tėvais į Lietuvą ir vis keisdami nuomojamus butus vėl kūrėsi savo gyvenimus. Jaunutė Liucija pradėjo dirbti Linkuvos tarybiniame ūkyje ir lankė Linkuvos vakarinę vidurinę mokyklą.

    Vėliau baigė Kauno kooperacijos technikumą, mokėsi 3 m. ir įgijo virėjos-technologės specialybę. Baigusi pradėjo dirbti Linkuvos valgykloje „Mūša“. Vėliau dirbo Linkuvos gimnazijos valgykloje iki pensijos.

    Liucijos prisiminimai apie tremtį

    Ištremta buvau 1949 m. Į Sibirą buvome vežami gyvuliniuose vagonuose. Buvau 4 metų vaikas, nors buvau dar maža, bet jaučiau savo šeimoje sąmyšį. Kai atėjo kareiviai ir pasakė jog būsime išvežti mums leido pasiimti: rūbų, maisto, patalinės, duonos, lašinių. Tėvams taip pat buvo didelis šokas, o man kaip vaikui, nebuvo kito pasirinkimo kaip tik vykti kartu su tėvais. Kai nuvežė į barakus, jie buvo be langų ir be durų ir lubų buvo pamestos kelios lentos, kad nekristų sniegas į veidą, grindų nebuvo tik kelios lentos pamestos ant kurių pasiklojome guolį. Aišku aš tokio gyvenimo nepatyriau, nes buvau maža ir nežinojau kur mes randamės ir kaip pradėsime naują gyvenimą. Sibire praleidau sunkiausius ir niūriausius vienuolika savo gyvenimo metų. Gyvenome Sirkucko srityje, Toluno rajone, gyvenvietė Algotojus. Ten kur mes gyvenome buvo ir kitataučių, ir tokio pat likimo žmonių kaip mes. Rusų buvo ir geručių, būdavo ir tokių, kurie lietuvius vadindavo fašistais. Namuose ir su saviškiais kalbėjome lietuviškai, o su buvusiais kitataučiais gyventojais iš pradžių ir pirštais rodydavomės, kol pramokome rusų kalbą. Tėvelis mokėjo rusų kalbą ir dar rusiškus poterius. Sunku buvo iš pradžių, maisto atveždavo, bet neturėjome pinigų už ką pirkti, darbo taip pat iš kart neturėjome. Žaisdavome gatvėse su kamuoliais, vasaros metu eidavome grybauti, uogauti, žiemą pagrinde su rogutėmis važinėdavomės. Gyvenome taigoje, pagrinde pušynai, tai ir dirbdavome miškuose. Medžių sakų rinkimas pagrindinis darbas buvo. Gyvenvietėje gyveno apie 100 šeimų įvairių tautybių, su kai kuriais susidraugavome ir buvome kaip viena šeima ir kaimynystėje, ir darbe. Kai davė darbo, tai aišku ir pinigų atsirado. Pašalinių darbų neturėjome. Į Lietuvą grįžome 1960 m gegužės 18 dieną. Tada be galo gražiai buvo pražydę obelys, šis prisiminimas liko iki šių dienų, manau tas pavasaris buvo gražiausias per visą mano gyvenimą. Sugrįžusi į Lietuvą sukūriau šeimą. Grįžus į Lietuvą su tais, kuriais turėjome gerus santykius tremtyje, likome tokie pat geri draugai iki šių dienų. Grįžus iš Sibiro neberadome savo namų, nes juose gyveno svetimi žmonės, o mes glaudėmės iš pradžių pas gimines, o vėliau nuomojomės kambarius. Apsigyvenome Linkuvoje pas tetą, iš ten išsinuomavome butą, pagyvenę vėl netekome buto ir vėl į naują vietą kėlėmės, taip visą Linkuvos miestelį apkeliavome.


    Nuotraukos

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+7434-40=7394 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+74-0=74 wiki spaudos ženklai).