Liudvikas Bocianskis
| Liudvikas Bocianskis lenk. Ludwik Bociański | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1892 m. rugpjūčio 24 d. Pleševe |
| Mirė | † 1970 m. vasario 7 d. Anglijoje |
|
| |
| Veikla | lenkų pulkininkas, Vilniaus bei Poznanės vaivada. Aktyvus Vilniaus krašto okupacijos ir polonizacijos veikėjas
|
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
Liudvikas Bocianskis (lenk. Ludwik Bociański; g. 1892 m. rugpjūčio 24 d. Pleševe – m. 1970 m. vasario 7 d. Anglijoje) – lenkų pulkininkas, Vilniaus bei Poznanės vaivada. Aktyvus Vilniaus krašto okupacijos ir polonizacijos veikėjas.
Gimė Pleševe. Mokėsi Didžiosios Lenkijos Ostruvo karališkoje gimnazijoje ir Kempno gimnazijoje. Prieš Vokietijos revoliuciją Bocianskis tarnavo vokiečių artilerijos leitenantu vakarų fronte. 1918 m. lapkričio 11 d. tapo Pleševo karių garnizono tarybos vadu, o vėliau Prūsijos Lenkų karinės organizacijos nariu. Didžiosios Lenkijos sukilimo dalyvis. 1919 m. liepos 21 d. įstojo į 64-ąjį Grudziondzo šaulių pulką, būdamas jo sudėtyje kovėsi su bolševikais. Apdovanotas Nepriklausomybės kryžiumi[1] ir Virtuti Militari ordinu. Varšuvoje mokėsi Aukštojoje karinėje mokykloje. 1922 m. baigęs mokslus tapo Generalinio štabo karininku. 1930–1934 m. buvo Pėstininkų kadetų mokyklos Mazovecko Ostruve komendantu. Vėliau paskirtas pėstininkų vadu 20-ojoje pėstininkų divizijoje Baranovičiuose[2].
1935 m. Liudvikas Bocianskis paskirtas lenkų okupuoto Vilniaus krašto (Vilniaus vaivadijos) vaivada. Aktyviai vykdė polonizaciją, su lenkų dvasininkų pagalba uždarinėjo lietuvių ir baltarusių bažnyčias, draugijas[3], reiškė nepasitenkinimą lietuviška Vilniaus krašto gyventojų kilme[4]. 1936 m. vasario 11 d. išleido memorandumą, kuriuo smarkiai apribojo tautinių mažumų teises vaivadijoje [5]. Jo nurodymu iš Vilniaus lenkų radijo pašalintas ten dirbęs Česlovas Milošas, už leidžiamas baltarusiškas dainas[6]. Vėliau rašytojas reaguodamas į tai sukūrė pašiepiančią poemą apie Bocianskį „Tostas“[7]. 1939 m. gegužę Bocianskis paskirtas Poznanės vaivadijos vaivada.
Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui ir okupavus Lenkiją Bocianskis paliko Poznanę ir buvo paskirtas vyresniuoju viršila. 1939 m. rugsėjo 17 d. pasienio ruože tarp Čeremošo ir Kutų bandė sustabdyti į Rumuniją bėgusį lenkų maršalą Edvardą Smigly-Rydzą. Nepavykus jo perkalbėti tęsti kovą, protestuodamas bandė nusišauti, tačiau tik sunkiai susižeidė ir buvo nugabentas į Rumuniją [8]. Ten buvo internuotas, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą.
1947 m. apsigyveno Anglijoje. Ten gyveno iki pat savo mirties 1970 m. vasario 7 d. Palaidotas Londono Ganersburio kapinėse.
Šaltiniai
- ↑ http://www.caw.wp.mil.pl/biuletyn/b19/b19_5.pdf
- ↑ Dziennik Personalny M. S. Wojsk. Nr 14 z 22.12.1934 r., s. 254.
- ↑ http://www.genocid.lt/Leidyba/16/burauska.htm
- ↑ http://www.draugas.org/09-25-09januta.html
- ↑ Ściśle tajny memorjał Wojewody Wileńskiego Bociańskiego z dnia 11 lutego 1936 r.
- ↑ http://www.magwil.lt/archiwum/2008/mm1/stc-15.htm
- ↑ http://www.ceo.org.pl/portal/epio_dokument?docId=35442
- ↑ Dariusz Baliszewski, Most honoru, Wprost nr 34/2004 (1138)
| ||||||