Livonija

Kitos reikšmės – Livonija (reikšmės).

Europos istorinis regionas: Livland
Šalis	Latvija, Estija
Tautos	latviai, estai
Valstybingumas	Livonijos o., Ryga, Rygos v., Kuršo v., Tartu v., Sare-Lianės v., Kuršo h.
Miestai	Ryga

Livonija (vok.,šved.,dan. Livland, sen.šved. Liffland, latv. Livonija, est. Liivimaa, m.lot. Livonia, lenk. Inflanty) – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Ilgainiui keitėsi supratimas, kas yra „Livonija“.

Taip pat taip vadinama feodalinė konfederacija, nuo 1346 m. apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, dar vadinama Marijos žeme (lot. Terra Mariana), kaip analogiškai prūsų žemės (Prūsija) buvo vadinamos Šv. Petro žeme.

Istorija

Senoji Livonija

XII a. pabaigoje - XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija,

Vokiečių valdymas

XIII-XVI a. taip buvo vadinama užkariautose lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Minėtų genčių užkariavimo eigą aprašo Henriko Latvio kronika. O iš viso konfederaciją sudarė 6 valstybės: Livonijos ordinas, laisvasis Rygos miestas ir Rygos, Kuršo, Tartu, Sare-Lianės (Ezelio-Viko) vyskupystės.

Į Livonijos konfederaciją įėjo ir Kalavijuočių ordinas, įkurtas vyskupo Alberto 1202 m (nuo 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Teutonų (Kryžiuočių ordinas, kitaip Vokiečių ordinas) ordino dalimi, bet išlaikė atskirą valdymo struktūrą, turėjo savo magistrą ir kitus pareigūnus, toliau istorijoje žinomas kaip Livonijos ordinas). Šiose teritorijose įsikūrę miestai, ypač Ryga, irgi tvarkėsi labai savarankiškai. Šias labai atskiras valstybes iš pradžių jungė visų kryžininkų nominalus siuzerenas, kuriuo buvo Romos katalikų bažnyčios popiežius. Antras nominalus siuzerenas, kadangi išvardintų vyskupysčių vyskupai buvo ir pasaulietiniai kunigaikščiai, buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius. Ilgą laiką Livonijos ordino siuzerenu buvo Rygos arkivyskupas, ir ordinas įvairiais būdais stengėsi jo viršenybės nusikratyti.

Rusijos kariuomenė Livonijoje. (1561 m. publikacija)

Latvių ir estų istoriografijoje dar yra žinomas pavadinimas „senoji Livonija“. Livonijos ordinas stengėsi centralizuoti valdymą, pajungti sau kitas valstybes, bet jam tai nepavyko. Nuo XV a. pradžios pradėti šaukti bendri Livonijos valdymo organai – landtagai. Livonijos ordinui pralaimėjus Pabaisko mūšyje 1435 m., sušauktas Valkos landtagas galutinai įtvirtino konfederacinį valstybės pobūdį. Į landtagų sudėtį ir į šalies valdymą buvo įtraukti bajorijos (riterijos) ir miestų atstovai.

Abiejų Tautų respublikos ir Švedijos valdymas

Livonija XVIII a.

Livonijos 1790 m. žemėlapis

Nuo 1561 m. ir po Livonijos karo Livonijos vardu (Inflanty) buvo vadinamos žemės, prijungtos prie LDK, t. y. Pietų Estija, Latvijos Vidžemė ir Latgala. Pietinėse Livonijos žemėse (Kuržemėje) suformuota vasalinė Kuršo hercogystė.

Nuo 1621 m. Ništato sutartimi švedams gavus Rygą, Livonija (Švedų Livonija) buvo vadinamos iš Lenkijos-Lietuvos atimtos ir Švedijos valdomos latvių ir estų apgyventos teritorijos (Pietų Estija ir Latvijos Vidžemė), o lenkų Livonija (Inflanty Polskie) buvo vadinama Lenkijai-Lietuvai likusi Latgala.

Po XVIII a.

Po Šiaurės karo (1700-1721) švedų Livonijos teritorijas prijungus prie Rusijos imperijos, jos sudarė Livonijos (arba Lifliandijos) guberniją. Vėliau į Rusijos imperiją inkorporuota Kuršo hercogystė tapo Kuršo gubernija. Šios dvi gubernijos išlaikytos iki 1918 m.

Po šių metų teritorijoje susiformavo Latvijos ir Estijos respublikos, egzistavusios iki 1941 m. Per Antrąjį pasaulinį karą regionas priklausė Nacistinės Vokietijos Ostlando teritorijai. Po karo 1945 m. čia sukurtos Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos. 1991 m. atkurta Latvijos ir Estijos nepriklausomybė. Vikiteka