Lukiškių aikštė
Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre, ribojama dabartinių Gedimino prospekto, Vasario 16-osios ir J. Tumo Vaižganto gatvių. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje. XVIII a. pab. pastatyta Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, vienuolynas ir ligoninė. 1860 m. teritorija paversta didele turgaviete ir pradėta integruoti į miestą. 1920 m. buvo padėtas paminklinis akmuo, skirtas čia nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti. 1920 m. lenkų aneksijos metu aikštė pervadinta J. Pilsudskio vardu, o sovietų okupacijos periodu tapo Tarybų, vėliau Lenino aikšte. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties, 2007 m. miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves, aikštės paskirties paieškoms, o 2008 m. surengtas konkursas simbolio „Laisvė“ sukūrimui ir aikštės erdvės sutvarkymui.
Lukiškių aikštę iš pietų riboja Gedimino prospektas, iš vakarų – J. Tumo – Vaižganto g., iš rytų – Vasario 16-osios g., šiaurinėje dalyje yra Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia (1690–1727 m., 1737 m. pagal architektą A. A. Genu projektą pastatyti viršutiniai bokštų tarpsniai) ir vienuolynų ansamblis (1713–1739 pastatyta vienuolyno namai, XVIII a. pabaigoje – naujas korpusas). Aikštė pradėta formuoti XVIII a. viduryje, 1817 m. jos plotas buvo 2 ha, o 1837 m. – 8 ha. XIX a. pirmoje pusėje. Rusijos kariniai daliniai rengdavo pratybas. Per 1863–1864 metų sukilimą aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė vykdė egzekucijas. Aikštėje buvo pakartas 21 sukilimo dalyvis. 1897 m. aikštėje stovėjo parodų ir cirko pastatas. 1900 m. iš Katedros aikštės į Lukiškių aikštę perkeltos Šv. Jurgio, 1904 m. – Kaziuko mugės. 1904 m. aikštės ribos pakoreguotos, ji tapo trapecine, čia įrengti bulvarai. Lenkijos okupacijos metais (1929–1939 m.) buvo įrengti keli pavilijonai, veikė turgus, vyko didelės Kaziuko mugės. SSRS okupavus Lietuvą aikštė tapo reprezentacine miesto aikšte. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio mėn. buvo demontuotas V. Lenino paminklas. 2006 m. aikštės pietų prieaikštyje pastatytas paminklas Lietuvos tremtiniams Jakutijoje.
Lukiškių aikštė LDK laikais (XIV–XVIII a. pab.)
Lukiškių vardo kilmė ir teritorijos istorija iki XV a. vidurio nėra pakankamai aiški. Jonas Jurkštas abejoja asmenvardine kilme (Lukas) ir remdamasis šaltiniais iškėlė versiją, jog tai galėtų reikšti vietą prie upės – žvejybos vieta ar pievos (lankos) prie upės galėjo būti vadinama lukiškėmis. Lukiškių pavadinimas istoriniuose ir kartografiniuose šaltiniuose iki pat XIX a. tapatinamas su gan plačia teritorija, kurią dabar maždaug riboja Neries upė nuo Mindaugo tilto iki Lazdynų tilto, o nuo čia Savanorių pr., J. Basanavičiaus, K. Kalinausko, Liejyklos ir T. Vrublevskio gt. iki upės.
Lukiškių aikštė yra Neries senslėnyje. Ši vieta ir jos prieigos nuo XV a. vid. ilgą laiką buvo plynas laukas ir, matyt, iki XIX a. naudojama kaip kelių ir takų sankirta bei skurdi ganykla. Neabejotinai pro čia ėjo keliai link Vilniaus iš vakarų bei pietvakarių. Pirmas neabejotinas Lukiškių paminėjimas šaltiniuose yra 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegija Vilniaus miestui, kur tarp kitų dalykų rašoma, kad …amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienospusės nuopačio miesto iki Neries upės, o iš kitospusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių…
Per šį miestui duotą lauką, pagal Marianą Morelowskį, iš miesto ėjo dešiniakrantis kelias Į Kauną, kuris prasidėjo ties perkėla per Nerį Lukiškėse. O kelias nuo perkėlos į miestą, kaip manoma (ir visiškai tikėtina) ir, kaip rodo XVII a. vid. planai, ėjęs aukštyn į Pamėnkalnį.
Iš maždaug XVI a. viduryje sudaryto gerai žinomo (tiesa, gan netikslaus) Brauno Vilniaus plano matyti, kad apatiniame kairiajame plano kampe, ten, kur maždaug turėtų būti Lukiškių aikštė, pavaizduota chaotiškai išsisklaidę namukai. Panašiai Lukiškės vaizduojamos ir apie 1600 m. Tomo Makovskio nupieštoje Vilniaus panoramoje. Čia Lukiškių aikštės teritorija matyti Neries slėnyje, nuo Žaliojo tilto einant žemyn palei upę pažymėti tušti plotai ir tiktai jau įkalnėje matyti kylantys į Pamėnkalnį pastatai. Pats Pamėnkalnio ir Moliakalnio (dabar Tauro kalno) kalvų viršus pavaizduotas kaip tuščias (po jįjodinėja kariškiai) ir besitęsiantis nuo upės iki miesto.
Turimi labai negausūs XVI a. duomenys apie padėtį Lukiškių aikštėje beveik nieko nepasako, nebent tik remiantis jau minėtais tikslesniais XVII a. planais ir kitais šaltiniais galima daryti išvadą, kad veikiausiai ši teritorija XVI a. buvo tuščia. Tai, regis; patvirtina ir 1992 bei 2004 m. Kęstučio Katalyno atlikti žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai. Apžvalgose konstantuota, kad kultūrinis sluoksnis labai apardytas, pradėjęs formuotis XVI a. bet tik aikštės šiaurės vakarų kampe (t. y. ties totorių gyvenviete) aptikti radiniai datuoti XVI a. literatūroje manoma, kad XVI a. už totorių gyvenvietės buvo įrengta upinių laivų prieplauka, o netoli jos atsirado turgus, bet tikslesnių duomenų nepateikiama. 1642 m. Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius, kurio rūmai, kaip rašo Romualdas Firkovičius, stovėję netoliese (į rytus nuo bažnyčios, ši valda XVIII a. I pus. perėjo Tiškevičiams, o 1790 m. buvo pažymėta posesijos nr. 748), šalia nuo XVI a. buvusių vargetų kapinaičių, fundavo dominikonų vienuolyną ir pastatė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo medinę bažnytėlę. 1655 m. maskvėnams užėmus miestą, ji sudegė, atstatyta po 9 metų kartu su vienuolynu, bet ir vėl sudegusi. Todėl 1690 m. buvo pradėta ir 1727 m. užbaigta nauja mūrinė bažnyčia (vienuolynas baigtas 1737 m.), kuri stovi iki šiol, nors dabartinę išvaizdą galutinai įgavo tik apie 1797 m.. ir tapo visos aikštės svarbiausiu architektūriniu akcentu iki šių dienų. Statant ir atstatant šią bažnyčią bei vienuolyną, matyt, tikėtasi spartesnio šio priemiesčio integravimosi į miesto struktūras, bet nuo XVII a. vid. prasidėjusios įvairios negandos nepateisino šių vilčių. Tik XVIII a. pab. čia įkūrus pirmą miesto ligoninę, tos viltys ėmė teisintis. R. Firkovičius nurodo, kad vienuolynui priklausė dvejos kapinės.
Panašu, jog prieš XVII a. vidurio negandas Lukiškės, ypač žemiau totorių gyvenvietės esantis uosto ir sandėlių rajonas, gan sparčiai vystėsi. Reikia manyti, kad būtent uostas ir šalia jo esantys sandėliai labiausiai rišo šį priemiestį su miestu. Neabejotina, kad Lukiškes palietė, o kartu stabdė jų raidą miestą ištikusios įvairios negandos – okupacijos ir epidemijos; gal tik didieji miestą nusiaubę gaisrai dėl užstatymo retumo bei nuošalumo jas aplenkdavo, bet netrūkdavo vietinės reikšmės gaisrų.
Maskvėnų okupacijos metu (1655 m. rugpjūtis – 1660 m. liepa) be Vilniaus pilyje buvusios nuolatinės užkariautojų įgulos, mieste praeidami dažnai trumpesniam ar ilgesniam laikui apsistodavo įvairūs rusų daliniai. Yra duomenų, kad Lukiškėse, galbūt aptariamos aikštės ar jos prieigų teritorijoje pastatytoje didelėje palapinėje 1655 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., nenorėdarnas gyventi užėmimo metu nusiaubtame mieste, buvo apsistojęs caras Aleksejus Michailovičius. Panašu, kad jau tada čia buvo įtvirtinta stovykla, kurioje vėliau per visą okupacijos laikotarpį ir apsistodavo pražygiuojantys rusų daliniai, kurie malkoms ar stovyklos gynybinei įrangai ardė Lukiškių gyventojų namus.
Okupacijos metu beveik nebuvo sustojusi ir uosto veikla Lukiškėse, o čia esančiuose sandėliuose buvo laikomos įvairios prekės – linai, druska, sėmenys, javai, kanapės, vaškas, odos, lajus, audiniai, geležis ir kt.
XVIII a. pr. prasidėjęs Šiaurės karas vėl pristabdė miesto, o tuo pačiu ir Lukiškių raidą, nes miestą niokojo dažnai praeinančios rusų, švedų, saksų bei savos kariuomenės dalys. Lukiškės ko gero nukentėjo ir per garsųjį 1734 m. pradžios rusų kariuomenės Vilniaus apiplėšimą, nes mečetėje ir aplinkui buvo apsistoję gausūs klajoklių baškirų ir kalmukų daliniai, tarnavę rusų kariuomenėje.
1790 m. architekto Lauryno Gucevičiaus braižytas planas, profesionaliai ir, reikia manyti, gan tiksliai parodyto dabartinės Lukiškių aikštės rajoną. Aikštės teritorija tradiciškai parodyta tuščia, tik paaiškinimuose pažymėta, jog tai miestui priklausantys smėlynai.
Lukiškės Rusijos imperijos laikais (XVIII a. pab. – XX a. pr.)
Po bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės panaikinimo Vilnius neteko sostinės statuso ir tapo vienos iš Rusijos imperijos generalgubernatūrų centru. Bet, kaip rodo to meto šaltiniai (dokumentai ir planai), nauja situacija iš pradžių kiek nors esmingiau nei viso Lukiškių priemiesčio, nei aikštės rajono nepaveikė.
XIX amžių Lukiškės pasitiko kaip priemiestis išlaikęs esminį ir išskirtinį bruožą – didžiulę teritoriją su retai urbanizuotomis erdvėmis. Didesniąja dalį teritorijos sudarė mažai apgyvendintos erdvės ties dab. Tauro kalnu, o urbanizuota zona telkėsi kairiajame – Neries upės krante, pradedant nuo bažnyčios ir vienuolyno komplekso, toliau – Totorių Lūkiškėmis ir iki pat prie Tauro kalno prieigų įkurtomis rusų kariuomenės kareivinėmis.
Iš Austrijos 1805 m. į Vilnių arvykęs garsus gydytojas Jozefas Frankas nupiešė tokį priemiesčių vaizdą: Tolėliau už miesto, upių pakrantėse, galėjai užuosti ir pamatyti krūvas mėšlo sulig žmogaus ūgiu. Priemiesčiai skendo smėlyje ir purve. Apylinkių grožis neatsvėrė šių nepatogumų. Tai pasakytina ir apie Lukiškes, kurių per tris XIX a. dešimtmečius priemesčio erdvinė urbanistinė panorama, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio priminė nedidelį provincijos miestelį, išsidėsčiusį palei upės krantą, tiesa, neturintį centrinės akmenimis grįstos turgaus aikštės. Priešais Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią iki pat Tauro kalno driekėsi neapstatyta erdvė, primenanti dykvietę, išraizgyta laikinų kelių ir takelių tinklo.
Lukiškių priemiestyje beveik 96 proc. namų buvo mediniai arba mediniai – mūriniai. Šalia įprastinių namų, kurie šaltiniuose traktuojami kaip dvarai ir dvareliai, būta ir daug lūšnelių. Namai pernelyg neišsiskyrė architektūrine įvairove, vienaukščiai, vos keletas dviaukščių.
Vilniuje nuolatos dislokavosi gausus rusų kariuomenės garnizonas, kuriam reikėjo gausybės patalpų kariams apgyvendinti bei sukurti atitinkamai karinei infraslruktūrai: ligoninėms, amunicįjos ir ginklų sandėliams. Priemiestis, esantis tolėliau nuo centro ir disponuojantis didžiulėmis laisvomis erdvėmis buvo patogi vieta įkurti raitosios artilerijos kareivinėms bei arklidėms. Gubernijos ir karinės valdžios nuomone labiausiai tokios paskirties poreikius atitiko 879 posesija susisiekianti su Nerimi. 1799–1801 m. čia vyko senų pastatų rėkonstrukcįjos ir naujų statybų darbai. Antrasis karinės paskirties centras formavosi arčiau miesto ir ribojosi su Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ir vienuolyno pastatų kompleksu. 1800 m. karinei ligoninei įkurti miesto valdžia nupirko posesiją Nr. 918.
XIX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje priemiesčio architektūrinis peizažas vėl pasipildė nauju ryškiu akcentu – centrinėje dalyje bekylančiu kalėjimo pastatų kompleksu, kuris 1834 m. miesto bendrajame plane žymimas kaip nemažas kvadrato formos vientisas pastatas, apsuptas tvora su sargybos bokšteliais. Tačiau didžiąją dalį priemiesčio, kaip ir iki tol, sudarė tuščias laukas, kuriame laisvai ganėsi vietinių gyventojų naminiai gyvuliai.
Lukiškių turgaus buvimo vieta jau buvo pažymėta 1837 m. caro parvirtintame Vilniaus plane. Plečiantis miestui, Lukiškės labiau integravosi į miesto gyvenimą. Nutiesus Šv. Jurgio prospektą, atsirado geresnis susisiekimas su šia miesto dalimi. Pagal 1860 m. projektą Lukiškėse turėjo būti įkurti penki turgūs. Pagal ankstesnę nuostatą Malkų turgaus valdžia nežadėjo kelti į Lukiškes.
1860 m. įsteigtu nauju beveik viso miesto turgumi visų sluoksnių miestiečiai buvo nepatenkinti. Nepatenkinti buvo taip pat ir prekiautojai. Atvira teritorija ypač nepatogi būdavo rudenį ir žiemą. Rudenį – nuolat telkšodavo pelkės, o žiemąbūdavo šalta. Turgus iš esmės nebuvo paruoštas prekybai. Čia miesto valdžia perkėlė tik miesto svarstykles, vėliau įrengė vieną arbatinę.
Turgaus teritorija buvo labai didelė – 22046 kv. sieksniai. XX amžiaus pradžioje ji sumažėjo iki 4000 kv. sieksnių. Į XIX a. pabaigą čia pradėtos rengti žemės ūkio produkcijos parodos. Šiai parodai buvo pastatytas didžiulis lentinis pastatas – paviljonas. Garsus Vilniaus miesto pirklys Salomonas Gurvičius žemės ūkio parodos paviljone 1897 m. įrengė cirką. Vėliau (1907 m.) šio pirklio sūnus Šlioma Gurvičius čia rengdavo ne tik cirko pasirodymus, bet ir kino filmų demonstravimą. 1900 m. nusprendus Katedros aikštėje įrengti skverą ir jame pastatyti paminklą imperatorei Jekaterinai II, valdžia nusprendė Jurgio mugės neuždaryti, o perkelti ją į Lukiškių aikštę. Vilniaus dūma būsimai mugei išskyrė didelį aikštės sklypą (apie 1500 kv. sieksnius). Iš Jurgio prospekto ir Kazanskajos gatvės pusės aikštėje jau buvo įrengti bulvarai. Kiekvienais metais Jurgio mugei reikėdavo pastatyti vadinamuosius balaganus, kurie užimdavo iki 300 kv. sieksnių plotą, o mugei pasibaigus juos nugriauti. Vilniaus miesto valdyba XIX a. pab. buvo nepatenkinta turgaus buvimu Lukiškių aikštėje ir manė, jog tokia aikštės būsena „įneša disharmoniją miesto aplinkai“. Todėl vyko aikštės užstatymo svarstymai, buvo net pateikti planai, tačiau šis projektas liko neįgyvendintas.
Pirmasis pasaulinis karas iš esmės nepakeitė aikštės reikšmės. Lukiškių turgavietė buvo naudojama įvairiems tikslams. 1863 m. čia įvykdytas mirties nuosprendis žymiems sukilimo dalyviams. Egzekucija buvo vykdoma Tauro kalno šlaite, kuris buvo suvokiamas kaip Lukiškių turgavietės dalis. 1863-64 m. sukilimo metu Lukiškių priemiesčio aikštėje, jos pietinėje dalyje, viešai vykdyti mirties nuosprendžiai. Nužudytas 21 sukilimo dalyvis (12 pakarta, 9 sušaudyti). 1920 m. aikštės viduryje pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukoms atminti, kuris 1936 m., aikštę pavadinus J. Pilsudskio vardu, iškeltas į šiaurinę jos dalį, o viduryje pastatytas paminklas maršalui J. Pilsudskiui.
XX a. pradžioje aikštė gerokai sumažėjo. Pagal 1875 m. konfirmuotą Vilniaus planą Lukiškių aikštę iš visų pusių supo šios gatvės: Šv. Jurgio prospektas (dabar Gedimino pr.), Arzamaskaja (J. Tumo-Vaižganto), Kazanskaja (Vasario 16-osios) ir Jokūbo skersgatvis. Lukiškių priemiestis per kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė. Čia daugiausia buvo statomi mūriniai gyvenamieji namai. Juose įsikūrė visos būtiniausios įstaigos: restoranai, kavinės, parduotuvės ir įvairios dirbtuvės.
Lukiškių aikštė nuo XX a. pr. iki XXI a
Jurgio (dabar Gedimino) prospektas XX a. pradžioje buvo galutinai susiformavęs, o po Žvėryno tilto pastatymo įgavęs svarbią Vilniui reikšmę. Arzamaskos ir Jurgio prospekto kampe stovėjo Vilniaus pirklių klubas. Kito tuo laiku įspūdingo projekto iniciatorius buvo finansininkas Juozapas Montvila. 1911 m. pagal jo sumanymą namai buvo pastatyti Arzamaskos g., Kražių skg. ir Kražių g. kvartale. Tai iki šiol stovintys Secesinio stiliaus namai kotedžai. Vėliau šis namų kvartalas buvo pavadintas „Montvilos kolonija“. Jurgio prospektas šalia Lukiškių aikštės buvo apstatytas dviem pastatais: teismo rūmais ir mergaičių gimnazija.
Įgyvendinant 1938–1960 m. Vilniaus miesto perspektyvinį vystymo planą, 1939 m. iš aikštės iškeltas turgus, kuris įrengtas šalia Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Pietinėje aikštės dalyje įrengtas ir dabar egzistuojantis takų tinklas, gazonai, erdvė pradėta naudoti paradams. Pokaryje, 1949–1952 m. pagal archit. Vladislovo Mikučianio projektą aikštė rekonstruota, įjungus į ją iki karo suformuotus takus ir kitus gerovės elementus. Įrengti pagal autorinį projektą sukurti šviestuvai, bordiūrai, pakoreguoti želdynai. 1952 m. pagal skulpt. Nikolajaus Tomskio ir archit. Vladislovo Mikučianio projektą aikštės centre (buvusio maršalo J. Pilsudskio paminklo vietoje) pastatytas paminklas V. Leninui (1991 m. demontuotas). Aikštės aplinkoje 6-me – 8-me dešimtmečiose pastatyta keletas administracinės ir gyvenamosios paskirties pastatų.
Aikštės atnaujinimas
1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties. 2007 m. vasario 2 d. – 12d. Vilniaus savivaldybė organizavo kūrybines dirbtuves, laukdama menininkų ir miestiečių pasiūlymų dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos. Diskusijų laukas buvo apribotas 1999 m. Seimo nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris įtraukė memorialinę bei reprezentacinę aikštės paskirtis. Tais pačiais metais tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas patvirtino „Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „laisvė“ sukūrimo“ konkurso sąlygas. Skelbto konkurso sąlygos reikalavo ne tik sukurti skulptūros ir aikštės sprendimus, bet taip pat įjungė privačiai valdomų Profsąjungų rūmų, bei Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gretimybėje projektuojamų pastatų teritorijas. Konkurso žiuri buvo sudaryta iš 21 asmens – seimo narių, valstybinių įstaigų atstovų, skulptorių ir architektų. Darbų recenzentai – menotyrininkas Arūnas Kynas ir žinomi menininkai Tomas Grunskis, bei Audrius Novickas. 2008 m. balandį darbai eksponuoti Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje.
2008 m. gegužę konkurso žiuri išrinko septynis darbus, turėjusius dalyvauti antrąjame etape. 2009 m. pradžioje konkurso komisijos pirmininkas, Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas pripažino, jog organizatoriai per mažai informavo visuomenę apie projekto eigą. [1] Taip pat buvo išryškėjęs aiškus visuomenės nuomonių susiskaldymas: vyresnio amžiaus miestiečių grupės siūlė memorialinį paminklą, įkrautą tradiciškai suvokiama simbolika, bei reprezentacinę, oficialią miesto aikštę, skirtą valstybiniams renginiams (konkurso sąlygų reikalavimas), tuo tarpu jaunesnės ir liberalesnės grupės pageidavo rekreacinio pobūdžio miesto erdvės ir vietoje memorialinio paminklo siūlė pastatyti objektą nekeliantį tiesioginių asociacijų su lietuvių tautos kančiomis ir kovomis už laisvę (taip pat konkurso sąlygų reikalavimas). 2009 m. kovą sprendimo priėmimą komisija atidėjo ir kreipėsi į teisininkus dėl susidariusios konfliktinės situacijos ir jos teisinių aspektų. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos anksčiau kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių sostinės merą Vilių Navicką su siūlymais stabdyti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursą ir performuoti konkurso komisiją.[2] 2009 m. kovo 12 d. architektų sąjungos susirinkimo išvadoje buvo skelbiama: „Kadangi, tarybos nuomone, ir II konkurso etapas neatskleidė aiškaus favorito, tikslinga užbaigti šį konkurso etapą, išrenkant keletą perpektyviausių darbų. Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, ekomoninę situaciją ir miesto vystymosi tendencijas, peržiūrėti konkurso uždavinius, sąlygas ir tęsti konkursą po kurio laiko“..
Šaltiniai
Literatūra
- Vytautas Jogėla, Elmantas Meilus, Virgilijus Pugačiauskas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro. Kolektyvinė monografija, Lietuvos istorijos institutas. (preliminari išleidimo data – 2008–2009 m.).
- Evaldas Žilinskas. Lukiškių aikštės urbanistinių ir paveldosauginių tyrimų mokslinė ataskaita. 2004.
- Kęstutis Katalynas. Lukiškių aikštės žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitos. 1992, 2004.
- Indrė Baliulytė. Lukiškių aikštės istoriniai tyrimai. 1992.
- Vidmantas Vaitiekūnas aikštės žvalgomųjų inžinerinių geologinių tyrimų išvados. 2004.
| ||||||