Mūša
- Kitos reikšmės – Mūša (reikšmės).
Mūša | |
---|---|
| |
Ilgis | 156,8 km |
Nuolydis | 49 cm/km |
Baseino plotas | 5463 km² |
Vidutinis debitas | 25,1 m³/s |
Ištakos | Mūšos tyrelis |
Žiotys | Lielupė |
Šalys | Latvija, Lietuva |
Vikiteka: | MūšaVikiteka |
Mūša (latv. Mūsa) – upė šiaurės Lietuvoje, Joniškio rajono savivaldybės, Pakruojo rajono savivaldybės bei Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje ir Latvijos Bauskės savivaldybės teritorijoje. Ilgis 156,8 km (Lietuvoje 132,8 km, Lietuvos - Latvijos siena 6,5 km, Latvijoje 17,5 km), baseino plotas 5463 km² (Lietuvoje 5297 km²). Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 41010001.
Geografija
Prasideda Mūšos tyrelio pelkės pietiniame pakraštyje, Tyrelio miške, 7,5 km į šiaurės rytus nuo Šakynos, 17 km į pietus nuo Žagarės[1]. Ištakų altitudė 85,7 m. Teka į pietryčius Mūšos-Nemunėlio žemuma, Žiemgalos žemuma, Linkuvos kalvagūbrio pietiniu pakraščiu, nuo Daugyvenės žiočių krypsta į rytus, į šiaurės rytus, teka netoli Joniškėlio, ties Pasvaliu kerta Linkuvos galinės morenos kalvagūbrį. Įtekėjus Lėveniui pasuka į šiaurę; 6,5 km teka Latvijos siena, 17,5 km – Latvijos teritorija, ties Bauske su Nemunėliu susilieja į Lielupę. Įtekėjimo altitudė 9 m. Upė 2 vietose užtvenkta, sudaryti Dvariūkų tvenkinys ir Švobiškio tvenkinys.
Intakai
- Dešinieji Lietuvoje: Skardupis, Noruta, Einautas, Kūra, Vilkvedis, Šaltenis, Kidė, Bitlaistis, Voverkis, M - 12, Tautinys, Klanutupis, M - 10, Kulpė, M - 8, M - 6, Šiladis, Mišeikbalis, Pala, M - 4, Lūšnė, Salvis, Kruoja, Uolainis, Daugyvenė, Lašmuo, Dervelis, Skribytė, Plautupis, Ragupis, Mustupis I, Briedžiupis, Mažupė, Alksnupis, Lieknas, Skirmanta, Gikupis, Indrupis, Pušynė, Lėvuo, Pyvesa, Jiešmuo, Tatula, Sriautas, Ringė, Bėrė, Molupis, Mikoliūnų sriautas.
- Dešinieji Latvijoje: Čeriaukštė, Stabulite, Arces strauts.
- Kairieji Lietuvoje: Juodupis II, M - 15, M - 13, Rungožis, Sirija, Akminynė, M - 11, M - 9, M - 7, M - 5, Viršytis, M - 3, Ježesta, Piestinė, Ramojus, Gaidelis, Maišiogalė, Pavadavos Griovys, Dubysas, Pakaršuvė, Skardžius, Saudogala, Kamatis, Užukalnis, Šakarnis, Prūdas, Žydupis, Traninas.
- Kairysis Latvijoje: Žūku strauts.
Geologija
Slėnis išryškėja įtekėjus Kruojai. Slėnio plotis 200–400 metrų. Aukštupyje, iki Mekių, vaga reguliuota. Vagos plotis: aukštupio 6–14 metrų, vidurupio 30–40 m, žemupio 50–60 m; gylis 1–2 m, kai kur iki 4 m. Srovės greitis 0,1–0,4 m/s. Baseine vyrauja sunkiai vandenį praleidžiantys gruntai, upės vaga negiliai įsirėžusi, todėl požeminis maitinimas negausus – apie 10 % metinio nuotėkio. Pavasario potvynio tūris sudaro apie 50 %, lietaus – 40 % metinio nuotėkio. Upei būdingi pavasario potvyniai ir nedideli vasaros bei rudens poplūdžiai, kartais jie būna didesni už pavasario potvynius. Debitas: ties Miciūnais, 118 km nuo žiočių – vidutinis 4,26 m³/s, didžiausias [[147 m³/s, ties Ustukiais, 56 km nuo žiočių – vidutinis 10,5 m³/s, didžiausias 542 m³/s, ties Bauske, 1,4 km nuo žiočių – vidutinis 25,0 m³/s, didžiausias 884 m³/s. Vidutinis debitas žiotyse 25,1 m³/s. Per metus upė nuplukdo į Lielupę vidutiniškai 0,79 km³ vandens. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: Miciūnuose vidutinis 2,2 m, didžiausias 3,1 m, Ustukiuose vidutinis 2,8 m, didžiausias 4,5 m, Bauskėje vidutinis 2,1 m, didžiausias 3,8 metrai.
Turizmas
Dalis upės aukštupio priklauso Mūšos tyrelio telmologiniam draustiniui. Raudonpamūšio ir Skalių kalno dolomito atodangos paskelbtos gamtos paminklais. Dešiniajame krante, ties Migoniais stūkso Šimonių piliakalnis, kairiajame krante, prie Mūšos ir Kamaties santakos – Saudogalos piliakalnis.[2]
Didesnės gyvenvietės prie Mūšos: Rudiškiai, Mekiai (Joniškio raj.), Pamūšis, Petrašiūnai, Pamūšis, Raudonpamūšis (Pakruojo raj.), Švobiškis, Narteikiai, Ustukiai, Žilpamūšis, Saločiai, Baltpamūšis (Pasvalio raj.), Mūsa, Bauskė (Bauskės sav.).
Upėvardis kildinamas nuo žodžio mūša („mušimas, pyla, stiprus bangų plakimasis“).[3]
Nuotraukos
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Algirdas Rainys. Mūša. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 625 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 222 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.
- Henrikas Adolfas Kebeikis. Žvilgsnis į Lietuvos tiltus. TILTAI PER MŪŠĄ, Kopa, Kaunas, 2004 m., 488 psl. (271-282 psl.)
|